Raminta Gamziukaitė. Kurtuazinė Rainerio Marijos Rilke’s vienatvė

Rilke, gimęs nerealybėje, gyvenimą baigė legendoje.   Claire Gol

Kiekvienas skaitytojas, o juo labiau gerbėjas, turi susikūręs savąjį Rainerį Mariją Rilke’ę. Ko verti vien jo lyrinių ciklų pavadinimai – „Duino elegijos“, „Sonetai Orfėjui“! Juose tarsi užkoduota paslaptis, o gal iš tikrųjų ji ten slypi ir ne taip jau lengvai atsiveria skaitančiajam. Versti Rilke’ę, analizuoti Rilke’ę – pavojingas užsiėmimas, nes šis poetas tiesiog skamba lyg muzika ir gali sutilpti vienoje strofoje, net eilutėje, kad ir tokioje: „wenn seine Seele Sehnsucht sang.“ Šių ir panašių sąskambių perteikti kita kalba neįmanoma ir greičiausiai nereikia, nes tai nebebus Rilke. Jo neidealizuoju ir nedemonizuoju, bet niekada nedrįsčiau analizuoti.

Šiame rašinyje nebus kalbama apie poeziją, o tik apie poetą, amžininkų ir tyrinėtojų taip pakylėtą, kad, rodos, ne šioje žemėje gyveno. Egonas Schwarzas priekaištauja tyrinėtojams, kalbėjusiems ir tebekalbantiems apie poetą taip, tarsi šis būtų gyvenęs nepažįstamoje planetoje, o ne visų įmanomų katastrofų, karų ir revoliucijų siaubiamoje mūsų žemėje1. Bet ar kalti literatūrologai, jei pats poetas sugebėjo nuo viso to atsiriboti? Visą, pasak E. Schwarzo, „Prahos pranašo metaforų statinį“ („das enorme Metapherngebaude des Prager Propheten“) galima lyginti su didingu Tadž Mahalu, visiškai nefunkcionaliai stūksančiu erdvėje ir nuolat apžiūrinėjamu nieko nesuprantančių smalsuolių2. Iš dalies tiesa, kad visos gyvenamojo meto pervartos bei kataklizmai Rilke’s beveik nepalietė, bet tikra ir tai, kad jis pabuvojo daugelyje žemės vietų ir keitė jas itin dažnai. Ar Rilke daug keliavo? Ir taip, ir ne. Ar buvo vienišas? Tegul kiekvienas nusprendžia pats, o aš pasidalysiu su skaitytoju tuo, kas man pasirodė netikėta skaitant Wolfgango Leppmanno parašytą poeto biografiją. Tai nebus Rilke pagal Leppmanną, kaip kad gali būti Johannas Wolfgangas Goethe pagal Albertą Bielschowsky’į arba J. W. Goethe pagal Thomą Manną. Remsimės tiesiog faktine medžiaga, kurią interpretuoti kiekvienas gali savaip.
„Metai“, 2013 m. 4 (balandis)

Visas tekstas čia