„Poetas turi nujausti, ko jo tekstai verti“. Pokalbis su poetu, eseistu, dramaturgu Gintaru Grajausku

Šiandieniniame lietuvių literatūros lauke poetas, dramaturgas GINTARAS GRAJAUSKAS neabejotinai užima gyvojo klasiko poziciją. Tai patvirtina ir viena po kitos pasirodžiusios net dvi eilėraščių rinktinės („Eilėraščiai. Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlė“, 2018; „Kaip viskas buvo“, 2020), ir literatūriniai apdovanojimai, ir tai, kad G. Grajausko pavardę tiek rašytojai, tiek poezijos mylėtojai nuolat mini paklausti apie mėgstamiausius, labiausiai įkvėpusius autorius.


Rašytojas, muzikantas, Klaipėdos dramos teatro meno vadovas Gintaras Grajauskas. Algirdo Kubaičio nuotrauka

 

Tekstas perpublikuojamas iš mėnraščio „Metai“ (2021 m. Nr. 2)

Todėl pokalbį ir pradėjau nuo klausimo, koks jausmas būti pripažintu poetu, – juk įprasta teigti, kad geriausias įkvėpimo šaltinis yra neįvertinimas. Dėmesio sulaukė ir vadinamoji Klaipėdos poetinė mokykla, kuriai G. Grajauskas dažnai priskiriamas, daiktiškoji poezija bei santykiai su epigonais.

Per pastaruosius dvejus metus pasirodė net dvi Tavo eilėraščių rinktinės. Rinktinė – specifinis žanras, susumuojantis ir apibendrinantis kūrybą. Be to, rinktinę išleidęs poetas, galima sakyti, įgyja gyvojo klasiko statusą. Taigi, koks jausmas apėmė vartant šias rinktines, skaitant bei lyginant savo paties eilėraščius?

Kartais gyvenimas iškrečia tokių pokštų – iššauna dupletu. Buvo labai netikėta – dvi rinktinės iš karto yra tai, apie ką net pasvajoti būčiau neišdrįsęs. Ir jos gražiai skirtingos, viena kitą papildančios. Vienoje sudėjau žinomesnius eilėraščius, o į antrąją, „Kaip viskas buvo“, kurią sudarei Tu, pateko ir nemaža dalis tų retesniųjų, mažiau gal girdėtų visokiuose skaitymuose. Noriu pasinaudoti proga ir padėkoti už puikią eilėraščių atranką – likau maloniai nustebintas. Perskaičius abi rinktines, galima susidaryti gana išsamų vaizdą. Smagu, kad „Kaip viskas buvo“ turi ir garso takelį – visus knygoje esančius eilėraščius (rodos, šimtą septyniasdešimt keturis) įskaičiau. Šiaip taip sutilpo į dvi kompaktines plokšteles.

Rinktinės buvo gera proga prisiminti ankstyvuosius tekstus. Labai keistai pasijutau, po daugelio metų vėl atsivertęs savo pirmąją knygą, „Tatuiruotę“. Tas jaunas žmogus, kuris visa tai parašė, man jau sunkiai beatpažįstamas, bet labai artimas ir simpatiškas. Toks naiviai šviesus. Skaičiau ir galvojau – dabar taip neparašyčiau.

O kokius jausmus kelia gyvojo klasiko statusas?

Kadangi rinktinės dvi, tai aš dabar dukart klasikas, kaip tie „dvaždy geroji“ [rus. dukart didvyriai – V. C.] sovietmečiu… O jei rimtai, tai jaučiu visai ne kokį nors pergalės skonį burnoje. Veikiau gal švelnų palengvėjimą, kad vis dėlto šį tą jau suspėjau nuveikti. Ne ta prasme, kad įsiamžinau istorijoje ir būsiu minimas ateities kartų. Viskas paprasčiau – kad begyvendamas dariau dalykus, kurie man buvo svarbūs ir įdomūs, ir mieli, ir, matyt, dariau juos visai neblogai.

Ar pastebi savo kūrybos atgarsių kitų autorių eilėraščiuose? Vertini tai kaip komplimentą, o gal sekėjai, imitatoriai erzina?

Pastebiu gal net dažniau, nei norėtųsi. Kai tai daro jauni, viskas normalu. Kiekvienas jaunas rašantysis jaučia įtakas, kuo nors žavisi, ką nors panaudoja sau – kartais net nesąmoningai, iš neseniai perskaityto. Jei galiu būti naudingas – tegul ima ir naudoja. Yra ir šiokių tokių niuansų: kai kurie mano eilėraščiai iš šalies atrodo tokie nesunkiai parašomi, tokie savaime atsiradę. Todėl ir atsiranda mėginančių rašyti taip pat. Juk taip lengva. Bet kai pabandai imituoti, pasirodo, kad kažkas čia ne visai taip. Turi būti nemenku perfekcionistu, kad sukurtum daiktą, kuris pažiūrėjus atrodo lengvai, gal net atsainiai padarytas. Vienu rankos mostu. Gal net beveik savaime atsiradęs, tuščioje vietoje, iš niekur.

Vis dėlto aklas imitavimas niekur neveda – tai naudinga nebent kaip etiudai rankos lavinimui.

Randu tų atgarsių ir vyresniųjų kūryboje. Kartais susierzinu: čiagi aš taip sugalvojau, va šitą jungtį, dramaturginį peršokimą ar formos ypatumą, o tu patylomis pasiskolinai ir dabar pateiki kaip savo atradimą. Bet ir už tai tikriausiai nederėtų pykti – žmogus mato, kad gerai veikia, tai ir naudojasi.

Koks Tavo santykis su kritika: ar skaitai savo knygų recenzijas? Jei taip, kodėl?

Anksčiau skaitydavau, dabar beveik nebe. Kelios ypač įsiminė: poetės ir vertėjos iš Ukrainos Marianos Kijanowskos, Rimanto Kmitos. Kodėl nebeskaitau? Kad jau daug jų perskaičiau, todėl jau žinau, kas ten bus parašyta, nieko labai naujo nebeaptiksiu. O parašyta bus, ar aš atitinku to kritiko įsivaizdavimus apie mane ir apie literatūrą apskritai. Dar gal patikrins, ar gerai tinku vienai ar kitai šiuo metu madingai kultūrinei doktrinai.

Jei laikytume, kad tokia poetinė mokykla iš tiesų egzistuoja, tai ji ir yra labiau Klaipėdos, ne Grajausko. Visai vykęs pavadinimas. Lietuvos pajūris visa savo esme truputį skiriasi nuo žemyninės dalies: jis rūstesnis, lakoniškesnis, skeptiškesnis, mažiau tikintis blizgučiais ir gražbyliavimais.

Kaip manai, kas geriau nusako poeto vietą literatūroje: kritikos bei kolegų įvertinimas, skaitytojai (jei skaito, vadinasi, poetas svarbus, aktualus), o gal pats poetas jaučia geriausiai, ko jo tekstai verti?

Poetas turi nujausti, ko jo tekstai verti, jei jis ne visiškas beprotis. Jis gi ne vien rašo, o ir skaito, tad turi su kuo palyginti. Nors tų eiliuojančių bepročių irgi nemažai – visokio plauko ir amžiaus. Daugybei žmonių kažkodėl patinka „kosplėjinti“ (nuo angl. cosplay – persirenginėjimas žinomu knygos, filmo ar kompiuterinio žaidimo herojumi) Rašytoją, o ypačiai Poetą. Nes gražu ir dvasinga. Galima leisti knygas, kurios visai kaip tikros, organizuoti jų pristatymus su gėlėmis. Tai pakelia savivertę, bent jau kurį laiką.

Man asmeniškai labai svarbus kai kurių kolegų poetų įvertinimas. Ir – gal net dar svarbiau – protingų skaitytojų įvertinimas. Jų nebūtinai turi būti daug, skaičius čia mažai ką reiškia. Tai turi būti žmonės, kurie suprato, ką perskaitė. Suprato, ką aš noriu pasakyti, atpažino ir pajautė. Ko gero, todėl ir rašau eilėraščius. Nes žinau, kad tokių žmonių esama. Manau, būtent jie ir yra man svarbiausias atramos taškas.

Šiandien XX a. dešimtasis dešimtmetis tapo savotiška egzotika, laikais, kai neva visi bandė prekiauti turkiškais megztukais ir metalo laužu, siautėjo mafija ir vietiniai banditėliai, nuolat vyko gražuolių konkursai, o kultūros, literatūros žmonės priminė keistuolius frakuotus smuikininkus Gariūnų turgavietėje. Tu debiutavai 1993 m. – tais pačiais metais pasirodė poezijos rinkinys „Tatuiruotė“ ir eilėraščių bei trumposios prozos rinkinys „Ornitologija“. Gal gali papasakoti apie to meto literatūrinį gyvenimą ir kaip apskritai susidomėjai literatūra? Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos atrodo keista, kad jauni žmonės ir tuomet, kai menas ir kultūra neva buvo visiškai nuvertinti, rašė poeziją, siekė, kad jų knygos būtų išleistos. O gal viskas buvo atvirkščiai, gal literatūra tuomet buvo net svarbesnė nei šiandien?

Literatūra mano gyvenime atsirado, kai išmokau skaityti, – o tai nutiko nepadoriai anksti, man tebuvo treji metai. Išmokau pats, stebėdamas vyresnę seserį, ruošiančią pamokas. Ir man tai šitaip patiko, kad puoliau skaityti viską, kas po ranka pakliūva – tiek vaikiškas knygas, tiek ir suaugusiųjų, iš tėvų bibliotekos. Tėvai su manimi prisibijodavo eiti per miestą, nes aš garsiai skaitydavau viską, ką tik pamatydavau, – net nepadorius užrašus ant sienų.

Šį tą rimčiau rašinėti pradėjau nuo kokių šešiolikos metų. Vienas kitas eilėraštis iš tų laikų pateko ir į „Tatuiruotę“. Nemažą dalį „Tatuiruotės“ tekstų parašiau sovietų kariuomenėje, per naktinius budėjimus: kaip tik pakliuvau į ją tuo metu, kai į kariuomenę ėmė netgi studentus iš pirmo kurso, trūko patrankų mėsos. Kadangi buvau įstojęs į konservatoriją, paskyrė į pučiamųjų orkestrą. Muzika mane tada išgelbėjo nuo sunkesnės lemties, gal netgi nuo Afganistano.

Manyčiau, kad menas ir kultūra anuomet turėjo panašią vertę kaip ir dabar. Tik šalis tada buvo daug skurdesnė. Kitas klausimas, ar per tris dešimtmečius ta vertė neturėjo labiau išaugti. Ir šiandien dar gyvename neišsiugdę to įgimto kultūros poreikio, kokį turi Vakarų valstybės. Bet jis tikriausiai ugdomas net ne dešimtmečiais, o šimtmečiais.

Anuometinis literatūrinis gyvenimas iš esmės ne taip jau smarkiai skyrėsi nuo dabartinio. Buvo oficialusis, su jubiliejų minėjimais, festivaliais ir autoriniais vakarais. Buvo ir neoficialusis, bičiuliškas – su pasisėdėjimais virtuvėse, ilgais pašnekesiais apie viską ir naujų tekstų pasidalijimais. Didžiausias skirtumas – tada nebuvo interneto. Tad viskas vykdavo „gyvai“, akis į akį. Jei bandyčiau mus anuometinius palyginti su dabartiniais jaunaisiais poetais – kažkokio esminio skirtumo ir nėra. Tokie patys jauni žmonės – nepatiklūs, ironiški, kiek maištingi. Tikriausiai visais laikais jauni rašytojai buvo tokie. Pastabūs, skiriantys tikrus dalykus nuo netikrų ir tikintys, kad gali šį tą pakeisti. Ir gal net iš tikrųjų truputį keičiantys – nebūtinai tekstais, vien savo egzistavimu. Kaip liudijimu, kad yra ir kitokių būdų gyventi, kad įmanoma neplaukti pasroviui su minia, kurios vienintelė svajonė – turėti milijoną pinigų.

Literatūrologai kalba apie vadinamąją Klaipėdos poetinę mokyklą, kuriai paprastai priskiria Tave, prozininką, poetą, literatūrologą Rimantą Kmitą ir poetą, dramaturgą Mindaugą Valiuką. Tu ir pats apie šią mokyklą esi parašęs eilėraštį, kuris vadinasi „Literatūrinis vyksmas“. Taigi, ar Klaipėdos poetinė mokykla iš tiesų egzistavo? Kas šiai mokyklai būdinga? Gal sąmoningai oponavote kultūros centru laikomam Vilniui?

Ta dedikacija švelniai ironiška. Iš tiesų patys taip nepasivadinome ir niekur nesiskelbėme, Klaipėdos poetinę mokyklą įvardijo kažkuris iš literatūrologų. Iki tikros mokyklos ji gal ir netraukia, bet tam tikrų požymių ir skirtybių, leidžiančių taip pavadinti, yra. Sąmoningo oponavimo Vilniui nebuvo, nebent noras parodyti, kad ne visi rašytojai būtinai gyvena sostinėje. Anuomet tokio įsitikinimo būta, ir gan stipraus: neretai tekdavo išgirsti nusistebėjimų visokiuose susitikimuose su skaitytojais, kad esu ne iš Vilniaus.

Jei laikytume, kad tokia poetinė mokykla iš tiesų egzistuoja, tai ji ir yra labiau Klaipėdos, ne Grajausko. Visai vykęs pavadinimas. Lietuvos pajūris visa savo esme truputį skiriasi nuo žemyninės dalies: jis rūstesnis, lakoniškesnis, skeptiškesnis, mažiau tikintis blizgučiais ir gražbyliavimais. Toks kiek protestantiškos natūros. Turbūt tokie galėtų būti ir Klaipėdos poetinei mokyklai priklausančiųjų eilėraščiai.

Priešingai nei jau senokai Vilniuje gyvenantis R. Kmita, likai Klaipėdoje, aktyviai dalyvauji miesto kultūriniame gyvenime – esi dienraščio „Klaipėda“ literatūrinio leidinio „Gintaro lašai“ sudarytojas, Klaipėdos dramos teatro meno vadovas. Kaip apibūdintum pastarųjų metų Klaipėdos kultūrinį klimatą? Dauguma kultūrinių renginių, kaip ir minėjai, vyksta sostinėje…

Tas mano aktyvumas toks savotiškas. Kultūriniuose renginiuose labai retai lankausi, netgi sąmoningai jų vengiu. Išskyrus, žinoma, spektaklius – ir ne tik savus, Klaipėdos dramos teatro. Esu atsakingas ir už tarptautinio festivalio programos sudarymą, ir už Lietuvos teatro vitriną, tad iki pandemijos teko nemažai pasivažinėti po teatrus ir festivalius, peržiūrėti daugybę spektaklių įrašų. Labai džiaugiuosi, kad pavyko sutverti Klaipėdoje tarptautinį teatro festivalį „TheATRIUM“ – mano manymu, jis tikrai šiek tiek pakeitė miesto kultūrinį klimatą, išplukdė Klaipėdos dramos teatrą į tarptautinius vandenis.

Teko nemažai pakeliauti ir kaip poetui. Esu drovus žmogus, todėl kiekvienas viešas pasirodymas man vis dar sukelia stresą. Taip ir nepripratau prie to. Gal todėl jaučiu savotišką persisotinimą renginiais. Dabar tiesiog tyliai darau savo darbus, kurie man atrodo reikalingi. Nepastebėtas tikrai nesijaučiu. Kartais gal pasijuntu kiek nustumiamas į pašalę: būta labai konkrečių ir akivaizdžių nutikimų, sykį net vienas mano užsienio leidėjas liko gerokai pritrenktas tokių keistų mūsų papročių. Taip jau yra – kultūros funkcionieriai linkę „lobinti“ savus žmones ir savus projektus. Bet negi dabar pulsi dėl to triukšmauti ir stumdytis? Kita vertus, jei dėl įvertinimo reikia nuolat šmėžuoti prieš akis pristatymuose ir vakarėliuose, tai kažkas ne visai gerai su tuo įvertinimu. Gal dar vėliavėle mojuoti, kad tikrai pastebėtų?

Tavo poezijoje dažna subjekto, kurį greičiausiai galima tapatinti ir su eilėraščių autoriumi, išskirtinumo idėja – ji ir steigiama, ir ironizuojama. Ši laikysena grindžiama tiek savanorišku atsiskyrimu (pavyzdžiui, simboliniu įsilipimu į palmės viršūnę), tiek kažkieno (gal likimo?) nulemta atskirtimi, kurią vis bandoma įveikti įrodant savo vertę, išskirtinumą. Tarkime, „Šeštoje giesmėje“ prisipažįstama: „buvau svetimas jiems, nuo pat pradžių – tad privalėjau / būti trim galvom už kitus geresnis, / kad bent pastebėtų.“ Gal tokia būsena susijusi ne tik su apsisprendimu likti Klaipėdoje, bet ir su tuo, kad neapsiriboji tik rašymu, tik literatų bendruomene, – esi ir muzikantas, ir teatro žmogus?

Neužsidarymas viename ceche turi savų privalumų ir savų trūkumų. Privalumai man atrodo didesni: galimybė pažvelgti plačiau, užčiuopti bendrus, universalius dėsnius, tinkančius tiek literatūrai, tiek muzikai, tiek teatrui ar dailei. Muzika apskritai yra tobula formos mokytoja – nereikia jokių sudėtingų teorijų, viską tiesiog girdi, ir tai kristalizuojasi kažkur pasąmonėje. Rondo, koda, vylingoji kadencija, kontrapunktas, manualinė technika – visas šias muzikos komponavimo formas ir priemones naudoju literatūroje, dažnai net nesusimąstydamas, kad jas renkuosi. Suprantu tai tik vėliau, skaitydamas gatavą tekstą. Viskas vyksta intuityviai. Beveik instinktyviai.

Laikotarpis, kai grojome su „Kontrabanda“, irgi turėjo naudos. Rašiau tekstus dainoms, dažnai kūriau ir melodiją, dėliojau pačią struktūrą. Tai buvo tarsi praktinis patikrinimas, kaip ten tie formos pojūčio kristalai, ar gerai formuojasi. Kartu dar ir vakcina nuo visokių „sužvaigždėjimų“ – jaunam žmogui tai labai svarbu.

Teatras irgi turi savo dovanų, viena svarbiausių – jis paradoksaliu būdu apsaugo nuo teatrališkumo, nuo sąmoningo manipuliavimo, „pervaidinimo“. Teatras išmoko nevaidinti. Išmoko papasakoti kito žmogaus istoriją taip, kad kiti joje išgirstų ir savąją.

Kokie tokio neapsiribojimo trūkumai? Na, gal iš tiesų tėra tik vienas, bet toks iš rimtesnių. Poetai apie tave sakys – „a, čia tas muzikantas“. Muzikantai sakys – „čiagi tas, poetas“. Teatralai sakys… Na, tie gal apskritai pasakys: „Dramaturgų seniai nebėra ir nebereikia, mes patys viską, ko reikia, pasirašom ir iškart suvaidinam.“ Žodžiu, jei neužsidarai savo terpėje, nusiteik tapti svetimu, pašaliniu. Bet jei savo natūra esi tylenis stebėtojas, tai gal nelabai ir išsigąsi, juk ir šiaip gyveni panašų gyvenimą.

Beje, „Šeštąją giesmę“, kurią cituoji, parašiau po Leonido Donskio mirties. Tai tokia neoficiali dedikacija jam. Neoficiali, nes nelabai patinka man tos oficialiosios, yra jose kažkoks nesąžiningumo prieskonis. Mes tiesiog buvome labai neblogi bičiuliai, epizodiškai susitikdavom, pasikalbėdavom. O tą frazę iš „Šeštosios giesmės“ pirmąkart išgirdau iš savo mamos. Studijų metais ji prisidurdavo prie stipendijos dirbdama aukle vienoje žydų šeimoje Vilniuje. Ir žydė mama kartą pasakė savo sūnui: „Tu – kitoks, svetimas, todėl turi būti trim galvom už kitus geresnis.“

Su laiku atėjo supratimas, kad eilėraščių rašymas yra vienas iš tų retų dalykų gyvenime, kuris man iš tikrųjų patinka. Taigi, galima nusiraminti ir leisti sau truputį pasimėgauti. Neforsuojant, nekonkuruojant. Nesvarstant, kaip aš turėčiau atrodyti literatūroje, kur mano vieta joje. Jei neberašysiu eilėraščių, pasaulis dėl to nesugrius.

Tavo eilėraščius kritikai dažnai vadina daiktiškąja poezija, poetiniais reportažais, poetiniais dialogais, net anekdotais. O kaip savo poetiką, apskritai poezijos sampratą formuluotum pats?

Daiktiškoji? Gal ir taip, nes labiau metonimija negu metafora. Reportažas? Na, gal labiau raportas. Dialogas? Bet kuris eilėraštis yra dialogas – autoriaus su skaitytoju. Viskas kaip ir tinka, sutikčiau. Gal tik dėl anekdoto ne: reikia labai jau paskubom praslysti pačiu teksto paviršiumi, kad ten neįžvelgtum nieko daugiau. Jei taip, tai anekdotus rašė ir Čechovas, jau neminint Szymborskos.

Apskritai kai kurie lietuviai, ir ne tik kritikai, turi keistą bėdą su humoru. Jie liguistai jautriai į jį reaguoja. Kaip į asmeninį įžeidimą beveik. Nežinau kodėl. Gal tiesiog supyksta, nes aš va čia atsisėdau, galų gale prisiruošęs rimtai paskaityti rimtą poeziją, o čia kažkokie juokai. Gal įtaria, kad juokaujantys tokiu būdu iš jų paslapčiomis šaiposi. Jau nekalbu apie ironiją, kuri bet kur, ne tik literatūroje, daugumai žmonių automatiškai sukelia pasipiktinimą ir atmetimo reakciją.

Eilėraštis Lietuvoje turi būti rimtas ir toks truputį negyvas. Čia toks europinis modelis, labiau vertinamas kritikų ir pažengusių poezijos skaitytojų. Skaitytojai, labiausiai eilėse vertinantys nuoširdumą, labiau mėgsta senąjį rusiškąjį modelį: kai eilėraštis gyvas, bet mirtinai sužeistas, visiems demonstruojantis kraujuojančią širdį.

Kartais pagalvoju – iš serijos „o kas būtų, jeigu būtų“. Kaip galėtų atrodyti mūsų literatūros laukas, jei kertiniais Lietuvos poetais būtų laikomi ne Maironis ir Salomėja, o Donelaitis ir, tarkim, Nyka-Niliūnas? Manau, tokiame lauke būčiau daug lengviau atpažįstamas – ir visiškai neegzotiškas, toks net labai vietinis šakniavaisis.

Skaitydama Tavo pirmąsias poezijos knygas kiek nustebau supratusi, kad iš pradžių mėgai klasikines struktūras, pavyzdžiui, rimuotą ketureilį, leksika buvo artimesnė vadinamajai konvencinei, aukštajai modernistinei poezijai. Ar atsimeni, kaip atradai šiandien grajauskišku vadinamą eilėraštį-istoriją, savo personažus ir specifinį, distancija ir dėmesiu, atidumu grindžiamą santykį su jais?

Prieš kurį laiką kaip tik pagalvojau apie tai. Tu labai tiksliai suformulavai tą specifinį santykį – grindžiamą distancija ir kartu dėmesiu, atidumu.

Nebuvo taip, kad staiga būčiau sušukęs „eureka!“ ir pradėjęs rašyti kitaip. Buvo ganėtinai ilgas ėjimas – nuo puošnumo prie tikrumo. Suvokiant, kad man vis dėlto įdomiau ir svarbiau tikrumas. Kad gražiai manipuliuoti skaitytojais man neįdomu. Kad tą patį galima pasakyti daugybe būdų, bet vienas yra visų tiksliausias. Tas adatos smaigalys. Jo ir ieškau. Kai atsisakai visų puošmenų, nuneri odą ir preparuoji raumenis, ten giliai kaulu suboluoja prasmė.

Tai buvo ėjimas suvokiant, kad lengva nebus: mūsų žmonės įpratę skaityti gražių žodžių rinkinius, ypač tuos, kurie dar ir skamba ritmingai melodingai. Jie su malonumu tokius tekstus skaito. Tai užburia – tas ritmas ir melodija. Žodžių prasmės gali ir visai nebūti, tokia savotiška mantra. Nieko čia labai blogo, bet dalis skaitytojų įsivaizduoja, kad tik tai ir yra poezija. O visa kita – kažkokia nepoezija. Ir tu, tuo savo keliu tolyn eidamas, jų akyse greičiausiai tapsi visišku nepoetu. Tiesiog nepoezijos popiežiumi. Iki šiol nežinau, ar šis kelias teisingesnis už kitų, bet aš juo ėjau. Nes taip man atrodė esant tinkama. Kartais būdavo nelengva.

Šiaip ar taip, išleidau visai nemažai knygų, kurios tebėra skaitomos, bibliotekose jas sunku rasti. Beje, mažai kas žino šį faktą, kad esu, rodos, antrasis (po Tomo Venclovos) Lietuvoje poetas pagal išverstų į kitas kalbas ir užsienyje išleistų knygų skaičių. Tyčia dabar dar paguglinau – užsienyje išleistos aštuonios knygos. Taip, aš tuo labai atvirai džiaugiuosi ir didžiuojuosi. Manau, kad būtų nuostabu, jei Lietuvą pasaulyje žinotų kaip ne tik gero teatro ar gero krepšinio, bet ir kaip geros poezijos šalį. Mums labai reikia tokių kultūrinių-civilizacinių pasiekimų, kuriais būtume garsūs pasaulyje – kad pamažu nutrintume tą nesimpatišką kriminalinį šleifą, besivelkantį paskui lietuvio emigranto įvaizdį.

O tas specifinis santykis, kurį minėjai, – lyg ir tariuosi supratęs, iš kur jis ataidi. Iš tolimos vaikystės, ir greičiausiai visų pirma iš tuomet perskaityto Čechovo. Iš jo istorijų apie žmones, kurios yra negailestingai tikslios, bet parašytos ir su tokia ypatinga, neprimygtina užuojauta, ir su švelnia užslėpta pašaipa.

Jei parašiau, vadinasi, taip ir buvo – ar tokia kūrybos samprata Tau artima?

Čia jau būtų visiškai dokumentinė poezija. Eilėraštis yra labai tikroviškas daikčiukas, kuriame slypi daugybė nekaltų apgaulių. Nebūtinai atvirų manipuliacijų – tiesiog švelnių korekcijų. Tarsi dailininkas, tapantis iš natūros, savo paveiksle pastūmėtų medį šiek tiek kairiau ir į priekį, kad negadintų kompozicijos. Subjektyvus yra ir detalių, iš kurių susidėlioja visuma, pasirinkimas: vienas rašo apie vaikiškai mėlynas išminčiaus akis, kitas apie suplyšusius jo sandalus – o abu rašo apie tą patį dieduką. Kuriam šiuo metu skauda išpuvusį dantį, ir jis keikia bjauriausiais žodžiais visą pasaulį, ir visiškai nesijaučia turintis nors lašą išminties. Ir jam visiškai nerūpi, kaip viskas ten buvo iš tikrųjų, ar tikrovė yra pakankamai tikra ir ką apie tai savo eilėraščiuose rašo lietuvių poetai.

Jau sulaukęs pripažinimo kaip poetas, pradėjai rašyti esė, vėliau pasirodė ir romanas „Erezija“ (2005). Romano žanro dažnai neįveikia net talentingi trumposios prozos kūrėjai. Kodėl nusprendei jo imtis?

„Erezija“ atsirado kaip ir netyčia: tiesiog užsirašinėjau visokius man įdomius dalykus ant lapelių, ir kai jų prisirinko pakankamai daug, visa nemenka dėžė, ėmiau nujausti, jog jie limpa į visumą. Tai ir pradėjau klijuoti – buvo smalsu, kas iš to išeis. Aš apskritai labai smalsus žmogus, kartais net pernelyg. Kartais baisiai knieti pabandyti ką nors naujo. Išėjo toks struktūriškai gana sudėtingas daiktas su trimis skirtingomis siužetinėmis linijomis, ironiškas, vietomis pašaipus ir juokingas, vietomis įžūlus ir piktas. Ar pavyko? Man asmeniškai atrodo, kad pavyko visai gerai. „Erezija“, žinoma, bestseleriu netapo – nuo pat pradžios neturėjo tam jokių duomenų. Nors skaitomas, kiek žinau, iki šiol. Manau, kad mūsų dienomis jis netgi geriau suprantamas negu prieš penkiolika metų.

Kaip susidomėjai dramaturgija? Pjesė man atrodo labai specifinis žanras: tarsi savarankiškas kūrinys, bet galutinai aktualizuojamas, visiškai atsiskleidžia tik konkretaus pastatymo metu, kai dramaturgo pasakojimas persipina su tuo, kaip jį supranta, interpretuoja režisierius.

Pjeses pradėjau rašinėti dar studijuodamas. Tada domėjausi ir žavėjausi „absurdistais“ – Beckettu, Ionesco. Vėliau ilgokai pjesių nerašiau, sugrįžau su „Komiksu“, kuris buvo pastatytas 2002-aisiais.

Labai specifinis žanras pjesė ir yra. Vis dėlto pjesė yra pjesė – autorinis darbas. O spektaklis – kolektyvinio darbo rezultatas. Jį statant, dirba net ne keletas, o kelios dešimtys žmonių. Ir visi jie svarbūs – ne tik dramaturgas, režisierius ir aktoriai. Visi – nuo režisieriaus iki scenos darbininko. Kiekvienas jų – atskira dėlionės detalė. Ir iki pat pabaigos niekas nežino, kokia bus ta dėlionė ir apie ką. Net režisierius, ir tas tik nujaučia. Ir apskritai niekas nežino, ar dėlionė susidėlios iki galo. Galima surinkti pačią nuostabiausią profesionalų komandą, kur kiekvienas bus savo srities genijus – ir spektaklis vis tiek gali nepavykti. Nes kažkuri dėlionės detalė pasirodys esanti per maža, per didelė, arba šiaip atklydusi iš kitos dėlionės. Daugybė komponentų, daugybė sąlygų ir sąveikų – pernelyg daug, kad galėtum neklysdamas atspėti rezultatą.

Statant spektaklį nutinka neįtikėtinai daug stebuklingų atsitiktinumų, kurie galų gale pasirodo esantys jokie visai ne atsitiktinumai, o gyvybiškai reikalingi, esminiai spektaklio komponentai. Jei dėlionė susidėlioja – pamatai stebuklą, savo akimis. Kaip užgimė nauja gyvybė. Jei nepavyksta – na, tai irgi pamatai savo akimis. Aišku, jei visi spektaklio kūrėjai aukšto lygio profesionalai, tikimybė visiškam fiasko nedidelė, bet šansų net ir su tokia komanda vietoje šedevro išvysti eilinį vidutinio lygio spektaklį lieka labai nemažai.

Todėl parašęs pjesę niekada negali žinoti, ką pamatysi scenoje. Bet kuriuo atveju, tai jau bus nebe tavo pjesė, ir įkyriai kištis į kitų darbą, bandant priartinti tai, kas vyksta, prie savo pradinio matymo, būtų labai kvaila. Belieka netrukdyti orkestrui –  atsiduoti ir leistis nešamam. Šiaip tai man sekasi: visos mano pjesės buvo pastatytos, ir kol kas nebuvo nė vieno režisieriaus, kurio darbo galutinį rezultatą pamačius norėtųsi stvertis už galvos ir pabėgti į dykumas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tavo kol kas paskutinis eilėraščių rinkinys „Eilėraščiai savo kailiu“ pasirodė prieš dvylika metų. Kaip manai, ar paskui stojęs gana ilgas tylos periodas susijęs su pasikeitusiu literatūriniu ir apskritai sociokultūriniu klimatu – gal poeziją rašyti sunkiau santykinai ramiais laikais? O gal su amžiumi pakito kūrybos samprata: esu ne kartą girdėjusi, o ir praktiškai stebėjusi (pavyzdžiui, Sigito Parulskio atvejis), kad pripažinimo sulaukę poetai, įžengę į penktą ar šeštą dešimtį, praranda susidomėjimą poezija ir imasi rašyti prozą.

Eilėraščius (ir pjeses) rašiau ir po to rinkinio – tik lėtai, neskubėdamas. Naujausią eilėraštį parašiau praėjusią savaitę. Su laiku atėjo supratimas, kad eilėraščių rašymas yra vienas iš tų retų dalykų gyvenime, kuris man iš tikrųjų patinka. Taigi, galima nusiraminti ir leisti sau truputį pasimėgauti. Neforsuojant, nekonkuruojant. Nesvarstant, kaip aš turėčiau atrodyti literatūroje, kur mano vieta joje. Jei neberašysiu eilėraščių, pasaulis dėl to nesugrius.

Eilėraštis yra daiktas. Mažas toks daikteliukas, stebuklingu būdu atsirandantis iš paprastų kasdienių žodžių. Žmogus, gaminantis kėdę, galvoja, kaip padaryti gerą, gražią ir patogią kėdę. O ne apie savo vietą baldininkų istorijoje.

Romano rašyti nesiruošiu. Tikėtina, kad galbūt dar parašysiu vieną pjesę – yra idėja, yra apmatai. Kol kas laukia savo laiko.

Jei viskas bus gerai, šiemet pasirodys nauja eilėraščių knyga. Rankraštis jau sudėliotas.

Koks Tavo santykis su šiandienine lietuvių poezija, šiandieniniais debiutantais? Pastebi tendencijas, kurios patinka, įkvepia? O kas nepatinka, neįdomu, pervertinta?

Yra įdomių žmonių, ir ne vienas. Kai kurie, gaila, lyg ir nustojo rašyti, jau kuris laikas nepastebiu publikacijų. Pavardžių tyčia neminėsiu – neduokdie kurį nors pamiršiu ir tokiu būdu nuliūdinsiu. Aš rimtai. Kai buvau jaunas, man būdavo labai smagu, kai koks nors mano vertinamas autorius palankiai paminėdavo, ir labai nesmagu, jei nepaminėdavo. Tikriausiai ir dabar panašiai.

Patinka, kad jauni poetai nebenešioja baltų šalikų ir nevaikščioja nutaisę mįslingus veidus. Jie irgi „kosplėjina“, bet kitaip, ironiškiau. Patinka tie, kurių tekstai skiriasi nuo kitų. Kurie ne beveidžiai. Kuriuos skaitant pasidaro aišku, kad tas tekstas yra parašytas būtent šito autoriaus. Į didesnį anonimiškumą jie galės sąmoningai nukeliauti vėliau, sendami. Jeigu panorės. O dabar tiesiog norisi girdėti balsą, kuris išsiskirtų iš bendro choro. Kuris išdrįsta dainuoti savo keistas dainas.

Ką tik pravažiuodamas akies krašteliu mačiau plakatą. Jei regėjimas manęs neapgavo, ten buvo parašyta: „Realizuok naujas meno erdves ir sienas“, ar panašiai. Kažkaip šiurpokai nuskambėjo, lyg būčiau sugrįžęs į sovietmetį. Gal ne taip perskaičiau.

Bijau, kad eilėraščių rašymas irgi rizikuoja tapti „naujų literatūros erdvių realizavimu“. Tapti projektinės kultūros dalimi – tokiu nedideliu, bet garantuotu ir nesudėtingu versliuku. Su kitomis meno sritimis panašiai jau yra nutikę – tai tampa pragyvenimo šaltiniu uoliems ir apsukriems projektų teikėjams. Patys projektai dažnai vienkartiniai, atliekami vos kartą ar du, viskas užfiksuojama vaizdo medžiagoje, pasirodo kokia žinutėlė žiniasklaidoje, feisbuke bendražygiai ir palaikytojai parašo, kokio nuostabaus renginio būta. Tuo viskas ir pasibaigia, negaištant laiko pereinama prie naujo projekto.

Bet eilėraščių rašymas – labai nepelningas užsiėmimas. Gal būtent tai jį ir apsaugos nuo tapimo naujosios industrijos dalimi. Tikėkimės.

Parengė Virginija Cibarauskė

Bernardinai-2020