Noriu suprasti „z“ kartą. Visų pirma tam, kad galėčiau su ja susikalbėti. Tik susikalbėjęs gali tikėtis paveikti – žodžiu, pavyzdžiu perduoti vertybes, kurias manai esant amžinomis. (O kas nusprendė, kad jos amžinos? Amžinybės mastelio nėra. Apie amžinybę mintijame, remdamiesi labai trumpa žmonijos atmintimi…)
„Z“ karta – mitas ar tikrovė? Sakoma (rašoma), kad ši karta nepakenčia darbo, kuriam reikia pastangų. Kūrybiška, bet norinti greitų, apčiuopiamų rezultatų. „z“ kartos vaikų atmintis trumpalaikė, fragmentiška; jiems sunku ilgiau išlaikyti dėmesį. Jie nepripažįsta autoritetų, nes tik patys sau yra autoritetai.Tiki tik tomis tiesomis, kurias savo patirtimi patvirtina. Ir dar (bene sunkiausiai senoji „x“ karta šitai priima) – pagrindinis „z“ kartos siekis – karjera ir su ja siejama materialinė gerovė.
Kaip šios kartos atstovai bendraus tarpusavyje? Gal teliks dalykiniai pragmatiški santykiai? Vaikinas, atvykęs iš „Microsoft“ atstovybės (nors mokosi dar tik 11 klasėje, jau yra nemenkai palypėjęs karjeros laipteliais. Taigi, gerokai praaugęs savąją kartą), puikiai valdo paauglių auditoriją, turi retorinių gebėjimų ir… moka manipuliuoti žmonėmis. Pasakojo jis apie išmaniuosius laikrodžius ir akinius, rodančius virtualiąją tikrovę, kurios iš tiesų nėra… Kyla klausimas, o kas gi apskritai yra tikrovė: ką gali paliesti ar tai, ką matai, bet paliesti negali? Vaikinas akcentavo laiko taupymą, griežtą dienotvarkę, kurioje nėra laiko (ir poreikio? O tai svarbiausia) romantikai, neskubiam saulės palydėjimui ar saulėtekio nuostabai. Tikslingos žinios nejučiomis įkalina žmogų, nebelieka erdvės dvasiai. Dvasinė erdvė… Visos knygos, visa, ką vadiname menu, apie tai… Apie dvasinę žmogaus erdvę. Apie žmogaus ryšį su žmogumi. Ir su savimi pačiu. Vaikinas, paklaustas apie meilę (ar bus jai vietos naujajame pasaulyje?), šiek tiek sutriko – tokio klausimo tikrai nebuvo numatęs. Atsakė turįs draugę, su kuria (dėl įtemptos dienotvarkės!) galįs sau leisti pasimatyti tik kartą per mėnesį. Turbūt neverta klausti, ar jie susitikę apsikeičia savo išgyvenimais. Beje, vaikinas puikiai įvaldęs manipuliavimo meną: pažadėjęs išmanųjį laikrodį tam, kuris atidžiai klausysis ir tiksliai atsakys į tris jo klausimus, „Microsoft“ atstovas sužaidė masindamas vaikus (iš anksto buvo aišku, kad brangaus išmaniojo laikrodžio jis niekam nepadovanos!), o paskui išradingai prikibdamas prie atsakymų, jų netaisyklingos formuluotės ir t. t. Vaikai juo patikėjo (dar nėra visai sugadinti!), jis juos „išdūrė“, paauglių leksikonu tariant, bet taip sumaniai šitai atliko, jog daugelis net nesuvokė esą apgauti. Kokią pamoką gavo mokiniai? Kad melas, įvilktas į gražią formą, nebėra melas? Duokdie, kad šis akcentas praslystų, užsižiūrėjus į išmaniuosius laikrodžius ar akinius… Nes juk išmanieji akiniai rodo tai, ką nori matyti…
Tačiau kita dalis suaugusiųjų (ypač „x“karta) vaikus traukia, tempte tempia į tą gyvenimą, kuriame išmaniųjų akinių nėra ir pasaulį esame raginami matyti tokį, koks jis yra iš tikrųjų. Šitoje nevirtualioje realybėje vis dar yra vietos tikriems, nevirtualiems pojūčiams, vis dar pulsuoja jausmas, o knygos rašomos ne tam, kad žinotum (pvz., kas yra Šekspyras), o kartu su Hamletu ar Džiuljeta atrastum tikrąsias vertybes, kurios ir bus, žmogau, tavo tiesos. Ne tik proto – ir širdies patirtys! Skiria žmogų nuo roboto, kad ir kaip tiksliai jis būtų sukonstruotas.
Naujoje lietuvių kalbos ir literatūros programoje grįžtama prie kūrinių, kurie jau buvo išmesti kaip pasenę, neatitinkantys laiko dvasios. Vėl bandoma suaktualinti J. Biliūno „Kliudžiau“ ir „Brisiaus galą“, P. Cvirkos „Vaikų karą“, sugrįžta V. Krėvės „Galvažudys“, primiršta Žemaitės, A. Vienuolio kūryba… Kaip seksis „z“ kartos vaikus sudominti šia literatūra – neaišku.Manyčiau, kad tai didelis iššūkis mokytojui. Juolab kad metodinės pagalbos, kaip dirbti su šios kartos vaikais, nėra. Straipsnio pradžioje bandžiau pa(si)aiškinti, kas toji „z“ karta, auganti su išmaniaisiais telefonais, virtualiaisiais žaidimais, kompiuterinėmis programomis, kurių jų mokytojai (daugumą mokyklose sudaro „x“ kartos atstovai, dabartiniams penktos ar šeštos klasės mokiniams tinkantys į močiutes ir senelius!) nesupranta, nesidomi jais, „nepriima“…
Naujai kartai turėtų būti ir nauji mokymo metodai, kitokios tų pačių kūrinių perskaitymo ir suvokimo galimybės. Anot mokytojos ekspertės A. Šventickienės, seminaro metu aptarusios naująją programą, niekas neabejoja, kad nei apie Biliūno, nei apie Cvirkos kūrinius nebegalime kalbėti taip, kaip kalbėjome prieš 30 ar 40 metų. Reikalingi nauji būdai – instrumentai, kuriuos mokytojai turės išrasti patys. Įsivaizduokime medikus, gaminančius vaistus! Ar neteks pasikliauti „žolininkėmis“? Jei nepagydys, tai bent nepakenks… Senolių išmintis – išbandyti metodai, kiekvieno mokytojo gebėjimas kūrybiškai (atsižvelgiant į kitokią vaikų patirtį) juos taikyti – bene vienintelis patarimas, kurį išgirdome… Kol kas neturime net naujų, pagal programas parengtų vadovėlių. Panacėja – elektroninės pratybos? Kurios greičiau užmuša vaikų kūrybiškumo daigus, nei juos puoselėja. Mokėme šokdami, mokome žaisdami… Be abejo, patys tą „z“ kartą užsiauginome, niekas iš niekur jos neimportavo.
„Atgal į gamtą!“ – sušuktų Ž. Ž. Ruso. Sutikčiau su jo lozungu, bet su viena sąlyga: jokių ausinukų, jokių išmaniųjų… Jei manote, kad galite po „Anykščių šilelį“ braidyti (ir tiesiogine, ir literatūrine prasme) su ausinukais ausyse ir grojančiais džinsais (taip, taip, jūs teisingai perskaitėte!) ir išgirsti lakštingalą, tikriausiai jau esate „z“ kartos atstovas, pralenkęs savo laikmetį. Arba… pataikaujantis (ir nenuoširdus, kaip mano minėtas vaikinas) mokinių skoniui. Būtent toks tekstas buvo pakištas aštuntos klasės mokiniams kaip standartizuotas testas išsiaiškinti mokinių gebėjimus. Grojantys džinsai, be abejo, mokinius sudomino. Juolab kad buvo panaudota ir vizuali priemonė – schema, rodanti, kaip bus išvedžioti plonyčiai, prie kūno nesiliečiantys laideliai, o garsas išgaunamas plekšnojant per šlaunis ir spaudant batų paduose įtaisytą valdymo pultelį… Absurdiškesnį tekstą būtų buvę sunku „iškasti“. Kas juo norėta pasakyti? Kokia meninė šio straipsnio vertė? Neką vertingesnis ir antrasis tekstas apie Džiuljetą ir penkiolika jos sekretorių. Mat Veronos mieste, kuriame gyveno Montekiai ir Kapulečiai, tebėra balkonas, į kurį lipo įsimylėjęs Romeo… Miesto valdžia nusprendė iš šios literatūrinės legendos pasipelnyti: jaunavedžiai už atitinkamą sumą gali jame nusifotografuoti, prisiekti amžiną meilę, paskambinti pačiai Džiuljetai ir paklausti patarimo meilės reikaluose… Straipsnelis – iš populiaraus portalo, besivaikančio sensacijų. Gal šitaip bandyta Šekspyro kūrybą priartinti prie „z“ kartos? Juolab kad šiais metais minime 400-ąsias Šekspyro mirties metines… Proginis straipsnis?
Ruošdamiesi standartizuotiems testams su aštuntos klasės mokiniais peržvelgėme privalomus kūrinius, pasikartojome, ką esame skaitę, matę, girdėję… Prisiminėme, „suaktualinome“ išskirdami jų teigiamas dorines vertybes… Mano suvokimu, vertybės pačios savaime yra doros ir moralios, antraip jos nebūtų vertybės. A. Jakučiūnas straipsnyje Nemune“ (2016, Nr.8) ironizuodamas rašo, kad daugelis mūsų sąvokų šiais laikais patiria transformaciją. Štai dorove vadiname sėkmingą karjerą. Literatūrą, kurią iki šiol supratome kaip kažką, kas skleidžia vertybes, būsime priversti atskirti nuo knygų ir skaitymo. „Literatūra bus vertybiniai popieriai, o perkeltine prasme – knygos apie tai, kaip tapti milijonieriumi.“ A. Jakučiūnas savo aštria ironijos plunksna pataiko į pačią esmę. Juk tą ir darome skaitydami straipsnelį apie grojančius džinsus ir atsakinėdami į teksto suvokimo klausimus.
„Mokytoja, jūs mus apgavote, sakėte, kad skaitysime ir suvoksime literatūrą; dar sakėte, kad rašinėlį rašant reikės literatūrinio – kultūrinio išprusimo. „Išdūrėte“ mus“. Ką galiu atsakyti? Kad ne taip supratau literatūros sąvoką? Reikėjo transformuotai, o aš –senoviškai. Mes, iš „x“ kartos, patikėjome, kad dabar skaitysime grožinę literatūrą, kurios kiekvienas žodis skleidžia aplink save energetinį lauką, prisodrintą kvapo, spalvos, garso… Patiklūs mano aštuntokai, galbūt todėl,kad lig šiol buvau su jais nuoširdi. Nemelavau. Ir jie man nemelavo. Galima, pasirodo, ir „z“ kartos vaikams įteigti, kad pasaulyje egzistuoja netransformuotos vertybės. Kaip čia reikės įtikinamai paaiškinti, jog gerą kūrinį skaitome ne patikrai, o sau? Nes standartizuoti testai – nelyginant policijos reidai keliuose – tebūna porą kartų per didžiąsias šventes, o gyvenimas yra daug didesnis ir gilesnis. Gera knyga atstos pačius išmaniausius vertikalųjį pasaulį rodančius akinius. Visa, ką pro juos galima pamatyti, turėsite savyje. Ir daug daugiau…
