Regimantas Tamošaitis. Pasakojimo suardymas

Nesaikingai mėgaujantis haiku, jais galima apsinuodyti. Haiku yra tokie maži cukriniai pyragaičiai, į kuriuos įdėtas druskos krislas. Nuo viso šito pykina.
Kokie simptomai? Egzistencinis šaltis, pasibjaurėjimas pasauliu ir savimi. Gyvenimas atrodo subyrėjęs į trupinėlius, ir veltui čia ieškotum savęs – kadangi tavęs čia nebėra. Nebėra jokių nuoseklių pasakojimų ir vientisų asmenybių, nieko nėra tikro. Jei pajutai, kad tau „ne visi namie“, reiškia, jau šiek tiek suvokei haiku. Svarbiausia – suvokti, kad nėra tavęs. Tu netikras, tuščias ir niekam čia nereikalingas, pasaulis puikus ir be tavęs.

Dera žinoti, kad yra tik vienas klasikinis haiku, iš kurio kyla visi įmanomi sekimai. Tai pasakymas apie kūdrą ir varlę. Kūdra yra pasaulis, varlė – tai tu, netyčia įkritęs į pasaulį, bet tikrovė yra tyla. Kūdra ir varle pasakoma tik apie apie tylą. Tikras haiku moko žmogų užsičiaupti. Tai lyg mandagus priminimas, tylus perspėjimas apie tylą.

Tačiau žmogų nutildyti sunku, jam patinka kalbėti apie save, todėl ta kūdra tiesiog vibruoja nuo įsišėlusių varlių kurkimo. Dabar visi rašo haiku. Tarsi varlės leistų vandenyje savo begalinius kurkulus, savo jusliškumo buožgalvius.

Beje, varlių kurkimas yra monotoniškas, nes visos kurkia pagal privalomą formalistinį principą, galvodamos, kad tai svarbiausia. Jeigu moki kurkti 5+7+5 skiemenų intervalu, reiškia, žinai haiku taisykles, esi meistras ar bent eini meistro pėdomis. Jeigu nepataikysi į ritmą, sugadinsi kūdros harmoniją.

Išmintingam žmogui užtenka vieno haiku, o jei kas nors šioje tarsi poezijoje ieško pasaulio grožio ir prasmės įžvalgų, tai jau reiškia estetinį hedonizmą. Tada nuo tų manieringų trumpų eilėraščių ir pasidaro bloga – kaip nuo bet kurio delikateso.

Juk mes, europiečiai, šias trumpąsias poezijos formas taip ir vertiname – kaip estetinį delikatesą, kuriuo pasismaginame po rimtos poezijos, po didelių ir reikšmingų pasakojimų apie save. O iš visokių poetinio įkvėpimo atliekų susikomponuojame tarsi kokias gėlyčių puokštes, miniatiūrinius natiurmortus. Iš tiesų tai ir yra gražiai, tvarkingai sudėlioti natiurmortai –­ nature morte, mirusi gamta. Nes tikrajam haiku svarbu ne tai, kas pamatyta, ne fenomenologinis triukšmas, bet tai, kas yra už pamatyto, ko negalima aprėpti nei jutimu, nei sąmone – tiesiog neįvardijama būtis. Ir nesvarbu, kaip ją vadintume – tuštuma, kaip „visų daiktų motina“, didžiuoju Nieku ar kaip kitaip, –­ svarbu viena: tavęs ten nėra. Tavo kurkimas didžiosios tylos niekaip nepasiekia ir jos netrikdo. Iš tikrųjų visa žmogaus kūryba skamba tik jo paties ausyse.

Haiku – savotiškas pirštas, kuriuo parodoma į tai, ko negalima įvardyti, verbalizuoti, apie ką galima pasakyti tik tatai, sanskrito kalba – tathata. Jei bent vieną haiku suvoktum iki galo, apie tave būtų galima pasakyti kaip apie Budą – tathagata, „taip nuėjęs“, išėjęs iš čia, kur esame mes visi.

Manau, kad haiku esmė yra soteriologinis veiksmas, o daugelio poetų improvizacijos haiku stiliumi – tai sakralumo profanacijos. Tai jau ne tylos meditacija, bet tiesiog poezija – visokių žmogiškumo trupinėlių šlavinėjimas.

Haiku nurodo į tatai, kuris anapus fenomenaliojo pasaulio, anapus gamtos, bet mums smagiau galvoti, kad haiku kaip tik gražiai išryškina mūsų pačių buvimą, dekoruoja mūsų asmens reikšmę gamtos elementais ir padeda mums gyventi. Šitie maži, nesunkiai sugalvojami eilėraštukai yra lyg kambarinės gėlytės ar šiaip egzotiški papuošalai, kuriuos įsigyjame kartu su visomis Azijoje pagamintomis prekėmis. Lyg smilkalai ir visokie prieskoniai. Europietiškos kilmės haiku pirmiausia yra dekoratyvios ir taikomosios paskirties niekutis. Mums haiku – tai mūsų pačių jausmingo subjektyvumo išraiška.

Tačiau tokia jau žmogaus prigimtis: bet kurioje kultūroje žmogus naudojasi religine soteriologine praktika ne tam, kad išsilaisvintų iš pasaulio, bet visiškai priešingai – kad jame kuo labiau įsitvirtintų ir iš savo buvimo pajustų kuo daugiau laimės ir džiaugsmo. Menas visada teigia gyvenimo vertę, todėl ir haiku funkcija šiandien tampa dvejopa: ši poezijos forma ir laisvina, ir kartu aktyvina mūsų vaizduotę, stiprina erosą – norą gyventi ir džiaugtis gyvenimu. Tai labai keista, dviprasmiška poezija. Žinoma, jei nevartojame jos kaip egzotiško rytietiško prieskonio savo masyviems europietiškiems literatūriniams valgiams.

Taigi haiku yra tokia trumpa poetinė forma, estetinis minimalizmas. Kosminis gamtiškumas, vieniša sąmonė, į subjektyvią erdvę pasitraukęs ir ties savo bamba susitelkęs asmuo… Tradiciškai mes šitokią Rytų poeziją laikome peizažine lyrika, kuri per gamtos detales tarsi leidžia pajusti laiko ratą, gamtos grožį, kosmoso ritmą ir panašiai. Ji moko sukaupti sąmonę ir pajusti momentinio įspūdžio spalvą. Minimalistinė Rytų lyrika, kaip ir zeno paveikta tapyba, – impresionistų atradimas, praturtinęs europietiškąjį modernizmą dailėje ir literatūroje.

Tačiau šios minimalistinės kūrybos funkcija, kaip jau minėta, ne tiek estetinė, kiek soteriologinė. Tai ontologinės tuštumos patirtis ir sąmonės išlaisvinimas iš daiktiškojo pasaulio. Tokia šios lyrikos funkcija yra tiesiog priešinga vakarietiškajai meno sampratai. Mums menas yra pirmiausia kūryba, dieviškojo darbo tęsimas, savęs ir pasaulio konstravimas, kosmoso darymas. Haiku kilmė yra dzenbudizmo koanas (racionalumą ardanti paradokso struktūra), jis juda priešinga kryptimi: tai pasaulio demonstravimas, kosmoso sugrąžinimas į pirminį chaosą, kuris ir yra dieviškumas. Haiku turi sukelti staigų estetinį nušvitimą, kuris yra satori atitikmuo, ir sugriauti racionalų priežastinį mąstymą, nuolatos kuriantį mums pasaulį kaip vaizdinį. Nes juk mes visais savo tekstais darome ne ką kita, kaip tik kuriame savo gyvenimą, saugojame jį nuo dieviškojo chaoso, nuo nebūties, iš kurios esame išnirę.

Kas yra žmogaus savastis? Tai tik atmintis, tai mūsų pasakojimai apie save. Kaip ir kiekvienas pasakojimas, mūsų istorijos yra tik interpretacijos, o mūsų savastis – visuomet neapibrėžiama, neužbaigiama. Visas žmogaus gyvenimas yra nuolatinė kuriamoji vaizduotės veikla, palaikoma eroso – begalinio ir iracionalaus noro gyventi. Todėl mūsų asmenybė bei individualybė reliatyvi, tarsi iliuziška, nes nuo realybės mus skiria mūsų vaizduotės kuriančioji veikla. Kūryba –­ erotinis gyvybės „kūrenimasis“, kuriuo ginamės nuo nežmoniško ir nežmogiško būties šalčio. Nors iš tiesų šaltis yra tik žmogiškasis jutimas, tikrovėje tokio dalyko nėra.

Žmogaus atmintis ir savimonė ima atsirasti tada, kai jis išmoksta kurti elementariausius pasakojimus. Gyvenimo pradžia – pasakojimas, konstruojantis sąmonės veiksmas, kuris mus įjungia į pasaulį kaip į priežastingumo sistemą. Žmogiško gyvenimo realybė – erdvė, laikas ir priežastingumas. Erdvė – tai varlių išsidėstymas viena šalia kitos, laikas –­ kurkimų išsidėstymas vienas po kito, o priežastingumas – tai jau pasakojimas apie varlę, kuri įšoko į kūdrą ir jau daugiau nebekurks.

Todėl, kol kurkiame, kol ką nors pasakojame, tol ir gyvename. Pasakojimas saugo ir stiprina mūsų aš, augina autorių. Net ir nieko nerašydami, nuolatos pasakojame save, tęsiame savo atminties liniją. Apie tai būtų galima samprotauti be galo ilgai: kad literatūra mums yra gyvybiškai reikalinga, kad tai gyvybės instinkto skatinamas darbas ir panašiai.

Tačiau turime žinoti ir tai, kad haiku –­ budizmo epistemos padarinys, kad jis kyla iš gyvenimo neigimo ideologijos. Ne tik budizmas, bet ir kitos Rytų soteriologinės sistemos (vedanta, samkhja) skelbia kuriamą (kosminį) pasaulį esant ontologiškai nevertingą, apgaulingą (maya), nes tai, kaip jį matome, yra tik mūsų subjektyvumo arba tiesiog nežinojimo (avidya) palaikomas vaizdinys. Todėl ši gyvenimą neigianti etika liepia išardyti mūsų individualų aš ir mūsų pasaulio vaizdinį kaip netikrus dalykus, kaip intelekto ir kalbos konstrukcijas (beje, tokios pat nuostatos, keikdamas žodžio triukšmą ir girdamas daikto tyką, laikosi ir Arvydas Šliogeris). Tas individualus aš pasaulio kūdroje patiria tik kančią ir neišvengiamą pralaimėjimą. Anot budizmo, viskas yra iliuzija, tikra tiktai kančia. Taigi nors ir aš pats esu netikras – toks sulipdytas biografiškas pasakojimas, bet mano kančia yra tikra.

Budizmas nepripažįsta universalijų, tai radikalus nominalizmas. Nėra jokio išliekančio aš, nėra jokios nekintančios metafizinės esmės, viskas čia – tik konstruojančio proto veikla. Žvakės liepsną sudaro tik degimo akimirkų srautas, kurį matome tarsi vientisą. Taip pat egzistuojame ir mes –­ kaip nuolatos tęsiamas pasakojimas, kurį pertraukia tik miegas ir mirtis. Mes kuriame save net sapnuodami.

Nori išsilaisvinti iš iliuziško aš – suardyk savo pasakojimą. Ir tam pasitelk savotišką antipasakojimą, kuris sugriauna priežastingumą. Štai kaip tik toks soteriologinis išradimas ir yra haiku, minimalistinis tekstas, kuris nekuria jokios temos –­­ kuris tiesiog ardo bet kokią temą. Haiku principas – paradoksas, sprogdinantis logines intelekto struktūras, griaunantis priežastinį mąstymą. Tai kaip ir Zenono aporijos, kuriomis neigiamas ne pasaulio judėjimas, bet konstatuojamas proto negalėjimas tą judėjimą paaiškinti. Panašiai destruktyvi yra ir budizmo logika, kaip ją matome Nagarjunos, Dignagos traktatuose. Bet čia ne apie tai.

Nes haiku turinys – toli gražu ne tie žavingi gamtos elementai ir žmogiškieji niekučiai, ne tuos elementus reflektuojantis žmogaus subjektyvumas, o tai, kas yra tarp jų. Tarp haiku sudarančių vaizdinių yra kažkas, ko neįmanoma įvardyti. Kartais tai vadiname tuštuma, niekiu, nebūtimi. Iš tiesų ir tos sąvokos yra tik metaforos, kylančios iš mūsų bejėgystės įvardyti tai, kas yra anapus kalbos ir anapus pasakojimo. Tarp debesų yra dangus, tarp mūsų minčių – realybė. Mes suvokiame tiesą tik tada, kai nemąstome, kai nekuriame savo pasakojimo. Bet ką apie tai galima pasakyti? Nieko.

Manau žmogui užtenka vieno haiku žanro kūrinio – gali mąstyti jį visą gyvenimą. (Vakarai irgi turi vieną išlaisvinantį pasakojimą – Bibliją, kurios mokymas, kaip suprantu, telpa į vieną tezę: tebūnie Tavo valia. Ne mano, o Tavo). Čia būtina sutelkti sąmonę, kaip moko dhyana technikos. Tokia meditacija vadinama ekagrata – sąmonės sutelkimas į vieną tašką, kad ji tarsi lazeris sudegintų visus savo vaizdinius ir pati save.

Aš pats haiku nemėgstu skaityti, man labiau patinka juos mąstyti. Žinau kelis, ir jų man užtenka visam gyvenimui.

O pabaigai priminsiu Vytauto Mačernio eilėraštį, kuris nors ir nėra rytietiškojo minimalizmo pavyzdys, bet kalba apie tą patį. Beje, eilėraštis parašytas soneto forma, bet jo loginė struktūra (tezė –­ antitezė – sintezė) visiškai nepasižymi hegelišku fenomenologinės dvasios optimizmu.


Ruduo. Jau ilgesio gėlė
Auksiniais lapų tonais žydi,
Kaip paskutinis vasaros sudie
Prieš atsisveikinimą didį.

O melsvuma dangaus švelni,
Liūdna kaip Dieviškasis Niekas,
Neradusioj kažko širdy
Kaip atminimas lieka.

Dabar kiekvienas daiktas
Nurodo Begalinį.
Kūrybos metas baigtas.

Lengviau pulsuoja jau visi šaltiniai…
Tik žydi ilgesio gėlė.
Ir vėjas dvelkia kvepiančiu sudie.

2009 m. spalio 2 d.
Poetinis Druskininkų ruduo 2009

Šaltinis čia