Rasa Baškienė. Atradusi laiko ženklus. Marija Gimbutienė

Lapkričio 3 d. Vilniuje, ant Vilniaus g. 28-ojo namo, buvo atidengta atminimo lenta. Šiame name prieš 100 metų gydytojas Danielius Alseika atidarė pirmąją lietuvišką polikliniką ir ligoninę, kurioje dirbo ir jo žmona, akių gydytoja Veronika Janulaitytė-Alseikienė. Aktyvūs lietuvybės puoselėtojai Danielius ir Veronika Alseikos buvo garsios mokslininkės Marijos Birutės Alseikaitės-Gimbutienės, padėjusios pagrindus naujajai Senosios Europos istorijos koncepcijai, tėvai.
Archeologė Marija Gimbutienė, viena žymiausių pasaulio archeologių, baltų ir indoeuropiečių kultūros tyrinėtoja, atvėrė kelius archeomitologijai – naujai mokslo šakai, sujungusiai archeologiją, lingvistiką, etnologiją ir religijotyrą. Tai buvo iššūkis tradicinei archeologijai, kuri iki tol tenkinosi tik kasinėjimu ir radinių aprašymu.

Aiškindama archeologinių iškasenų prasmę Marija Gimbutienė ėmėsi interpretacijos, dažnai sulaukdama kritikos iš savo kolegų. Dalyvavusi archeologinėse ekspedicijose Bosnijoje, Makedonijoje, Graikijoje ir Italijoje ji sukūrė koncepciją apie Senąją Europą ( 7000 – 3500 m. pr Kr.), kurioje vyravo taiki matristinė visuomenė, garbinusi Deivę Motiną. Ji iškėlė hipotezę apie šios visuomenės žlugimą, Europą iš dabartinės Rusijos pietinių stepių užplūdus karingų indoeuropiečių, kuriuos mokslininkė pavadino kurganų kultūros žmonėmis, gentims. Ši teorija, iš pradžių sutikta gana skeptiškai, šiuo metu jau yra paremta naujausiais genetiniais tyrimais.

1944-aisiais kartu su vyru Jurgiu Gimbutu ir maža dukrele Danute palikusi Lietuvą Marija Gimbutienė po kelerių metų atsidūrė JAV, kur prasidėjo jos kelias į tarptautinį pripažinimą. Jaunystėje susidomėjusi savo lietuviškosiomis šaknimis Marija nuolat domėjosi senąja baltų mitologija, jos simboliais ir ženklais, semdamasi stiprybės iš savo tautos gelmių. 1993 m. kalbėdama Vytauto Didžiojo universiteto ceremonijoje, kurios metu jai buvo suteiktas garbės daktaro vardas, Marija Gimbutienė sakė: „Tokiu savarankišku keliu einant yra sunkumų, reikia nepalūžti, nenukrypti… Ir tada žmogus ieškai, iš kur pasisemti stiprybės, iš kur gauti gyvybės vandens… Gyvybės vanduo man visada buvo Lietuva ir mano vaikystė…“

Tas Gyvybės vanduo

Senovės baltai tikėjo, kad po žmogaus mirties jo siela pereinanti naujai gimstančiajam. Tą liudija XVI amžiuje gyvenęs misionierius Jokūbas Lavinskis, rašęs, jog lietuviai maną, „kad mirusiųjų vėlės po metų pereina į tuos žmones, kurie gimsta”. Ši sielų persikūnijimo idėja liudija nuolatinę ciklinę kaitą, po mirties sekantį atgimimą. Pasak mitologės Daivos Vaitkevičienės, šiuos ženklus galime įžvelgti antkapinių paminklų saulutėse ir jų spinduliuose, meniškai virstančiuose žaliomis šakelėmis su pumpurais bei rožių ir lelijų žiedlapiais. 1996-aisiais, keliaudama po Dieveniškių kraštą (Šalčininkų r.), ji užrašė tokį 80 metų Marijonos Bludnickienės, Maciucių kaimo gyventojos, bylojimą: „Itų dūšių, kuris [žmogus] numirė, tai jau perskiria tam, kuris gims, jau itep sako. Kūnas jau numiręs, o itų dūšių jau perskirsta kitam vaikui, jau kur laukia”.

Šiuos iš gilios praeities atėjusius mitus, ženklus ir simbolius būsimoji mokslininkė Marija Alseikaitė-Gimbutienė stebėjo ir kaupė tautosakos rinkimo ekspedicijose Dzūkijoje ir Vilniaus krašte. Iki šių dienų Lietuvių literatūros ir tautosakos institute saugomi du Marijos surinkti rinkiniai, įregistruoti 1940 m. rugsėjo 4 d.

Būsimoji mokslininkė, gimusi 1921 m. sausio 23 d. Vilniaus šviesuolių gydytojų Danieliaus ir Veronikos Alseikų šeimoje, buvo labai mylimas ir laukiamas vaikas. Akių gydytoja Veronika Janulaitytė–Alseikienė buvo pirmoji moteris Lietuvoje, įgijusi daktaro laipsnį Vakaruose. Jos sesuo Julija Janulaitytė Biliūnienė Matjošaitienė, garsios edukologės Meilės Lukšienės mama, buvo gydytoja odontologė. Pusseserės Meilė ir Marija labai šiltus ir artimus tarpusavio santykius išlaikė visų politinių pervartų ir sukrėtimų metu.

Pasak Marijos mamos, Marija augo „kaip rožytė“. Trejų metukų ji čiuožė pačiūžomis, ketverių išmoko skaityti, aštuonerių jau mokėsi gimnazijoje. 1931 m. Veronika Alseikienė kartu su Marija ir jos broliu Vytautu persikėlė į Kauną. Marija pradėjo lankyti „Aušros“ mergaičių gimnaziją, kurią baigusi įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinį fakultetą. Studijų metu pradėjo domėtis lietuvių literatūra ir kraštotyra, dalyvavo įvairiose ekspedicijose, priešistorinių kapų tyrinėjimuose.

Tėtis liko lenkų okupuotame Vilniuje. Marija su juo matydavosi tik tuomet, kai jis įvairiais reikalais lankydavosi Laikinojoje sostinėje. Lenkai persekiojo Danielių Alseiką dėl jo lietuvybės darbų (Danielius Alseika buvo Lietuvių mokslo draugijos narys, žurnalo „Vilniaus šviesa“ ir laikraščio „Vilniaus žodis“ leidėjas, 1923-1928 m. vadovavo laikinajam Vilniaus lietuvių komitetui,), darė kratas, net buvo ištrėmę iš Vilniaus. Greičiausiai dėl tokių sukrėtimų ir pergyvenimų 1936 m. Marijos karštai mylimas tėtis iškeliavo Anapilin. Marijai tai buvo didžiulis sukrėtimas, iš pagrindų pakeitęs jos pasaulėžiūrą. Iki šiol aktyvius užsiėmimus mėgusi Marija pasinėrė į knygų pasaulį, susidomėjo istorija, tautosaka, senaisiais baltų mitais ir papročiais.

Lietuvai atgavus Vilnių 1940-ųjų sausį, Marija išvyko studijuoti į Vilniaus universitetą. Čia ji studijavo archeologogiją, mokėsi pas garsųjį profesorių J.Puziną. Dažnai vykdavo į kasinėjimus, ekspedicijas, rašė straipsnius apie archeologiją ir kraštotyrą. Po daugelio metų ji pasakys, kad jos pasirinkimą lėmė kartą Dzūkijoje pamatytos javus pjaunančios ir dainuojančios moters vaizdas.

1942 m. Marija baigė Vilniaus universitetą, apsigynė diplominį darbą „Lietuvių laidosena geležies amžiuje“. Šis darbas buvo įvertintas pačiais aukščiausiais balais. Tais pačiais metais ji ištekėjo už inžinieriaus Jurgio Gimbuto. Po metų gimė dukra Danutė.

Pokario verpetuose

Skaitant Marijos ir Jurgio laiškus, publikuotus knygoje „Marija Gimbutienė… iš laiškų ir prisiminimų“, negali atsistebėti žmonių, gyvenusių didžiausių politinių sukrėtimų metais, gyvybingumu ir optimizmu. Trūksta elektros, maisto, drabužių, tačiau Marija Jurgiui rašo: „Jurgi, brangusis mano, ko tau nerimauti? Mūsų gyvenimas dar ilgas ir dar visas prieš akis!“. Ji pasinėrusi į savo mylimą mokslą, tiki karo pabaiga ir laimingu gyvenimu atgautame Vilniuje. Bet ar bus lemta šioms viltims išsipildyti?

1944 m. vasarą sovietų armija artėja prie Lietuvos. Vokiečių kariuomenei traukiantis ne vienas lietuvis mąsto, kaip elgtis, jei sugrįš bolševikai. Apie tą sunkų laikotarpį Jurgis Gimbutas rašo: „Miške neramu. Prigužėję vokiečių kariuomenės pasilsėti. O pas mus vasarnamyje gyvena patarnauti dvi žydės, slapstydamosi nuo genocido, neva evakuotos rusės iš Leningrado. Tai gydytojo Ginkaus žmona „Rita“ ir jos motina „babuška“, o jis pats sėkmingai išsislapstė miškuose, kartais aplankydamas šeimą. Tai buvo visų pirma dr. V. Alseikienės sprendimas gelbėti persekiojamus, kad ir su didele rizika ne tik jai pačiai, bet ir mudviem su Marija“ („Marija Gimbutienė… iš laiškų ir prisiminimų“)

Pasiėmę drabužių, maisto bei abi savo disertacijas Jurgis su Marija ir mažąja Danute ryžtasi trauktis į Vakarus. Kelionę su tokiu mažu vaikeliu lydės dideli vargai ir nepritekliai. Sukrečiantis Marijos liudijimas, kaip, vargais negalais įlipus į traukinį Šilutėje, jiems teko spaustis tarp vokiečių kareivių „be trupinėlio maisto, be lašo vandens, be atsarginių kelnaičių“. O čia dar kartu keliavusi vokietė, valgiusi sumuštinį verkiančio kūdikio akivaizdoje, pareikalavo kalbėti tik vokiškai…

Su dideliais vargais pasiekę Vieną Gimbutai priversti nakvoti perpildytuose bendrabučiuose, netgi kavinėse. Čia daug pasitraukusių lietuvių, kurių tarpe ir Marijos brolis Vytautas. Niekas tokiu neramiu metu, artėjant bolševikams, nenori susisaistyti su šiuo didmiesčiu. Po trijų mėnesių Gimbutai išvyksta į Insbruką, apsistoja pas senus austrovengrų aristokratus. Jurgis įsidarbina viename fabrikėlyje, Marija verčia į vokiečių kalbą Vilniuje parašytą disertaciją.

Gimbutų šeima dar kelis metus bus blaškoma pokario Vokietijos sūkuriuose, tačiau kryptinga Marijos veikla nenutrūks. 1946 m. Tiubingeno universitete Marija apsigina savo išverstą į vokiečių kalbą darbą „Laidosena Lietuvoje priešistoriniais laikais“ ir gauna filosofijos daktaro laipsnį. Heidelberge ir Miunchene studijuoja archeologiją, etnologiją ir religijų istoriją. Jurgis 1948 m. Štutgarto universitete apsigina doktoratą apie Lietuvos kaimo XIX a. architektūrą – „Lietuvos valstiečių namo stogas“. 1947 m. Gimbutai susilaukia antrosios dukrelės Živilės, o 1949 m. galiausiai iškeliauja į JAV.

Kelias į pripažinimą

Apie gyvenimo pradžią Amerikoje Jurgis Gimbutas rašė taip: „Vienaip žiūrint, mūsų pradžia Amerikoje buvo sklandi, nesunki. Kitaip žvelgiant, reikėjo nemažai ištvermės ir kantrybės Mamai, Marijai ir man pergyventi pradinį vargą su nepritekliais, nemielas tarnybas uždarbiui, išmokti dar kartą svetimą kalbą Danutei ir Živilei“ ( „Marija Gimbutienė… iš laiškų ir prisiminimų“). Kartu su jaunąja šeima į Bostoną atkeliavusi ir vaikų priežiūra bei buitimi užsiėmusi Jurgio motina Elena buvo didelė paspirtis Marijai, nuo pirmųjų dienų panirusiai į darbo paieškas.

Iš pradžių teko imtis siuvėjos amato, vėliau – viešbučio tarnaitės, tačiau visą tą laiką ji desperatiškai ieškojo ryšių su mokslininkais archeologais, kol galiausiai ryžosi nueiti į Harvardo universitetą ir pasiprašyti bet kokio darbo. Jai buvo atsakyta, kad universitete dirba tik mokslininkai. Tačiau Marija pasisakė turinti daktaro laipsnį. Tai pramušė ledus: iš pradžių už nedidelį užmokestį jai buvo patikėta versti Rytų Europos archeologinius tekstus. Gavusi Nacionalinio mokslo fondo paramą, Marija parašė ir 1956 m. išleido knygą „Rytų Europos proistorė“. Vėliau Marija pradėjo dėstyti Antropologijos departamente. Jos paskaitos susilaukė itin gražių atsiliepimų.„Kokia puiki lektorė, parodė ši jos paskaita. Mažos, tolimos, daugeliui amerikiečių tik probėgomis išgirstos tautos dvasinių turtų savybių nupasakojimas iš tribūnos, atrodo, yra sausas ir tolimas dalykas. Bet jai užteko ištarti tik keletą sakinių, ir visa auditorija buvo užhipnotizuota tiek, kad galėjai girdėti musę skrendant“, – rašė vienas klausytojas („Marija Gimbutienė… iš laiškų ir prisiminimų“). 1955 m. Marija tapo Harvardo Peabody muziejaus bendradarbe.

Visas Marijos laikas skiriamas darbui. 6–ajame dešimtmetyje Harvardo universiteto atmosfera nebuvo itin palanki moterims mokslininkėms, o šeimoje augo įtampa: Jurgiui nepatiko aktyvi Marijos veikla, nuolatinės kelionės į konferencijas, kongresus, ekspedicijas. Pasak Marijos, augant jos kaip mokslininkės pripažinimui šeimoje kildavo net pavydo scenų. Visa tai nulėmė Marijos apsisprendimą palikti Bostoną ir išvykti į Vakarinę Amerikos pakrantę.

Topanga

1963 m. Marija, į automobilį susisodinusi dvi savo dukras Živilę ir Rasą, gimusią 1954 m., paliko savo vyrą ir išvyko per visą Amerikos žemyną į Kaliforniją. Apie tą kelionę ji vėliau rašys: „Kelionė buvo ilga ir sunki, bet labai įdomi“(„Marija Gimbutienė… iš laiškų ir prisiminimų“). 1964 m. Marija Gimbutienė tapo Kalifornijos Los Andželo universiteto ( UCLA) Europos archeologijos ir indoeuropietiškųjų studijų profesore, o 1965 m. – Senojo Pasaulio archeologijos skyriaus kuratore.

Gyvenimas Los Andžele, milijoniniame mieste, buvo nepakeliamas Marijai, labai vertinusiai gamtą ir tyrą orą. Ji įsikūrė Los Andželo apylinkėse, Topangoje, paskutinėje indėnų gyvenvietėje Kalifornijoje. Namas buvo apsodintas didžiuliu sodu, gėlėmis, šalia jo įrengtas baseinas. Daugybė išeivijos lietuvių, Marijos draugų lankydavosi Topangoje. Šie namai buvo tapę „Santaros – Šviesos“ federacijos ( Marija Gimbutienė buvo šios federacijos Garbės filisterė), ilgus dešimtmečius vienijusios po visą Amerikos kontinentą išsiblaškiusias asmenybes, kurioms rūpėjo Lietuvos kultūros visumos išsaugojimas, užuovėja. Topangoje skambėjo Vytauto Kavolio, Algirdo J.Greimo, Henriko Nagio, Jono Meko, Antano Škėmos ir kitų šviesuolių mintys. Pasak istorikės Ingės Lukšienės, Marija buvo žmogus, pasiūlęs būdą, kaip organziuoti „Santarai – Šviesai“ įdomių žmonių atsikvietimą iš Lietuvos, sumažinant sovietų valdžios galimą įsikišimą į šios grupės veiklą.

Svečiuodavosi giminės ir bičiuliai, atvykę iš Lietuvos, viešėdavo jos kolegos mokslininkai, menininkai, aktoriai, įvairių religinių kultų atstovai bei feministės, kurioms Marija, atskleidusi taikią matristinę Senosios Europos civilizaciją, buvo tapusi kone ikona. Topangoje lankėsi garsi aktorė Džeinė Fonda, svajojusi kurti filmą apie garsią mokslininkę. Deja, filmas nebuvo sukurtas, tačiau aktorė nuolat lankydavosi Marijos Gimbutienės paskaitose. Marija visus priimdavo, nieko nepasmerkdavo. Pasak jos talkininkės Kornelijos Jankauskaitės, ji priimdavo žmones tokius, kokie jie ir yra. Į rodomą dėmesį Marija atsiliepdavo tokiais žodžiais: „Gerai, jei žmonės domisi mano idėjomis, vadinasi, dirbta ne veltui“ („Marija Gimbutienė… iš laiškų ir prisiminimų“). Marija buvo nepaprastai vaišinga. Savo svečius dažnai atsiveždavo automobiliu pati. Mėgo greitai vairuoti, mėgo bendrauti su žmonėmis, mylėjo šunis. Vėliau ji įsigijo 10 akrų sklypą Mohavio dykumoje, Liucernos slėnyje, kuriame išsikasė baseiną ir pasistatė namą. Čia ji dirbdavo, netrukdoma žurnalistų, kurie vis tik įsigudrindavo mokslininkę susirasti telefonu.

Kelionės į Lietuvą

Jau tapusi garsia ir pripažinta mokslininke Marija Gimbutienė pradėjo lankytis įvairiuose moksliniuose renginiuose Sovietų sąjungoje. Ji be galo troško atvykti į Lietuvą, pasimatyti su motina, pussesere Meile Lukšiene, bičiuliais ir giminėmis. Kai kurie Amerikos lietuviai, nusistatę nebendrauti su okupuotąja Lietuva, šias keliones smerkė, laikydami jas tam tikros rūšies išdavyste. Marija dėl to pergyveno, tačiau laikėsi nuomonės, kad svarbu palaikyti ryšį su Tėvyne ir artimaisiais, išnaudojant visas tinkamas progas.

1960–aisiais Maskvoje ji galų gale pasimatė su mama. Abi vaikščiojo parodoje, iš pradžių tik žvelgdamos vieną į kitą iš tolo, po to apsikabino. Vėliau Marijai kažkoks saugumietis išdrįso prikišti tokį nukrypimą nuo dienotvarkės…

1968 m. ji lankėsi Lietuvoje ir skaitė paskaitą Dailininkų sąjungoje. Salė lūžo nuo žiūrovų gausos, žmonėms rūpėjo pakliūti į paskaitą, kurią skaitė Lietuvoje dar mažai žinoma, tačiau pasaulyje jau išgarsėjusi archeologė Marija Gimbutienė. „Daugelis atėjo vien pasižiūrėti į ją kaip į laisvą lietuvę, tiek daug pasiekusią mokslo pasaulyje, pasirodžiusią juodame kvadrate. Prisirinko pilna salė, lipo vienas kitam tiesiog ant galvos; kas ant vienos kojos stovėjo, kas ant laiptų persikreipęs ir tik vieną ausį į vidų įkišęs, nes ten jau buvo sausakimša. Ir aš bėgau vien pasižiūrėt į ją, nes iki to laiko nebuvau matęs nė vieno gyvo Amerikos lietuvio, tad M. Gimbutienė man buvo tarsi marsietė kokia atskridusi“, – taip pirmąją Marijos Gimbutienės paskaitą Lietuvoje prisimena fotografas Rimantas Dichavičius („Marija Gimbutienė… iš laiškų ir prisiminimų“).

Daug kas prisimena jos paskaitas 1981 m. ir 1988 m. apie paleolito ir neolito kultūrų Deivę. Jau įsisiūbuojant Sąjūdžiui pasirodė lietuvių kalba išleista Marijos Gimbutienės knyga apie baltus. Marija be galo džiaugėsi Lietuvos Atgimimu. Viename savo laiškų į Lietuvą ji rašė: „Didžiuojamės kartu su visu pasauliu Lietuvos valdžios ir žmonių drąsa, aktyvumu, pasiryžimu ir ištverme. Svarbu, kad Lietuva pradėjo figūruoti žemėlapiuose…“ („Marija Gimbutienė.. iš laiškų ir prisiminimų“).

Deja, mokslininkę jau ilgą laiką kamavo sunki onkologinė liga. Ji pati spėjo, kad ligą galėjo sukelti kažkada labai populiari statybinė medžiaga asbestas, kurios plokštės panaudotos statant jos darbo kambarį. Liga tai atslūgdavo, tai vėl užklupdavo Mariją, kol galiausiai, 1994 m. vasario 2 d. Los Andžele garsiosios mokslininkės gyvybė užgeso… 1994 m. gegužės 8 d. ji buvo perlaidota Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

Aiškiaregės žvilgsniu

„Žmonija visiškai prarastų orientyrus, jei neatsirastų žmonių, turinčių ypatingą dvasinę įžvalgą, kylančią iš dvasinės sutelkties, vedančią į atvertį. Marijos Gimbutienės įžvalga yra begalinė. Aiškiaregės žvilgsniu ji yra perskrodusi ne tik tebeegzistuojančias, bet giliai po žeme nuėjusias civilizacijas…“ ( literatūrologė prof. Viktorija Daujotytė)

Marija Gimbutienė, senųjų civilizacijų tyrinėtoja, pasauliui atvėrė laiko užneštus Senosios Europos klodus. Kasinėdama Pietų Europoje ji atrado senąsias gyvenvietes, kuriose nebuvo jokių gynybinių įtvirtinimų. Šią civilizaciją liudija gausybė iškasenų, tarp kurių vyrauja moteriškos lyties statulos ir atvaizdai, randami Maltoje, Graikijoje, Kretoje, Makedonijoje, Juodkalnijoje ir kitose Europos vietose. Jas sieja praėjusiojo laiko ženklai: liudijimai apie garbinamą Didžiąją Deivę Motiną, amžinojo gamtos ciklo, vaisingumo, derlingumo simbolį. Pasak mokslininkės, Motinos Deivės tikėjimas prieš 7000 – 4000 m. pr. Kr. buvo žmonijos gražiausias laikotarpis. Šiuos ženklus Marija Gimbutienė įžvelgė ir mūsų senojoje baltiškojoje kultūroje, ir Mergelės Marijos garbinime.

Marijos Gimbutienės palikimą sudaro 23 knygos, keli šimtai straipsnių. Lietuvių kalba išleistos knygos: „Senoji Europa“, „Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene“, „Baltų mitologija. Senovės lietuvių deivės ir dievai“, „Baltai priešistoriniais laikais: etnogenezė, materialinė kultūra ir mitologija“, „Laimos palytėta“. 1993 m. už knygą „Deivės civilizacija: Senosios Europos pasaulis (The Civilization of the Goddess: The World of Old Europe) Marijai Gimbutienei buvo paskirta  JAV Enisfildo – Vulfo (Anisfield-Wolf) premija, skiriama už žymiausius pasaulio kultūros istorijos tyrimus. Marijos Gimbutienės mokslinis palikimas kartu su jos kolegos Joseph Campbell darbais yra saugomas Kalifornijoje, OPUS archyvų ir tyrimų centre Pacifica Graduate institute.

Tekstą rengiant naudotasi knyga „Marija Gimbutienė…iš laiškų ir prisiminimų“ (sudarytojos Živilė Gimbutaitė, Kornelija Jankauskaitė, Vilnius, „Žaltvykslė“, 2005 m.)

Bernardinai.lt