Rasa Baškienė. Islandiškosios sagos

Islandų sagos (dar vadinamos giminių sagomis) pasakoja apie maždaug šimto metų Islandijos laikotarpį, kuris prasideda nuo Islandijos apgyvendinimo („Landnám“). XIII amžiuje, įsigalėjus krikščionybei, sagos pradėtos užrašinėti, ir mokslininkai ginčijasi, ar tai buvusi autorinė, ar kolektyvinė kūryba.

Konungo piktumą /  sunkiai aš pakėliau,
slepiasi gegutė, /vanagą pamačius.
Arinbjornas narsiai /  Egilį užstojo.
Gera tokį draugą / kelyje sutikti.

Egilio eilės (vertė L. Petravičius) iš „Egilio sagos”

Islandija. Ledynų, kalnų, geizerių, krioklių ir upių šalis. Nepažintas kraštas, apgyvendintas vikingų, IX amžiuje bėgusių nuo Norvegijos karaliaus Haraldo Gražiaplaukio (Haraldr Hárfagri) savivalės. Vienas pirmųjų salą aplankęs vikingas Flokis (Flóki Vilgerðarson) grįžęs kraštiečiams pasakojo apie dūmais rūkstančią karštų versmių įlanką, kurią jis praminęs Reykjavíku („Dūmų įlanka”). Pasak Flokio, toje žemėje augančios nuostabios žolės, iš kurių teka sviestas. Tos žolės ir samanos vėliau tapusios puikiu maistu į salą atplukdytoms pirmųjų naujakurių avims ir arkliams.

Metraščiai mini Ingolvą Arnarsoną (Ingólfr Arnarson), pirmąjį norvegą, apsigyvenusį Islandijoje. Pasakojama, kad Ingolvas laivu gabenosi du dailiai išdrožinėtus aukštasuolio stulpus iš savo namų, visus namykščius, gyvulius ir visą turtą. Priartėjęs prie Islandijos krantų Ingolvas metė abu stulpus į vandenį sakydamas: „Kur jie nuplauks, ten aš apsigyvensiu.“ Likimas Ingolvui lėmė įsikurti Reikjavike.

Sala buvo negyvenama. Atvykėliai, kurių vis daugėjo, kūrėsi tik pakrantėse, nes salos centre vyravo nepereinami kalnai ir ledynai. Vyras galėjo žemės pasiimti tiek, kiek apeidavo per dieną su deglu rankoje, uždegdamas paribiais laužus, moteris – tiek, kiek apeidavo vesdama jauną karvę. Žmonės gyveno bendruomenėmis, tačiau dalyvaudami vikingų žygiuose išmoko pasikliauti savimi. Tai ugdė asmenybes, vėliau tapusias sagų herojais.

Tingai – vietinės sueigos – sprendė ginčus, skyrė baudas, pasitelkus juos būdavo sudaromos sutartys, santuokos, keičiamasi naujienomis. Kiekvienas slėnis ar pakrantė turėjo savo tingą. 930 m. Islandijoje sušauktas visuotinis tingas – Altingas – tapo dabartinio Europos Parlamento prototipu. Nuo to laiko Altingas dviem savaitėms rinkdavosi kasmet liepos mėnesį, į jį atvykdavo didžiuma salos gyventojų. Altingui vadovavęs vadas, turėjęs žynio statusą, atsistojęs ant kalno skelbdavo įsakymus.

Tai buvo Islandijos aukso amžius, apie kurį po šimto metų pradėtos kurti sagos. Vėliau sekusiais ilgais norvegų ir danų priespaudos amžiais tos sagos laisvę mylintiems islandams tapo be galo brangus paveldas, iš kurio jie visuomet sėmėsi stiprybės.

Kaip ir Lietuva, Islandija atgavo laisvę 1918 m. Tiesa, iš pradžių tai buvo tik autonomija Danijos sudėtyje, tačiau 1944 m. birželio 17 d. Islandija tapo laisva. O Lietuva tais metais prarado nepriklausomybę kone pusei amžiaus…

Islandų sagos

„Tamsiomis žiemomis islandės verpdavo, ausdavo, vyrai taisydavo tinklus. Buvo pasakojamos istorijos – sagos, perduodamos iš kartos į kartą“, – pasakoja Svetlana Steponavičienė, islandų kalbos ir literatūros žinovė, 1975 m. į lietuvių kalbą išvertusi pirmąją islandiškąją sagą. Tai buvo „Egilio saga“ („Egils saga Skallagrímssonar“) – jos atnaujintas vertimas išėjo 2012 m. „Sagos islandams yra jų ginklas – vėliava, jos visuomet buvo islandų stiprybės šaltinis“, – priduria ji.

Žodis „saga“ (dgs. „sögur“) reiškia „tai, kas pasakyta“ arba „apsakymas, pasaka, istorija”, taip gali būti įvardijamas netgi šių laikų romanas. Vis dėlto tai, ką mes šiandien esame įpratę šiuo žodžiu vadinti, yra savitas viduramžių literatūros žanras.

„Sagos yra svarbus istorinių žinių šaltinis, nors ir negalime viską, kas jose parašyta, priimti už gryną pinigą“, – aiškina S. Steponavičienė. Islandų sagos (dar vadinamos giminių sagomis) pasakoja apie maždaug šimto metų Islandijos laikotarpį, kuris prasideda nuo Islandijos apgyvendinimo („Landnám“). XIII amžiuje, įsigalėjus krikščionybei, sagos pradėtos užrašinėti, ir mokslininkai ginčijasi, ar tai buvusi autorinė, ar kolektyvinė kūryba.

Visos sagos yra skirstomos į islandų (dar vadinamos giminių), karalių, vyskupų, riterių sagas, sagas apie Šiaurės kraštų senovę. Sagos, kuriose gausu trolių, slibinų, nykštukų, numirėlių ir panašių personažų, jau senais laikais buvo vadintos „melagingomis sagomis“. Tačiau populiariausios yra islandų sagos, žymiausios jų – Egilio ir Njalio („Njáls saga“).

Pasak S. Steponavičienės, islandų sagos yra labai svarbios senųjų laikų liudytojos – tų laikų, kuriuos kitų tautų istorijoje gaubia tamsa. Jose gausu žinių apie giminystę, santuokas, tarpusavio vaidus, buities ir geografijos detalių. Islandų kultūros žinovas prof. M. Steblinas-Kamenskis taip aiškina neblėstantį islandų sagų populiarumą pačioje Islandijoje: „Islandijos kraštovaizdis šiandien toks pat, koks jis buvo prieš tūkstantį metų, kai buvo pasakojamos sagos, ir dažnas islandas, save kildinąs iš sagų herojų, gali viską papasakoti apie savo tolimą giminaitį, kadaise irgi gyvenusį toje pat vietovėje, kur ir jis.”

Tai labai santūrūs tekstai: juose beveik nėra gamtos aprašinėjimų, o herojų jausmus, kartais labais audringus, galime tik nuspėti, sagose visada lieka neatskleistos paslapties. Anot S. Steponavičienės, daugelio sagų kompozicija yra tarsi neužbaigta, jos neturi nei griežtos pradžios, nei pabaigos. Pavyzdžiui, „Egilio saga“ yra baigiama epizodu, kuris greičiausiai sudarė kitos sagos pagrindą. Tokiu būdu sagų skaitymas primena milžiniškos mozaikos dėlionę.

„Sagų herojus niekada nebūna menkas žmogus su nežymiu likimu. Sagos centre stovi žmogus, kuris, kad ir žūva, bet visada įveikia likimo jam siunčiamus išmėginimus“, – teigia Svetlana Steponavičienė „Egilio sagos” pratarmėje.

„Egilis buvo istorinė asmenybė, vikingų vadas, Norvegijos karaliaus kariaunos narys. Ši saga prasideda nuo jo senelio – Kveldulvo, kuris buvo vilkolakis, jo vardas reiškia „Vakarinis Vilkas”. Jo sūnus Skalagrimas, arba Plikasis Grimas, iš tėvo paveldėjo savybę įgauti žvėrišką jėgą. Pats Egilis irgi turėjo laukinės prigimties, bet jis turėjo ir žodžio dovaną, buvo skaldas, vienas garsiausių visų laikų Islandijos poetų, sagoje cituojama nemažai jo eilių“, – pasakoja vertėja.

Kuršiai vikingų sagose

Regisi man tavo vyrai, konunge, benarsiai ir veikiau tinkami tarnauti čia, tavo menėje, negu stoti į kautynes su narsiaisiais kariais iš Kuršių žemės ir Šaltojo Svitjodo.“ („Saga apie Sorlį Stipruolį“. Isl. „Sörla saga sterka“)

Mus, lietuvius, labai domina sagose minimi vikingų susidūrimai su kuršiais. Apie tai savo straipsnyje „Ką sagos pasakoja apie kuršius“ (meno kultūros žurnalas „Krantai“, 2009 m. Nr. 1) rašo filologas, skandinavų kalbų ir literatūros žinovas Ugnius Mikučionis, išvertęs į lietuvių kalbą vieną vadinamųjų karališkųjų sagų – „Kniutlingų sagą” („Knýtlinga saga“).

Kuršiai minimi „Egilio sagoje“, pasakojančioje apie vikingų nuotykius Kurše, jiems pakliuvus į nelaisvę kuršiams. „Kniutlingų sagoje” rašoma apie vieną žmogų, vardu Vidgautas (Viögautr), pagonį, kilusį iš Samlando (Sembos). Pasak S. Steponavičienės, Vidgautas buvo turtingas sembų kilmės pirklys ir jūrininkas, keliavęs po Rytų kraštus, mokėjęs daug kalbų. Jis buvo artimas pačiam karaliui Knudui Didžiajam, danų valstybės įkūrėjui, jam būdavo duodami svarbūs pavedimai. Labai svarbu ir tai, kad jis minimas vardu – sagose tai daug reiškia.

„Sagoje apie Magnusą Gerąjį“ („Magnüss saga goda“) pasakojama apie kuršius, puldinėjančius danų pakrantes. Pasak U. Mikučionio, patikrinti kiekvieno sagose minimo epizodo autentiškumą būtų neįmanoma, tačiau sagos vertingos kultūros tyrinėtojams. Jei turėtume daugiau žinių apie vikingų veiklą ne tik Kurše, bet ir gretimose teritorijose, geriau suvoktume savo kaip baltų tautų vaidmenį Europos istorijos kontekste.


V–VIII a. kuršių genties kostiumai. Artūro Moisejenko nuotr.

Vilniaus saga apie dviejų žmonių draugystę

1971 m. Vilniuje susitiko du žmonės: skandinavų kultūros žinovė Svetlana Steponavičienė ir islandas slavistas, nuo seno domėjęsis baltų kalbomis, Jörunduras Hilmarssonas, į Vilnių atvykęs išmokti praktinės lietuvių kalbos.

S. Steponavičienė senąją ir šuolaikinę islandų literatūrą studijavo Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas) pas vieną garsiausių Rytų Europos skandinavistų prof. M. Stebliną-Kamenskį, įkūrusį pirmąją – o tada ir vienintelę – Skandinavų filologijos katedrą Sovietų Sąjungoje. 1964 m. Svetlana atvyko gyventi į Vilnių. Tais laikais sostinėje nebuvo Skandinavistikos katedros, skandinavų autorių knygos buvo verčiamos iš rusų, lenkų, vokiečių kalbų, dažnai net neinformuojant apie tai skaitytojo.


Svetlana Steponavičienė. Broniaus Akstino nuotr. 1967 m.

Svetlana įsimylėjo Islandiją dar 1954-aisiais, studijuodama slavų kalbas Maskvos universitete. Perskaičiusi Nobelio premijos laureato islando Halldóro Laxnesso knygą „Atominė stotis” („Atómstöðin“), panoro šį autorių skaityti jo gimtąja kalba. Šis noras pasuko Svetlanos gyvenimą nauja kryptimi: netrukus ji susidraugavo su islandais Árniu Bergmannu ir Arnóru Hannibalssonu (ateityje – Lietuvos Respublikos garbės generalinis konsulas Islandijoje), studijavusiais Maskvos universitete. Jie ir tapo jos pirmaisiais islandų kalbos mokytojais.

Dar studijų laikais Svetlana ėmėsi versti šiuolaikinę islandų literatūrą į gimtąją rusų kalbą, išvertė ir Halldóro Laxnesso kūrinių. Prof. M. Steblino-Kamenskio pakviesta, įstojo į skandinavistikos aspirantūrą Leningrade, apgynė disertaciją tema „Kalbinės ironijos priemonės H. Laxnesso tetralogijoje „Pasaulio šviesa” („Heimsljós“). Ištekėjusi už lietuvio, būsimo anglų filologijos profesoriaus, habilituoto daktaro Alberto Steponavičiaus, atvyko į Vilnių, jau kiek pramokusi lietuvių kalbos. Pradėjusi dirbti Vilniaus universitete Anglų filologijos, vėliau Rusų filologijos katedrose, skelbė skandinavų kalbų ir literatūros kursus, juos lankė vertėjai Leonas Petravičius, Eugenija Stravinskienė kartu su keliais kitais kolegomis iš „Vagos” leidyklos, kiti Lietuvos kultūrai ir mokslui svarbūs žmonės.

1971 m. atvykęs į Lietuvą Jörunduras Hilmarssonas lietuviams atvėrė duris į islandų kultūros pasaulį: įsteigė islandų kalbos fakultatyvą Vilniaus universitete, labai populiarų tarp universiteto dėstytojų ir Mokslų akademijos darbuotojų, skaitė paskaitas apie islandų kalbą, konsultavo vertėjus, rengė islandiškos muzikos vakarėlius. Kartu labai entuziastingai ėmėsi mokytis lietuvių kalbos pas labai patyrusią dėstytoją Vytautę Eidukaitienę ir puikiai ją išmoko. 1974 m. Reikjaviko universitete pradėjo dėstyti lietuvių kalbos kursą.

Tuomet niekas net negalėjo įsivaizduoti, kad po dvidešimtmečio Lietuva atgaus laisvę, o Jörunduras Hilmarssonas taps pirmuoju Lietuvos garbės konsulu Islandijoje.

Svetlana ir Jörunduras iškart rado bendrą kalbą ir bendrų interesų. Puikus islandų kultūros žinovas Jörunduras tapo neišsenkamu islandų kalbotyros ir kultūros  šaltiniu Svetlanai, ši bendraudama su juo tobulino savo islandų kalbą.


Jörunduras Hilmarssonas. N. Narkūnaitės nuotr. (Lietuvos centrinis valstybės archyvas).

Lietuvių literatūrą Jörunduras pradėjo versti nuo K. Donelaičio „Metų”, tačiau šio vertimo neužbaigė, galbūt suabejojęs teksto aktualumu šiuolaikiniam islandų skaitytojui, ir ėmėsi K. Borutos „Baltaragio malūno“. Tuo pat metu Svetlana Lietuvos kultūros žmonių, ypač E. Stravinskienės, buvo kalbinama imtis islandų sagų vertimo į lietuvių kalbą. Jörunduras iškart jai patarė versti „Egilio sagą“, pagrindinį Islandijos epą, kuriame minimi ir lietuvių protėviai. Abu kartu dirbo, sėdėdami šalia vienas kito skaitykloje, teikdami neįkainojamą pagalbą vienas kitam ir islandų, ir lietuvių kalbos srityje. „Egilio sagos“ vertimas pasirodė 1975-aisiais, o lietuviškoji „saga“ „Baltaragio malūnas“ islandų kalba buvo išleista 1976-aisiais ir iš karto tapo viena mėgstamiausių daugelio islandų knygų.

Jörunduras svajojo išversti ir daugiau lietuviškų kūrinių į islandų kalbą, tačiau, deja, nespėjo, 1992 m., sulaukęs 46-ių, mirė.

Lietuvos Respublikos Atkuriamojo Seimo Pirmininkas Vytautas Landsbergis Jörunduro Hilmarssono atminimui skyrė tokius žodžius: „Lietuva neteko gero ir nuoširdaus bičiulio. Jörunduras Hilmarssonas didesnę savo gyvenimo dalį tyrinėjo lietuvių kalbą Vilniaus universitete kaip mokslininkas, kalbininkas ir vertėjas. Jörunduro karšto susidomėjimo ir puikaus mūsų kalbos ir mūsų tautosakos pažinimo dėka Kazio Borutos romanas „Baltaragio malūnas“ tapo skaitomas ir pamėgtas tolimoj Islandijoj. Jo meilė Lietuvai ir pagarba jos tautai jautėsi visame, ko jis ėmėsi.“

Bernardinai.lt