Regimantas Tamošaitis. Atėnai Vyžlaukio valsčiuje

Gražūs ir prasmingi mūsų kultūrai buvo 2014-ieji, Kristijono Donelaičio metai. Kaip ir prieš tai buvę, skirti Maironiui. Didžiųjų klasikų minėjimai, konferencijos, publikacijos, vieši jų kūrybos skaitymai – visa tai iš pradžių atrodė kiek oficialu, formalu, bet kažkas per šiuos metus visuomenėje įvyko, buvo atkurta vertybių hierarchija, garbingi vardai buvo ištraukti iš apdulkėjusių bibliotekų lentynų ir grąžinti į jiems priklausiančias vietas. Tai, kas buvo palikta vien mokykloms, nustumta į tamsius akademinio protavimo tvenkinius, atėjo į mūsų gyvenimą kaip reali meno jėga ir priminė mums patiems ne tik mūsų nacionalinės literatūros ištakas, bet ir atgaivino bei atnaujino mūsų kalbinę savimonę, leido gyvai pajusti mūsų sąmonėje slypėjusią gimtosios kalbos atmintį.

Tai nereiškia, kad visuomenė nusigręžė nuo populiariųjų skaitalų ir puolė skaityti Maironį ir Donelaitį. Ne, šie vardai pramoninių knygų verslui nepakenkė, vartotojai ir toliau vartos savo įprastą grubų mitalą, kurio jautresni protai niekaip negali suvirškinti, bet teisingumas buvo atkurtas: klasikai iš pačių apatinių lentynų, skirtų tarsi silpnapročiams – mokiniams, mokytojams ir akademikams – buvo perkelti į pačias aukščiausias, kur silpnapročiai ir vartotojai jų irgi nepasiekia, bet dabar ten jų vardus aiškiai mato ir gerbia. Nes per šiuos metus visi jie labai ryškiai pamatė, kad Maironį ir Donelaitį rodo televizija, juos gerbia valdžia, dideli žmonės juos cituoja iš aukštų tribūnų, o Donelaitį skaito net pati Prezidentė! Čia tai bent pripažinimas, kas to galėjo tikėtis!

Taigi nors ta klasika yra labai neaiškus dalykas, bet privalomai gerbtinas, o tai jau tikrai didelis žingsnis mūsų kultūroje. Juk vartotojų masės niekaip negali suvokti, kad mokykla žmogui duoda pačius vertingiausius kūrinius, pačią brandžiausią išmintį ir tikriausią meną, kuri socialinį masinį individą daro vertingu kultūros subjektu ir suteikia jam bent šiokio toko imuniteto prieš vartotojiškumo epidemiją.

Ir dar svarbu, ypač prisimenant Donelaitį, kad jo tekstas yra gyvas – juk Donelaičio hegzametras prabilo pačiu gyviausiu balsu prabilo Rolando Kazlo asmenyje! Šis aktorius tarsi įsikūnijo Donelaičio kalboje ir per jį išgirdome tą patį žmogiškojo gyvenimo rūpestį, kuris nenuplaukė su istorija ir socialine sankloda, kur buvo, yra ir bus kaip egzistencinė žmogaus konstanta. Mane šis balsas privertė virpėti, klausydamas aktoriaus labai aiškiai pajutau, kas yra žmogaus gyvenimas literatūroje ir kodėl kartais literatūra būna nemari.

Ir dar: mūsų klasikus – Donelaitį, Maironį, Žemaitę – sunkiau perskaityti ir suprasti nei, tarkime, Williamą Shakespeare, nors pastarojo ir vardą lietuviui sunku perskaityti, teisingai jį užrašyti vargiai kuris sugebėtų. Nebent mokytojai ir akademikai. Bet ūkanotojo Albiono dainių mus privertė gerbti Vakarų Europos autoritetas, mes buvome išmokyti skaityti „Hamletą“ ir visa kita. Bet vargu ar išmokyti, gal greičiau – išdresiruoti? Nes kas supranta „Hamletą“, tam šviečia ir Donelaitis. Tik pastarajam iki šiol trūko oficialaus pripažinimo, bet dabar tai jau išsipildė, skola atlyginta, vardams, sakytų kinų filosofai, sugrąžinta jų reikšmė, pasaulio tvarka atkurta. Tvarka lietuviškojo pasaulio, kuris yra mūsų gimtieji namai. Juos praradę nebeturėtume kur sugrįžti iš žemės kelionių, nes svetur ne taip skubama mus priimti, nelabai norima mus įsileisti į kitų namų šventoves ir dalintis tų namų relikvijomis. Tikri namai yra tie, kuriuose gimstama, o tų namų kūrėjai mums dovanojo prasmingą gyvenimą kalboje. Mūsų klasikai saugo mus, padeda mums neiškristi iš savo kalbos ir iš gimtinės.

Vėl ir vėl mąstant apie mūsų grožinės literatūros pradininko K. Donelaičio reikšmę, atmintyje iškyla pirmoji šių metų diena (sausio 1-oji), kai Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčioje buvo paminėtas poeto 300-asis gimtadienis. Tikroji gimimo diena ir įspūdingas paminėjimas. Didingi dalykai tenai dėjosi.

Maestro Leopoldui Digriui vargonais užgrojus Johano Sebastiano Bacho tokatą ir fugą staiga nušvito suvokimas: štai tikrasis menas ir tikroji šventumo galia, dieviškoji teofanija, kurią žmogus išsišaukia į save tarsi iš dangaus. Staiga prabilo Bachas, ir tai buvo viskas – įvyko kažkas tokio, kas netelpa mūsų kasdieniškoje sąmonėje, kas yra virš visų praktinio proto kategorijų. Toji muzika buvo ne tik harmonija, bet ir galybė, aprėpianti viską ir sutaikanti visus prieštaravimus.

Panašiai ir K. Donelaičio poema „Metai“ yra didinga žmogaus ir gamtos harmonija, o taip pat ir galingas kalbos proveržis, jos kūrybinės galios išsilaisvinimas. „Metų“ kalba aprėpia tikrovę kaip ypatingą realybę, kurioje unisonu prabyla ir kosminės sferos, ir gyvybinga žmogaus dvasia. Klausydamasis Bacho ir galvodamas apie K. Donelaitį prisiminiau šventumo apibrėžimą, kaip jį kadaise aiškino kunigas Česlovas Kavaliauskas: šventumo patirtis yra labai stiprus gyvenimo jausmas. Nes šventumas ir yra gyvenimas, gyvybė. O menas yra nemirtingas tada, kai jis perteikia tą gyvenimo šventumą estetiniu, jutiminiu pavidalu, kai mes šventumą patiriame ne kaip atitrauktas sąvokas, o kaip tiesioginį išgyvenimą, kai šventumas aprėpia mus, sujungia mus ir ima veikti mus kaip mūsų pačių vidinė jėga.

Būta visokių svarstymų apie K. Donelaitį, kad tai yra mūsų grožinės literatūros pradininkas, taip pat jis buvo ir kunigas, skelbęs prisikėlimo ir išganymo malonę – tai girdėjau bažnyčiose, – tai buvo protestantų evangelikų liuteronų pastorius, teigęs asketiškas tikėjimo tiesas ir išaukštinęs darbo principą. K. Donelaičio vardą lyg pradėta savintis, mandagiai, bet atkakliai tampyti jį tai į vieną, tai į kitą pusę. Lyg labiau poetas, lyg labiau dvasininkas. Lyg abu nebūtų viena. Tačiau iš esmės religinė, bet universali Bacho muzika leido suvokti, kad ir K. Donelaitis su savo galinga lietuviška kalba yra aukščiau bet kokių kultūrinių ir konfesinių apribojimų, kurie susiformuoja kaip tautos istorinis kultūrinis rūbas. Klausantis tokios muzikos arba skaitant K. Donelaičio polifoninę poemą nebelieka jokių klausimų, kas kam priklauso, kokią vertybinę sistemą ar konfesiją ši prasmių išreiškia. Visumos pojūtis įveikia visas atskirybes, viskas atgimsta po viena gyvenimo saule kaip dinamiška gyvenimo jėga.

Menininko K. Donelaičio galios įrankis – lietuviška kalba – nepriklauso jokiai konfesijai, ji tiesiog teigia gyvenimo vertę, teigia tą gyvenimą kaip harmoniją, darną, dermę, kaip indoeuropietiškąją veiklos dharmą. Sąžiningai dirbk savo darbą, atlik pareigą savo, ir tu būsi įrašytas į didžiąją gyvenimo knygą – būsi ne kaip koks kliuvinys iš nenaudėlių kategorijos, o kaip kultūringas, viežlyvas asmuo, prasminga žmogiškojo gyvenimo dalis. Gyvenimas kaip pareiga – štai ši etika visiškai vienoda yra ir archainėse religijose (tarkime, vedinėje kultūroje, įspūdingas Bhagavadgytos mokymas), ši etika užkoduota ir krikščionybės pagrinduose (būti ne sau, o pasauliui, kad būtų Tavo valia), šią pareigos etiką labai aiškiai suformulavo didysis filosofas Imanuelis Kantas, o poetine forma, magiškuoju meno žodžiu ją išreiškė ir K. Donelaitis. Nes klasikas visuomet yra universalus. Tos tiesos yra vienu metu ir labai paprastos, ir kartu didingos, kaip didingas yar individo išsilaisvinimas iš savanaudiško ribotumo, kaip didingas būna pasaulinio darnos, net sakyčiau Dievo karalystės pojūtis, kurį išgyventi mums leidžia tikrasis menas.

Galinga meno magijos priemonė yra muzika, taip pat galinga yra ir kalba. Donelaičio kalbinis pasaulis išnyra lyg iš paties kosmoso, iš saulės, ir dramatiškai teigia gyvybės vertę, kuri visgi yra ne statiška duotybė – kaip koks nemirtingumas – bet dinamiška jėga, kova už būvį. Žmogaus buvimas gamtoje, lietuvninkų ir lietuvių kalbos įsitvirtinimas pasaulyje. Tai pati tikriausia etnoso kova už būvį. Galingas impulsas mūsų kultūrai.

Bet K. Donelaičio poema visų pirma yra lietuviškos ir europietiškos sąmonės išraiška. Poemoje steigiami pilietinės visuomenės pagrindai.

„Metuose“ vaizduojama būrų bendruomenė nėra tik vargani baudžiauninkai, kaip gali pasirodyti paviršutiniškam skaitytojui. Nors laikas – baudžiavinis, pasakotojo balsas – laisvojo valstiečio. K. Donelaitis skelbia pasauliui tautos žmogaus, tautinės bendruomenės orumo idėją. Hegzametru prabilę K. Donelaičio lietuviai yra lygūs tarp tautų. Turintys kuo didžiuotis, bet taip tiek stiprūs, kad galintys pasimokyti ir iš kitų. Ne Vyžlaukyje užsidarę vargšeliai, bet Europos piliečiai – su savo namais ir su pasauliui atvirais langais. K. Donelaičio būras – ne vien gamtos žmogelis, ne vien savo gimtojoje dirvoje įsišaknijęs augalas, mintantis senolių archaiška išmintimi. Be individualios tautinės žmogaus savasties poemoje atsiskleidžia ir universalios žmogiškojo gyvenimo reikšmės, universalūs kriterijai.

Esminga poemoje – jos polifoninis balsas, kuris yra liaudies, demo kalbėjimas, kolektyvinės valios išraiška, laisvas ir atviras gyvenimo vertybių ir tiesų svarstymas.

Taigi bendras reikalų sprendimas, racionalūs kalbančiųjų argumentai, sutarimu paremtos socialinės tvarkos steigimas. „Metų“ bendruomenė – ori, joje girdimi autoritetingi balsai. Ne vienas balas, ne pasakotojo autoritarinis monologas, bet argumentuotų požiūrių polilogas. K. Donelaičio personažai diskutuoja tarsi kokie Sokratai Atėnų aikštėje: visi jie turi įvairios gyvenimo patirties, yra išmintingi, jie demonstruoja sprendimo galią, jie moka apibendrinti, aiškiai formuluoja teiginius, argumentuotai grindžia savo įsitikinimus ir t. t. „Metuose“ nerastume jokio pataikavimo valdžiai, nuolankumo tiems, kurie pranašesni vien dėl socialinio statuso, viskas čia išsakoma tik tiesos ir teisingumo vardu. Net ir neigiamieji personažai turi savo balsą ir kartais net labai įnirtingai gina savo nuomonę. Tai visai ne baudžiauninkai – tai orūs ir laisvi žmonės, kuriantys savo gyvenimą. Jų sąmonė yra laisva, iš jų turėtume mokytis orumo, nes nūnai esame labai linkę išsižadėti savo minčių ir įsibaudžiavinti ne tik pasaulyje, bet ir pačioje Lietuvoje. Gyvename susigūžę, apsidairydami, nutylėdami. Dar labai ir labai neaišku, kurie didesni baudžiauninkai – Vyžlaukio valsčiaus, ar mūsų dienų Lietuvos žmoneliai…

K. Donelaičio iškeltos problemos ir principai visai nepasenę: tai socialinio teisingumo klausimai, žmonių prigimtinės lygybės teigimas, kolektyvinės valios formavimas.

„Metuose“ K. Donelaičio žmonės tebėra gyvi, jo pasaulyje mirties nėra, jo lietuviškas žodis tebegyvena tarp mūsų ir kalba mums. O „Metų“ kalba, kaip sakyta, yra polifoniška, daugiabalsė: bendruomenė prabyla skirtingais balsais ir jungia skirtingas patirtis bei požiūrius į bendrą išmintį. Todėl pasikartosime: „Metuose“ atsiveria ne užguitų baudžiauninkų gyvenimo vaizdas, bet orios ir laisvos bendruomenės vaizdas: žmogus čia išsako savo požiūrį ir reikalauja savo žmogiškų teisių. Viena iš jų – gimtosios kalbos teisė, nes be jos kultūra neturi žmogiško veido.

Matyt yra kažkokia galutinė tiesos instancija, visuotinis žmoniškumo vardiklis, bendra vertybių sistema, kuri poemoje įvardijama krikščionybės terminais, bet tai reikalo nekeičia, nes mūsų dienų Europa – taip pat krikščioniškosios kultūros darinys. Ši kultūra autochtoninį margą Europos etnosą sulydė į europietiškumo idėją – su humanizmo vertybėmis ir personalistine, pilietine žmogaus samprata.

Europa – tai ilgas kelias iš primityvios visų karo prieš visus būklės iki tautų santarvės idėjos, ir mes šiame kelyje esame tikrai ne paskutiniai. Tai paliudija mūsų krašto elitinės kultūros istorija (Mindaugas, Gedimino, Lietuvos statutų tolerancijos dvasia), tai paliudija ir K. Donelaičio „Metai“, leidžiantys labai aiškiai suvokti, kad europietiškasis santarvės ir žmogaus gyvenimo vertės suvokimas nebuvo mums primestas iš šalies, kad visa tai kyla ir iš mūsų pačių prigimties. Tai tiesiog proto balsas žmoguje.

Taigi K. Donelaitis – ne tik grožinės literatūros pradžia, bet ir blaivus proto balsas, demokratiška savivalda, teisinga socialinė tvarka ir daug kitų pozityvių dalykų, kurie atsiranda kaip tautos valios išraiška ir formuoja mūsų gyvenimo pagrindus.

Donelaitis – tai kūrybos pradžia. Ne tik meninės, bet ir socialinės kūrybos. Jis mums parodė, kad ir mes turėjome ir galbūt turime savo Sokratus.

O kaip menas, kaip Donelaičio hegzametrai?

Mažosios Lietuvos kraštas buvo dinamiškas kultūriniu požiūriu. Religinės reformacijos dvasia, Vakarų Europos dvasia – visa tai skatino siekti kažko daugiau nei būti įsišaknijusiems į etninę tradiciją. Su ta tradicija santykis ambivalentiškas: pripažįstama tapatybė, bet kartu siekiama pakilti virš jos. Požiūris į liaudies kultūrą, folklorą kartais net negatyvus.

K. Donelaitis nepriima archainio meno formų – šitų magiškos kilmės šokių ir muzikos, liaudiškų pasilinksminimų, jam svetimas turėtų būti ir sanskrito magiškąjį rečitavimą primenantis sutartinių principas ir panašūs dalykai. Jo hegzametras išryškina ne tik gamtos ritmus, bet ir žmogaus dvasią, suteikia formą humanistinei kultūrai, steigia pagrindus asmens, individualybės savimonei. Jis kuria europietiškąjį melosą, prakalbina sielos balsą, steigia žmogiškąją harmoniją,

Nors K. Donelaičio žmogus įrašytas į gamtos pasaulį ir juda karto su kosmoso ritmais, bet tai nėra grynas primityvus natūralizmas. Būrų autoriaus poema – harmonijos išraiška, kur žmogus ir pasaulis gyvena santarvės principais. Nes ne tik žmogus laikomas gamtos dalimi (kiek jis priklauso gamtai, tiek yra racionalus, turi pripažinti pasaulio priežastingumo dėsnius, stiprinti savarankiškumą), bet ir gamta yra atitinkamai sužmoginta, pasisavinta, sukultūrinta, vertybiškai įprasminta.

K. Donelaitis yra klasikas, nes įgyvendina būties harmonijos idėją. O kad tikrovė yra iškeipta neteisybės, išnaudojimo, žmogaus pavergimo – tokia jau ne gamtos, bet istorijos realybė, prigimties deformacija. Ir kaip tik šiai nežmogiškai deformacijai priešinamasi visų K. Donelaičio žemiškųjų Sokratų balsais.

Visgi kas lieka iš mums žinomo „Metų“ pasaulio liaudiškumo? Pozityvi jėga: valia gyventi, ištvermės pamokos, gyvenimo teigimo nuostata. Visa tai ir yra Europa, europietiškasis Lietuvos turinys.

Šaltinis čia