Regimantas Tamošaitis. Didysis Antano Škėmos klausimas

Škėmai – šimtas… Gražus fonetinis sąskambis, skatinantis apmąstymus apie indoeuropiečių kalbinės šeimos šateminę liniją. Šata sanskrito kalba – šimtas (lotyniškoji linija – kentuminė, jos liekana lietuvių kalbos baltoje drobulėje – centas), tai simbolinis gyvenimo pilnatvės ir laimės skaičius. Vedų arijai prašydavo iš dievų kaip tik tokios, „apvalios“, laimės: gyventi šimtą metų, susilaukti šimto sūnų, turėti šimtą karvių. Po viso to dar būtinai patekti į rojų ir jame pasilikti visiems laikams. Deja, dabar tiek metų retai kas sulaukia, net patys įžymieji su šio skaičiaus pilnatve siejami tik juos prisimenant ir minint jų darbus.

Iškiliems autoriams skirti jubiliejiniai renginiai savotiškai primena spiritizmo seansus. Jų metu mes kreipiamės ne tiek į vieno ar kito autoriaus kūrybą, kiek per tą kūrybą į patį asmenį, stengdamiesi kaip tik įmanoma jį atgaivinti, ištraukti iš nebūties, vienaip ar kitaip aktualizuoti kaip žmogų. Atsiranda įspūdis, kad jubiliato dvasia plevena kažkur virš jį garbinančios minios, iš aukštybių stebi ritualą, o jubiliatą aptariantys pranešėjai yra tarsi spiritizmo seanso mediumai, savo kalbomis bandantys iššaukti kūrėjo dvasią. Po ritualinių apeigų toji permaldauta jubiliato dvasia vėl uždaroma į kultūros archyvą, kad ten ramiai ilsėtųsi iki kitos apeiginės šventės.

Kokios esminės tokios ritualo grandys? Pirmiausia jubiliatas įrašomas į empirinę tikrovę, į laiką, kuriame gyvename mes. Aptariama jo biografija, gyvenimo aplinkybės, – tai paprastai būna realistiškiausia ir įdomiausia dalis. Paskui aprašomas jo kūrybinis kelias – kokiais darbais jis nusipelno kolektyvinės atminties bei pagarbos. Tada įrodinėjama tų darbų svarba, jų vieta bei reikšmė tautos kultūroje. Ir pagaliau tie darbai surišami su dabarties laiku: kaip jie išlieka mūsų gyvenime, kuo jie svarbūs ateities kartoms ir pan. Taigi sužinome, kas jis buvo iki mūsų, ką būdamas darė, ką mums davė ir ką dar duos.

Ilgai žiūrėdamas į Antano Škėmos raštus supratau, kad nė į vieną iš tų klausimų dorai negalėčiau atsakyti. To žmogaus nepažinojau, jo darbų sąrašą ir be manęs gali pasitikrinti kiekvienas besidomintis, ir jo kūrybą kiekvienas gali įsivaizduoti taip, kaip kam patinka. Vis dėlto esu priverstas parašyti keletą proginių žodžių, kadangi visi kompetentingi A. Škėmos kūrybos tyrinėtojai jau lyg „išsirašė“, pasakė viską, ką galėjo pasakyti. Žinoma, tokia nuomonė apgaulinga, tačiau kol kas mes neturime naujų metodologinių instrumentų, kurie leistų šį autorių pamatyti nauju žvilgsniu. Tenka kartoti tai, kas jau pasakyta.

Ką jis mums davė? A. Škėma užpildė lietuvių modernistinės literatūros tuštumą, jo proza ir dramos yra patikima atrama teoretikams, ieškantiems ypatingos medžiagos lietuvių literatūros interpretacijoms, kurios leistų patenkinti moderniosios kultūros ir ribinių žmogaus būsenų tyrinėjimo aistrą. A. Škėma užpildė egzistencialistinės tematikos erdvę, maža to, jis joje iki šiol atrodo esąs tarsi svarbiausias. Lietuvoje jis buvo tikrai ilgai laukiamas ir geidžiamas autorius, tikras mūsų literatūrologijos jaunikis. Kai tik Sovietų sąjunga subyrėjo, A. Škėma triumfuodamas grįžo į istorinę tėvynę, atsiveždamas beletristinius tremtinio kančios dokumentus. Egzistencinio katastrofizmo būsenų autorius – tokio mums labai reikėjo. Mūsų egzistencinis dramatistas Bronius Radzevičius susilaukė savo draugo, brolio dvynio: vienas rašė apie organicistinio pasaulio, lietuviškos kaimiškosios kultūros trūnėjimą, kitas – apie technologinės civilizacijos kūno byrėjimą. Vienas apie puvėsių, kitas apie šiukšlių kultūras. Bendra tema abiem – totalinė dvasios degradacija totalitarizmo sistemose, individas ir tauta, prievartaujama mitologizuoto racionalumo demonų. Tiesa, šios apokaliptinės tematikos estafetę vėliau perėmė Ričardas Gavelis, bet pastarasis autorius jau pridėjo šį bei tą nuo naujesnių laikų, duodamas peno vadinamojo postmodernizmo pionieriams lietuviškojoje dirvoje, be to, ir švento pykčio vilniečio kūryboje būta daugiau. Ir erotika neabejotinai tirštesnė, neiškastruota estetinės sublimacijos procedūromis.

Daug gerų ir rimtų darbų apie A. Škėmą buvo parašyta, jie ne vieną mūsiškį maloniai apstulbino ir pakėlė mūsų europietiškosios savivertės jausmą. Na, gal ir ne Franzas Kafka, bet jau pakeliui į tą pusę (pakanka prisiminti Alfonso Nykos-Niliūno atsargius palyginimus). Neabejotinai stiprus egzodo autorius, jo egocentriškas ir ekscentriškas tekstas lietuvių literatūros kontekste kaip ir neturi analogų. A. Škėmos kūrybinis palikimas pasižymi sprogstamąja jėga, kuria buvo bandoma išgriauti lietuviškojo provincialaus bei inertiško tradicijos perrašinėjimo sienas. A. Škėmos tekstų drama: prie šių modernistinių tekstų prisikabinę aibės lietuviškumo gynėjų ir kritikų (kaltinimai amoralizmu, kosmopolitizmu), taip pat apologetų – visa tai Škėmos kūrybinį palikimą savotiškai supančioja, nutraukia žemyn į mūsų nacionalinės literatūros tirštą terpę, ir taip jis niekada nepasidaro vakarietiškas modernistas, tik to modernizmo imituotojas.

Kūrybos sferoje A. Škėma – lietuviškasis Kafka, tik visiškai kitokios stilistikos, kitokios savasties: F. Kafka – tai liūdna išmintis, gilus susikaupimas, išsiblaškęs žvilgsnis, kuriame nelieka jokios žmogiškosios puikybės; A. Škėmos pasakotojas ir personažas vienu metu – ekscentriškas ir egocentriškas, viešai ir garsiai demonstruojantis savo kančią, kurios idealizmu ir taurumu nori prilygti pačiam žmonijos nuodėmių Atpirkėjui; A. Škėmos herojus stumiasi į kenčiančio Dievo vietą, tačiau taip iki galo ir neprisimatuoja sau tinkamos kaukės, nes svyruoja tarp sukilusio Prometėjo ir pasiaukojančio Mesijo. Jis demonstruoja savo stigmas, savo psichikos sąmyšį, ir tuo yra laimingas – šito privalumo, vis kreipiančio mintį į mazochizmo psichologiją, iš jo negalima atimti, be šito dramatizmo jo personažas netektų savasties. Tai lyg dyglys iš šiaip gražaus erškėčių vainiko, jo tekstas skaitantįjį duria lyg ašutinė.

Todėl A. Škėmos herojus užauga ne europietiškoje humanistinėje kultūroje (joje jis – neautentiškas, vienas iš daugelio), jis išauga kapitalizmo bei imperializmo, technologinės civilizacijos terpėje, kurioje yra vienintelis ir pakylėtas ant kryžiaus. Nes kapitalistinė ir urbanistinė Amerikos civilizacija herojaus dvasiai yra galutinė totalinio materializmo išraiška, tolimiausias nuopuolio taškas žvelgiant iš gnostinės dvasios aukštybių.

Stiliaus ekspresyvumas: A. Škėma į literatūrą ateina kaip dramaturgas ir savo prozą rašo dramine – rėksnių kalba. Jo tekstas tarsi sudarytas iš efektingų replikų, kurios smūgiuoja viena kitą solipsistinėje subjekto sąmonėje ir jos tuštumoje kelia didelį garsą.

Beje, svarstant totalitarizmo anatomijos problematiką šalia A. Škėmos testamentinio veikalo – romano „Balta drobulė“, – būtina paminėti ir fundamentalų Balio Sruogos liudijimą – „Dievų mišką“. Abu autoriai iš esmės sprendė klausimą: kaip tobulėjantis protas virsta beprotybe ir ima ryti pats save? Ir abu gyvybės išsigimimo ištakas įžvelgia spekuliatyvaus racionalistinio mąstymo pradžioje – jau idealistinėje antikos filosofijoje, kuri kartu su krikščionybe formuoja vakarietiškąją kultūrą ir vakarietiškąjį mentalitetą. Tas protingas tobulos visuomenės eksperimentas XX a. baigėsi dviem „taikomojo pozityvizmo“ variantais: bandymu pakeisti žmogų (ir žmoniją kaip rūšį) biologiškai (rasistinis nacizmas) ir sociologiškai (bolševikų pritaikytas ekonominis klasių kovos modelis). Pozityvistiniai visuomenės pertvarkymo projektai buvo stiprinami ir motyvuojami šizofreniškai euforiška utopine ideologija, žadančia masėms Dievo karalystę, tobulą gyvenimą žemėje. Ši masių energiją mobilizuojanti energija ateina, aišku, iš judėjų ir krikščioniškosios eschatologinės mitologijos. Toks yra Vakarų civilizacijos kūrimosi ir griuvimo scenarijus, kylantis iš platoniškosios idėjos diktatūros, aristoteliškosios teleologijos bei entelechijos koncepcijos ir krikščioniškosios eschatologinės vizijos.

Proto idėjos turi suteikti formą materijos masei, tačiau idėja, arba forma, užsmaugia materijoje slypintį gyvybės gemalą, išoriškas pavidalas suvaržo ir suluošina prigimtį. A. Škėma, matyt, priklausytų natūrfilosofų, materialistų bei panteistų stovyklai, kurie tikėjo savaimine motinos materijos, arba gamtos, raida ir bet kokį išorišką įsikišimą į tos imanentinius raidos procesus laikė prigimties prievartavimu. Neatsitiktinai „Baltoje drobulėje“ tiek skausmingų personažo reakcijų siejama su uniforma, su unifikuojančios aprangos dėvėjimu („Operetinėje uniformoje gali susirgti žmogus, kurio numeris 87.“). Herojaus uniforma graži, spindinti, imituojanti aukštąją Europos kultūrą, bet ji ištrina žmogaus individualybę ir užmuša jo dvasią. Uniformuota visuomenė yra idiotų bendrija, tai bet kokio modernisto klaikiausias košmaras. Tačiau, kaip deklaruojama kūrinio epigrafuose, idiotai yra laimingi. O laimingų žmonių bendrija – tai jau tobula visuomenė, kokia ir buvo užsakyta pagal gnostinių ekspertų dvasinės tobulybės projektus. Tikriausia teisinga mintis, kad žmonija kažkaip tobulėja (bent jau teisiškai, pilietiškai ir technologiškai), tačiau žmogaus ir visuomenės tobulinimo užmačia yra proto sadistinės galios išlaisvinimas ir įteisinimas.

Todėl darosi aišku, kodėl taip keistai į trūkinėjančią A. Škėmos herojaus sąmonę įsiveržia Martyno Mažvydo „Katekizmo“ pratarmės parafrazės: „Kas uždraudė siurrealizmą lietuvių literatūroje? Gal Mažvydas? Kaukus, Žemėpatis ir Lauksargus pameskiet, imkiet mane ir skaitykiet. Negaliu nusivilkti uniformos.“ M. Mažvydas šiame kontekste yra individualias tautas unifikuojančios (uniformuojančios) krikščioniškosios ideologijos („krikščioniškojo imperializmo“) simbolis. Rašto, knygos, žodžio ar idėjos kultūra terorizuoja gyvybę ir sunaikina prigimties individualumo teises. Tai jau miglotai suvokia klasikinis romantizmas, savo tėvynėje ginantis germaniškosios kultūros savitumą (Friedricho Schellingo, brolių Wilhelmo ir Jacobo Grimmų, Arthuro Schopenhauerio ir kt. mąstymo tradicija), tai aiškiai ir piktdžiugiškai išsako modernizmas. Juk net ir katalikiškieji modernistai savo aksiologines projekcijas būtinai nuspalvina etninėmis spalvomis, nors tai visiškai kertasi su krikščionybės teologija ir metafizika.

Taigi A. Škėma kaltina sublimacinę ir unifikuojančią krikščionybės etiką, knygos ir idėjos kultūrą, kuri užsmaugia etninį individo savitumą. Ir dar svarbiau – verčia jį keisti prigimtį, nutildyti spontanišką gyvybės balsą, blokuoti pasąmonės impulsus (juk pasąmonė šiam autoriui yra beveik sakralios realybės sfera, jo herojus sėdi šventame instinktų soste).

Ekscentriškam ir individualistiškam aktoriui A. Škėmai kolektyvistinė tautosakos dvasia, aišku, buvo nė motais, jam etniniai motyvai pasitarnauja tik kaip prigimties gaivalo metonimijos. Visos tos „Bičiute, bitele – kadijo!“ yra tik metonimiška mirštančios individualios prigimties nuoroda, taip pat ir trūkinėjančios asociatyvios psichikos vaizdavimo priemonė.

Nesvarbu, kokia to vakarietiškojo dvasingumo substancija, kokia retorika jis konstruojamas mūsų sąmonėje, svarbu tai, kad jis veikia kaip mašina (Aristotelis Platono idėjai „suteikė ratus”, o krikščioniškoji teologija „davė ugnies“). Svarbu tai, kad jis veikia kaip mašina (Vakarų civilizacija kaip spekuliatyvaus idealizmo bei racionalizmo konstrukcija, kaip susinaikinanti mašina – tai leistų nuo A. Škėmos idėjų peršokti prie Martyno Heideggerio ontologinio ir intuityvistinio filosofavimo). Mašina pirmiausia yra mechaniška ir nežmogiška, kaip proto kūrinys ji yra tiesiog antžmogiška, o stipriausiai ji veikia kaip neasmeninių galių sistema, kaip sistemos valdžia. Neabejotinai pati didžiausia valdžios galia yra kapitalas, todėl kapitalizmas yra išliekanti ir nesunaikinama totalitarizmo forma. Jis maitinasi gyvybės energija, kapitalo jėgą sudaro iš žmogaus išplėštas egzistencinis laikas, tačiau išvešėdamas kapitalizmas naikina ir savo buvimo pagrindus: žmogų, gyvybę, dvasinę kultūrą. Todėl kapitalizmas ir yra naikinanti bei susinaikinanti sistema, totalitarizmas, kuris neturi jokios kitos išeities, kaip tik totalinį susinaikinimą. Civilizacijos laikas užsidaro, pagal mitologinę ciklinio laiko schemą žmonija grįžta į savo ištakas, tačiau tai jau ne primityvi gamtiška rojaus būsena, bet sterilus ir šaltas civilizacijos komfortas, kuriame gyvybė yra pasmerkta šalčiui ir beprasmybei: „Blizga tuščios, išpoliruotos keltuvo sienos. Adomas ir Ieva sugrįžo į rojų. Nėra jame fantastiškų gėlių, taikių panterų, dviprasmiško žalčio. Suspaustoje erdvėje, tarp plastikinių sienų, matinei lemputei ir aukštų skaičiams šviečiant, du pirmieji žmonės stovi susiglaudę.“ Mito pradžioje Adomas ir Ieva rojuje buvo vieni ir jų laimei niekas netrukdė, šioje pabaigoje jie yra tiesiog vieniši ir niekam nereikalingi, net gundytojui žalčiui – iš jų tiesiog nebėra ko atimti.

Šiais Vakarų civilizacijos raidos apmąstymais A. Škėma mūsų dirvoje yra pats stipriausias ir iškiliausias kūrėjas, o jo personažas pretenduoja į didžiausius kultūrinius herojus: vienu metu taikosi ir į Sizifo, ir į kenčiančio Dievo Kristaus vaidmenis.

A. Škėmos Antanas Garšva yra ambivalentiškas personažas. Sizifo vaidmuo savaime aiškus – juo parodoma, kas žmogaus laukia moderniame technologiniame pasaulyje, kur viešpatauja kapitalo diktatūra, o štai Kristaus vaizdiniu parodoma, kokia iš tikrųjų yra to žmogaus vertė ir koks dramatiškas jo likimas (juk Sizifo niekam negaila, jis mums tik graži iliustracija iš gan tolimo kultūrinio konteksto, o štai Kristaus kančia daugelio suvokiama empatiškai, kaip ir skaitytojo santykis su tragiškuoju kūrinio herojumi). Modernistinis personažas ekshibicionistiškai demonstruoja kančią kaip savo tragiškosios didybės argumentą – tai europietiškojo humanizmo vertybinių nuostatų eksponavimas bei eksploa-tavimas. Mat Kristus ir romano herojus yra ne šiaip dvasingumo abstrakcijos, bet gyvoji dvasia, nukryžiuota ant technologinio materializmo mašinos.

Viena svarbiausių romano temų: europietiškosios žmogaus tapatybės transformacijos Naujajame pasaulyje, laipsniška asmens degradacija. Kas aš toks esu? – klausia herojus, išplėštas iš gimtosios humanistinės ir etninės Senojo pasaulio dirvos. Ogi išsigimstanti savimonė. Ecce homo, štai žmogus ir jo finalas, asmens degradacijos laipsniai:

„Esu keltuvinis angelas operetinėje uniformoje. Šitokios rūšies angelai linksmai nusiteikę. Jų užpakaliukai rausvi. Jie išdrįsta patį Dievą timptelti už skverno, kai Jis sprendžia tragiškąsias visatos problemas. Ir Dievas atlaidžiai nusišypso. „Ė, jūs vaikinukai, marš pas Švenčiausiąją Panelę, tegul Ji išduoda jums po riestainį Mano Vardu.“ Ir angelai skrenda būriu, žnaibydami vienas antrą, ir danguje sklinda neapsakomas triukšmas, ir net šventas Tomas Akvinietis pakelia galvą nuo rašomo laiško Jacques Maritain, kuriame jis aiškina, kad Exodo Dievas nėra būtis (kiekviena būtis gali egzistuoti arba neegzistuoti), bet Jis yra Būtis.“

Tai intelektualinės degradacijos konstatavimas: žmogus kaip technologinės mašinos sraigtelis netenka dvasinės galios, jis darosi visiškai infantiliškas, jam nebesuvokiami didieji metafiziniai klasikinės Europos kultūros klausimai, didžiosios būties ir egzistencijos problemos. Kai nėra problemų, nėra ir rūpesčių…

Kita stadija – kultūrinės tapatybės praradimas:

„Esu persodintas akacijos krūmas. Mano šaknys čiulpia naujos žemės syvus, ir, nors kelios šakos nuvyto, mano viršūnė sužaliavo lipniais lapais, ir ant jos nutūpė grakštus paukštis. Jis kilnoja kojytes pilkose kojinėse ir patenkintas cypia dainelę.

 

Oh, Susan Van Dusan,

The goal of my choosin’

She sticks to my bosom

Like glue – – –“

 

Žmogus, netekęs tėvynės, nemiršta, jis tik pasikeičia. Komerciniame pasaulyje įvyksta mutacija: personažą veikia nauja aplinka, „lipni“ populiarioji, pramoginė kultūra, kuria maitinamos kapitalui vergaujančios žmonių masės.

Šis personažas netenka ir dvasinių vertybių, jis išduoda gyvenimo principus, susigundo pinigų galia ir hedonizmo malonumais: „Esu kvalifikuotas atsiskyrėlis, kuriam mirtinai įgriso dykuma, ašutinė, rykštės, meditacijos, samanų guolis. Atsiskyrėlis, kuris nueina į didelį miestą ir prisimena, kad jo namų rūsy tebeužkasti auksiniai pinigai. Ir jis užkalbina jauną merginą.“

Išeivijos šventųjų švenčiausiosios vertybės – lietuvybės, etninės tapatybės išniekinimas: didžiausia lietuvio laimė išeivijoje – tapti tarnu, susirasti šeimininką ir pamaloninti savo gyvenimą pigiais tautiniais niekučiais: „Esu lietuvis kaukas, susiradęs sau draugą moteriškos giminės. Ir mudu susirasime šeimininką, kuris už nudirbtus darbus padovanos mudviem linines kelnytes.“

Pagaliau iš unikalios asmenybės ir substancinio žmogiškojo individo lieka tik informacinis vienetas, skaičius kaip valdymo sistemos elementas, kaip visiškai nuasmenintas subjektas, kurio nereikšmingumas nurodytas tiesiog matematiškai. Tai 87-asis „žmogėnukas“ prieš apokaliptinio New Yorko aštuonis milijonus: „Esu 87-asis žmogėnukas aštuoniamilijoniniame New Yorke.“

Bet toks žmogiškosios dvasios sunaikinimas juk ir yra pati didžiausia auka, kurią vainikuoja idealiausia, visų žmonių trokštama būsena: „Esu laimingas.“

Ar ne toks yra visos žmonijos tikslas, kurį mums, gyviems ir netobuliems mirtingiesiems, siūlo didieji pasaulio architektai, kreipdamiesi į žmogaus prigimtyje glūdinčius slaptuosius instinktus?

Taip A. Škėmos siurrealizmas – kalbėjimas apie prigimties jėgas ir pasaulio košmarus – virsta pačiu tikriausiu realizmu, kuris leidžia tikroviškai įsivaizduoti ir Lietuvos ateitį.

Kartais atrodo, kad A. Škėmos XX a. antrosios pusės modernizmas su visa artistiška, ekscentriška bei mazochistiška ekstravagancija sugrįžta pas mus ne kaip jubiliejinio minėjimo objektas, bet kaip realybė, į kurią žengiame su visa Europa kaip patys tikriausi europiečiai.

A. Škėmos teksto aktualumui sutrukdė jo stilistinis manierizmas, pririšęs jo kūrinius prie ekspresionizmo bei siurrealizmo estetinių programų, į kurias šiandien žiūrime atlaidžiai ir retrospektyviškai. Pradengdami artistiškumo skraistę, atrastume klausimą, kuris mūsų šiais totalinės emigracijos laikais dar tik laukia.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 11 (lapkritis)
Šaltinis čia