Regimantas Tamošaitis. Apie blogio problemą Juozo Apučio tekste

Gavau tokį mokytojos laišką: „Labai reikia patarimo. Skaitom Aputį. Novelėje ,,Autorius ieško išeities“ studentas sako: ,,Kas dabar nuo manęs priklauso? Kokia mano vieta siloso duobėje? Turiu tik vieną išeitį – užrakinti, geležimi apkaustyti amžiną neapykantą… Tiktai tiek…“ Diskutavom su mokiniais ir liko toks neaiškumas, ką jis su ta neapykanta darys… Neleisti tai neapykantai išsiveržti? Tai reikštų blogiu atsakyti į blogį…. Vaikai sako, jeigu šis veikėjas laikys savyje užrakinęs neapykantą, tai irgi blogai… Duokit mums patarimą. Nuoširdžiai ačiū už atsakymą.”
Bandau atsakyti.

Taip… Sudėtinga… Nes Aputis nėra koks moralinės išminties bokštas. Čia jis panaudoja ryškias retorines priemones, kad situacija būtų efektinga, o morališkai vertinti tokį pasirinkimą – problemiška. Nes teisingai mokiniai mąsto: nuslėptas, sukaustytas, uždarytas blogis (neapykanta) niekur nedingsta, bet kaupiasi ir sprogsta padarydamas dar daugiau žalos. Blogis blogiu nenugalimas, nes tai lygiavertės jėgos. Už blogį (neapykantą, mirties jėgą) stipresnė yra meilė, kuri gali pasireikšti kaip supratimas, atjauta ir gailestis dėl blogio, kuris apėmė žmogaus sąmonę, sujaukė jo protą ir širdį.

Blogis tada kaip liga, ir tokio ligonio reikia gailėtis. Žinoma, ne pateisinti jį. Bet meilė ir atjauta padeda pakilti virš blogio, pažiūrėti į jį iš viršaus, pamatyti jį visumos (dieviškuoju) požiūriu. Nes blogis visada kyla iš individualios valios (tai asmens puikybės ir egoizmo veiksmas), o gėris ateina iš dieviškosios pasaulio sandaros. Todėl labai aišku, kas yra stipresnis ir kas ilgainiui nugali. Nes blogio poveikis yra trumpalaikis. To, beje, moko ir Aputis. Jo pasakojimų (vyriškumo išbandymo schemos) esmė tokia: blogio akivaizdoje reikia sutelkti valią, ir blogis subliūkšta, jis nėra toks visagalis (tai E. Bukelienės aiškinimas, manau, esminis Apučiui suvokti). Ir tai sena išmintis: jau upanišadose sakoma, kad blogio pergalė – trumpalaikė, gėrio, nors jis pradžioje gali atrodyti lyg pralaimintis, jo jėga – visuotinė ir jo pergalė visuomet galutinė.

Ir dar, jau apie tą Apučio tekstą. Aputis nėra išaugęs iki tokios universalaus gėrio idėjos, kuri kyla iš krikščionybės, nors iš esmės – ir iš visų religijų. Jis apskritai buvo truputį laisvamanis, „nepraktikuojantis“. Todėl jo žmogus yra likęs vienas istorijoje, jis – be Dievo. Todėl ir pakilti virš žmogiškųjų pasijų negali, neturi tos ypatingos meilės jėgos, kuri ateina iš aukščiau, iš tikėjimo. (Prisiminkime kad ir Nijolės Sadūnaitės triumfą – ji laimėjo ir sovietmečiu, atleisdama ir melsdama už budelius kėgėbistus, jos tiesa galutinai triumfuoja ir dabar). Ir kadangi Apučio žmogus neturi aukštesnio gėrio jėgos, tačiau jis turi aukštus moralinius principus bei gina tautines vertybes, jam lieka įsitempti pačiam, stiprinti savyje valią kaip pyktį prieš šio pasaulio blogį. Tai vadinama „šventuoju pykčiu“, tarsi morališkai sankcionuotu blogiu. Ateistinėje Rusijoje tokia moralinė nuostata buvo itin aukštinama – „ярость благородная“ („šventas įniršis“). Labai pamokantis yra V. Žilinskaitės senų laikų romano pavadinimas: „Mano neapykanta stipresnė“. Ten vaizduojama komjaunuolio ar komunisto neapykanta kaip jo pranašumas prieš išnaudotojus buožes.

Žodžiu, Apučio kova prieš blogį yra sekuliari, pasaulietinė, labiau paremta savigynos instinktu nei moralinio pranašumo jausmu, kuris individą išlaisvina net šiam atsidūrus fizinėje nelaisvėje (šventųjų kankinių pavyzdys). Apučio sampratoje blogis yra pirmapradis, archetipiškas, amžinas kaip ir gyvybės instinktai: „amžina neapykanta“. Todėl Aputis savo tekstais moko tik vieno: susidūrus su blogio apraiškomis nepalūžti, sutelkti savo valią kaip plieno kumštį, ir šiuo atveju net priešo jėga tampa savotišku gėriu, nes ji stimuliuoja herojaus pykčio jėgą (dialektinė sąveika). Autorius tiki, kad turi laimėti tas pyktis, kuris gina žmogiškuosius principus bei vertybes, o iš žmogaus ribotumo, savanaudiškumo, sąmonės tamsos kylantis brutalus pyktis neišvengiamai pralaimi, nes jis neturi gėrio atramų.

Tačiau problema lieka tokia pati: kardą pakėlęs, nuo kardo ir žūsi. Jei sutelkti savyje pyktį – tą amžiną ir instinktyvų blogį – jis taps griaunančia jėga, kuri sunaikins ir patį vertybių gynėją.

Nešioti pyktį – negerai… Taip niekada nebūsime pranašesni už tuos, kurie mumyse tą pyktų kursto ir juo mėgaujasi, maitinasi.

FB-logo