Rasuolė Vladarskienė: viešosios kalbos normas aš prilyginčiau teisės normoms

Doc. dr. Rasuolė Vladarskienė 1992–1999 m. studijavo Vytauto Didžiojo universiteto ir Lietuvių kalbos instituto jungtinėje doktorantūroje, 1999 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją Sintaksinių priemonių ypatybės valstybės dokumentų kalboje. 1999 m. vėl grįžo į Lietuvių kalbos instituto Kalbos kultūros skyrių. 2000–2001 m. buvo Instituto mokslinė sekretorė, nuo 2001 m. – Kalbos kultūros skyriaus, nuo 2012 m. – Bendrinės kalbos skyriaus, nuo 2015 m. – Bendrinės kalbos tyrimų centro vyresnioji mokslo darbuotoja.

Rasuolė V.

Nuo 2004 m. mokslo žurnalo „Kalbos kultūra“ (dab. „Bendrinė kalba“) atsakomoji redaktorė.
Pagrindinė mokslinio darbo sritis – bendrinės kalbos tyrimas ir norminimas, daugiausia dėmesio skiria lietuvių administracinės kalbos tyrimams, ypač dokumentų sintaksinei struktūrai, dokumentų teksto pateikimo formos poveikiui dokumentų sakinių struktūrai. Taip pat domisi funkcine stilistika, profesine kalba, rašybos problemomis. Atlieka dokumentų tekstų kalbines ekspertizes, įvairiose institucijose veda seminarus apie administracinės kalbos problemas.
Nuo 2006 m. dėsto Vilniaus Gedimino technikos universitete, nuo 2012 m. yra Kūrybinių industrijų fakulteto Lietuvių kalbos katedros vedėja.
Nuo 2012 m. birželio mėnesio – Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narė.

Gerb. dr. Rasuole, kaip tapote kalbininke?

Įdomus klausimas, į kurį, deja, negaliu atsakyti, kad nuo vaikystės svajojau būti kalbininke. Nors atrodytų visai suprantama, kad būčiau norėjusi ja tapti, kadangi baigiau Dusetų Kazimiero Būgos vidurinę mokyklą, kurioje lietuvių kalbai ir literatūrai buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Iki devintos klasės lietuvių kalbos ir literatūros mokė išradinga ir kūrybinga Vanda Ragėnienė, vyresnėse klasėse – Vytautas Strioga, kuris lietuvių literatūros mokė ne iš vadovėlių, jo pamokų užrašus ne kartą varčiau ir studijuodama universitete, o pagarbą kalbai ugdė skatindamas rinkti gimtųjų apylinkių vietovardžius.

Tačiau net ir vidurinę mokyklą baigusi dar nebuvau apsisprendusi, ką studijuoti, nes mane domino daug dalykų, gerai sekėsi ir kalbos, ir tikslieji mokslai. Todėl labai puikiai suprantu dabartinius jaunuolius, kurie brandos atestatus deda į stalčių ir keletą metų keliauja po pasaulį ieškodami tikrojo savo gyvenimo kelio.

Vilniaus universitete lietuvių filologiją pasirinkau studijuoti tik todėl, kad tuo metu buvo galimybė kartu studijuoti ir prancūzų filologiją, tačiau niekada tokio pasirinkimo nesigailėjau ir džiaugiuosi dirbdama širdžiai mielą ir Tėvynei naudingą darbą.

Esate neseniai amžinybėn išėjusio kalbininko Prano Kniūkštos mokinė, gal galite pasidalinti mintimis apie šios asmenybės įtaką Jūsų mokslinei veiklai?

Iš tiesų, Pranas Kniūkšta, pasikliaudamas docento Aldono Pupkio rekomendacija, ir atvedė mane į tuometinį Lietuvių kalbos ir literatūros institutą, jis buvo ir mano disertacijos vadovas, ir tolesnės mokslinės veiklos vadovas. Jis mane mokė mokslinio darbo pagrindų, atidos kiekvienam parašytam žodžiui. Skatino tirti tuos kalbos reiškinius, kurie yra aktualūs, kelia vartojimo problemų ir neaiškumų, o bet kokias kalbos rekomendancijas teikti tik atidžiai ištyrus probleminį reiškinį. Pranas Kniūkšta buvo puikus pedagogas, nors tiesioginį pedagoginį darbą dirbo tik savo karjeros pradžioje, bet jau nuo pat pirmųjų darbo metų man pavesdavo ne tik nuobodų techninį darbą (pavyzdžiui, užklijuoti korektūros klaidas spaudai rengiamame rankraštyje), bet ir sudėtingas kalbinės teisės aktų ekspertizės užduotis. Pranas Kniūkšta išmokė ir to (labiausiai savo pavyzdžiu), kad lituanistas yra ne profesija, o gyvenimo būdas.

Jūs daug dirbate gerinant dokumentų kalbą. 2017 metais išleidote knygą „Dokumentų tekstai ir formuluotės“. Kokios dažniausios klaidos aptinkamos dokumentų tekstuose ir formuluotėse ir kokius pokyčius pastebite?

Dokumentų tekstams keliami ypatingo taisyklingumo reikalavimai, nes administracinė kalba yra labiausiai reglamentuojama bendrinės lietuvių kalbos atmaina. Ir ne veltui, nes vietoj nepadėtas kablelis gali kainuoti gal ne gyvybę, bet šimtus tūkstančių eurų tai tikrai (teko atlikti tokios sutarties kalbinę ekspertizę, kur nepadėjus kablelio sutarties tekstas galėjo būti dvejopai suvokiamas). Todėl didesnių pasekmių dokumentų tekstuose turi ne palikta gramatinė klaida, o galimybė tekstą įvairiai interpretuoti. Tada pasidaro labai svarbi ir žodžių tvarka, ir žodžių giminės ar skaičiaus nesuderinimas. Tai įvertindami dokumentų rengėjai kalbai turėtų skirti išskirtinį dėmesį.

O kalbant apie administracinės lietuvių kalbos pastarųjų dešimtmečių pokyčius reikia pasakyti, kad lietuvių kalba išsivadavo iš rusų kalbos įtakos, bet pateko į anglų kalbos poveikio lauką. Mažiausiai kito administracinės kalbos rašybos ir skyrybos dalykai, nors ir čia esama naujovių, susijusių su administracinės kalbos specifika. Ryškiausiai matyti leksikos pokyčiai – atsiranda naujų žodžių, naujų tarptautinių žodžių reikšmių, naujų metaforinių verstinių terminų. Tam tikrų poslinkių esama ir sintaksėje: prielinksniai pradedami vartoti naujomis reikšmėmis, prielinksninės ir padalyvinės konstrukcijos mėgina įsitvirtinti vietoj įprastų linksnių ar kitokių junginių. Narystė Europos Sąjungoje patikrino lietuvių kalbos gyvybingumą, jos galimybes atitikti pasikeitusius administracinius poreikius, įvardyti naujus dalykus ir reiškinius.

Dažnai skaitant oficialių dokumentų, ypač įstatymų, tekstus tarp eilučių tenka ieškoti tai, kas norima pasakyti. Šių dokumentų kūrėjai tvirtina, kad tokia jau ta  teisės kalba. Tad taip ir neaišku, ar tų teisės aktų kūrėjų, ar juos skaitančių asmenų problema. O kaip Jūs vertinate tokį teisės aktų ir bendrinės kalbos santykį?

Teisės aktų kalbos savitumas būdingas ne tik lietuvių, bet ir kitoms kalboms, tačiau mes galime džiaugtis, kad turime tvirtą kalbininkų rūpinimosi kanceliarinės kalbos reikalais tradiciją. XX a. pradžioje jaunos Lietuvos valstybės dokumentų kalba ėmė rūpintis kalbininkai, pradedant Jonu Jablonskiu, vėliau nemažai dėmesio šiai kalbos vartojimo sričiai buvo skiriama „Gimtosios kalbos“ žurnalo „Klausimų kraitelėje“, probleminius atvejus dažniausiai aiškino Pranas Skardžius ir Antanas Salys, o apie atskirą kalbos atmainą, kuriai būdingos savitos raiškos priemonės, rašė Matas Jurkynas ir Petras Jonikas. Sovietmečiu kanceliarinės kalbos taisyklingumas ir aiškumas taip pat rūpėjo žymiems kalbininkams, daugiausia patarimų buvo skelbiama spaudoje, stengiantis, kad verstiniai pasakymai neįsigalėtų lietuviškuose raštuose, Juozas Pikčilingis buvo net sugalvojęs kanceliaritu pavadinti „kalbos ligą“ – per gausų veiksmažodinių daiktavardžių junginių vartojimą; Arnoldas Piročkinas išleido knygą „Administracinės kalbos kultūra“, panašių pavyzdžių dar galima rasti ne vieną. Na, o daugiausia tvarkant XX a. pabaigoje atkurtos valstybės dokumentų kalbą nuveikė Pranas Kniūkšta. Dėl tokios nuolatinės kalbininkų priežiūros administracinė lietuvių kalba dar nėra visiškai nutolusi nuo kitų bendrinės kalbos atmainų, kaip kitose Europos šalyse, kur administracinės kalbos istorija siekia keletą šimtmečių.

Iš tiesų, narystė Europos Sąjungoje lietuvių kalbai buvo didžiulis iššūkis – lietuviškus dokumentus užplūdo verstiniai terminai, pasakymai, konstrukcijos. Tokį pat verstinių dokumentų poveikį pajuto ir kitos Europos Sąjungos kalbos. Gana greitai paaiškėjo, kad tokie dokumentai negali atlikti savo funkcijų, nes jie paprasčiausiai sunkiai suvokiami. Todėl buvo parengti nurodymai, kaip įvairiomis kalbomis dokumentus rašyti aiškiai ir glaustai, kad Europos Sąjungos institucijos neatrodytų nutolusios nuo piliečių, būtent taip rašyti dokumentus linkiu ir Lietuvos valdininkams.

Vienas Jūsų veiklos barų yra lietuvių bendrinės kalbos tyrimas ir norminimas. Jau kuris laikas vis garsiau skelbiama nuostata, kad visuomenė yra per stipriai veikiama lietuvių kalbos norminimo ir taisyklingumo ideologijos, kuri trikdo natūralią kalbos raidą. Girdime nemažai raginimų „atleisti varžtus“, priartinti bendrinę valstybinę kalbą prie žmogaus. Ką Jūs manote apie tokius siūlymus?

Kai kalbame apie kalbos norminimą ir tvarkybą, pirmiausia reikia atskirti viešąją ir privačiąją kalbą. Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti, kokia kalbos atmaina jis nori kalbėti privačiai: bendrine kalba, tarme, žargonu ar dar kokia kita.

O viešosios kalbos normas aš prilyginčiau teisės normoms. Jei gyvename teisinėje valstybėje ir laikomės joje galiojančių įstatymų, tai viešajam bendravimui vartojame bendrinę (sunormintą) kalbą – tokią kalbą, kurios normos aprašytos norminamuosiuose leidiniuose taip, kaip teisės aktai skelbiami Teisės aktų registre. Svarbu ir tai, kad nei teisės aktai, nei kalbos normos nėra tokie visai nepajudinami kalnai: prireikus teisės aktai gali būti keičiami, taip pat gali būti keičiamos ir kalbos normos, jei jos nebeatitinka realiosios vartosenos. Kaip pavyzdį galima paminėti pastaraisiais metais keičiamas kai kurių žodžių kirčiavimo normas. Nemanau, kad kalbos norminimas trikdo natūralią jos raidą, nes privačioji kalba nenorminama, ir jeigu joje atsiranda svarbių pokyčių, jie pereina ir į viešąją vartoseną, o tai jau būna signalas, kad normą reikia keisti.

Jeigu žvelgtume plačiau – demokratinėje visuomenėje paprastai nuolat varžosi konservatyviosios ir liberaliosiosios idėjos. Lietuvoje šiuo metu labai garsūs liberaliųjų idėjų šalininkų balsai, bet įsivaizduokim, kad jų jų paklausoma ir panaikinamos bendrinės kalbos normos – viešai galima ir rašyti, ir kalbėti taip, kaip kas nori. Kaip suprastume, kas parašyta, jei kiekvienas rašytų taip, kaip jam patogiau, o ne taip, kaip rašo kiti, t. y. pagal tam tikras taisykles? Taigi normos reikalingos ne laisvei varžyti, o siekiant išvengti chaoso.

Ar reikėtų „moderninti“ lietuvių kalbos rašybą? Ką įgytume ir prarastume?

Rašyba yra pastoviausias bet kurios kalbos lygmuo, ir rašybos reformos yra gana retos. Kalbant apie rašybą, vertėtų skirti dvi jos dalis: grafiką (rašmenis) ir ortografiją (rašymo taisykles). Vis pasigirsta raginimų prie 32 raidžių, sudarančių lietuvių kalbos abėcėlę, iš lotyniškojo (angliško?) raidyno pridėti dar tris – Q, W, X. Nemanyčiau, kad tai būtina, nes iš tikrųjų šios raidės (taip pat ir kitokios lotyniškos raidės su diakritikais) lietuviškuose tekstuose vartojamos Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje nurodytomis sąlygomis, t. y. nelietuviškuose žodžiuose. Todėl lietuvių kalbos abėcėlę pildyti naujomis raidėmis būtino reikalo nėra, bet dėl informacinių technologijų priemonių poveikio kyla pavojus savitosioms lietuviškoms raidėms (su nosinėmis ir paukščiukais), nes dalis jaunosios kartos taip ir neišmoksta jų rašymo taisyklių.

Bet kokios rašybos reformos visuomet kelia didžiulį visuomenės nepasitenkinimą, nes tenka keisti rašymo įpročius: ir prieš dešimt metų, ir šiuo metu svarstomi galimi rašybos palengvinimai palaikymo nesulaukia. Nemanyčiau, kad yra tobulų rašybos sistemų, kiekviena turi ir pranašumų, ir trūkumų, jeigu visuomenė dar nepribrendusi rašybos reformai, tenka palaikyti rašybos, nors ir su trūkumais, pastovumo idėją. Ir ne tik todėl, kad turime jau nusistovėjusias rašybos taisykles, bet ir todėl, kad sunku pasverti tikrąją rašybos reformos naudą. Raštingoji visuomenė labai nevienalytė ir tikrai ne visa troška rašybos naujovių.

Ką tik išrinkome naują Seimą. Tarp naujų narių yra labai įvairiai mąstančių apie lietuvių kalbą. Tad kokia linkme turėtų vystytis valstybinės lietuvių kalbos politika ir kodėl?

Seimas 2018 m. patvirtino Valstybinės kalbos politikos 2018–2022 metų gaires, kuriose nustatomi pagrindiniai valstybinės lietuvių kalbos politikos principai, tikslai, uždaviniai bei jų sprendimo būdai. Tikiuosi, kad naujasis Seimas jų nekeis, o ir pasibaigus šio teisės akto galiojimo laikui bus atsižvelgta į tai, kad valstybinės kalbos statusas įteisina lietuvių kalbos vartojimą valstybiniu lygmeniu, todėl Seimo, kaip įstatymų leidžiamosios institucijos, pareiga užtikrinti, kad tas statusas būtų ne tik deklaratyvus, bet kad iš tikrųjų lietuvių kalba būtų valstybės ir jos gyventojų bendravimo priemonė visose viešojo gyvenimo srityse, vienas svarbiausių valstybės suverenumo, vientisumo ir tęstinumo požymių.

Esate Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narė, kuo svarbu kalbos puoselėjimui šios komisijos pavaldumas aukščiausiai šalies valdžios institucijai?

Valstybinė lietuvių kalbos komisija yra skiriama Seimo ir jam atskaitinga. Kalbos komisijos veikla reglamentuojama Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įstatyme, kuriame šalia kitų dalykų nustatyti šios institucijos uždaviniai ir teisės. Jai priskirtos funkcijos pirmiausia susijusios su valstybinės kalbos statusą įtvirtinančio Valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimo klausimais, taip pat Komisija nustato lietuvių kalbos tvarkybos kryptis, sprendžia lietuvių kalbos norminimo ir kodifikavimo klausimus; rūpinasi lietuvių kalbos diegimu į informacijos technologijas, taip ir visuomenės kalbos kultūra – kalbos būkle švietimo įstaigose, žiniasklaidoje, leidyboje, mokslo veikloje, viešajame gyvenime ir kitose srityse. Kalbos komisija, paskirta aukščiausios šalies valdžios institucijos, gauna didelius įgaliojimus, bet kartu ir jaučia didžiulę atsakomybę už tinkamą valstybinės kalbos politikos krypties parinkimą ir iškeltų uždavinių vykdymą.

Kokią lietuvių kalbos ateitį Jūs matote?

Visos gyvos kalbos keičiasi (tai yra neišvengiama), o jų pokyčiai priklauso ir nuo vidinių, ir nuo išorinių sąlygų. Tikiu, kad lietuvių kalba globalėjančioje ir laisvėjančioje visuomenėje atsinaujins taip, kad galėtų tinkamai tenkinti jos poreikius, bet kartu išlaikys ir tūkstančius metų išlikusią savitą struktūrą; tikiu, kad kalbos naujovės nesunaikins tradicijų. Tikiu gražia lietuvių kalbos ateitimi, nes ji nėra tik paprasta bendravimo priemonė, tai ir mūsų tautos etninio ir kultūrinio savitumo pagrindas, tautos tapatumo ir išlikimo garantija.

Kalbino Karolina Baltmiškė

https://www.manokrastas.lt/