Regimantas Tamošaitis. Užrašai sau pačiam ir mums

Užrašai sau pačiam – taip būtų galima apibūdinti Marcelijaus Martinaičio dienoraštinių apmąstymų knygą, sudarytą iš poeto paliktų užrašų, kuriuos surinko bei surūšiavo Gražina Martinaitienė, o spaudai parengė Valentinas Sventickas.

Šie poeto rašteliai, lapeliai, visokios pabiros mintys radosi intensyviausiu Lietuvai permainų metu, kai patyrėme nepaprastą laisvės euforiją, tautos patriotinį idealizmą ir kartu brutaliausių formų „laukinį“ kapitalizmą, juodas finansinių masyvų perdalijimo technologijas bei su finansų srautų judėjimu tiesiogiai susijusį banditizmą, užsakomas žudynes, neaiškių veikėjų veržimąsi į valdžią, kovą dėl turto, – visa tai stipriai veikė ir politinį prisikeliančios Lietuvos gyvenimą. Nes politinis gyvenimas yra tik prieigos prie valdžios svertų, o tie vadžios svertai daug kam yra tik priemonė užgrobti pinigus. Idealistų bei patriotų iškovota laisve pirmiausia pasinaudojo tam tikros grupuotės, išaugusios iš komunistinės nomenklatūros, uždari finansiniai klanai, slaptosios galios struktūros, kurios Lietuvos žmonių sąskaita siekė apsirūpinti materialia gerove bei išsaugoti įtaką daugeliui metų. Šitokios veiksmo schemos, kylančios iš kapitalo galios bei valdžios troškimo, yra labai senos, užtenka pastudijuoti kapitalizmo bastionų istorijas, bet Lietuvai, „artojėlių“ kraštui, visa tai, kas išsiveržė su krauju išsikovota laisve, buvo nauja, netikėta ir fantasmagoriška. Lyg kartu su ištryškusiu tyro vandens šaltiniu būtų atsivėrusi kanalizacijos kloaka, kuri suteršė tai, kas tautos sąmonėje šimtmečiais gyvavo kaip teisingo ir doro gyvenimo šviesa. Kaip tik taip ir reaguojama į to pereinamojo laikotarpio reiškinius M. Martinaičio knygoje, kurioje didžioji apmąstymų dalis skirta politikai ir socialinio gyvenimo reiškiniams, dažniausiai juos suvokiant kaip absurdą, valdančiųjų savivalę, politinį cinizmą ir apskritai lietuviškojo pasaulio nužmogėjimo faktą. Užrašai randasi kaip sužeistos sąmonės reakcija, kaip spontaniškas protestas prieš šio gyvenimo amoralumą, blogį. Taip pat kaip ir sielvartas dėl griaunamos lietuviškosios kultūros, tautinių ir universalesnių humanistinių vertybių. Sielvartas ir dėl humanitarinių mokslų nunykimo, dėl biurokratinės hidros visagalybės akademinėse ir socialinėse institucijose.

Taigi poeto užrašai sau pačiam, matyt, užsirašomi po dienos rūpesčių, privačioje aplinkoje, bet tai užrašai ne apie save patį, o apie Lietuvą: kuri yra ir M. Martinaičio, ir mūsų visų.

Esminė M. Martinaičio kūrybos savitumo paslaptis – intensyvus savasties apmąstymas, būties mįslės klausimas. Ši savastis jo poetiniuose tekstuose matoma kaip išauganti ir išsiskleidžianti etniniame vertybių bei reikšmių lauke, poetas suvokia save kaip etninės tradicijos manifestaciją. Tačiau toji etninės kultūrinės aplinkos suformuota savastis poetui visuomet ir buvo tik manifestacija, tik fenomenas, sukurtoji asmens kaukė – kaip fasadas pasauliui, iš dalies ir formuojamas to pasaulio. O kokia vis dėlto yra pati žmogaus esmė anapus tos kaukės, koks yra sąmonės ir gyvasties principas, koks žmogaus šaltinis, prasmė ir tikslas – poetui visada ir likdavo mįslė, nepaleidžiantis klausimas. Kaip pasakyta Vytauto Mačernio: „Ir taip einu tolyn šio klausimo keliu / Po nežinios dangum, pavargusiu žingsniu.“ Ir maždaug kaip I. Kanto filosofijoje: mūsų buvimas kaip kažkas anapus mūsų, kaip mums nepasiekiama transcendencija. Taigi toks yra savasties suvokimo paradoksas, kaip katė, gaudanti savo pačios uodegą. Žinai maksimą – gnothi seuton, pažink save, bet  tai ir lieka tik imperatyvi maksima, o ne pažinimo turinys. Bandymas mas susivokti savo giliausią, archetipinę esmę poetas susikūrė net savotišką instrumentą – naiviosios archetipinės sąmonės reprezentantą, žemaitį Kukutį, nes tik toks primityviosios gelmės žmogus gali klausti tamsiausią pradžios  klausimą ir nujausti atsakymą. Kukutis yra poeto metafizinio proveržio pastanga, toks poetinis bandymas, bet tik bandymas, o ne rezonieriškas spekuliatyvus aiškinimas apie tai, kas yra kas visuotinybės požiūriu, kaip mėgsta daryti kai kurie perdėm apsiskaitę, perdėm knygiški literatai.

Tačiau laimingi tie, kurie nežino galutinių dalykų, nes jie yra gyvi, jie yra judanti sąmonė, nesustabarėjęs protas. Štai kodėl M. Martinaitis visuomet buvo toks gyvybingas ir jaunatviškas, ir kūryboje, ir realioje veikloje. Tačiau jo asmenybė buvo ypatinga ir kitais aspektais:  poetas pasižymėjo ypatinga ramybe, santarve, kažkokiu sunkiai apibūdinamu gerumu aplinkai. Atrodė, kad iš jo sklinda vien teigiamos nuotaikos, kad jis kažkaip geba absorbuoti išorinio pasaulio chaosą, kad yra laisvas nuo viso to, kas vyksta aplinkui, kad yra tarsi pasitraukęs į kažkokią poetinio regėjimo teritoriją. Taigi lyg būtų atsiribojęs nuo nemalonios realybės ir apie negatyvius reiškinius prabylantis tik retsykiais, vienu kitu savo straipsniu ar esė. Bet pasirodo, kad ši negatyvioji politinė ir socialinė realybė jį smūgiavo kasdien, ir gana skaudžiai. Nes tie desperatiški užrašai ant lapelių yra savotiška pastanga išsilaisvinti  iš tikrovės smūgių išrašant savo patirtis ant popieriaus, perkeliant blogas emocijas  į sąmonės lygmenį, į kalbą.  Išrašytos patirtys – šie užrašai iš esmės yra ne akcijos, bet reakcijos, tokia kultūrinės sąmonės savigyna per kalbą. Ir kartu – rašymu sau poetas apsaugo savo aplinkos žmones nuo bejėgiškumo nuotaikų, kokios būdingos pesimistiškiems, dėl visko niūkiantiems žmonėms. Šie rašteliai sau – tai moralios sąmonės reakcija į negatyvius aplinkos reiškinius, bet pats poetas prieš tą blogį dažniausiai kovojo kaip ir Henrikas Radauskas – ne tulžingais pamfletais, bet aukštosios kultūros priemonėmis, grynuoju menu, poezija. Žinoma, yra tokia M. Martinaičio eseistika – politinė, socialinė, kultūrinė, – bet jo kūryboje tai tik šalutinis reiškinys, poezijos parafenomenas.

Marcelijus Martinaitis. Viskas taip ir liks. 1988-2013 metų užrašai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 239 p.

Straipsnį dr. Regimantas Tamošaitis parašė Romualdo Ozolo fondo paprašytas.
Skelbiamas autoriui maloniai leidus.