Programa yra valstybinis, strateginis dokumentas, kuris dešimtmetį turės galioti kaip lituanistinio ugdymo konstitucija. Lietuvių kalbos ir literatūros programa programuoja visuomenės lūkesčius, viltį, kad jos jaunoji karta jungsis prie tų vertybių, kurias tvirtina literatūra, pastebės ir kritiškai vertintinus jos momentus.
Iš esmės teigiamai vertinu tai, kas programos rengėjų padaryta ir siūloma mokyklai. Susilaikau nuo pageidavimų — to ir dar kito, ypač kitos. Manau, kad gerai parinkti autoriai kalba ne tik už save.
Pastabos, kurias galima būtų bent permąstyti. Juk norime, kad programa būtų kaip įmanoma geresnė. Visiems gera nebus niekad, tą jau esu patyrusi, bandykime susitarti. Ypač svarbus mokytojų balsas.
Teisinga, nors jau ir ne nauja, kad į lietuvių literatūros akiračius įsiterpia pasaulio literatūra, tačiau daugiau klasikos, beveik nėra dabarties. Tai rodo, kad nepakankamai pasaulio, net ir Europos, kultūros dabartį ir tejaučiame. Tinkamai (ir dabartiniam momentui) parinktas A. Čechovas. „ Žuvėdrą“ naujai pastatė ką tik studijas baigęs aktorių kursas, bendrakursis ir režisierius. A. Čechovas ramina žmogaus klausimų, net skaudžiųjų, amžinybe. Kas beįvyktų, kol gyvi, mylėsime, norėsime išreikšti, kaip nors įkūnyti savo mintis, emocijas, vaizdinius. Kentėsime.
Teisinga, kad programoje išplėstas alternatyvų ir pasirinkimų laukas. Tik turime iš anksto suvokti, kad pasirinkimas sunkus ir atsakingas. Kai kuriuos pasirinkimo atvejus, ypač klasikos autorių, reiktų dar pergalvoti. Šatrijos Ragana ir Vaižgantas – abu atrodo būtini. Jų būtinumą siečiau ir su vis labiau būtinėjančiais moralės klausimais. Dar niekad moralės filosofai taip griežtai neteigė, kad moralė šiandien yra būtinybė, o ne pasirinkimas (kad ir Jonathanas Sacksas). Sunkoka būtų argumentuoti ir šių autorių prieskyrą modernizmą. Tikslingiau modernizmą pradėti nuo Jurgio Savickio, bent paminint ir Igną Šeinių. Iš Binkio modernizmui labiau tinka „Šimtas pavasarių“. Bet „Generalinė repeticija“ būtina moralinių kolizijų požiūriu.
Ir atnaujinta Programa kol kas lieka ne literatūros, o literatūros istorijos programa. Dar atidedame laiką, kai lietuvių ir pasaulio literatūra, jos ženklais ir estetinėmis formomis bandysime padengti žmogiškųjų prasmių ir kolizijų lauką. Pagrindinis dalykas – vidinis kūrinio turinys. Svarbiausia juk ne tai, kad, pavyzdžiui, A. Mickevičių priskiriame romantizmui.
Programos turiniu turėtų būti išreiškiami mūsų, visuomenės, bendruomenės, tautos lūkesčiai: ko laukiame iš literatūros skaitymo, aptarimo, analizių, rašinių. Programos rengėjai, aišku, veikia savo, bet ir bendruomenės vardu. Programa turėtų padėti jungtis prie tradicijų, kad susipažindami (ne tik pažindami) galėtų jas keisti, atnaujinti. Jaunas žmogus turėtų įgyti literatūros jutimą, mokėti svarbiausius literatūros ženklus, mokėti juos perskaityti, galėti apie juos pasakyti. Tai būtų pagrindinis dalykas. Programos autoriai tai jaučia, į centrą keldami kūrinius. Bet gal siekiniai turėtų būti aiškiau formuluojami. Trūksta literatūros kritikos. Ar esė, stiprinančių mąstomąjį lygmenį. Geras esė yra kūrinys, priklausantis bendrajam humanistikos laukui.
Literatūros vartotojas, kad ir koks sąmoningas, kad ir koks kompetentingas, nėra gera, priimtina sąvoka. Literatūra, kaip ir apskritai menas, jei ir yra vartojama, tai, skirtingai nuo kitų prekių, nėra suvartojama. Kuo daugiau Šekspyrą „vartojame“ , tuo jo daugiau. Reikėtų kažkaip kitaip pasakyti, apibūdinti. Programa turėtų pati iškelti ir pasakyti adresatą, pagrindinį subjektą – jo negalima sugalvoti.
Kompetencijos. Ar tikrai čia neužtenka gebėjimų, jau įtvirtintų? Ar tos kompetencijos iškyla iš autorių ir jų kūrinių ? Ar nėra perimtos, perrašytos? Per didelės pastangos konkretizuoti, per smulkiai aprašyta, ar tikrai gebėjimai, jei ir vadinami kompetencijomis, yra tokie atskiri, išskaičiuojami? Vienu atveju vienos, kitu – kitos kompetencijos. Kompetencijos turėtų būti bendresnės, net gal truputį žaismingesnės. Kaip Aido Marčėno „įtakos“ – nepaneigiama, kad eilėraščio subjekto emocinę kompetenciją yra stiprinęs ir „jaunas vėjas — tris kartus…“. Tą jauną vėją galime priskirti ir sveikai gyvensenai…
Kelia abejonių nuolat kartojama sąvoka „ugdosi“, pati žodžio forma. Moksleivis ne tik ugdosi, bet yra ir ugdomas ( ne tik mokyklos, bet ir šeimos, bendruomenės, aplinkybių, skaitmeninių technologijių, kurioms skiriama daug dėmesio), veiksmas yra bendresnis, keliakryptis.
Vertinimas, kuris suprantamas kaip ugdymo komponentas, per daug detalizuotas, per daug vertinimo lygių, apsunkinančių mokytojo darbą. Galbūt galima pagalvoti, kad Programa nerodo pastangų mokytojui pagelbėti, bet daug iš jo reikalauja.
Nežinau. Gal mokytojai yra labai pasikeitę, gal jiems tai tinkama.