Patarė, ką daryti, kad lietuvių kalba taptų įdomi

Kalba slepia įvairių įdomybių ir jei įprastume jomis dalintis, kalba nebeatrodytų kaip amžinų kentėjimų šaltinis. Taip LRT RADIJUI sako Lietuvių kalbos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Rita Miliūnaitė. Kaip teigia ji, dėmesio kalbos įdomybėms trūksta ir naujienų portaluose, tai įrodo, kad įžymybės klausinėjamos apie nagų laką, bet ne tai, kodėl vaikui išrinko vienokį ar kitokį vardą.

– Seime vyko tarptautinė konferencija  „Kalbos, kultūros ir švietimo politikos sąveika ir sankirtos“, kurioje skaitėte pranešimą. Pranešime sakote, kad esame greitai dėl kalbos dalykų įsiaudrinanti visuomenė, ypač jautriai reaguojanti į mums nepatinkančius dalykus, susijusius su kalba. Iš tiesų, kodėl apie neigiamus dalykus kalbame dažniau nei apie teigiamus? Gal mūsų kalboje daug blogybių ir neturime, kuo pasidžiaugti?

– Įsiaudrinimas dėl kalbos dalykų rodo, kad kalba mūsų visuomenei yra svarbi, žmonėms ne tas pats, kaip ji vartojama, prižiūrima. Man gražu, kai, pavyzdžiui, Vilniaus universiteto biofozikai tarpusavyje diskutuoja apie žodžio „sekantis“ reikšmes erdvės ir laiko atžvilgiu. Tai puiki mankšta racionaliam mąstymui. Man smagu, kad net peilių specialistai, save vadinantys peilininkais, diskusijų forumuose labai rimtai aptarinėja pačius tinkamiausius, aiškius lietuviškus savo srities terminų pavadinimus.

Žinoma, mūsų žemiškasis gyvenimas nėra tobulas, todėl nieko keisto, kad žmonės labiau linkę atkreipti dėmesį į tai, kas jiems nepatinka, kas trukdo gyventi, kas trukdo siekti kokių nors tikslų. Reiškiant nepasitenkinimą, paprastai norima parodyti tą negerumą ir kartu pataisyti padėtį arba paraginti kitus ją pataisyti.

Kalba nėra išimtis. Kaip gamtoje vanduo, taip kalba visuomenėje yra daugelio procesų apykaitos dalis. Kol viskas vyksta natūraliai, tol nieko ir nepastebime. Jei kas išeina už normos ribų, imame rūpintis. Objektyviai žvelgiant, kalbos pokyčiai nėra nei geri, nei blogi. Gyvoms kalboms pokyčiai neišvengiami, nes jie atspindi visuomenėje vykstančias permainas.

Visgi gyvenimo išmintis yra mokėjimas rasti pusiausvyrą tarp to, kas nepatinka, ir to, kas gražu, miela, teikia džiaugsmą. Gana atidžiai seku mūsų interneto žiniasklaidą rinkdama duomenis savo kalbos tyrimams. Kartais pagalvoju apie visą žinių srautą, kuris pasiekia kiekvieną iš mūsų.

Žiniasklaidoje užtikti kažkokią su kalba susijusią įdomybę nėra dažnas įvykis. Interneto naujienų portaluose galima rasti avokadų salotų su saulėje džiovintais pomidorais receptų, aprašytus 15 būdų, kaip panaudoti citrinų žieveles, jautrių kačiuko ar šuniuko vaizdelių. O kas apie kalbą?

Kalba slepia visokiausių įdomybių. Tai kalbos istorija, žodžių kilmė, naujai atsiradęs žodis, kalbos žaismė. Kodėl mūsų įžymybės klausinėjamos apie nagų laką, bet nepaklausiama, o kaipgi savo vaikui išrinko vardą, kodėl išrinko kaip tik tokį?

Man keista, kad naujienų portaluose, šalia skilčių apie sveikatą, būstą, informacines technologijas, eismą ir pan., nėra atskiros skilties kalbos įdomybėms. Jei įprastume dalintis įdomiais, gražiais dalykais apie kalbą, ji nebeatrodytų amžinų mūsų kentėjimų šaltinis.

– Nemažai pasakėte apie žiniasklaidą. Kaip apie savo kalbą žmonės šneka kitose šalyse? Gal ten yra daugiau džiugių informacinių pranešimų?

– Šiek tiek domėjausi, kaip kitų šalių žmonės žiūri į savo kalbą. Galiu pasakyti, kad ne tik lietuviai linkę skųsti savo kalbą. Įvairiuose interneto portaluose pasitaiko kalbos klaidų ir žmonių nepasitenkinimo dėl tokių dalykų.

Užsienio žiniasklaida pilna įvairių, kad ir trumpų, bet įdomių žinučių apie bendresnius kalbų vartojimo dalykus. Pavyzdžiui, apie politikų kalbą ir iškalbą, apie tai, kaip mūsų kalbą keičia IT. Viena populiariausių temų ne vienoje kalbos bendruomenėje metų žodžio ir posakio rinkimai.

Ar nėra įdomu sužinoti, kaip tai vyksta Japonijoje? Japonijoje metų žodžiai, posakiai renkami daugiau kaip tris dešimtmečius ir šiemet į tuos rinkimus atrinkta 30 žodžių. Vienas iš tokių žodžių įvardija daiktą, kuris atrodo labai patraukliai, nes yra sukuriamas tik specialiai reklamai ir dalijimuisi socialiniuose tinkluose.

Kitas žodis pavadina reiškinį, kuris sukelia pasipiktinimų bangą socialiniuose tinkluose. Dar vienas žodis parinktas knygos pavadinimui ir reiškia išsivadavimą nuo depresijos. Arba žodžių junginys, reiškiantis miego trūkumą. Tai labai japoniškos realijos. Tarp tų 30 žodžių yra ir žodis „suktukas“ – jų mada buvo užplūdusi ir Lietuvą.

Ir žinoma, pastaraisiais metais pasaulyje plintantis reiškinys – melagingos žinios. Japonai tam taip pat turi atskirą žodį ir jis irgi yra patekęs į tą sąrašą. Lietuvoje, beje, žmonės irgi jau yra šiam žodžiui sugalvoję naujadarą – „melagiena“. Džiaugiuosi, kad Lietuvoje šiais metais pirmą kartą rinksime metų žodį.

– Pranešime jūs sakote, kad matome pastangas pilietinėje sąmonėje atsieti esminius lietuvių kalbos klausimus nuo valstybės ir paversti kiekvieno paskiro žmogaus asmeniniu reikalu. Kodėl kalba negali būti tik asmeninis reikalas? Pavyzdžiui, ar žmogaus vardas ir pavardė yra jo asmeninis reikalas ar ne?

– Tai, ar kalba yra asmeninis, ar bendruomeninis reikalas – filosofinis klausimas. Šnekant paprastai, kalba nėra tai, ką šiandien nusiperki parduotuvėje, suvartoji, rytoj perki kitą dalyką. Kalba – žmonių bendruomenės kūrinys. Bendruomenės, kurią sieja bendri kultūriniai, socialiniai ir politiniai ryšiai. Esame susiję kilme, papročiais, tradicijomis, kultūriniu paveldu, į šį audinį įaugusi ir kalba.

Ji gyvuoja ir kinta visų mūsų vartojama, o ne kiekvieno atskirai. Mus sieja bendra kalbos forma. Gal įvairuojanti, besireiškianti tarmėmis, šnektomis, bet turinti ir sukultūrintą bendrinės kalbos pavidalą. Mus sieja bendra, per ilgą laiką susiklosčiusi žodžių darybos, reikšmių, sakinių sudarymo sistema.

Kai kurios kalbinės realijos gali būti suvokiamos tik vienoje konkrečioje kalbinėje bendruomenėje. Jei lietuviams ištarsime žodį „vielabraukis“, iš karto pamatysime tam tikrą reakciją. Užsieniečiui, kad ir pramokusiam lietuvių kalbos, šis anekdotinis žodelis didelių emocijų nesukels.

Žmogaus vardas ir pavardė iš dalies yra asmeninis reikalas, bet iš dalies ne. Pavardė paprastai yra šeimos paveldas ar įgyjama moteriai ištekėjus ir tapus kitos giminės nare. Ne visose valstybėse lengva vardą ir pavardę kada panorėjus kaitalioti pagal savo įgeidžius. Asmenvardžiai nėra prekių ženklai, jie vartojami ne pasyviai, o aktyviai. Juos taria ir rašo ne tik pats asmuo, bet ir daugelis kitų. Taigi asmenvardžiai patenka į bendrą kalbos apyvartą. Jie paklūsta bendriesiems kalbos dėsniams, rašybai, tarčiai, kirčiavimui.

Yra šalių, kuriose vardais ir pavardėmis specialiai rūpinamasi. Žinoma, yra šalių, kur galima vaiką įregistruoti neįprastu vardu, gal kokiu skaičių deriniu ir pan. Tačiau tai labiau išimtys, kurios suaugusį vaiką greičiausiai traumuotų. Todėl valstybė paprastai stengiasi vienaip ar kitaip apsaugoti tėvus nuo neapgalvotų pasirinkimų ir šią sritį bent kiek reguliuoti.

– Savo pasisakyme užsimenate ir apie mokinius bei studentus. Valstybinis požiūris į kalbą mokymo įstaigose atspindimas labai silpnai, nors jis turi įtakos ir pačių mokinių nuomonei. Ką reikėtų daryti, kad kalba mokiniams būtų įdomi?

– Turbūt patys mokytojai geriausiai nujaučia, ką reikia daryti. Nereikia manyti, kad visi mokiniai leidžia laisvalaikį būriuodamiesi prekybos centruose ar sulindę į socialinius tinklus. Jie mato, skaito, girdi, kas vyksta suaugusiųjų gyvenime, mūsų valstybėje. Jie gyvena toje pačioje aplinkoje.

Kai sakoma, kad jaunuoliai nejautrūs, pikti ir net žiaurūs, turiu paprastą atsakymą – – paaugliai kopijuoja suaugusiuosius. Dažna problema, kurią girdžiu iš mokytojų lituanistų yra tai, kad dažnai mokytojas lieka vienas su savo idėjomis ir idealais. Mokiniai mato, kaip viešajame gyvenime minima kalba. Jie norėtų išgirsti ne vienpusišką puolamąjį požiūrį į kalbos priežiūrą, bet ir paaiškinantį dabartinės kalbų politikos ir kalbos reguliavimo priežastis ir būdus.

Žinoma, pažįstu ir kūrybiškai į viską žvelgiančių mokytojų, kurie pamokose pateikia šių dienų aktualijas, problemas. Pavyzdžiui, mokiniai aiškinasi, ar šiuolaikinėje visuomenėje kalbą reikia prižiūrėti, ar ji gali plėtotis stichiškai. Jie savarankiškai prieina prie nuomonės, kad be kalbos reguliavimo ir taisyklių labai apsunktų kasdienis bendravimas. Taigi jei mokytojas sugeba mokinius įtraukti ir sudominti, atsiranda ir kalbos trauka.

Parengė LRT žurnalistė Lina Smolskienė

LRT