Pranas Kniūkšta. Pavardžių rašymas – ne vien rašmenys

Pa­var­džių ra­šy­mą do­ku­men­tuo­se, be ki­ta ko, pa­inio­ja tai, kad su­pla­ka­mi skir­tin­gi ir skir­tin­gai trak­tuo­ti­ni da­ly­kai.
Var­dų ir pa­var­džių ra­šy­mą do­ku­men­tuo­se reg­la­men­tuo­ja tei­sės ak­tai, o spau­dos lei­di­niams jų rei­ka­la­vi­mai ne­tai­ko­mi.

Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pi­lie­čių as­men­var­džių ra­šy­mo as­mens do­ku­men­tuo­se rei­ka­la­vi­mai ne­tai­ko­mi ki­tų ša­lių pi­lie­čiams. Jų as­men­var­džiai įtei­sin­ti pa­gal tų ša­lių tei­sės ak­tus ir ra­šo­mi pa­gal jų kal­bos tai­syk­les. At­ski­ras klau­si­mas – su už­sie­nie­čiais san­tuo­ką su­da­riu­sių ir jų pa­var­des pa­ėmu­sių as­me­nų pa­var­dės.

Kon­kre­tų as­men­var­džių ra­šy­mą do­ku­men­tuo­se komp­li­kuo­ja pa­var­džių ra­šy­bos ta­pa­ti­ni­mas, ar­ba pa­inio­ji­mas, su pa­čia pa­var­de. Taip su ra­šy­ba daž­nai ta­pa­ti­na­mos Lie­tu­vos ki­ta­tau­čių, dau­giau­sia len­kų, pa­var­dės. No­ras jas ra­šy­ti ne­lie­tu­viš­kais raš­me­ni­mis aiš­ki­na­mas kaip tei­sė pa­si­rink­ti pa­var­dę, ar­ba net tie­siai skel­bia­ma, kad pa­var­dės ra­šy­ba yra au­ten­tiš­kas žmo­gaus ženk­las.

Iš ti­krų­jų au­ten­tiš­kas žmo­gaus ženk­las, ar­ba žy­muo, yra ne pa­var­dės ra­šy­ba, o pa­var­dė. Jos es­mę su­da­ro ne raš­me­nys, o se­man­ti­ka, da­ry­bi­nė ir gra­ma­ti­nė struk­tū­ra. Kaip as­mens ir bend­ruo­me­nės na­rio žy­muo ji pir­miau­sia ir funk­cio­nuo­ja šne­ka­mo­jo­je kal­bo­je, kur nė­ra jo­kios ra­šy­bos nei raš­me­nų. Už­ra­šy­mas pa­gal ta­ri­mą vie­nos ar ki­tos kal­bos raš­me­ni­mis jos ne­kei­čia, tik su­tei­kia nau­ją raiš­ką, iš da­lies ir ki­tą sta­tu­są.

As­me­nys, kaip vals­ty­bės pi­lie­čiai, tu­ri įvai­rių san­ty­kių su vals­ty­be, ku­rie do­ku­men­tais nu­sta­to­mi ir pa­lai­ko­mi vals­ty­bi­ne kal­ba. Tad ir Lie­tu­vos pi­lie­čių var­dai ir pa­var­dės do­ku­men­tuo­se ra­šo­mi vals­ty­bi­ne kal­ba.

Lie­tu­vių as­men­var­džiai prie vals­ty­bi­nės kal­bos var­to­se­nos pri­tam­pa sa­vai­me. Ne lie­tu­vių tau­ty­bės Lie­tu­vos pi­lie­čių pa­var­dės už­ra­šo­mos iš­lai­kant jų kal­bos struk­tū­rą ir pa­gal vals­ty­bi­nės kal­bos tai­syk­les ne­per­dir­ba­mos. Jų ry­šį su vals­ty­bi­ne kal­ba iš­reiš­kia vals­ty­bi­nės kal­bos raš­me­nys. Lie­tu­vos pi­lie­čių pa­var­des ra­šy­ti vals­ty­bi­ne kal­ba reiš­kia jas ra­šy­ti lie­tu­vių kal­bos raš­me­ni­mis.

Ne­lie­tu­viš­kų raš­me­nų pro­pa­guo­to­jai siū­lo pra­plės­ti lie­tu­vių kal­bos ri­bas, į jos abė­cė­lę įsi­leis­ti nau­jų rai­džių ir pa­var­des do­ku­men­tuo­se ra­šy­ti to­kia „vals­ty­bi­ne“ kal­ba. Daž­niau­siai mi­ni­mi raš­me­nys w, x, q ir iš­ve­džio­ja­ma, kad tos trys rai­dės lie­tu­vių kal­bos ne­pa­ga­dins. Bet jas ne taip pa­pras­ta įtrauk­ti į lie­tu­vių kal­bos abė­cė­lę. Pir­ma, abė­cė­lę keis­ti – ne po­li­ti­kų ir ne įsta­ty­mų lei­dė­jų dar­bas, an­tra, tai da­ry­ti nė­ra jo­kios ling­vis­ti­nės mo­ty­va­ci­jos – lie­tu­viš­ko­mis rai­dė­mis tie raš­me­nys tap­tų, jei­gu jais ra­šy­tu­me ne tik sve­ti­my­bes, bet ir lie­tu­vių kal­bo­je pa­pli­tu­sius žo­džius, to­kius kaip we­ran­da, in­de­xas, in­qu­ba­to­rius.

Ne­tie­sa, kad ne­lie­tu­viš­kas rai­des yra įtei­si­nu­si „Da­bar­ti­nės lie­tu­vių kal­bos gra­ma­ti­ka“. Te­nai iš­na­šo­je pa­sa­ky­ta, kad jos pa­var­to­ja­mos ne­lie­tu­viš­kuo­se žo­džiuo­se, o čia pat pa­teik­to­je abė­cė­lė­je nė vie­nos per­ša­mos ne­lie­tu­viš­kos rai­dės nė­ra.

Prob­le­mų ke­lia ne tik tos trys rai­dės ir iš vi­so ne vien lie­tu­vių kal­bo­je ne­įp­ras­ti raš­me­nys. Ne ma­žiau pa­inia­vos ga­li pri­da­ry­ti lie­tu­vių abė­cė­lė­je esan­čios, bet ki­tus gar­sus žy­min­čios ir ki­to­kią funk­ci­ją at­lie­kan­čios rai­dės. Tai aki­vaiz­džiai ma­ty­ti iš len­kų pa­var­džių, ku­rias taip už­ra­šy­tas no­ri­ma pa­teik­ti Lie­tu­vos pi­lie­čių do­ku­men­tuo­se.

Iš tri­jų mi­nė­tų raš­me­nų len­kiš­kos pa­var­dės tu­ri tik rai­dę w, pvz.: Wy­bic­ki, La­daws­ki (rai­džių x ir q len­kų abė­cė­lė­je nė­ra). O ki­taip nei lie­tu­vių kal­bo­je var­to­ja­mų raš­me­nų, net ne­imant rai­džių su dia­kri­ti­niais ženk­lais, len­kų kal­bo­je yra ke­lios gru­pės.

Mums įpras­tos no­si­nės rai­dės ą, ę žy­mi dvi­gar­sius on, om, en, em: Wą­dols­ki, Dąb­rows­ki, Wę­giers­ki, Dębs­ki.

Lie­tu­vių kal­bos dvi­bal­sius su bal­se i ati­tin­ka rai­džių samp­lai­kos su j: Waj­to­nis, Do­mej­ko.

Mū­sų „ke­pu­rė­tą­sias“ rai­des ati­tin­ka prie­bal­sių samp­lai­kos:

č – cz: Su­bocz, Adamowicz

š – sz: Piesz­ko, Tomaszewski

ž – rz: Grze­gorz, Rzec­ki.

Iš­var­dy­ti as­men­var­džiai už­ra­šy­ti bend­rais lie­tu­vių ir len­kų kal­bų raš­me­ni­mis (iš­sky­rus rai­dę w), bet pa­gal len­kų kal­bos ra­šy­bos tai­syk­les, ku­rių ne­ga­li­ma tai­ky­ti lie­tu­vių kal­bai ir Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pi­lie­čių pa­var­džių ra­šy­mui. Do­ku­men­tuo­se jos tu­ri bū­ti ra­šo­mos lie­tu­vių kal­bos raš­me­ni­mis pa­gal lie­tu­vių kal­bos ra­šy­bos, tiks­liau sa­kant, pa­gal lie­tu­vių kal­bos gra­fi­kos tai­syk­les (gra­fi­ka yra gar­sų žy­mė­ji­mas rai­dė­mis).

Pa­var­des do­ku­men­tuo­se už­ra­šy­da­mi ki­tos kal­bos raš­me­ni­mis ar pa­gal ki­tos kal­bos ra­šy­bos tai­syk­les, ne lie­tu­vių kal­bos ri­bas pra­plės­tu­me, o tą ki­tą kal­bą var­to­tu­me kaip vals­ty­bi­nę. O to ne­lei­džia Lie­tu­vos Kons­ti­tu­ci­ja.

Pa­gal len­kų kal­bos ra­šy­bos tai­syk­les už­ra­šy­tos pi­lie­čių pa­var­dės pri­da­ry­tų ir pra­kti­nių ne­pa­to­gu­mų. Kil­tų su­nku­mų jas iden­ti­fi­kuo­ti šne­ka­mo­jo­je kal­bo­je ir re­gis­truo­jant te­le­fo­nu. Keis­tai, kaip ne­tai­syk­lin­gai už­ra­šy­tos, jos at­ro­dy­tų bend­ruo­se pa­var­džių są­ra­šuo­se, o len­kų kal­bos ne­mo­kan­čiam žmo­gui jas iš vi­so bū­tų su­nku pers­kai­ty­ti ir už­ra­šy­ti.

Pa­ga­liau ne­lie­tu­viš­kai ra­šo­mas Lie­tu­vos pi­lie­čių pa­var­des su­nku bū­tų pri­de­rin­ti prie vals­ty­bės re­gis­trų ar­ba rei­kė­tų pert­var­ky­ti pa­čius re­gis­trus. Ne­vals­ty­bi­nė kal­ba brau­tų­si ir į šią sri­tį.

Šaltinis čia