Regimanto Tamošaičio mintys apie knygas

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Komunikacijos skyrius į 10 klausimų apie knygas  prašo atsakyti savo darbuotojų, kolegų iš kitų bibliotekų, įvairių kultūros ir atminties institucijų specialistų, įžymių kultūros, visuomenės veikėjų.  „Geras dalykas kaupti geras knygas, bet kur kas geresnis – dažniau jas skaityti“. F. Petrarka.
Šįkart į klausimus atsako literatūrologas Regimantas Tamošaitis.
Rašytojas,  humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros docentas, „Metų“ žurnalo literatūros kritikos redaktorius Regimantas Tamošaitis: vis daugiau randasi rašančiųjų ir mažiau skaitančiųjų. Nes protingieji būna įkinkyti į darbus, skaityti neturi laiko, o kvailiems knygų nereikia – kaip ir visais laikais.

1. Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?
Kurią smagu ir gera skaityti. Kurioje atrandi save. Kuri padeda gyventi, nušviečia protą, keičia pasaulio matymą, praturtina emocijomis ir priartina žmones. Gera knyga ir išlaisvina nuo žmonių, jei šie pernelyg įkyrūs, leidžia būti savarankišku, stipresniu. Su gera knyga nesi vienišas. Nes toje knygoje – tavo draugas.

2. Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?
Kiekvienam savo. Juk bibliotekos darbuotojai irgi saviti, individualūs asmenys. Kiekvienas gali rasti savo dvasiai artimą knygą, atitinkančią asmeninius lūkesčius.

3. Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?
Knyga man aprioriškai yra ypatingos vertės objektas, todėl net ir man netinkamos knygos neniekinu, nenaudoju jos netinkamai.
Tiesa, kartais knygos yra patogios tuo, kad jomis galima ką nors paremti. Tarkime, šiuo metu dviem knygelėmis esu parėmęs televizoriaus kojeles – kad ekranas būtų kiek pasviręs link sofos ir neatspindėtų lango šviesos. Abi atsitiktinės: viena Renatos Šerelytės, kita – Edgaro Aleno Poe. Nieko bendro, tik puslapių skaičius panašus. Nors ir prispaustos Sony kojelėmis, bet gerbiamos.
Tačiau prisimenu vaikystės įvykį, kur knyga tikrai buvo panaudota ne tik ne pagal paskirtį, bet ir neįtikėtinai brutaliai, sakyčiau, šėtoniškai: klasės draugas šaudymui iš revolverio pasirinko knygą, ir ne bet kokią, o seną Bibliją. Rodė man joje įstrigusias kulkas, apgailestaudamas, kad nepramušė kiaurai. Revolveris, mačiau, kažkoks klišas, iš kažkur iškastas: būgnelis lengvai išsmunka, kulkos išbyra… Žiūrėjau suglumęs ir stebėjausi – negi nerado tinkamesnio taikinio? Tarkim – savo tėvui į kaktą? Gal būtų pramušęs? Dar jis šaudė į senus kailinius – šitų jo kulkos irgi nepramušė. Abu objektai turėjo kažką bendro, ir šauti į knygą – tas pats, kas į žmogų. Vėliau tos šeimos nariai prasigėrė ir išmirė, vienas pasikorė. Šaudamas į knygą gali pataikyti į save.
Nežinau, ar naudoti knygą prakurams – blogas dalykas? Ugnis – kaip ir šventa substancija, ji išvalo šio pasaulio šiukšles. Bet anuomet buvau labai nuliūdęs, kai mama prakurams suplėšė mano „Dialektinio materializmo“ rusišką keturtomį… Kam tau jo reikia, sūnau? Skaitytum geriau Čechovą, Dostojevskį… Ji labai nekentė komunistų. Nekenčiau jų ir aš, kaip tik todėl man ir rūpėjo juos žinoti, suvokti jų mąstymą, filosofavimo būdą. Ta knyga visgi buvo gerai parašyta, idėjos aiškiai išdėstytos…
Bet gal mama anuomet neklydo, gal tokia ir buvo tų knygų paskirtis?.. Dialektinis virsmas, kai akumuliuota kiekybė perauga į naują kokybę? Bala žino, ne man spręsti…
O štai Friedricho Nietzches Zaratustros tomelį ji išsaugojo. Vokišką, gotikinėmis raidėmis, kažkieno jai dedikuotą. Turėjo net du tokius, vieną paskolino mokytojui bendraminčiui, tai tas su visa gyvenimo filosofija išgarmėjo į Sibirą. Toks jam buvo valios ir galios mokymo finalas. Berods, nebegrįžo.
Štai šito Zaratustros tomelio pageltusiais lapais po Sony kojelėmis nekiščiau.
Manau, vienintelis pateisinimas naudoti knygas ne pagal paskirtį – tai saugoti jas kaip atminimą.
Taip ir darau su mamos knyga, juk vokiškai skaityti aš ir nemoku…

4. Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?
Manau, kad ne. Elektroninės knygos – tiesiog dublikatai, naudingi bei patogūs informaciniams tikslams, kai reikia ką nors greitai susirasti, pasitikrinti ar atsispausdinti. Turiu tokių daug, bet elektroniniu formatu neskaitau. Ekrane apskritai nieko neskaitau, jame aš pats rašau.

5. Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą.
Mano kartos požiūris į knygą buvo gal ribotas, bet rimtas ir pagarbus. Buvo tokia distancija tarp liaudies žmogaus ir kultūros šviesulių. Viršuje autorius iš didžiosios raidės, apačioje – skaitytojas iš mažosios. Rimčiau: sovietmečiu vertingos buvo tos knygos, kurios atverdavo kitokį pasaulį, kitokį mąstymą, kurios laisvindavo sąmonę.
Dabar mums laisvintis nereikia, o knygų perteklius yra lyg savaime suprantamas. Kapitalizme visuomet yra prekių perteklius. Tarp rašytojo ir skaitytojo nėra ypatingo skirtumo ar kokios hierarchijos – jie bet kada gali pasikeisti vietomis. Vis daugiau randasi rašančiųjų ir mažiau skaitančiųjų. Nes protingieji būna įkinkyti į darbus, skaityti neturi laiko, o kvailiems knygų nereikia – kaip ir visais laikais.
Mano karta knygoje ieškojo prasmės, dabartinė – labiau savo atvaizdo. Anuomet gyvenimas su knyga reiškė elitinę laikyseną, dabar knyga yra socialinės komunikacijos veiksnys. Per knygas įsirašome į visuomenę, sužinome apie žmones, turime apie ką kalbėtis. Dabar knyga padeda nerūpestingai bendrauti. Ir nebereikia mums tų skausmingų buvusios epochos liudijimų, ieškojimų bei idiosinkrazinių paranojų. Na, nebent jei tai efektinga draugų rate.
Dabar žmones labiau jaudina kulinarinio gyvenimo intrigos, virėjų charizmos, o ne kokie ten gyvenimo prasmės klausimai. Pernelyg rimtai rašantys žmonės šiandien laikomi ligotais, tarsi apsėstais. Ir žmogus dabar sutelpa į valgiaraštį. Pasakyk, ką valgai, ir pasakysiu, kas esi. T. y. kaip rengiesi ir kiek uždirbi. Kiek tavęs čia yra, vienmačiame pasaulyje. O kito matmens mums nebereikia, todėl ir knygose apie jį neberašoma.
Kaip buvo pranašauta, ir virėja galės valdyti protus. Kas buvo nieks, tas taps viskuo, taip ir vyksta.

6. Kokios knygos neskolintumėt net draugui?
Blogos. Netikusios. O kuo knyga man brangesnė, tuo labiau noriu ja dalintis su kitais žmonėmis. Kai gėriu daliniesi, jis padvigubėja. Geros knygos tam ir yra, kad jomis būtų dalijamasi, kad jos jungtų žmones. Kur kas sudėtingiau, kai kalbame apie pinigų skolinimą ar skolinimąsi. Štai ten jau gali prasidėti žmogiškosios dramos, arba išryškėti tikrosios mūsų draugų vertybės.

7. Jūsų biografija – kokio žanro knygos verta?
Avantiūristų romano, gal tragikomiško žanro knyga. Norėčiau pats tokią parašyti, pirmas sakinys jau ėmė suktis galvoje šią vasarą: Mano niekam tikęs gyvenimėlis prasidėjo ten ir ten…

8. Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?
Šalis man neturi reikšmės, svarbiau autoriai. Bet statistiškai – pagal mėgstamus autorius – pirmautų anglosaksų ir rusų kraštai. Rusų – nuo Gogolio iki tos jų vadinamosios spalio revoliucijos. Bet nuoširdžiai pasakyčiau pats sau: man nėra išrinktosios šalies, yra tik didesnės ar mažesnės kalbinės bendruomenės. Visgi man vertingiausioje literatūroje matau žydų kultūros pėdsaką. Juk knygos auga iš knygų (sakė Nietzche), o pirmoji knyga yra Biblija. Joje visi pasakojimai, visos žmogiškumo schemos, metaforos ir tropai. Visa kita – etninis substratas, pakylantis iki universalios kultūros lygmens.

9. Jeigu pats rašytumėt, apie ką būtų knyga?
Apie visa, kas likę. T. y. tai būtų eseistinė knyga. Viena tokia jau yra parašyta, “Vitaminų pardavėjas” (2007), kitos vis dar guli kompiuteryje, nerandu joms laiko. Bet visuomenė dėl to nieko neprarado, knygų mums užtenka, jų yra per akis.

10. Kokią knygą skaitote šiuo metu?
Atrodo, kad jokios neskaitau. Nėra laiko. Aš tik galvoju apie jau perskaitytas knygas, daug ir nuolatos apie jas mąstau, apie jas kalbu, jas interpretuoju. Tokia mat mano profesija…
Naujoms knygoms jaučiu alergiją, o pats sau norėčiau paskaityti lietuvių klasikos, paprastos realistinės prozos. Literatūroje pasiilgau sveiko proto ir normalių pasakojimų apie žmones.

Šaltinis čia