Prieš 120 metų gimė Antoine de Saint‑Exupéry (1900 06 29–1944 07 31)

Pasaulinio garso rašytojui, įvairių premijų laureatui, neblėstančios šlovės kūrėjui ir savo profesijai atsidavusiam pilotui Antoine’ui de Saint-Exupéry vaikystė visą (tiesa, gana trumpą) gyvenimą išliko ilgesio objektu, prarastąja šalimi, ramybės ir pilnatvės uostu, į kurį neįmanoma sugrįžti. Nors teparašė vos vieną knygą vaikams – alegorinę pasaką „Mažasis princas“, ji jau beveik šimtmetį tvirtai laikosi skaitomiausių, perkamiausių ir mylimiausių skaitinių sąrašuose visame pasaulyje.

Skaitoma ji ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų. Kur slypi šios knygos laikui nepaveiki galia, jos patrauklumas? Kuo mums toks brangus, mielas ir artimas mažasis princas?

A. de Saint-Exupéry gimė aristokratų palikuonių šeimoje Lione. Buvo trečioji atžala penkių vaikų šeimoje – turėjo tris seseris ir brolį. Deja, būsimojo rašytojo vaikystę labai anksti aptemdė skaudi netektis – vos ketverių jis neteko tėvo, ir visa gausi šeima liko be maitintojo. Tačiau didelio skurdo jiems patirti neteko – motiną su penkiais vaikais pusę metų savo dvare priglausdavo tėvai, o kitą pusę šeima gyvendavo dvare pas motinos tetą. Būtent pastaruosiuose namuose, kuriuose netrūko paslaptingų palėpių ir džiugino medžių gausus parkas, Antoine’as susikūrė savo „slaptą vaikystės karalystę“, kurioje vešėjo „vidinis pasaulis su rožėmis ir fėjomis“2. Rašytojo motina Marie de Saint-Exupéry buvo visiškai atsidavusi savo vaikams – mylinti, valdinga, religinga. Itin prieraišius santykius su ja sūnus puoselėjo visą gyvenimą – yra išlikę daugybė motinai rašytų laiškų iš įvairiausių pasaulio vietų, kuriose autorius tarnavo ar lankėsi kaip lakūnas. Viename iš laiškų sūnus rašė: „Man atrodo, kad aš gyvenau tik vaikystėje.“3

Džiugas, 1998
Džiugas, 1998

Nuo pat mažumės būsimą lakūną žavėjo aviacijos išradimai ir mechanika (būdamas dvylikos netgi pats pabandė susikonstruoti sulankstomą dviratį), berniukas aistringai skaitė (mėgstamiausi rašytojai – Jule’is Verne’as ir Hansas Christianas Andersenas) ir dar būdamas vaikas ėmė rašyti eilėraščius. Tiesa, Antoine’as nerašė „į stalčių“: kurdavo daugiausiai naktimis, o vos pabaigdavo naują eilėraštį, keldavo savo seseris ir brolį ir kviesdavo visus į motinos kambarį, kad visai šeimai perskaitytų, ką parašęs. Šis keistas ir žavus įprotis išliko ir rašytojui suaugus – nesvarbu, kurioje pasaulio dalyje bebūtų, jis nesidrovėjo skambinti kuriam nors bičiuliui ir skaityti kelių šimtų tuo metu rašomos knygos puslapių.

Vis dėlto mokslai būsimam rašytojui ne itin sekėsi. Architektūra, kurią studijavo, Antoine’o visai netraukė – mamos siunčiamą finansinę paramą studentas leisdavo skurdžiam būstui ir prabangioms vakarienėms aukštuomenės namuose, kur patekdavo dėl savo vis dar garsios prosenelių aristokratų pavardės. Po dvejų metų studijas metė sulaukęs kvietimo į kariuomenę. Iš Strasbūro karinės bazės savo motinai rašė: „Maman, jei tik žinotum, kokį jaučiu nepasotinamą troškulį skristi.“4 Iš pradžių aviacijos dalinyje jam teko tenkintis mechaniko darbu ant žemės, tačiau galiausiai aistringiausia svajonė išsipildo – 1922 m. jis gauna piloto licenciją ir tampa tuo, kuo visada norėjo – pilotu. Tiesa, pirmieji jo skrydžiai buvo itin nesėkmingi, jaunasis pilotas patyrė daugybę avarijų, o ir vėliau pasirinktasis kelias nebuvo rožėmis klotas – teko būti ir komercinių skrydžių turistams pilotu, ir skraidinti paštą, vis neaplenkė lėktuvų avarijos, sunkūs sužeidimai, pašalinimas iš tarnybos, teko dalyvauti kare. Net ir užsiimdamas tuo, ko taip aistringai troško, Antoine’as nuolat jautėsi vienišas, izoliuotas nuo kitų žmonių ir šio vienišumo nepasotino net gausus susirašinėjimas su bičiuliais ir motina.

Paskatintas pusseserės, jis ima rašyti apsakymus, o šiuos išspausdina literatūrinis žurnalas – vėliau jie bus įtraukti į pirmąją A. de Saint-Exupéry knygą „Pietų paštas“ (1929). Taip gimsta ir kitos rašytoju tapusio lakūno knygos – autobiografiniai, filosofiniai apmąstymai, įkvėpti skrydžių ir ilgų vienatvės valandų: „Naktinis skridimas“ (1931), „Žemė, žmonių planeta“ (1939), „Karo lakūnas“ (1942), kiti kūriniai, išleisti jau po autoriaus mirties. Gražina Skabeikytė pastebi:

[n]ors paties rašytojo gyvenimas buvęs gana nuotykingas, ne įvykiai jo knygų centre. Siužeto linija čia vos pastebima. Svarbiausia – žmogaus, sėdinčio prie lėktuvo šturvalo, mintijimai. […] lėktuvas – ne tikslas. Jis – priemonė dangaus keliams tiesti, priemonė, padedanti žmogui priartėti prie amžinųjų klausimų. Taigi Saint-Exupéry raštuose ieškodami Saint-Exupéry lakūno randame Saint-Exupéry filosofą.5

1931 m. literatūrinės sėkmės sulaukęs A. de Saint-Exupéry veda salvadorietę Consuelo’ą Suncín Sandoval. Po rašytojo mirties visą gyvenimą vyro šeimos ir daugelio jo talento gerbėjų nepripažinta našlė išleido keletą prisiminimų knygų apie savo žymųjį vyrą ir jų bendrą gyvenimą. Vaikų sutuoktiniai nesusilaukė. Beje, ko gero, niekur neaptiksime minint didelę rašytojo meilę vaikams. Atrodo, vienintelis jo gyvenimo vaikas buvo jis pats.

A. de Saint-Exupéry žuvo lėktuvo katastrofoje 1944 m.

Nieko rimto, 2019
Nieko rimto, 2019

Vaikystės ilgesys, lyg nuolatinis maudulys, rašytojo neapleido visą gyvenimą, tačiau visos jo pasirodančios knygos buvo skirtos suaugusiesiems. Atrodo, pats rašyti vaikams A. de Saint-Exupéry nė neketino, tačiau penktojo praeito amžiaus dešimtmečio pradžioje „Curtice’as Hitchcockas, „Karo lakūno“ leidėjas, užklumpa Antoine’ą piešiantį vieną iš savo žmogeliukų ant popierinės restorano staltiesės, ir jo tučtuojau paprašo parašyti pasaką vaikams. Kiek nustebęs, Saint-Exupéry vis dėl to pasiūlymo neatmeta; priešingai, ta mintis kuo toliau, tuo labiau jam patinka. […] Darbas de Saint-Exupéry padeda užmiršti kankinamą pesimizmą. Kuriama pasaka įkūnija svarbiausias jo gyvenimo filosofijos temas, gyvenimo išmintį.“6 Taip gimė „Mažasis princas“ – didžiausią šlovę ir pasaulinį pripažinimą pelnęs rašytojo kūrinys, taip ir likęs vienintele A. de Saint-Exupéry knyga vaikams (nors dėl konkretaus adresato amžiaus galima ginčytis iki nukritimo).

Kaip ir ankstesnėse autoriaus knygose, „Mažajame prince“ pasakotojas – pilotas. O pati istorija – ne laužta iš piršto, o, tyrinėtojų nuomone, meistriškai perkurti A. de Saint-Exupéry gyvenimo įvykių ir sutiktų žmonių paveikslai, suausti į vieną stipriausių ir paveikiausių vaikų literatūros klasikos pasakojimų. „Atsiprašau vaikų, kad šią knygą skyriau suaugusiam žmogui“ – rašo autorius „Mažojo princo“ dedikacijoje. Gal ir per drąsu taip teigti, tačiau manyčiau, kad ši dedikacija – bene viena nuoširdžiausių visoje vaikų literatūroje, ji pati apibūdina ir paaiškina, kas yra vaikų literatūra ir kam ji skirta, parodo tiesų ir neveidmainišką autoriaus santykį su skaitytoju. Visa dedikacija skamba taip:

 

Leonui Vertui

Atsiprašau vaikų, kad šią knygą skyriau suaugusiam žmogui. Turiu rimtą pasiteisinimą: tas suaugęs žmogus – mano geriausias draugas pasaulyje. Turiu ir kitą pasiteisinimą: tas suaugęs žmogus viską supranta, net vaikiškas knygas. Turiu ir trečią pasiteisinimą: tas suaugęs žmogus gyvena Prancūzijoje, kenčia alkį ir šaltį. Jam labai reikia paguodos. Jei visų šių pasiteisinimų nepakanka, tada skiriu šią knygą vaikui, iš kurio tas žmogus išaugo. Visi suaugusieji kadaise buvo vaikai. (Deja, tai prisimena tik nedaugelis.)

Tad taisau paskyrimą:

Leonui Vertui,

kai jis buvo mažas berniukas [kursyvu išskirta autoriaus] (p. 5)

 

Nuo pat pirmojo pasakojimo sakinio tampa aišku, kad autorius, rašęs dedikaciją, ir pasakotojas, vedantis mus į savo prisimenamą istoriją – tas pats asmuo: įtariai žiūrintis į suaugusiuosius, įsitikinęs vaiko (kuriuo buvo pats ir to, kuris skaito jo pasakojimą) suvokimo unikalumu: „Suaugusieji niekad nieko nesupranta patys, o vaikams pabosta visą laiką jiems aiškinti ir aiškinti…“ (p. 9). Kūrinyje skaitytojas randa autoriaus vaikystėje pieštas iliustracijas su dramblį prarijusiu smaugliu, bet svarbiau čia galbūt ne patys piešiniai, o tai, kad suaugusieji jų tuomet nesuprato ir dėl to jaunajam menininkui teko labai anksti atsisakyti „puikios dailininko karjeros“. Vis dėlto išmokęs pilotuoti lėktuvus jis, rodos, nesigaili – apskrido jais beveik visą pasaulį. Be abejo, tuomet pasakotojas jau buvo suaugęs žmogus, tačiau kaskart sutikęs suaugusįjį, kuris atrodydavo nuovokesnis už kitus, „išbandydavo“ jį savo pirmuoju piešiniu. Nesunku numanyti, kad nė vienas dramblio smauglyje jame neįžvelgdavo, tad pilotui tekdavo „nusileisti iki jo lygio“ ir kalbėtis apie bridžą, golfą, politiką ir kaklaraiščius.

Ir štai vieną nelemtą dieną Sacharos dykumoje sudužus lėktuvui, šiam vaikystės stebuklo pajautimą išsaugojusiam pasakotojui atlyginama už ilgus metus tam tikro (emocinio, intelektinio?) vienišumo. Būdamas visiškai vienas smėlynuose, už tūkstančio mylių nuo bet kokios gyvenamos vietos, turėdamas geriamojo vandens vos savaitei, privalėdamas rasti lėktuvo gedimo priežastį ir jį sutaisyti pats, auštant pilotas iš miego pažadinamas keisto plonyčio balselio, prašančio nupiešti avelę. Dar labiau nelaimėlį nustebina tai, kad avelės prašantis mažylis „neatrodė nei išklydęs iš kelio, nei mirtinai pavargęs, nei mirštantis iš alkio, troškulio ar baimės“ (p. 14). O ir jo noras turint galvoje sudėtingą piloto situaciją – gana absurdiškas. Tad išsisukinėdamas iš keblios situacijos, mažyliui greitosiomis brūkšteli tai, ką geriausiai moka – dramblį smauglyje. Tačiau berniukas pasipiktina – jam dramblio smauglyje nereikią, ir galiausiai pilotas nupiešia avelę dėžėje.

Netrunka paaiškėti, kad mažasis princas – reiklus klausinėtojas, niekada nepamirštantis to, ko klausė, tačiau apie save pasakoti nelinkęs ir piloto klausimų lyg negirdįs. Vis dėlto pilotas iš užuominų ima suprasti, kad šis auksaplaukis berniukas atkeliavo iš kitos planetos, o šioji – labai labai mažytė, „neką didesnė už namą“. Pilotas nusprendžia, kad, matyt, tai būsianti planeta B612. Skaitytojas dar nieko aiškaus nežino apie mažąjį princą, o pasakotojas jau prisipažįsta, kad jam liūdna pasakoti šiuos prisiminimus – juk „skaudu pamiršti draugą“, o ir baugu pačiam tapti kaip tie suaugėliai, kuriems rūpi tik skaičiai. Taip meistriškai skatindamas skaitytojo smalsumą, pasakotojas papasakoja istoriją, kuri dažnam lieka kaip viena įsimintiniausių gyvenime.

Dažnai iš piloto samprotavimų nuoširdžiai pasijuokiantis mažasis princas apie savo planetą ir jį patį ištikusią bėdą pasakoja tik nuotrupomis, aiškindamas lėktuvą taisančiam pasakotojui, kodėl šio siūlomi sprendimai ir pasiūlymai visiškai netinka ten, iš kur jis atsirado. Taip sužinome, kad mažytėje planetoje apstu ir savų bėdų – pavyzdžiui, bene didžiausias iššūkis yra nuolat dygstantys baobabai, kuriuos reikia kuo akyliausiai prižiūrėti ir ravėti, kitaip planetoje vietos visai neliks. Tačiau čia galima mėgautis ir banaliu malonumu stebėti saulėlydžius – kartą mažasis princas tą pačią dieną jų matęs net keturiasdešimt keturis! Berniukas prisipažįsta: „Žinai… kai tau labai liūdna, gera žiūrėti į saulėlydžius…“ (p. 32)

Apie mažojo princo planetą ir gyvenimą pasakotojas sužino pamažu – kasdien vis po ką nors nauja, iš šių nuotrupų jis turi pats lipdytis savo paveikslą apie keisto dykumos svečio gyvenimą. Ir štai penktąją jų bendravimo dieną jam „buvo atskleista mažojo princo paslaptis“ – savo planetoje jis turįs rožę, vienintelę tokią tarp milijonų rožių, nes ji yra jo, išaugusi planetoje greta baobabų daigų ir ugnikalnių. Ir ši rožė jam esanti nepaprastai svarbi, pati svarbiausia, o kartu – ir jo išvykimo iš savosios planetos priežastis. Dėl kone nė kiek į priekį nesistūmėjančių lėktuvo taisymo darbų pilotui berniuko svarstymai apie rožių spyglius atrodo niekiniai, trukdantys ir įkyrūs, juk jis „užsiėmęs rimtais dalykais“ – taiso savo lėktuvą. Tačiau mažasis princas ne tiek nusimena, kiek įširsta dėl tokio atsako ir pasako bene skaudžiausią įžeidimą – „Kalbi kaip suaugusieji!“ (p. 34) Nuo šio Sacharos dykumoje susitikusių dviejų veikėjų konflikto istorija ima įgauti pagreitį: sužinome kaip mažasis princas susipažino su rože, kaip stengėsi visokeriopai ja rūpintis, kaip ji aikštijosi, o jis besąlygiškai jai paklusdavo, ir kaip galiausiai nuo jos pabėgo.

Kadangi „reikėjo rasti, ką veikti, be to, kai ko ir pasimokyti“, mažasis princas leidžiasi į kelionę po kitas planetas (ar, kaip teigia pasakotojas, asteroidus), aplankydamas jose gyvenančius žmones – karalių, garbėtrošką, girtuoklį, verslininką, žibintininką ir geografą. Visi jie gyvena vienui vieni, visi savaip nelaimingi ir skrupulingai atlieką savo misiją. Su vienais pabendraudamas ilgiau, su kitais trumpiau mažasis princas susipažįsta su skirtingais, tačiau vienodai nelaimingais žmonėmis, aklai paklūstančiais taisyklėms bei nežinia kieno primestoms arba savo susigalvotoms normoms. Berniuko klausimai sutiktiesiems – taiklūs, nuoširdūs ir žavingai naivūs, tokie, kokių suaugusieji iš mandagumo net nedrįstų užduoti. Vis dėlto asteroidų gyventojų šie klausimai neišbudina, neišjudina, jie taip ir lieka savo užburtuose pasauliuose, vykdydami beprasmes veiklas. Tiesa, paties mažojo princo nuomone, penktoji jo aplankyta planeta gerokai skyrėsi nuo kitų: ji buvo kone tokia pat mažytė kaip ir jo paliktoji, čia vietos užteko tik žibintui ir jį nuolat uždegančiam bei gesinančiam žibintininkui. Žibintininko veikloje mažasis keliautojas įžvelgia prasmę:

Galbūt šis žmogus juokingas, bet ne toks juokingas kaip karalius, garbėtroška, verslininkas ir girtuoklis. Jo darbas bent jau turi prasmę. Kai jis uždega savo žibintą, tarsi gimsta dar viena žvaigždė ar gėlė. O kai žibintą užgesina, tą žvaigždę ar gėlę užmigdo. Jo darbas labai gražus. Ir tikrai naudingas, nes gražus. (p. 73) […] Šis žmogus vienintelis, su kuriuo aš norėčiau draugauti. (p. 76)

Šeštojoje planetoje iš geografo gavęs patarimą apsilankyti Žemę, nes ši „turi gerą reputaciją“, mažasis princas taip ir padaro – keliauja į septintąją planetą, didesnę už visas anksčiau regėtas. Tačiau čia nesutinka nė vieno žmogaus! Bet susipažįsta su gyvate, kuriai prisipažįsta palikęs savo planetą, nes turėjęs „keblumų su viena gėle“. Plonučiukė it pirštas gyvatė perspėja mažąjį princą, kad truputį vienišas jautiesi ne tik vienas dykumoje, bet ir tarp žmonių. Baugi pašnekovė teigia esanti labai galinga ir pasiūlo savo pagalbą mažajam princui, kuris jai atrodo „toks silpnas šioje granito Žemėje“ – jei šis imsiąs labai ilgėtis savo planetos, ji padėsianti į ją sugrįžti. Tuomet keliauninkas pereina visą dykumą – žmonių nesutinka, tik vieną menkutę gėlytę; paskui užkopia į aukštą kalną – bet ten jam teatsiliepia jo paties aidas… Vis dėlto galiausiai mažasis princas randa kelią, o „visi keliai veda pas žmones“. Tik pirmiausia laukia dar vienas baisus nusivylimas: jis išvysta pilną rožių sodą ir suvokęs, kad jo paties rožė visai nėra viena vienintelė visoje visatoje, o jis joks princas, pravirksta.

„Štai tada ir pasirodė lapė“ (p. 99), ir skaitytojas supranta, kad toji lapė šiai istorijai itin svarbi. Maža to, akylesnis pastebi ir svarbų dėsningumą: iki šiol mažajam princui svarbius gyvenimo sprendimus priimti padėjo (ar nesąmoningai pastūmėjo jų link), tam tikru keliu nukreipė moteriškosios lyties veikėjos – rožė ir gyvatė. Lapė – trečioji lemiama veikėja, suteikianti mažajam nelaimingam princui gyvenimo išminties. Paaiškinusi nusiminusiam berniukui prisijaukinimo reikšmę ir begalinę svarbą, lapė taip pat ir perspėja jį: „Suprasti galima tik tai, ką prisijaukini […]. Žmonės jau nebeturi laiko ką nors suprasti. Jie perka gatavus daiktus parduotuvėse. Tačiau nėra tokių parduotuvių, kur parduodami draugai, todėl žmonės nebeturi draugų. Jeigu nori draugo, prisijaukink mane!“ (p. 103) Kokie įstabūs ir aktualumo net po šitiek dešimtmečių nepraradę šie lapės žodžiai!.. Bet ir jie – tik tarytum įžanga į tikrąją išmintį. Kantriai mažojo princo prisijaukinta lapė – lyg koks senovės išminčius, po trupinį atskleidžiantis mokiniui gyvenimo išmintį. Atėjus laikui atsisveikinti, ji berniukui patiki didžiausią paslaptį: „Matyti galima tik širdimi. Svarbiausi dalykai akimis nematomi.“ (p. 107)

Galiausiai mažasis princas sutinka ir planetos Žemės gyventojus – žmones. Iš pradžių iešmininką, paskui pirklį. Tačiau šie jam atrodo nė kiek ne sumanesni už aplankytųjų asteroidų gyventojus – žemiečiai taip pat užsiima niekais, keistais, beprasmiais dalykais ir tam eikvoja visą savo turimą laiką.

Alma littera, 2016
Alma littera, 2016

Pasakojimo pabaigoje skaitytojas sužino, kad nelaimingam pilotui telikęs paskutinis lašas vandens, o lėktuvas vis dar nepataisytas. Šie paskutinieji skyriai – itin filosofiški, skaitytojas, kaip ir pasakotojas, nesuvokia, ar mažasis princas taip pat jaučia troškulį, tačiau jiedu su pilotu leidžiasi ieškoti šulinio, nes, anot mažojo keliauninko, „[v]anduo gali būti ir atgaiva širdžiai“ (p 113). Jiedviem keliaujant dykuma, mažasis princas užmiega, ir pasakotojas jį – kaip tėvas sūnų, kaip karys sužeistąjį, kaip beturtis didžiausią turtą – nakčia neša miegantį ant rankų. O nešdamas supranta, kad šis svečias iš kitos planetos – „kur kas trapesnis, nei atrodo“ (p. 114). Vėliau, suradus šulinį, pilotą ištinka nušvitimas: „Ir tada aš supratau, ko jis ieškojo! Pakėliau kibirą jam prie lūpų. Jis atsigėrė užsimerkęs. Tai buvo panašu į šventės vaišes. Šis vanduo buvo ne tik gėrimas. Jis radosi iš ilgos kelionės po žvaigždėm, iš skridinio giesmės, iš mano rankų pastangų. Jis buvo atgaiva širdžiai, tarsi dovana.“ (p. 117) Gurkštelėjęs vandens mažasis princas vis dar neatsistebi, kokia keista ši planeta, kurioje žmonės augina sode penkis tūkstančius rožių, bet neranda, ko ieško. Vėliau paprašo piloto išpildyti pažadą – nupiešti jo avelei antsnukį. Visa tai ima atrodyti įtartina, pilotas nujaučia, kad mažasis princas kažką sumanęs. Šis prisipažįsta, kad rytoj bus praėję metai nuo tos dienos, kai jis nukritęs į Žemę.

Paskutinieji skyriai – skaudūs skaityti. Įtarimai ir nežinia apima ne vien pilotą, bet ir skaitytoją: ką sumąstė mažasis princas? Norisi, kad jis vėl pasakotų savo neįprastus nuotykius, uždavinėtų savo krištolo tyrumo klausimus… Tačiau dabar jis toks silpnas, mažas nelaimingas berniukas, pasiruošęs kažkam, ko nenori atskleisti savo prisijaukintam pilotui. Vis dėlto tai – tik išorinis silpnumas. Mažasis princas lyg lapė nebe užduoda klausimus, o dalijasi savo išmintimi, kurią pilotas supras tik vėliau. O skaitytojas, ko gero, stabteli ties kiekvienu princo teiginiu, lyg skaitydamas budizmo išmintį (ir daugelis tikriausiai pasižymi šias citatas, kurios vėliau nekart praverčia gyvenime): „Bet akys aklos. Reikia ieškoti širdimi“ (p. 117); „Dykuma atrodo graži dar ir dėl to, kad kažkur slepia šulinį…“ (p. 113)

Išsiuntęs pilotą atgal tvarkyti savo lėktuvo ir paprašęs grįžti vakare, mažasis princas susiranda pirmąjį Žemėje sutiktą gyvį – gyvatę. Juodu besikalbant užklumpa pilotas, ir pamažu ima aiškėti mažojo princo ketinimai. „O ar tavo nuodai geri? Ar tu tikra, kad man nereikės ilgai kankintis?“ (p. 122) – klausia jis gyvatės. Mažylis, atskridęs iš kitos planetos – nebe antgamtiškas reiškinys, keistas berniukas, nejaučiantis nei alkio, nei troškulio, galintis nukeliauti mylių mylias. Matome mažąjį princą bijantį, verkiantį. Tačiau jis pasiryžęs. Pilotą persmelkia praradimo nuojauta, skausmas ir bejėgiškumas. Mažasis princas jį guodžia – atsargiai, paprastais žodžiais dalydamasis savo išmintimi. Jis, išeinantysis (ir vaikas!), yra stipresnis. Jis – atsakingas už savo rožę, kurią prisijaukino ir paliko. Todėl po metų nuo nusileidimo į planetą Žemę, toje pačioje vietoje, kur nukrito, jis pasinaudoja gyvatės pasiūlymu grąžinti jį ten, iš kur atėjęs, ir šioji jam įgelia.

Keliose pasakojimo vietose aptiksime princą žinant, kad šią istoriją pilotas vėliau pasakos Žemės vaikams: štai jų draugystės pradžioje jis prašo piloto pasistengti nupiešti gražų jo planetos su ravimais baobabais piešinį, kad jį gerai įsimintų piloto planetos vaikai; prieš pat skausmingą atsisveikinimą dykumoje, žiūrėdamas į piloto nupieštus jo planetos eskizus, mažasis princas iš pradžių nusijuokia, įvardija netikslumus, bet paskui sako: „Tiek to, bus gerai […]. Vaikai supras.“ (p. 119) Tad praėjus šešeriems metams nuo susitikimo su mažuoju princu, pasakotojas, pagaliau susikaupęs užrašyti visą šią istoriją, prisipažįsta, kad jam ramu, nes jis įsitikinęs, jog mažasis princas sėkmingai pasiekė savo planetą. Tačiau vis dėlto ir šiek tiek neramu, nes jis taip ir nenupiešęs jo avelei antsnukio! Bet pasakotojas nė abejonių neturi, kad skaitytojas taip pat besąlygiškai pamilo atvykėlį iš tolimo asteroido: „Jums, taip pat mylintiems mažąjį princą, visas pasaulis, kaip ir man, yra vienoks, jei kažkur, nežinia kur, avelė, kurios mes niekad nematėme, suėdė rožę, ir kitoks, jei jos nesuėdė…“ (p. 136) Maža to, įsitikinęs nuoširdžiu vaikų rūpesčiu, pasakojimą jis baigia prašymu:

Įsižiūrėkit atidžiai į šį vaizdą, kad tikrai jį atpažintumėte, jeigu kada nors į Afriką keliausite dykuma. Ir jeigu jums teks keliauti ta vieta, maldauju: neskubėkit, palūkuriuokit po šia žvaigžde! Ir jeigu prie jūsų prieis auksaplaukis vaikiukas, jei jis nusijuoks ir jei nieko neatsakys klausiamas, jūs, žinoma, atspėsite, kas jis. Todėl maloniai rašau: neleiskit man liūdėti ir kuo greičiau parašykit, kad jis grįžo… (p. 141)

Pasaulio ir lietuviai rašytojai yra bandę „sugrąžinti“ mažąjį princą: lietuviškai galima rasti prancūzų rašytojo Jean-Pierre’o Davidtso kūrinį „Mažasis princas grįžo“ ir lietuvių dainininko Stano pasakojimą „Istorija apie mažąjį princą“ (rinkinys „Neįtikėtinos istorijos“). Lai jaunieji skaitytojai sprendžia, ar šių autorių sutiktas mažasis princas – tas pats, kurį kadaise sutiko pilotas. Jie tai pajus širdimi.

 

Bibliografija vaikams lietuvių kalba

  • Mažasis princas / iš prancūzų k. vertė Pranas Bieliauskas. – Vilnius: Alma littera, [2005–2020]. – 98 p.
  • Mažasis princas / iš prancūzų k. vertė Pranas Bieliauskas. – Vilnius: Alma littera, [2019–2020]. – 141 p.
  • Mažasis princas / iš prancūzų k. vertė Violeta Tauragienė; iliustravo Manuela Adreani. – Vilnius: Nieko rimto, 2019. – 83 p.
  • Mažasis princas / iš prancūzų k. vertė Marija Bogušytė. – Vilnius: Presvika, 2016. – 123 p.
  • Mažasis princas / iš prancūzų k. vertė Vytautas Kauneckas. – Vilnius: Džiugas, 1998, [2000–2002]. – 95 p.
  • Mažasis princas / iš prancūzų k. vertė Vytautas Kauneckas. – Vilnius: Džiugas, 1995. – 62 p.
  • Mažasis princas / iš prancūzų k. vertė Vytautas Kauneckas. – Vilnius: Vaga, 1982. – 87 p.
  • Mažasis princas / iš prancūzų k. vertė Vytautas Kauneckas. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959. – 97 p.

Rekomenduojame paskaityti

__________________________________

1 Antoine de Saint-Exupéry, Mažasis princas, Vilnius: Alma littera, 2019, p. 5. Visos straipsnyje pateiktos citatos yra iš šio leidimo.

2 Selina Hastings, „The Courageous, Intransigent Antoine de Saint-Exupéry“, The New Yorker, 1994. Prieiga per internetą: https://www.newyorker.com/magazine/1994/12/05/lost-in-the-stars (Žiūrėta 2020-06-19)

Alain Vircondelet, Antoineas ir Consuelo de Saint-Exupéry, legendinė meilė, Vilnius: Tyto alba, 2006, p. 20.

4 Selina Hastings, „The Courageous, Intransigent Antoine de Saint-Exupéry“, The New Yorker, 1994. Prieiga per internetą: https://www.newyorker.com/magazine/1994/12/05/lost-in-the-stars (Žiūrėta 2020-06-19)

5 Gražina Skabeikytė, „Knyga apie spinduliuojančias paslaptis“, Rubinaitis, 2000, Nr. 2 (14). Prieiga per internetą: https://rubinaitis.lnb.lt/index.php?4124250852 (Žiūrėta 2020-06-19)

6 Alain Vircondelet, Antoineas ir Consuelo de Saint-Exupéry, legendinė meilė, Vilnius: Tyto alba, 2006, p. 96.

Parengė Diana Gancevskaitė

IBBY-logo_koliazas-334x219