Regimantas Tamošaitis: be grožinės literatūros žmogus yra truputį autistas

„Literatūra padeda būti laimingesniems, o laimė – žmogiškas santykis“, – kalbėjo literatūrologas, rašytojas, Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros docentas dr. Regimantas Tamošaitis mokslo populiarinimo festivalio „Erdvėlaivis Žemė 2014“ metu.

Sparčiai plėtojantis technologijoms, vis labiau vertinant mokslinį mąstymą bei pažinimą, ne vienam kyla klausimas – kam reikalinga grožinė literatūra. Kodėl vis dar skaitome knygas? Pirmiausia knygas skaitome dėl malonumo, sako R. Tamošaitis, tačiau tuo pačiu knygos stiprina mūsų mąstymo galimybes, padeda bręsti kaip asmenybėms ir netgi – būti laimingiems.

„Kalba nėra tik sąvokos ir apibrėžimai, tai yra ir pasakojimai. Žmogaus kultūra ir sąmonė prasideda nuo pasakojimo“, – sakė R. Tamošaitis. Kai nežinome atsakymo į klausimą, kai jo negali pateikti artimieji ar pažįstami – kreipiamės į žmonijos patirtį, išsaugotą knygose. Per jas skaitytojas praturtina savo gyvenimą. Pasak literatūrologo, literatūra ir knygos prasmingos kaip mūsų mąstymo būdas. Gyvenant kyla klausimų, tačiau tai nereiškia, kad atsakymus sužinosime šiame laike. Tiek grožinė, tiek filosofinė literatūra yra stipri tiek, kiek klausia.

Net pačioje seniausioje literatūroje galime rasti save, sakė R. Tamošaitis. Kuo daugiau savęs randame, tuo knyga mums artimesnė. Tačiau nėra taip, kad ji transliuotų informaciją visiems vienodai. Docentas priminė, kad norint suprasti literatūrą, reikalingi skaitymo įgūdžiai. „Knygos nesikeičia, tik mūsų sąmonė“, – kalbėjo jis apie situacijas, kai ne pirmą kartą skaitydami kūrinį, atrandame jame naujų dalykų.

Lietuvių literatūrą dėstantis R. Tamošaitis pasakojo, kad paskaitų metu viena jo mėgstamiausių priemonė studentams išbandyti – Jono Biliūno tekstai. Kūriniai paprasti, trumpi, tačiau kai kurių iki šiol nesuprantu, prisipažino jis. Tai ne tik pasakojimai apie katytę, vaiką ar šunį, juose skleidžiasi visa Vakarų civilizacija. Tačiau J. Biliūno požiūris – vienos pasaulėžiūros išraiška. R. Tamošaitis pasiūlė prisiminti visiškai kitokias vertybes puoselėjusį Vincą Krėvę. J. Biliūnui svarbi sąžinė, o V. Krėvei – jėga, valia. Pasak dėstytojo, šių autorių skaitymas išlaisvina mūsų sąmonę nuo įprastinio protavimo, nereflektuotų įsitikinimų.

Taigi knygos padeda tapti asmenybe, susiformuoti pasaulėžiūrą. Kad suvoktume literatūrą, reikia ir psichologijos, filosofijos, priminė R. Tamošaitis. Nors knyga – konkretus pasakojimas, po juo slypi daugybė skirtingų klodų.

Neretai sutiksi lietuvį, nemėgstantį nacionalinės literatūros, turintį nemalonų atsiminimą apie ją iš mokyklos. Nuobodu. Kam to reikia? „O aš turiu dainuot senas / Numirusių žmonių dainas“, – skundėsi Henrikas Radauskas viename savo eilėraščių. R. Tamošaičio teigimu, lietuvių literatūra teikia džiaugsmą, išplečia mūsų sąmonę. Per ją įgyjame savo istoriją, galime reflektuoti, kokiai tradicijai priklausome. „Nacionalinės literatūros kanone atsispindi mūsų sąmonės istorija“, – kalbėjo literatūrologas.

Jis pasakojo, kad kartais tenka padirbėti, kad moksleivius ir studentus įtikintų, kad lietuvių literatūra – vertinga, nenusileidžianti Vakarų literatūrai. Į pasaulio literatūrą įeiname per savo šaknis. Gerai žinodami savo palikimą, atskiriame bei suprantame ir tai, kas geriausia kitų šalių literatūroje. Pats R. Tamošaitis lietuvių literatūrą atrado tik pradėjęs filologijos studijas. Tad ir į socialiniame tinkle Facebook paplitusį dešimties knygų iššūkį lietuvių neįtraukė, nes nemano, kad pastarieji jį suformavo. Pripažino, kad pirmiausia tai padarė Hanso Christiano Anderseno pasakos, britų rašytojo ir matematiko Lewiso Carrollo „Alisa stebuklų šalyje“, kurią šiandien nagrinėja pasitelkdamas tokius filosofus kaip Martinas Heideggeris ar Ludwigą Wittgensteiną. Taip pat sakė didelę jėgą pripažįstantis Žemaitei, Kristijonui Donelaičiui, Maironiui.

Kiekvienas pasakojimas prasideda nuo intrigos. Esama egzistencinės stokos – poreikio, problemos. Skaitome ir nežinome, ar veikėjui pasiseks pasiseks, pasakojimo eigoje išryškėja Vėliau išryškėja veikėjo kompetencijos, kvalifikacijos, jis laimi ar pralaimi. Pasak R. Tamošaičio, visa literatūra, kaip ir religija, moko dvasinės transformacijos. Tai mus patraukia ir įtikina. Skaitymo metu pamirštame savo gyvenimą, o išgyvenę kitus pasaulius, vėl grįžtame į save – jau kitokie. „Skaitydami literatūrą modeliuojame savo buvimą, savo santykius su kitais, – teigė docentas. – Be grožinės literatūros žmogus yra truputį autistas. Jis nemato galimybių, variantų“. Kai sutinkame kitaip mąstantį, gyvenantį žmogų, galime jį atmesti, palaikyti kvailiu. Negebėjimas įsijausti į kitą – autizmo forma. Tuo tarpu skaitydamas susipažįsti su pasaulio skirtybėmis. „Dėl to žmonija negali atsisakyti knygos“, – konstatavo R. Tamošaitis. Literatūra padeda susitikti su kitais žmonėmis, o tai yra laimė, kurios siekia kiekvienas. Taigi literatūra padeda būti laimingiems.

Jis kalbėjo, jog vertybės negali būti pamatuojamos, patikrinamos eksperimentiniu būdu. Dėl to apie jas kalba išgalvoti pasakojimai, tam naudojama metaforų kalba. Be to, literatūra sieja visus žmones, ne tik filologus. Pavyzdžiui, R. Tamošaitis domisi kvantine fizika, genetika. Anot jo, tiksliųjų mokslų atstovai taip pat negali be vaizduotės, be santykio. Savo žmogiško buvimo erdvę neaprėpiamoje visatoje šildome vaizduote, menu, šitaip galime išgyventi. Literatūrologas priminė prancūzų filosofo ir matematiko Blaise‘o Pascalio mintį, jog visata mus gąsdina, nes nepasako, ar Dievas yra, ar ne. Šiurpina tai, kad ji neduoda atsakymų, nes neturi kalbos, kuri jungia žmoniją.

Parengė Rosita Garškaitė

Lzinios naujausias