Rasa Baškienė. Marija Šlapelienė – apsisprendusi būti lietuve

Marijos ir Jurgio Šlapelių knygynas išliko lietuviškosios kultūros sala visais negandų laikais – čia būdavo rengiami nuolatiniai lietuvių susitikimai, lankydavosi dukters Gražutės krikšto tėvas Jonas Basanavičius, užsukdavo Jonas Jablonskis, Juozas Tumas – Vaižgantas, iš Kauno atvykdavo vyresnėlės Laimutės krikšto tėvas dainininkas Kipras Petrauskas.

Apsilankiusi Pilies g. 40-uoju numeriu pažymėtame name, kuriame 1996-aisiais buvo atidarytas garsių lietuvybės skleidėjų Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejus, sužinojau, kad jo amžius siekia kone 600 metų. Kažkada „Apostolovka” vadintas namas stovėjo ant lietuviškosios ir slaviškosios Vilniaus dalių sankirtos ir buvo vienas pirmųjų mūrinių namų, XVII amžiuje atstatytų po didžiulių rusų kazokų sukeltų gaisrų.

Marija Šlapelienė. Marijos ir Jurgio Šlapelių namas – muziejus 

Patyręs daugybę antpuolių, gaisrų ir niokojimų, Vilnius it feniksas nuolat atgimdavo ir suklestėdavo naujam gyvenimui. Daugiakalbiame mieste kartu sugyveno lietuviai, lenkai, rusai, gudai, žydai, totoriai ir kitų tautų žmonės, tačiau lietuvių kalba Vilniuje garsesne nata pradėjo skambėti tik XIX a. pabaigoje.

Tuo metu Vilniuje lietuviai tesudarė vos porą procentų bendro gyventojų skaičiaus. Bažnyčiose pamaldos vykdavo lenkiškai, lietuvių kalba ypač aršiai iš bažnyčių buvo šalinama po 1863 metų sukilimo, o dvarai ir klebonijos buvo tapę lenkų kultūros skleidėjais. Paskutiniame XIX a. dešimtmetyje Vilniuje suaktyvėjo lietuvių inteligentų veikla, įsikūrė „Dvylikos apaštalų“ – lietuviškosios idėjos skleidėjų – būrelis, kuris sparčiai gausėjo ir žadino lietuvišką sąmonę. Netrukus į lietuvybės apaštalų gretas įsitraukė ir Marija Piaseckaitė, išgarsėjusi po pirmosios lietuviškosios operos „Birutė“ premjeros, kurioje ji atliko pagrindinį vaidmenį.

Marijos Piaseckaitės pasirinkimas

1880 m. birželio 5 d. Dominyko Piaseckio ir ir Eleonoros Wojciechovskos šeimoje gimusi Marija augo lenkakalbėje aplinkoje. Nors tėvas, 1863-iųjų metų sukilimo dalyvis, mokėjo lietuvių kalbą, tačiau šeimoje buvo kalbama tik lenkiškai baltarusišku žargonu. Marija mokėsi kilmingų mergaičių gimnazijoje (dabartinė Užupio gimnazija – red. pastaba) ir giedojo Šv. Rapolo bažnyčios chore. Bažnyčios vikaras Juozapas Ambrazevičius, vienas iš „Dvylikos apaštalų“, buvo lietuviškojo elementoriaus autorius ir didelis lietuvybės skleidėjas. Pastebėjęs nuostabų jaunutės Marijos sopraną skirdavo jai solo partijas Šv. Jonų bažnyčios, į kurią buvo perkeltas, chore. Mariją įtraukė chorų, lietuvių kalbos kursų, arbatvakarių sūkurys, prasidėjo pažintys ir draugystės su garsiaisiais broliais Vileišiais, Jurgiu Šauliu, mokiusiu ją lietuvių kalbos, rašytoja ir visuomenės veikėja Gabriele Petkevičaite-Bite. Lankydamasi pas Bitę Puziniškyje Marija susipažino su būsimuoju vyru Jurgiu Šlapeliu, atvykusiu vasaros atostogų. Vėliau ji rašys, kad pirmasis įspūdis buvęs ne koks – rimtas ir nekalbus Jurgis dainas ir šokius dievinusiai Marijai  pasirodęs nuoboda… Ateitis parodys, kad šie du žmonės puikiai papildys vienas kitą: prie racionalios Jurgio strategijos derės Marijos administraciniai sugebėjimai ir šiltas bendravimas su įvairiausiais žmonėmis.

Pradėjusi lankyti kun. J.Ambraziejaus organizuojamus kursus Marija apsisprendė būti lietuve. „Supratusi, kad esame tik sulenkinti lietuviai – apsisprendžiau esanti lietuvė ir ėmiau uoliai mokytis lietuvių kalbos“, – taip ji rašė savo atsiminimuose. Išmokusi lietuvių kalbą Marija pradėjo rašyti į Mažojoje Lietuvoje leidžiamą „Naujienų“ laikraštį, padėjo platinti draudžiamą lietuviškąją literatūrą.

Marija ir Jurgis Šlapeliai po vestuvių. 1905 m. Fotografas Aleksandras Jurašaitis. Marijos ir Jurgio Šlapelių namas – muziejus 

1904 m. Marija pakviečiama dirbti vedėja į Jono ir Petro Vileišių steigiamą „Vilniaus žinių“ knygyną. Gavusi knygyno antspaudą ji skubėjo atsigabenti iš visų leidyklų knygas – tarp jų ir lietuviškas. Darbas brolių Vileišių knygyne padėjo pamatus būsimai Marijos veiklai – 1906 m. vasario 6 d., jau būdama Maskvos universiteto Medicinos fakulteto studento Jurgio Šlapelio žmona, ji atidarė savo knygyną Dominikonų g. (buv. Blagoveščenskojės).

Jurgio Šlapelio meilė lietuviškajai kalbai

Jurgis Šlapelis, dar besimokydamas Mintaujos gimnazijoje, pagarsėjo tuo, kad atsisakė rusiškai kalbėti maldas ir už tai buvo pašalintas iš gimnazijos. Jurgis, neturtingų Kupiškio rajono Galsiškių kaimo ūkininkų sūnus, jau nuo mažumės rodė didelį susidomėjimą knygomis – ypač lietuviškomis, kurias pasislėpęs skaitydavo. Pamatę Jurgio didelį uolumą ir gabumus tėvai jį išleido į Mintaujos (dabar Jelgava) gimnaziją. Tuo metu gimnazijoje graikų ir lotynų kalbas dėstęs Jonas Jablonskis suteikė Jurgiui pastogę, ugdė ir lavino. Jono Jablonskio namuose būsimasis lietuviškojo žodyno autorius susipažino su V. Kudirka, J. Tumu-Vaižgantu, Pranu Mašiotu ir kitais šviesiais Lietuvos inteligentais, su kuriais bendraudamas pradėjo priešintis rusifikacijai.

Išmestas iš gimnazijos Jurgis su keliais savo draugais, tarp jų buvo ir Antanas Smetona, nuvyko į Sankt Peterburgą pas švietimo ministrą. Gavęs leidimą toliau mokytis jis grįžo į gimnaziją, tačiau vadovybė jo nebepriėmė. Jurgis Šlapelis nenusiminė – išlaikęs egzaminus eksternu įstojo į Maskvos universiteto Medicinos fakultetą.

Medicina Jurgio niekada netraukė – jis mieliau lankė įvairių kalbų kursus, o vasaromis, parvykęs į Lietuvą, rinko tautosaką. Tačiau daktaro darbas tuo laiku buvo bene vienintelė galimybė grįžti ir dirbti Lietuvoje.

1904 m., carui panaikinus lietuvių kalbos draudimą, Vilniuje užvirė gyvenimas: kūrėsi lietuvių kalbos kursai, religinės, kultūros, visuomeninės draugijos, 1907 m. įsteigiama Lietuvos mokslo draugija. 1905 m. gruodžio 4–5 dienomis buvo sušauktas Didysis Lietuvos Seimas, kurio apsaugą organizavo Jurgis Šlapelis.

Grįžęs iš Rusijos Jurgis bendradarbiavo „Vilniaus žiniose“, kartu su Jonu Jablonskiu ir Kazimieru Būga ėmėsi redaguoti didžiulį kun. Antano Juškos žodyną. Lietuvių kalba buvo didžioji Jurgio meilė: visą gyvenimą jis rinko medžiagą Didžiajam lietuvių kalbos žodynui, į rusų, lenkų ir vokiečių kalbas vertė lietuvių kalbos žodyną, suredagavo, sukirčiavo ir išleido K. Donelaičio „Metus“, išvertė į lietuvių kalbą daug užsienio literatūros kūrinių.

Lietuviškos kultūros sala lenkiškajame Vilniuje

1906 metai Marijos gyvenime buvo kupini įvykių. Vasario 6 d. ji atidarė knygyną, o rudenį, neseniai pagimdžiusi dukrelę Laimutę, Marija „laisvu režimu“ lankė pirmosios lietuviškosios operos „Birutė“ (autorius Mikas Petrauskas), kurioje ji buvo pakviesta atlikti pagrindinį vaidmenį, repeticijas. Opera susilaukė didžiulio pasisekimo, tačiau Marija Šlapelienė jau buvo nusprendusi savo ateities planus sieti su knygynu.

Marijos Šlapelienės lietuvių knygyno 25 metų sukaktis. 1931 m. Fotografas nežinomas. Knygyno tarpduryje stovi: pirma iš dešinės – Marija Šlapelienė, šalia jos – knygyno darbuotoja (nuo 1926 iki 1930 m.) Adelė Klišytė. Marijos ir Jurgio Šlapelių namas- muziejus

Marijos ir Jurgio Šlapelių knygynas užmezgė ryšius su lietuvių leidėjais, turėjo visus Lietuvių mokslo draugijos išleistus veikalus, gaudavo knygų ir laikraščių iš Čikagos, į knygyno sandėlius atkeliaudavo knygų iš kitų subankrutavusių lietuviškųjų knygynų. Marija Šlapelienė Lietuvoje platino lietuviškus vadovėlius, kuriuos išleisdavo Lietuvių mokslo taryba. Neišgalintiems nusipirkti lietuviškų knygų Marija už centus jas skolindavo. Nors knygų leidyba nebuvo pelningas verslas, Šlapeliai leido žodynus, vadovėlius, apsakymus, poeziją ir mokslines publikacijas.

Caro žandarai nuolat sekė Šlapelius. 1914 metų gegužės mėnesį knygyne buvo atlikta krata, po kurios Marija ir Jurgis gavo šaukimą į teismą. „Nervinomės abu, na, kas bus, tai bus. Po kurio laiko, birželio mėnesį, gauname šaukimą pas teismo tardytoją, abu kaltinami „priešvalstybinio turinio literatūros platinimu ir pardavinėjimu“ pagal 129 str. Grėsė viso turto konfiskavimas ir ištrėmimas Sibiran, o gal ir katorga. Buvo paskirta ir tardymo diena. Tik štai, kaip perkūnas iš giedro dangaus, – paskelbtas karas“ (iš Marijos Šlapelienės prisiminimų).

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Jurgis Šlapelis, mobilizuotas kaip atsargos gydytojas, palikęs Mariją kartu su dukrelėmis Laimute ir Gražute ir sūneliu Jurgučiu, išvyko į Rusiją, iš kurios jis pasiligojęs grįš tik 1918 m. Marijos Šlapelienės pečius užgulė knygyno ir šeimos rūpesčiai. Ypač sunkūs buvo 1915 metai, kai šeimą ištiko skaudi netektis – mirė vos metukų sulaukęs Jurgiukas.

Vilnių okupavę vokiečiai apkrovė knygyną mokesčiais, Marija neišvengė cenzūros ir kratų, o sykį net ir Lukiškių kalėjime teko pabuvoti, kai buvo sulaikytos dvi moterys kartu su kalendoriais, pirktais Šlapelių knygyne, platinusios atsišaukimus prieš vokiečių valdžią.

1918–1920 m. Vilnius iš rankų į rankas ėjo net aštuonis kartus: jį valdyti siekė Vilniaus taryba, Vokiečių kareivių taryba, Lenkų komitetas, Darbininkų taryba. 1919 m. pradžioje miestą užėmusius lenkų legionierius po kelių mėnesių išvijo rusų remiami bolševikai. Dar po kelių mėnesių bolševikams teko bėgti nuo sugrįžusių lenkų. 1920 m. liepos 12 d., rusų kariuomenei išstūmus lenkus iš Vilniaus, Lietuva pareikalavo, kad Rusija laikytųsi 1920 m. liepos 12 d. sutarties, pagal kurią Vilnius turėjo priklausyti Lietuvai. Tačiau neilgam – 1920 m. spalio 9 d. lenkų generolo Lucjano Żeligowskio pulkai užėmė Vilnių, kurį Lenkija valdė iki 1939 m.

Šlapelių šeima vasarnamyje Valakampiuose 1932 m. Fotografas nežinomas. Marijos ir Jurgio Šlapelių namas- muziejus 

Marijos ir Jurgio Šlapelių knygynas išliko lietuviškosios kultūros sala visais negandų laikais – čia būdavo rengiami nuolatiniai lietuvių susitikimai, lankydavosi dukters Gražutės krikšto tėvas dr. Jonas Basanavičius, užsukdavo Jonas Jablonskis, Juozas Tumas-Vaižgantas, iš Kauno atvykdavo vyresnėlės Laimutės krikšto tėvas dainininkas Kipras Petrauskas. Lenkmečiu knygynas buvo apkrautas dideliais mokesčiais, tad teko prekiauti ir kanceliarinėmis prekėmis. Iš Lietuvos knygyną pasiekdavo vadovėliai, kuriuos griežtai tikrindavo cenzūra, be kalbų konfiskuodama knygas, kuriose rasdavo paminėtą „okupuotą Vilnių“. Pasunkėjus sąlygoms gauti leidimus gabenti knygoms, jas atveždavo per Latviją, Vokietiją.

1926 m. Marija ir Jurgis iš Šlomos ir Libijos Ginstlingų už savo santaupas nusipirko visą namą Pilies gatvėje. Pirmasis namo aukštas dažniausiai buvo nuomojamas parduotuvėms, kepyklėlėms, o antrajame gyveno šeima. Dukros mokėsi Stepono Batoro universitete, jauniausias sūnus Skaistutis – Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Jurgis Šlapelis rengė žodynus, mokytojavo Vytauto Didžiojo gimnazijoje. 1932 m., sunkiai susirgus, tarnybą gimnazijoje Jurgiui Šlapeliui teko palikti. Ir vėl Mariją užgriuvo visų šeimos ir knygyno rūpesčių našta.

„Pagaliau Lenkijos vyriausybė nutarė galutinai likviduoti visą Vilniaus krašto lietuvių kultūrinę veiklą, – savo prisiminimuose rašė Marija Šlapelienė. – To plano vykdytoju paskyrė Vilniaus vaivadą Ludwiką Bocanskį. Viena po kitos buvo uždaromis švietimo draugijos, jų įsteigtos mokyklos, skaityklos, bibliotekos. Galop uždarė ir Lietuvių mokslo draugiją.“

Audra atūžė ir į Šlapelių namus. 1938 m. pavasarį lenkai, keturias savaites krėtę knygyną, apstulbo pamatę, kiek lietuviškos literatūros buvo jame paslėpta. Įvykį aprašė „Kurier Wilenski“ ir kiti lenkų laikraščiai. Baigus kratą iš knygyno buvo išvežti keli sunkvežimiai knygų, o knygynas buvo išbrauktas iš Lenkijos knygininkų sąjungos narių. Tai buvo labai sunkus smūgis Marijai, tačiau netrukus prasidėjo karas ir Vilnius atiteko Lietuvai.

„Tik grabe mane iš Lietuvos išvešite…“

1941 m. kovo 14 d. mirė ilgai sirgęs Jurgis Šlapelis. Po karo į Vakarus pasitraukė dukros Laimutė ir Gražutė bei sūnus Skaistutis, apie kuriuos Marija sužinos tik 1964 m. Sugrįžę sovietai nacionalizavo butą Pilies gatvėje, palikę Marijai ir jos ištikimai pagalbininkei Apolonijai du nedidelius kambarėlius. Kitoje buto dalyje gyveno svetimi žmonės, o Mariją ir jos svečius nuolat sekė į butą  įkeltas saugumietis.

43 metus gyvavęs knygynas 1949 m. buvo uždarytas. Būsimasis akademikas Zigmas Zinkevičius, tuo metu prižiūrėjęs lituanistines knygas universitete, prisiminė, kaip kartą į kabinetą užėjusi Marija Šlapelienė pasakė, kad kitą dieną jos knygynas bus likviduojamas ir paprašė paslėpti knygas. Knygos buvo nugabentos į Lituanistikos skyrių, o likusias sukrovė į pastogę. Pasak akademiko, ten, ant Šlapelių knygų dažnai miegodavo žmonės, besislapstantys nuo sovietinės valdžios persekiojimų.

Vidaus reikalų ministerijos nurodymu M. Šlapelienės knygyno knygos be jokio atlygio buvo atiduotos Lietuvos knygų rūmams. Tokiu būdu Knygų rūmai tapo viena didžiausių senosios spaudos saugyklų. Nesurašytas knygas ir kitus leidinius išgabeno penki sunkvežimiai. 1949 m. liepos 21 d. knygyno, kurį Marija vadino „savo šventyklėle“, nebeliko…

Marijos ir Jurgio Šlapelių namas – muziejus. Nuotr. Justinos Valentinavičiūtės 

Marija Šlapelienė daugiau nei 10 metų nieko nežinojo apie savo vaikus. Vyriausioji dukra Laimutė buvo ištekėjusi už diplomato Kazimiero Graužinio, pasiuntinio prie Romos sosto. Su trimis dukromis jie išvyko į Urugvajų, o po to apsigyveno Argentinoje, įsigiję ūkį. Gražutė Šlapelytė-Sirutienė gyveno Čikagoje.

1964 m. Čikagoje susitikę vaikai parašė motinai žinutę, kurią persiuntė per jos brolį Stanislovą, gyvenusį Varšuvoje. Konspiracinis laiškelis buvo išsiųstas svetimais vardais: trys paukštukai, sutūpę ant šakutės, perduoda „ciotkai” linkėjimus… Vaikai ne kartą kvietė mamą vykti į Vakarus, bet ji pasakė, kad „tik grabe mane iš Lietuvos išvešite…“

1964 m. mamą aplankė Gražutė, o vėliau – ir Laimutė, tačiau su anksti mirusiu jaunėliu Skaistučiu Marija nespėjo pasimatyti… 1970 m. ji paliko testamentą, kuriame įrašė pageidavimą, kad jos namuose būtų įkurtas muziejus. Šis pageidavimas buvo perduotas Gražutei. 1977 m. balandžio 4 d., sulaukusi 97 metų, Marija Šlapelienė mirė.

1996 m. Gražutė Šlapelytė-Sirutienė dovanojo savo tėvų namus Vilniaus miestui. Juose buvo įkurtas muziejus. 10 000 išsaugotų knygų atiteko Knygų rūmams, reti spaudiniai – muziejams ir archyvams.

Rožės ir arbatvakariai

Arbatvakario „Senojo Vilniaus ikonos“ afiša. Marijos ir Jurgio Šlapelių namas- muziejus 

Prieš 22 metus atgijęs Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejus lankytojus kviečia susipažinti su senuoju Vilniumi, aplankyti XV a. rūsius, meno galeriją, kurioje eksponuojami naujausi meno kūriniai, Jurgio ir Marijos knygyno ekspoziciją. Muziejuje rengiami įvairūs projektai, edukacinės programos moksleiviams ir akliesiems bei silpnaregiams. Didžiulio susidomėjimo ir gausaus lankytojų būrio susilaukia 2013 m. aktorės Eglės Tulevičiūtės atgaivinti XX a. pradžioje labai populiarūs lietuviškieji arbatvakariai. Arbatvakarių lankytojai kartu su atlikėjais nukeliauja į laikus, kai Marija ir Jurgis kartu su šviesiausiais to meto Lietuvos žmonėmis darbavosi dėl lietuvybės, bendravo, šoko, dainavo, tarėsi, „ką daryti“, o tai galiausiai Lietuvą atvedė į Vasario 16-ąją.

„Kultūros naktį būtinai ateikite pas mus – čia kvepės nuostabiausios rožės, vyks rožių meditacija…“ – atsisveikindama mus kviečia muziejaus darbuotoja Danguolė Žemaitytė. Kasmet Vilniuje Kultūros naktį Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus pakvimpa rožėmis, kurias parūpina Lietuvos rožininkų draugija. Nakties tylą užpildo sutartinių skambesys, nunešantis į Afrikos dykumas, Bulgarijos kalnus, Tibeto ir Mianmaro vienuolynus, Japonijos oazę, Indonezijos salas ir… į aukštaitišką kaimą, iš kurio kilo šviesūs mūsų žmonės.

Bernardinai.lt