Povilas Andrius Stepavičius. Bekraštė vaizduotė: fantastika tarpukario lietuvių literatūroje

Fantastinė literatūra visada turėjo savo siaurą gerbėjų ratą. Nerasime fantastikos kūrinių mokyklinėse literatūros programose, o ką jau kalbėti ir apie sudarinėjamus populiariausių knygų sąrašus. Tačiau fantastika – senas literatūros žanras, o tai jau nuostaba ne vienam skaitančiam. Kitas nuostabus dalykas yra tas, kad šiame žanre neprastai sekėsi ir tarpukario lietuvių autoriams.


Ignas Šeinius apie 1930 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

Būtent apie tarpukario Lietuvos fantastus, Vilniaus universiteto studentų istorikų korporacijos „Tilia“ rengiamame podcast‘e „Uroboro ašis“, kalbėjo Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dokt. Audrius Dambrauskas, tyrinėjantis tarpukario Lietuvos popkultūrą.

Anot istoriko, tarpukario Lietuvos fantastikos motyvai yra šiek tiek primiršti šių dienų Lietuvoje.  Bet ne visiškai. Geriausiai pirmosios Lietuvos Respublikos fantastus prisimena žmonės, kurie Sąjūdžio laikais ar pirmaisiais Nepriklausomos Lietuvos metais (1991-1992 m.) turėjo galimybę perskaityti masiškai perleidžiamas tarpukario autorių knygas. Tačiau daugiau tie kūriniai ir nebuvo perleisti, tad anot Audriaus Dambrausko, nieko keisto, kad ši tema neretam asmeniui atrodo ganėtinai egzotiška.

Neretam gali kilti natūralus klausimas, nuo ko prasidėjo fantastika Lietuvoje? Anot A. Dambrausko, tikrai yra žinoma, kad tiek Jules Verne‘as, tiek Herbert‘as Georg‘as Welles‘as Lietuvoje buvo žinomi dar prieš Pirmąjį Pasaulinį Karą. Su šiais autoriais skaitytojai galėjo susipažinti skaitydami juos rusų ar prancūzų kalbomis, tačiau kai kurios ištraukos jau buvo verčiamos ir į lietuvių kalbą.


Audrius Dambrauskas. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Kiek problemiškiau yra atsakyti į kitą klausimą – kas yra toji lietuviška fantastika? Anot istoriko, reikėtų atskirti lietuvių liaudies pasakas, sakmes ar padavimus nuo originalių fantastinių minčių, kurios gimdavo autorių galvose. Tokiu būdu, fantastikos Lietuvos literatūroje pradžią galima būtų laikyti XX a. 3 deš.

Tikrai ne vienam skaitytojui gali kilti natūralus klausimas – o kas gi tie fantastikos autoriai?

Audriaus Dambrausko nuomone fantastikos krikštatėviu Lietuvoje derėtų laikyti Justiną Pilyponį (1907-1947). Pirmasis jo kūrinys „Aplink Lietuvą per 80 dienų“ (1928 m.), nors ir buvo nusižiūrėtas nuo Jules Verne‘o, tikrai turi fantastikos elementų. Kūrinio esmė – draugų lažybos, kurių sąlyga – apeiti aplink Lietuvą ne greičiau nei per 80 dienų, einant tik pagal pasienio liniją. Fantastikos elementai aptinkami pačiame siužete, t.y. veikėjų kelionės metu. Pavyzdžiui, netoli Lietuvos sienos požemiuose aptinkama didžiausia pasaulyje netikrų pinigų gamykla, kurioje spausdinama įvairių šalių valiuta. Kitas, tikrai svarbus fantastikos autorius – Viktoras Kropas. Tai savotiškas J. Pilyponio mokinys. 1936 m. išleidžia knyga „Svečiuose pas marsiečius“, kurioje pasakojama apie aštuonmečio Vytuko kelionę į Marsą.


Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

Tačiau vienas žymiausių fantastikos autorių, anot istoriko, būtų Ignas Šeinius (1889-1959). Nors lietuvių skaitytojui jis geriausiai žinomas iš mokyklos laikais skaityto „Kuprelio“, I. Šeinius savo plunksną išbandė ir fantastikos srityje. 1934 m. išleistas „Siegfried Immerselbe atsijaunina“ savo metu buvo daug realistiškesnis nei šiandien. Kūrinyje pašiepiama nacistinės Vokietijos politika bei tuo metu populiarios įvairios atsijauninimo procedūros. Kūrinio pagrindinis veikėjas – Miucheno muziejaus direktorius, nacių rasistinės teorijos teoretikas bei vienas pradininkų – Siegfriedas Immerselbe – supratęs, kad senatvėje jo atmintis nebeveikia kaip anksčiau pradeda ieškoti atsijauninimo būdų. Nors atsijauninimo idėja tarpukario Lietuvoje tikrai nebuvo fantastiška arba labai novatoriška, I. Šeiniaus kūrinys tikrai atitinka fantastikos kūrinio elementus.

Pagrindiniais tokio pobūdžio literatūros skaitytojai buvo įvairaus amžiaus grupės žmones. Įdomiausia yra tai, anot istoriko, kad dauguma tarpukario fantastikos knygų mus pasiekė iš Lietuvos Respublikos karių ar karininkų bibliotekų.

Fantastika tarpukario Lietuvoje neapsiribojo vien literatūra.  Audrius Dambrauskas primena, kad 1927 m. Valstybiniame dramos teatre Kaune buvo statoma tuometinės Čekoslovakijos autoriaus Karelo Čapeko fantastinę pjesę „R.U.R.“, kurioje pirmą kartą istorijoje buvo panaudotas žodis robotas. Tų pačių metų spalio mėnesį Kaune rodomas fantastikos žanro klasika tapęs Fritz‘o Lang‘o filmas „Metropolis“.

Tad fantastikos Lietuvos autorių kūryboje tarpukariu tikrai būta. Tai tikrai vienas iš ženklų, kad Lietuvos populiarioji kultūra tarpukariu buvo tikrai įvairialypė.  Nesuklysime pasakę, kad fantastinės literatūros egzistavimas puikiai atskleidžia, kad Lietuva smarkiai recipavo iš Vakarų ateinančias literatūros sroves bei kultūrines idėjas.

Visą pokalbį apie Lietuvos fantastinę literatūrą tarpukariu kviečiame klausyti podcast‘e „Uroboro ašis“.

Papildoma literatūra, kuri padės pagilinti žinias apie tarpukario Lietuvos fantastikos rašytojus bei jų kūrinius:

Viktoras Kropas, Svečiuose pas marsiečius, 1936. Apie

Justinas Pilyponis, Antrasis pasaulio tvanas, 1930-1934, nebaigtas. I dalis 1930, II dalis 1934

Justinas Pilyponis, Amžinas žydas Kaune, 1934

Justinas Pilyponis, Klubas nepatenkintų žmonomis, 1929

Justinas Pilyponis, Vampyras iš Brijači pilies, 1939

Justinas Pilyponis, Kaukolė žalsvame čemodane, 1934. I dalisII dalis

Justinas Pilyponis, Paslaptingas svetys iš Indijos, 1939

Justinas Pilyponis, Kelionė aplink Lietuvą per 80 dienų, 1928

Justinas Pilyponis, S.O.S. 123 oro eskadrilė, 1936

Ignas Šeinius, Siegfried Immerselbe atsijaunina, 1934. Apie

Broliai Tomdykai (Jonas ir Alfonsas Burčikai), Meilės prakeiktos sielos, 1934. Apie

Bernardinai.lt