Regina Kvašytė: žodžio korektiškumas priklauso nuo įvairių aplinkybių

„Jokios Kalbos politikos gairės, jų įgyvendinimo planai, strategijos nei iki 2030-ųjų, nei iki 2050-ųjų metų lietuvių kalbai gyvuoti nepadės, jei nebus vertybinio požiūrio į gimtąją kalbą“, – taip dr. Stasys Tumėnas palydi Reginos Kvašytės, Džiuljetos Maskuliūnienės, Kazimiero Župerkos parengtą knygą „Apie žodžio korektiškumą: sava ir importuota“.  Kalbamės su viena iš knygos autorių dr. Regina Kvašytė.

Gerb. dr. Regina, knygoje „Apie žodžio korektiškumą: sava ir importuota“ nemažai dėmesio skiriama žodžio korektiškumui. Nagrinėjote politinio korektiškumo apraiškas lietuvių ir latvių kalbose. Ką parodė šis Jūsų ir kolegų tyrimas?

Turbūt nebūčiau sugalvojusi korektiškumo klausimais rašyti, jeigu ne profesoriaus Kazimiero Župerkos mintis parengti bendrą pranešimą. Prisijungė ir Džiuljeta Maskuliūnienė. Pradėjome nuo į politinio korektiškumo šalininkų akiratį patenkančių asmenis pagal rasę, tautybę, sveikatą ir amžių įvardijančių žodžių negras, čigonas, invalidas ir pensininkas. Kaip įprasta, pasižiūrėjau į jų atitikmenų vartoseną latvių kalba, nes šiuo atveju tai buvo netgi privaloma – pranešimas buvo skirtas  2018 metų konferencijai Liepojoje. Taip ir užsikabinome. Kuo toliau, tuo daugiau radosi šaltinių, kur vienokiu ar kitokiu aspektu apie korektiškumą kalbama. Po konferencijos parengėme straipsnį latvių kalba Liepojos universiteto leidiniui, po to pagalvojome, kad galėtume praplėsti ir pristatyti savo tyrimą Lietuvoje. Jį paskelbė žurnalas „Lietuvių kalba“, o recenzijoje buvo pasiūlyta pasidomėti nauja žodžio kaimietis reikšme. Buvome ir patys tai pastebėję, bet pastaba iš šalies pastūmėjo imtis šio žodžio ir jo kontekstų analizės. Iš to atsirado dar keli pranešimai ir straipsniai. Taip natūraliai ėjome link knygos, o pačioje šių metų pradžioje apsisprendėme, kad kaip tik dabar reikia ją parašyti. Tada visi trys atsidėjome šiam darbui ir labai greitai parengėme – gegužės pradžioje jau turėjome mokslo populiarinamąją studiją „Apie žodžio korektiškumą: sãva ir importuota“. Reikia pripažinti, kad nebuvo lengva padėti tašką, nes atsirasdavo vis naujos medžiagos, kurią norėjosi arba buvo netgi būtina panaudoti. Dar ir dabar, kai  knyga jau rankose ir nieko nebepakeisime, iš įpročio akis internete ar spaudoje užkliūva už mūsų nagrinėtą tematiką atitinkančių tekstų. Norėjome, kad knyga būtų patraukli tiek turiniu, tiek forma, todėl stengėmės rašyti populiariai, pridėjome iliustracijų, kas nelabai būdinga kalbininkų darbams. Už jas esame dėkingi mūsų draugams, fotostudijos „Foto Cat“ vadovams Alei ir Virgilijui Jankauskams, pasidalinusiais savo ir savo mokyklos auklėtinių darbais. Viršeliui pasirinkome išraiškingą voratinklį, kuris mums pasirodė labai simboliškas. Korektiškumas tampa tokiu voratinkliu, galinčiu apraizgyti ir neleidžiančiu ištrūkti, o verčiančiu ieškoti vis naujų žodžių reiškiniams įvardyti, jeigu kritiškai nevertinsime tai, kas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo nauja ir progresyvu arba ateina iš kitų kalbų.

Tyrimas parodė, kad Latvijoje taip pat esama politinio korektiškumo apraiškų, pasiduodama kitų kalbų, pirmiausia anglų, diktuojamoms madoms. Kitaip būtų sunku susidariusią padėtį pavadinti. Kalbant apie aptartuosius žodžius sutampa lietuvių ir latvių požiūris į žodį negras (latviškai nēģeris), kuris viešoje komunikacijoje nevartojamas, o čigonas (latviškai čigāns) keičiamas žodžiu roms nedažnai. Norėčiau paminėti vieną į knygą nepatekusią Latvijos spaudoje liepos mėnesį pasirodžiusią publikaciją, kurioje rašytoja Rudytė Kalpinia užduoda klausimą, į kurį turėtume atsakyti kiekvienas sau: „Ar tai, kad oficialioje leksikoje Latvijos čigonai dabar vadinami romais, jų gyvenime ką nors pakeitė?“. Na, o tarptautinis žodis invalidas neturi neigiamo atspalvio latvių kalboje. Tiek žodis invalīds, tiek tos pačios šaknies žodis invaliditāte asmens būsenai pavadinti vartojami kaip terminai, nors pastaruoju metu jau randasi bandymų jų vengti. Pastebimas žodžių pensininkas ir senjoras konkuravimas. Matyti, kad abiejose šalyse neoficialioje ir oficialioje vartosenoje vis labiau įsigali antrasis, tačiau latvių kalboje, kitaip nei lietuvių, nekyla asociacijų su ispanų ponu, dėl ko neretai į jį pašaipiai arba nepalankiai žiūri lietuviai. Skolinys siejamas su lotynišku ištakos žodžiu, reiškiančiu „vyresnysis“, ir rašomas seniors. Beje, vartojamas ir antonimas juniors. Knygoje daug dėmesio skiriame žodžiui kaimietis, kuris dabar rašomame bendrinės kalbos žodyne fiksuotas su nuoroda menk.. Latviškasis jo ekvivalentas laucinieks yra neutralus žodis, neturintis jokio menkinamojo atspalvio. Norėdami sumenkinti ar pašiepti kaime gyvenantį žmogų latviai vartoja tos pačios šaknies žargonybę lauķis arba dar labiau menkinantį žodį pāķis. Sunku jo reikšmę paaiškinti lietuviškai – gal kažakas panašaus į budulis. Vis dėlto latvių kalboje tai nėra nauji reiškiniai. Prisimenu, kad jaunystėje vietoj neutralaus žodžio lauki kalbant apie kaimą dažnai vartodavome pāķi. Tik tai nebuvo menkinimas tiesiogine prasme, labiau suaugusiųjų kalbinio elgesio normų laužymas ir tapatinimasis su savo amžiaus grupe asmeniniuose pokalbiuose.

Bendraautoriai pastebėjo, kad latviai į įvairias kalbos naujoves žiūri santūriau, priima jas racionaliau. Bent jau kalbamaisiais atvejais tikrai taip atrodo, tačiau suabsoliutinti tokio požiūrio nereikėtų – ir Latvijoje politinio korektiškumo apraiškų esama. Kaip pastebėjo Latvijos universiteto profesorius anglistas Andrejis Veisbergas, tai tarsi šokis be pradžios ir pabaigos (latviškai riņķadancis). O mes įžvelgėme asociacijų su voratinkliu.

Knygos palydimajame žodyje, kurį parašė dr. Stasys Tumėnas, teigiama: knyga apie tai, kad žodynai nebespėja paskui žodžius. Tai kas čia vyksta, kad žodžiai taip pagreitėjo ir kas rodo tą jų pagreitėjimą?

Kad žodynai, t. y. leksikografijos leidiniai, nespėja paskui žodžius, abejonių nekyla, nes leidinio, net elektroninio, parengimas reikalauja laiko. Be to, reikia įvertinti žodyno paskirtį – vieni žodžiai tiks, pavyzdžiui, naujažodžių duomenynui, kiti norminiam leidiniui. O nagrinėjant žodžius tenka peržiūrėti įvairius šaltinius. Tai mes darėme ir rašydami apie žodžių korektiškumą. Žiūrėjome Lietuvoje ir Latvijoje išleistus dabartinius žodynus, lyginome su senesnių, pavyzdžiui, tremtyje Vokietijoje ir išeivijoje JAV išleistų žodynų duomenimis.

Tačiau reikia prisiminti, kad žodynu vadinama ir žodžių visuma. Dėl įvairių aplinkybių pasikeitusios žodžių reikšmės, suteikti nauji stilistiniai atspalviai arba atsiradę nauji žodžiai ir sudaro žodyną, kuris fiksuoja situaciją atspindinčius pokyčius. Ryškus to pavyzdys yra su Covid-19 pandemija susijusi leksika. Savaime suprantama, kad daugumos tokių žodžių nerasime nei popieriniuose, nei elektroniniuose žodynuose, nes visko į juos ir sutalpinti neįmanoma. Tai gali būti įvairiais darybos būdais padaryti žodžiai (naujadarai) arba tiesiog nauja reikšme pavartoti tradiciniai žodžiai, kurie dabar pirmiausia asocijuojasi su pandemijos kontekstais. Atrodo, kad taip bandoma paįvairinti gyvenimą, bent trumpam išsivaduoti iš niūrių minčių, praskaidrinti nuotaiką sau, o gal ir aplinkiniams. Tačiau akivaizdu, kad dalies jų paskirtis – sumenkinti, įskaudinti, įžeisti, iškeikti. Tokiu atveju svarbus tampa korektiškumo veiksnys. Tik nuo vartosenos priklausys, ar naujai atsiradę žodžiai įsitvirtins kalboje, ar taip ir liks pandemijos laikotarpio ženklais, kuriuos pamiršime, jai pasibaigus. Beje, šios tematikos žodynas labai greitai tapo mokslininkų (pirmiausia kalbininkų) domėjimosi objektu. Konferencijose Lietuvoje ir Latvijoje yra tekę girdėti jau ne vieną pranešimą, kuriuose nagrinėjami pandemijos laikotarpio žodžiai, taip pat straipsnių apie juos skaityti. Na, o lietuvių ir latvių tyrėjai remiasi užsienio literatūra – visa tai rodo, kad ši leksika dabar ant bangos daugelyje šalių ir kalbų. Ypač šiuo požiūriu naudingi būtų įvairūs žodžių sąvadai (gal net aktualiosios leksikos žodynai), kuriuose pateikiami žodžiai ir jų apibrėžtys bei vartosenos pavyzdžiai.

Tai ar mes, lietuviai, taip savo žodyną į priekį varome, ar ir latviai šioje srityje neatsilieka, o gal ir lenkia?

Nevertinčiau žodynų rengimo kaip lietuvių ir latvių lenktyniavimo. Tiesiog kiekvienai tautai rūpi savos aktualijos, pagaliau ir turima medžiaga diktuoja, į ką reikėtų sutelkti dėmesį.

Galima palyginti padėtį su naujausiais abiejų kalbų aiškinamaisiais žodynais. Lietuviai turi 20 tomų akademinį „Lietuvių kalbos žodyną“ (1941–2002), o latviai – 8 tomų 10 knygų literatūrinės kalbos žodyną „Latviešu literārās valodas vārdnīca“ (1972–1996). Pastaruoju metu Lietuvoje rengiamas elektroninis „Bendrinės kalbos žodynas“, o latviai dirba prie elektroninio dabartinės kalbos žodyno „Mūsdienu latviešu valodas vārdnīca“. Tai pirmas tokio pobūdžio žodžių rinkinys Latvijoje, o Lietuvoje šiais metais pasirodė aštuntas „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ leidimas. Tai tik keli faktai, atskleidžiantys tam tikrus skirtumus tarp lietuvių ir latvių leksikografijos praktikos. Atrodo, kad lietuviai žodynų leidyboje yra nuveikę daugiau. Neturiu duomenų, kad galėčiau tiksliai pasakyti, kurios kalbos žodynas kaip žodžių visuma varomas į priekį sparčiau. Reikėtų išsamiai nagrinėti, ar ir kaip skiriasi jų skaičius bei įvairovė, nors gyvenimas tiek vienoje, tiek kitoje šalyje rutuliojasi panašiai, todėl žodžių poreikis gali būti panašus.

Kas, Jūsų manymu, daro didžiausią įtaką žodžio korektiškumui?

Ar žodis yra korektiškas, priklauso nuo įvairių aplinkybių. Turbūt niekada nebus visiems vienodai tinkamų korektiškų ar, priešingai, nekorektiškų žodžių. Kiekvienas esame kitoks, todėl ir kalbame kitaip, ir suvokiame tai, kas mums sakoma, skirtingai. Tačiau tarpusavio santykiams galioja bendros elgesio normos ir kalbėjimo etiketas. Prieš pradedant kalbėti reikėtų įvertinti auditoriją (ar korektiškai kalbėdami būsime teisingai suprasti), kalbėjimo situaciją arba pasakymo paskirtį (ar pasirinksime korektiškus žodžius, išsakysime korektišką vertinimą). Tai sakyčiau – žmonių sąmoningumo reikalas.

Net visiškai neutralus žodis gali tapti dabar taip dažnai aptariamos „neapykantos kalbos“ įrankiu, reikia tik suteikti jam tokį atspalvį, pasakyti žodį atitinkamame kontekste ar ištarti atitinkama intonacija turint tikslą žmogų įžeisti. Pavyzdžiu galėtų tapti ir mūsų knygoje išnagrinėtas žodis kaimietis, kurio pagrindinė reikšmė yra visiškai neutrali – tai tiesiog kaimo gyventojas. Tačiau „Bendrinės lietuvių kalbos žodyne“ šiam žodžiui fiksuotas menkinamasis atspalvis, taigi, taip pavadinę žmogų, jeigu norime, galime sumenkinti. Išnagrinėjome įvairius pavyzdžius dabartinės lietuvių kalbos tekstyne ir nustatėme, kad apie 10 procentų atvejų šis žodis buvo pavartotas neigiamo turinio kontekste. Apskritai krinta į akis, kad visada labai svarbus yra kontekstas, be kurio net negalime įvertinti, kas pasakyta. Kalbiniu požiūriu link neapykantos veda ir kiti žingsniai: tyčiojimasis, pravardžiavimas.

O kokią įtaką korektiškumas daro kalbai?

Korektiškumas padeda pasirinkti situaciją atitinkantį kalbėjimą, žinoma, neiškraipant tiesos, nemeluojant, bet laikantis nusistovėjusių moralumo normų. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad žodžiu korektiškas vadiname ne tik tai, kas „mandagu, taktiška“, kaip matyti iš lietuvių kalbos žodynų, bet ir „taisyklinga, tikslu, tikslinga“.

Iliustracijai pateiksiu atvejį, su kuriuo tenka susidurti ir kaip kalbininkei, ir kaip Latvijos lietuvei. Latvių kalboje lietuviai vadinami žodžiais leiši ir lietuvieši, o kalba net ir mokslinėje literatūroje – leišu valoda (dabar dažniau lietuviešu valoda). Manau, kad šiuolaikiniame kontekste jis nėra korektiškas, nes Latvijoje gyvenantys lietuviai jaučia žodžio leiši menkinamąjį atspalvį. Suprantu, kad latviams gali atrodyti kitaip – ne vienas man yra sakęs, kad tai neutralus žodis. Beje, neseniai apie tai skaičiau žurnale: Tėrvetėje gyvenanti lietuvė sakosi sulatvėjusi taip, kad pati lietuvius vadina leišiais, nors Žiemgalos pasienyje leitis yra tarsi užgauli pravardė, Ulmanio laikų latvio viršenybės suvokimo nuspalvintas žodis. Taigi, svarbu yra atsižvelgti į tų žmonių nuomonę, kurie vienokiu ar kitokiu žodžiu vadinami, esant galimybei netgi atsiklausti, kaip asmenys norėtų būti vadinami. Žinoma, tai padaryti ne visada lengva.

Ką manote apie lietuvių kalbos politiką ir ko joje pasigendate?

Lietuvoje pasigendu racionalumo, kartais ir nuoseklumo. Kaip pavyzdį paminėsiu mano tyrinėtus kitakalbius tikrinius žodžius, dėl kurių vartojimo vis dar būna susipriešinimo Lietuvoje. Manau, kad Latvijos praktika šiais klausimais yra sektinas pavyzdys. Laikiausi ir tebesilaikau nuomonės, kad pirmenybę reikia teikti žmonių patogumui ištarti užsienio kalbomis parašytus asmenų vardus, pavardes. Užėjusi į knygyną norėčiau pasijusti, kad esu Lietuvoje ir sugebėti garsiai perskaityti ne tik knygos pavadinimą, bet ir jos autorių. Su vietovardžais padėtis labiau nusistovėjusi, jie rūpesčių kelia mažiau. Nors esu patyrusi bandymų įtikinti, kad turėčiau tapti šiuolaikiškesnė – nelietuvinti kitų kalbų tikrinių žodžių, o ypač neišskirti latvių kalbos iš kitų užsienio kalbų. Lig šiol jie būdavo lietuvinami, o dabar rekomendacijos leidžia juos vartoti labai įvairiai.

Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Karolina Baltmiškė

mano-krastas-logo