Rasuolė Vladarskienė. Kalbą išsaugos sąmoningumas

Žodžių galia yra tokia stipri, kad tinkamai parinkus pavadinimus nepakenčiami dalykai tampa priimtini (G. Le Bon)

Lietuvių kalbos padėčiai šiandien, panašu, abejingų neliko. Kalbos politika, globalizacija, valstybinių lietuvių kalbos egzaminų ateitis, tarmių likimas, anglų kalba mokslo pasaulyje – tai tik keli klausimai, rūpintys ir eiliniam piliečiui, ir kalbininkui ar politikui. Tiesa, kiekvienas lietuvių kalbos būklę vertina iš savo varpinės. Vis dėlto kalbininkai arčiausiai įvairių kalbos pasikeitimų – mat jie ne tik gali palyginti bendrinės lietuvių kalbos ar tarmių būklę prieš keliasdešimt metų ir šiandien, bet ir patys dalyvauja norminant bendrinę kalbą.

Interviu su Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Kūrybinių industrijų fakulteto Lietuvių kalbos katedros vedėja bei Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) nare doc. dr. Rasuole Vladarskiene.

Lietuvių kalbos katedra VGTU įkurta 1997-aisiais. Kokia jos misija techniškajame universitete? Kodėl Jūs pati apsisprendėte dėstyti VGTU?

Lietuvių kalbos katedros misija techniškajame universitete – puoselėti humanistines vertybes, plėtoti humanitarinę kultūrą rengiant techninio ir kitokio profilio specialistus. Visuose fakultetuose bakalauro studijų studentams dėstomas specialybės kalbos kultūros dalykas, kurio programą parengė Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Šio dėstomojo dalyko pagrindas – studentų profesiniai poreikiai ir kalbos funkcijos. Todėl daugiausia dėmesio skiriama kalbinei kompetencijai kuriant taisyklingus mokslinius tekstus ugdyti, tačiau nuošalyje nelieka ir bendravimo kultūros puoselėjimas.

Į VGTU mane atvedė mano, kaip lietuvių kalbos specialistės, profesijos tikslas – tirti ir puoselėti lietuvių kalbą. Lietuvių kalbos institute dirbu mokslo tiriamąjį darbą, jo specifika tokia, kad reikia palaukti, kol sužinai, kaip jis vertinamas, – kol parašai straipsnį, kol jis išspausdinamas, kol pacituojamas, gali ir ne vieneri metai praeiti… Pedagogo darbas žavus tuo, kad grįžtamasis ryšys yra greitas, tuoj pat pamatai, ką darai gerai, ką reikia keisti, be to, diskutuojant su studentais kyla naujų minčių ir moksliniam darbui. Labiausiai džiaugiuosi – čia ir matau savo darbo prasmę, kai norėdami pasikonsultuoti manęs ieško buvę studentai. Vadinasi, gal ir aš pati šiek tiek prisidėjau ugdydama būsimųjų specialistų atsakomybę už viešai skleidžiamą lietuvišką žodį. 

Valstybinė lietuvių kalbos komisija remia specialybės kalbos dėstymą magistrantams VGTU. Lietuvių kalbos katedros kalbininkės ne tik skaito paskaitas, bet ir konsultuoja antro kurso magistrantus baigiamųjų darbų kalbos klausimais. Magistrantai gali ginti baigiamąjį magistro darbą tik suderinę tekstą su lietuvių kalbos konsultantu. O kokia situacija su bakalauro pakopos studentų baigiamaisiais darbais? Ar jų kalbos taisyklingumas paliekamas pačių studentų valiai?

Daugumos specialybių studentams VGTU specialybės kalbos kultūra dėstoma ketvirtame kurse. Iš esmės tas kursas ir yra pasiruošimas tinkamai rašyti baigiamąjį bakalauro darbą. Studentai supažindinami su terminų kūrimo pagrindais, sužino, kur pasitikrinti terminų taisyklingumą, o prireikus gali ir patys sudaryti tinkamus terminus. Taip pat jie mokomi mokslinio stiliaus raiškos subtilybių, mokslinio teksto rašymo pagrindų, struktūros ypatumų, įforminimo reikalavimų, primenami aktualiausi mokslinio teksto taisyklingumo klausimai.

Reikia pasakyti, kad ne vien kalbos taisyklingumas, bet daug kas priklauso nuo pačių studentų sąmoningumo lygio. Jeigu jie stengsis darbą parašyti visapusiškai kuo geresnį, tai jų ir kontroliuoti nereikės. Jei studentai patys ieško pagalbos, kreipiasi į Lietuvių kalbos katedros dėstytojas, visuomet būna mielai pakonsultuojami: ir dėl darbo pavadinimo, ir dėl atskirų terminų ar formuluočių. Mane džiugina, kad baigiamojo darbo kalba vis labiau rūpinasi tie studentai, kuriems lietuvių kalba nėra gimtoji.

2014-aisiais stojant į aukštąsias mokyklas ketinama reikalauti užsienio kalbą mokėti tam tikru lygiu. O kaip su lietuvių kalba? Koks studentų, ypač būsimųjų inžinierių, požiūris į specialybės kalbos kultūros studijas universitete?

Baigdami vidurinę mokyklą visi moksleiviai privalo laikyti lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą. Tai užtikrina, kad abiturientai lietuvių kalbą mokėtų tam tikru lygiu. Tačiau techniškąsias specialybes paprastai renkasi tie jaunuoliai, kurie geriau išmano tiksliuosius mokslus, o ne kalbą – jų požiūris į specialybės kalbos studijas paprastai yra labai praktiškas. Studentai nori sužinoti ir išmokti tokių dalykų, kuriuos galėtų tuoj pat ir pritaikyti, todėl jie pageidauja daugiau pratybų ir mažiau teorijų. Nors kai kurie jaunuoliai domisi ir kalbos bei atskirų žodžių istorija, ypač terminų kūrimosi sąlygomis ir jų raida, bei kitokiomis kalbos įdomybėmis. Noriai studentai tobulina ir bendravimo kultūros įgūdžius, ypač jiems aktualūs dalykinių elektroninių laiškų rašymo ypatumai.

Ar, Jūsų nuomone, šveplos trumposios žinutės ir elektroniniai laiškai, kalbos šabakštynu pavadinamas visagalis internetas – rimti pavojai lietuvių kalbai?

Naujosios informacinės technologijos labai pakeitė žmonių gyvenimą, atsirado naujų galimybių, paspartėjo informacijos paieška ir pateikimas, pagreitėjo bendravimas. Tačiau sakyti, kad technologijų poveikis kalbai tik teigiamas, negalima, nes lazda visuomet turi du galus. Informacinės technologijos pirmiausia buvo kurtos anglų kalbai, o lietuvių kalbos ir sistema, ir raštas visai kitoks, todėl lietuvių kalbai teko tas technologijas pritaikyti. Ir nors techninės galimybės vartoti taisyklingą lietuvių kalbą elektroninėje erdvėje jau sukurtos, bet jomis ne visi naudojasi.

Neišnaudojant elektroninės komunikacijos priemonių galimybių, labiausiai nukenčia rašyba, kurios taisykles vaikai išmoksta mokykloje. Jos vėliau gali būti ir pamirštamos, bet automatizuoti rašymo įgūdžiai išlieka. Tačiau rašant šveplas trumpąsias žinutes ar elektroninius laiškus, tie įgūdžiai silpsta, pradedama abejoti, nebeprisiminti, kaip rašyti žodžius. Taip studentų darbuose tarptautinis daugiareikšmis žodis režimas (paprastai reiškia tam tikrą nustatytą tvarką) virsta lietuvišku rėžimu (veiksmo pavadinimas, padarytas iš žodžio rėžė), o taupomieji indėliaiindeliais (čia jau kaip pažiūrėsim, kai bankai žlunga, tai gal indeliuose pinigus laikyti patikimiau). Dalykiniai laiškai (taip pat studentų laiškai dėstytojams) turi būti rašomi laikantis lietuvių kalbos rašybos taisyklių, vadinasi, ir lietuviškomis raidėmis. Kai laiško siuntėjas parašo savo pavardę be lietuviškų raidžių, nebeaišku, kam rašyti atsakymą – Šimėnui ar Simenui, Puzaitei ar Pužaitei.

Pastebėta, kad net ir tų žmonių, kurie patys visur rašo lietuviškomis raidėmis, bet skaito daug šveplai parašytų tekstų, rašymo įgūdžiai silpsta. Tačiau kai kurių interneto svetainių bendruomenė pati rūpinasi rašybos lietuviškumu ir negaili kandžių pastabų švepliems komentarų rašytojams. Būtent tik bendruomenės nepakantumas gali pakeisti įsigalėjusį atsainų požiūrį į elektroninių tekstų rašybą.

Keičiasi kalba, visuomenė, bet kalbininko baudėjo, arba „kalbininko su ietimi“, įvaizdis vis dar gajus. Kaip manote, kodėl kai kurie stereotipai taip sunkiai laužomi?

Stereotipiniai vaizdiniai apskritai labai lėtai kinta, o kalbininko prižiūrėtojo įvaizdis mūsų visuomenėje įsišaknijęs. Tiesiog visi kalbininkai sutapatinami su viena institucija – Valstybine lietuvių kalbos inspekcija, kuri prižiūri, kaip yra laikomasi Valstybinės lietuvių kalbos įstatymo, ir turi teisę įspėti (o prireikus ir bausti) už netaisyklingos kalbos vartojimą viešai.

Žmonės mano, kad kalba yra jų nuosavybė, ir įsivaizduoja, kad su ja gali elgtis taip, kaip nori. Todėl ir piktinasi, kad kalbininkai esą varžo jų laisvę kalbėti ir rašyti bet kaip. Namuose ar su draugais kiekvienas gali kalbėti taip, kaip nori: bendrine kalba, tarme, žargonu ar dar kitaip, tai žmogaus asmeninis pasirinkimas. O bendrinė – viešojo gyvenimo – kalba yra visos ja kalbančios bendruomenės turtas ir visi ja kalbantys turėtų ja rūpintis. Kaip tai padaryti, pataria tie, kas geriausiai kalbą išmano, tos srities specialistai – kalbininkai.

Neretai, ypač viešumoje, sakoma: „Atsiprašau kalbininkų.“ Vadinasi, reikia atsiprašyti ne jų, o mūsų visų – kalbos vartotojų?

Iš tiesų, tai susiję su jau minėtu kalbininko prižiūrėtojo įvaizdžiu: manoma, kad taisyklingai kalbėti ir rašyti reikia tik todėl, kad taip liepia kalbininkai. Taip paviršutiniškai suvokiama bendrinės kalbos esmė. Ne kalbininkų kalba, ji visų, tų, kurie ja kalba, tai ir yra svarbiausia – ji yra visuomeninis, o ne asmeninis turtas.

Kitas dalykas, kad kalba – žmogaus veidrodis. Iš jos galima spręsti ir apie žmogaus kultūros, išsilavinimo lygį, apie jo priklausymą tam tikrai socialinei ar profesinei grupei, todėl kalbant viešai reikėtų rinktis tokius žodžius, dėl kurių nieko nereikėtų atsiprašyti.

Kalbos norminimas – vienas iš visuomenės ypač atidžiai stebimų procesų. Ar VLKK vykdoma norminamoji veikla ir jos rezultatai atitinka visuomenės poreikius? Tenka išgirsti nuomonių, kad bendrinės kalbos norminimo tradicija neretai prasilenkia su viešosios kalbos vartojimo įpročiais. Ar iš tiesų kalba, vartojama viešojoje erdvėje, artėja prie vartojamos privačiojoje erdvėje?

Bendrinė lietuvių kalba yra dar palyginti jauna, jai tik šiek tiek daugiau nei šimtas metų. Šalyse, kur bendrinės kalbos istorija skaičiuojama ne vienu šimtmečiu, kalbos norminimas nėra toks aktualus, ten kalbos sistema jau nusistovėjusi. O Lietuvoje yra kitaip, čia net nėra daug tokių žmonių, kurie galėtų pasakyti, kad jų gimtoji kalba –bendrinė lietuvių kalba. Nemažai Lietuvos gyventojų iš tėvų pirmiausia išmoko kalbėti tarmiškai, o bendrinę kalbą mokėsi vėliau – mokykloje. Todėl ir būtina bendrinę lietuvių kalbą prižiūrėti ir stiprinti, ieškoti kuo geresnių jos vidinių raiškos galimybių įvairiose gyvenimo srityse: moksle, žiniasklaidoje, versle, politikoje, kultūroje.

Dabartinė jaunoji vartotojų visuomenės karta, išaugusi laisvoje šalyje, veikiama vakarietiškos populiariosios kultūros, kitaip vertina pamatines vertybes, taip pat ir kalbą. Tai, kad keičiantis kartoms, keičiasi ir jų kalbiniai įpročiai, nieko nestebina. Žiniasklaida, o ypač televizija ir radijas, pataikauja masiniam skoniui, stengiasi pritraukti kuo daugiau žiūrovų (klausytojų), todėl ir prabyla jų kalba.

Norėčiau pastebėti, kad reikėtų atskirti, kur yra pramoginės laidos, kurių paskirtis – pataikauti žiūrovams, juos linksminti, todėl jų kalba laisvesnė, buitiškesnė, skirta neišrankiam žiūrovui, klausytojui. Rašydami žurnalistai taip pat nevengia buitinės kalbos žodžių, pavyzdžiui, Kaimas trolina Lietuvą, Slovakijos radijas „išdūrė“ Čekijos prezidentą Vaclavą Klausą. Taip siekiama bet kokia kaina patraukti dėmesį. Tačiau informacinės, analitinės, kultūrinės laidos yra kitokios. Čia privačiajai kalbai ne vieta. Kalbos raišką reikia rinktis pagal jos vartojimo aplinkybes, jei kalba skirta kultūringai auditorijai, tai ir kalbėti (rašyti) derėtų kultūringai. 

Ar kalbos politika pasaulyje laikoma prioritetu?

Įvairiose pasaulio šalyse kalbos politika vertinama skirtingai. Didžiosioms kalboms, kuriomis kalba šimtai milijonų žmonių, atrodo, net ir stengtis nereikia, jų kalboms joks pavojus negresia, tačiau reikia pripažinti, kad kalbų politika priklauso nuo šalies kultūrinių tradicijų. Pavyzdžiui, net prancūzai ir vokiečiai labai rūpinasi savo bendrinių kalbų grynumu ir taisyklingumu, riboja anglų kalbos žodžių srautą, vietoj jų randa savų žodžių.

Mažųjų kalbų politika dažniausiai yra gynybinė – kiek įmanoma stengiamasi sumažinti kitų kalbų poveikį, kad būtų išsaugotas kalbos savitumas. Tai susiję su gimtosios kalbos prestižu. Pavyzdžiui, islandų kalboje beveik nėra skolinių ar tarptautinių žodžių, kiekvienam naujam reiškiniui ar dalykui randamas islandiškas žodis. Liuksemburge net autobuso vairuotojas, paklaustas, ar kalba angliškai, išdidžiai taisyklingiausia anglų kalba atsako, kad, savaime suprantama, jog nekalba. Angliškai jis moka, bet savo šalyje nori kalbėti tik jos valstybinėmis kalbomis, kurių Liuksemburge net trys (prancūzų, vokiečių ir liuksemburgiečių). Liuksemburgo sostinėje atvykėlių iš įvairių ES šalių gyvena daugiau nei tikrųjų liuksemburgiečių, todėl šie labai saugo savo kultūrą.

Lietuvoje kalbos politiką nustato Valstybinės kalbos įstatymas, kuris reglamentuoja valstybinės kalbos vartojimą viešajame Lietuvos gyvenime. Šio įstatymo įgyvendinimu rūpinasi Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir Valstybinė lietuvių kalbos inspekcija. Tačiau vien teisinėmis priemonėmis kalbos prestižą pakelti sunku, kalbėti ir rašyti gražia lietuvių kalba turėtų būti kiekvieno Lietuvos piliečio garbės reikalas.

Pagrindinė Jūsų mokslinio darbo sritis – bendrinės kalbos tyrimas ir norminimas. Daugiausia dėmesio Jūs skiriate lietuvių administracinės kalbos tyrimams. Šiuo metu turbūt ypač aktualūs ES dokumentai ir jų kalba. Juose pakankamai dėmesio skiriama taisyklingai lietuvių kalbai?

Ši kalbos vartojimo sritis ypatingo kalbininkų dėmesio sulaukia dėl dviejų dalykų: pirmiausia dėl to, kad administracinės kalbos poveikis bendrinei kalbai gana nemažas, o antra – ES dokumentų kalba yra verstinė, vadinasi, originalo kalbos antspaudas neišvengiamas. Lietuvai rengiantis stoti į ES teko derinti Lietuvos Respublikos ir ES teisės aktus, kuriuos pirmiausia reikėjo išversti į lietuvių kalbą. Tai buvo milžiniškas darbas, jį reikėjo atlikti skubiai, ir pirmieji ES dokumentų vertimai buvo tokie, kad neretai net buvo sunku suprasti, apie ką juose kalbama. Dabar padėtis gerokai pagerėjusi. Briuselyje ir Liuksemburge ES institucijose dirba šimtai vertėjų, kurie kasdien verčia didžiulius pluoštus tekstų į lietuvių kalbą, jų darbo kokybe rūpinasi Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Į lietuvių kalbą išverstas ir internete skelbiamas Europos žodynas ,,Eurovoc“. Tai sisteminis žodžių ir žodžių junginių sąrašas, kuriame pateikiamos ES dokumentuose vartojamos svarbiausios sąvokos. Vertėjai ir kalbos redaktoriai nuolat konsultuojasi su kalbininkais, jie kviečiami į ES institucijas vesti seminarų kalbos klausimais. Aš taip pat nuolat elektroniniais būdais padedu ES institucijų vertėjams, ne kartą su jais bendravau Liuksemburge, ir mane stebina jų patriotiškumas bei atidumas lietuviškam žodžiui (paradoksalu, bet Lietuvoje tokio entuziazmo jau retokai pasitaiko). Atrodo, kad tik kitų kalbų apsuptyje suvokiama atsakomybė už gimtąją kalbą, tai, kad tik nuo kiekvieno iš mūsų pačių priklauso, ar išliks mažytė lietuvių kalba viską įtraukiančiame globalizacijos sūkuryje.

Jūs atliekate įvairių dokumentų kalbines ekspertizes. Kam jos reikalingos ir ar yra aktualios ir dažnos?

Didžiulę žodžio reikšmę žmonės suvokė jau seniai, dar mūsų protėviai sakė: Žodis žvirbliu išlekia, jaučiu sugrįžta. Prieš sakant ar rašant reikia gerai pasverti žodžius, tinkamai juos surikiuoti, kad vėliau nereikėtų sukti galvos, kas norėta pasakyti. Situacija tikriausiai visiems gerai pažįstama, kai norėjote pasakyti vieną, bet jus suprato visai kitaip.

Kalbinės ekspertizės reikalingos teismo bylose, jos paprastai atliekamos dėl dviejų priežasčių: prašoma paaiškinti žodžių, jų junginių sintaksinių struktūrų reikšmes arba norima išsiaiškinti, ar tam tikrus pasakymus galima laikyti įžeidžiamais.

Aš atlieku tik pirmąsias ekspertizes, dažniausiai vertinu teisės dokumentų pasakymų reikšmę, kai iškyla įvairių konkretaus dokumento teksto interpretacijų. Teko rašyti ekspertizes ir dėl banko paslaugų sutarčių, ir dėl draudimo bendrovių taisyklių, ir dėl konkursų sąlygų aprašų tekstų, kartais vertinu ir kitokių tekstų kalbą. Prieš keletą metų buvo prašoma nustatyti, ar reklaminių šūkių teiginiai atitinka tikrovę, todėl teko ne kartą aiškinti ir žodžių ar jų formų reikšmes. Pavyzdžiui, ar pigiausios prekės reiškia, kad pigesnių kitur nėra ar tai tik labai pigios prekės, bet nebūtinai pačios pigiausios. Po kelių teismo procesų reklamų kūrėjai pradėjo reklamų tekstus kurti atsakingiau, pasverdami visas galimas pasakymo reikšmes.

Tai, kad kalbos raiškai ne visuomet skiriamas reikiamas dėmesys, liudija ir nereta mano kalbinių ekspertizių išvada, kad nagrinėjamas pasakymas gali būti suvokiamas įvairiai.

Ne mažiau aktuali ir terminijos tvarkyba. Turbūt kiekviena mokslo šaka formuoja savą terminiją, o terminologų darbas yra sukurti ir parinkti tinkamiausius terminus, priimtinus visuomenei. Ar dažnai atsitinka priešingai?

Terminus kuria tos srities specialistai, t. y. jie rašo savo mokslo šakos žodynus. Kalbininkai gali parašyti tik Kalbotyros terminų žodyną, o fizikos žodynus rašo fizikai, kompiuterijos – informatikos specialistai, ekonomikos – ekonomistai. Norint sukurti tinkamą terminą, reikia gerai išmanyti tos srities sąvokų sistemą. Kalbininkai čia gali būti tik patarėjai ir pasakyti, ar sukurtas terminas yra kalbiškai taisyklingas. Dėl to, kad neretai nežinoma, kaip atsiranda nauji terminai, kalbininkai yra kaltinami dėl neįprastų terminų, ypač kompiuterijos (pavyzdžiui, vaizduoklio), kuriuos, deja, kūrė ne jie, o informatikos specialistai.

Visuomenė gali kurti žodžius naujiems reiškiniams ar dalykams, kurie yra ne siauros mokslo šakos objektai, o plačiai žinomi, pavadinti. Lietuvių kalbos komisija nuolat prašo siūlyti svetimžodžių lietuviškus atitikmenis, kai kurie visuomenės pasiūlyti žodžiai ir prigyja. Vienas iš įdomesnių pastarųjų metų atvejų – plintantis anglų kalbos žodžio afterparty (labai svarbaus jaunimui) lietuviškas atitikmuo dūzgės. Šį žodį pasiūlė ne kalbininkai, o išradingas kalbos vartotojas. Iš pradžių atrodė, kad žodis netinkamas, Lietuvių kalbos komisija jo net neįtraukė į rekomendacijų sąrašą, bet vartosenoje jis jau plinta. Skaičiau, kad ir VGTU Studentų atstovybė po vieno iš savo renginių kvietė visus jo dalyvius į dūzges. Tai puikus pavyzdys, kaip visuomenė išnaudoja savo kūrybiškumą kalbai turtinti. Tik sutelkus visuomenės ir kalbininkų jėgas galima tikėtis, kad lietuvių kalba atsilaikys prieš visas jai kylančias grėsmes.

2013-ieji paskelbti tarmių metais. Kokia tarmių būklė juos pasitinkant? Ar galima teigti, kad tarmės šiandien vertinamos, o mokantieji kalbėti tarmiškai didžiuojasi tuo? Galbūt situacija ne tokia optimistiška, ypač tarp jaunų žmonių?

Tarmės yra didžiulė bet kurios tautos vertybė, tai svarbi jos paveldo dalis. Tačiau tarmėtyrininkų tyrimai rodo, kad Lietuvoje tarmės nyksta, todėl skubama fiksuoti tai, ką dar galima rasti. Kasmet rengiamos ekspedicijos, įrašoma tarmiškai kalbančių žmonių kalba. Leidžiami tarmių žodynai, tarmiškų tekstų rinkiniai, sukurtas net tarmių karaokė. Taigi mokslininkų dėmesio tarmėms tikrai netrūksta.

Kitas dalykas – tarmių dabartinė būklė ir požiūris į jas. Vyriausioji Lietuvos kaimuose gyvenančių žmonių karta – paskutiniai tikrieji tarmių atstovai, jaunesnieji jau labiau paveikti televizijos, radijo, jie kalba pusiau tarmine kalba. O atvykę gyventi į didmiesčius, tarmę pamiršta.

Savo studentų visuomet klausiu, ar jie moka kalbėti tarmiškai. Prisipažįsta vos vienas kitas, nors manau, kad mokančiųjų yra daugiau. Tiesiog gėdijasi prisipažinti, nes tarmiškas kalbėjimas laikomas kaimietiškumo ženklu. Tada padrąsindama pasisakau, kad mano gimtoji kalba – uteniškių tarmė, kuria miela kalbu su giminaičiais ir grįžusi į tėviškę, o bendrinės kalbos mokiausi mokykloje ir universitete. Reikia didžiuotis, jei mokate tarmiškai kalbėti, o ne tai slėpti. Man smagu ne tik studentų, bet ir kolegų šnekoje išgirsti švelnias tarmiškas gaideles (ne kalbininkai jų gal ir negirdi), o ypač savo gimtosios tarmės atgarsius.

Šiais metais planuojama daug kultūrinių renginių, skirtų tarmėms. Tikiuosi, kad jie paskatins atsigręžti į tarmes ir pasidžiaugti, kad mūsų bendrinės kalbos versmė nors ir nebe tokia veržli, bet dar sruvena ir leidžia gėrėtis jos įvairiabalsiu čiurlenimu.

Kristina Buidovaitė

Šaltinis čia