Renata Buinickienė. Selmos Lagerlöf širdies ir fantazijos lobiai

Švedų rašytojos Selmos Lagerlöf vardas puikiai žinomas pasauliui. Laimingoji – taip ją vadino ne vienas biografas. Veikiausiai tokia ir buvo. Knygų apsupty dienas leidusi nuo mažens, rašytoja ne kartą yra atviravusi, kad pati skaityti labiausiai mėgsta lapkritį – tą mėnesį, kai gimė. Taigi šių metų lapkričio 20-ąją prisiminkime, kad Selma Lagerlöf gimė prieš 160 metų.

1909 m. suteikta Nobelio literatūros premija Selmai Ottiliai Lovisai Lagerlöf buvo nebe pirmas įvertinimas – ji buvo pripažinta Upsalos universiteto garbės daktarė, Švedijos akademijos narė. Selma Lagerlöf buvo viena žymiausių ano meto Europos rašytojų. Jos vardas skambėjo šalia Hermanno Hesse ir Thomaso Manno pavardžių. H. Hesse nuomone, S. Lagerlöf – tikras anachronizmas, ji neatitiko realizmo nuostatų, kurios klestėjo Europoje, taip pat nebuvo ir naujos tėkmės – natūralizmo atstovė, ji priklausė trečiajai srovei – neoromantizmui. T. Mannas apie visų pamiltą švedų rašytoją taip pat turėjo savo nuomonę: „Selma – neabejotina asmenybė.“

Kūrybinį kelią S. Lagerlöf pradėjo rašydama eilėraščius. Kaip ir daugelis šiauriečių menininkų, ji troško eilėmis atskleisti gimtojo krašto grožį. Tačiau netrukus debiutavo romanu „Sakmė apie Gestą Berlingą“. Šių dienų vaikai kažin ar dažnai skaito, bet vyresnės kartos skaitytojai tikrai drąsiai gali prisipažinti užaugę su „Stebuklingosiomis Nilso kelionėmis“. Beje, šis puikus nuotykių romanas buvo parašytas kaip neformus geografijos vadovėlis ir buvo naudojamas Švedijos mokyklose net iki XX a. šeštojo dešimtmečio.

Vis dėlto kritikai sutaria, kad paskutinis S. Lagerlöf kūrinys – „Liovenšioldų žiedo“ trilogija, kurią sudaro trys romanai: „Liovenšioldų žiedas“, „Šarlota Liovenšiold“ ir „Ana Sverd“, atsleidžia visą rašytojos literatūrinį talentą, meistriškumą bei gyvenimišką patirtį. Tai epas apie penkių kartų moteris. Visos jos vaizduojamos tvirtos, nepalaužiamos jokių nelaimių ir, žinoma, pasiaukojančios.

Pirmoje dalyje „Liovenšioldų žiedas“ rašoma apie merginą, kuri netenka artimųjų, neteisingai apkaltinus juos žiedo vagyste. Kitos dvi trilogijos dalys „Šarlota Liovenšiold“ ir „Ana Sverd“ labiau susijusios tarpusavyje. Jose pasakojama apie kilmingos giminės nuskurdusią palikuonę Šarlotą Liovenšiold, jos meilę jaunam ir fanatiškam pastoriui Karlui Arturui. Viskas būtų lyg ir labai gražu, bet niekas nekenkia dviejų žmonių meilei labiau nei trečio žmogaus pavydas, ypač jei tai – keršto trokštanti moteris…

Akivaizdu, kad ši S. Lagerlöf trilogija itin skiriasi nuo to meto Europoje vyravusių tendencijų ir išleistų kitų šeimos sagų. Čia šeimos gyvenimo fone klostosi kiti įvairiausi paslaptingi įvykiai, legendomis apipinti nutikimai ir virš žmonių pakimbantys, amžius, kartų kartas lydintys prakeiksmai. Taip pat į akis krenta ir rašytojos kuriami itin stiprūs, įtaigūs veikėjų, ypač moterų, charakteriai. Tikriausiai neverta dėl to stebėtis, juk puikiai žinome, kokios tvirtos Švedijoje feminizmo tradicijos. Šios tendencijos atsispindi ir S. Lagerlöf kūryboje – visos jos vaizduojamos moterys tvirtos ir pasiaukojančios.

Kaip akivaizdu ir Liovenšioldų trilogijoje, už kiekvieno vyro stovi nuomonę turinti, ištikima ir atsidavusi moteris. Apskritai S. Lagerlöf kuriamas pasaulis tauresnis ir geresnis, kur nepaprastai svarbios meilės, atsidavimo, ištikimybės vertybės. Jos požiūriu, joks žmogus nėra iki galo sugadintas, kiekvienas turi ieškoti savojo kelio.

Atleisti ir suprasti – šios vertybės taip pat neatsiejamos nuo S. Lagerlöf kūrybos. Žinant pačios autorės nelengvą patirtį dėl to nereikėtų stebėtis. Vos trejų metukų susirgusi kaulų tuberkulioze bene visą vaikystę Selma praleido namuose. Neturėdama galimybės bendrauti su bendraamžiais ir nuolat gydytojų gąsdinama, kad niekada nebegalės vaikščioti. Taigi pirmosiomis jos mokytojomis buvo mama ir močiutė. Tai šios dvi moterys savo pasakojimais atvėrė Selmai duris į nepaprastą pasakų ir stebuklų pasaulį. Ir, žinoma, itin turtinga namų biblioteka. Vis dėlto vėl pakilusi ant kojų, būsima rašytoja baigė mokytojų seminariją Stokholme. Kurį laiką S. Lagerlöf mokytojavo, o vėliau visa širdimi atsidavė kūrybai.

Kalbant apie S. Lagerlöf asmenybę ir literatūrinį talentą negalima nepaminėti ir jos tėvo. Erikas Gustafas Lagerlöfas buvo leitenantas ir pulko metraštininkas, tačiau svajojo apie didelį ūkį. Deja, blogėjant ekonominei padėčiai, tėvas įniko į taurelę ir galiausiai buvo priverstas parduoti ūkį. Šeima bankrutavo. S. Lagerlöf labai skaudžiai išgyveno gimtųjų namų netektį. Su jais ji siejo savo tapatybę ir vaidmenį pasaulyje. Savo memuaruose 1888 m. ji rašė: „Tada praradome viską.“ Žodžio „viską“ reikšmė čia yra visapusiška. Gimtinės netektį Selma išgyveno tarsi artimo giminaičio mirtį. Vėliau jai visgi pavyko sodybą išpirkti.

Selma Lagerlöf (1858–1940 m.). Wikipedia.org nuotrauka

Kūrėją, kaip ir kiekvieną žmogų, formuoja daugybė dalykų: aplinka, sutikti žmonės, išbandymai, patirtis. Ir tik nuo kiekvieno priklauso, kokia asmenybė susiformuos. Selma Lagerlöf – neabejotinai išskirtinė, be galo tauri asmenybė. Tai kuo puikiausiai galima įžvelgti ir jos kalboje, pasakytoje atsiimant premiją Stokholme. Kalba buvo skirta jos tėvui. To visi mažiausiai tikėjosi, mat E. G. Lagerlöfas buvo jau senokai miręs, be to, negarsėjo itin gera reputacija. Vis dėlto pasinaudodama nežabota fantazijos galia S. Lagerlöf pabrėžė šeimos svarbą gyvenime, taip pat atskleidė savo požiūrį į žmogaus moralines vertybes, dvasinius dalykus, galima geriau suvokti jos kūrybos paslaptis. Savo kalboje Nobelio premijos laureatė didžiausią dėmesį skyrė dėkingumui ir skolai:

„Atėjau pas tave patarimo, – pratariu nutaisydama sunerimusį veidą. – Taip atsitiko, kad įklimpau į dideles skolas.“

„Bijau, kad nelabai galėsiu tau padėti – atsakė tėvas. – Apie šią vietą, kaip ir apie senąją sodybą, galima pasakyti, jog čia yra visko, išskyrus pinigus.“

„Manoji skola nėra pinigai“, – tariau aš.

„Tada dar blogiau, – atsakė tėvas. – Pasakok viską iš pradžių, mano mergaite!“

„Nežinau, ar tu man padėsi, – sakau jam, – nes dėl to pats esi kaltas. Ar pameni, kaip sėdėdamas prie pianino mums, vaikams, dainuodavai Beimaną, pameni, kaip mums keletą kartų žiemą skaitei Tegnerą, Riunebergą ir Anderseną? Šitaip įgijau savo pirmąją didelę skolą. Tėve, kaip turėčiau jiems atsilyginti už tai, kad išmokė mane mylėti pasakas bei didvyrių žygdarbius, gimtąją žemę bei žmonių gyvenimus visoje savo didybėje ir visame savo menkume?“

Man tai pasakius, tėvas atsisėda į supamąjį krėslą ir su meile žvelgia į mane. „Džiaugiuosi, kad buvau drauge tau įgyjant šią skolą“, – sako jis.

„Taip, tėve, čia tu teisus, tačiau turi atminti, jog tuo viskas nesibaigė. Prisimink, kad turiu daugybę kreditorių. Pagalvok apie visus tuos neturtingus ir benamius kavalierius, kurie jaunystėje keliaudavo po Vermlandą vaidindami bernelius ir dainuodami dainas! Jiems esu skolinga už beprotiškus nuotykius, šmaikštavimus ir nesibaigiančius juokus. Pagalvok apie visus senolius, kurie sėdėdavo mažose, pilkose pamiškėse ir pasakodavo apie vandenius, trolius bei kalnų pagrobtas mergeles! Tai jie išmokė mane, kaip poezija gali nusidriekti tvirtais kalnais ir juodais miškais. Ir dar, tėve, prisimink visus išbalusius vienuolius ir vienuoles įkritusiomis akimis, kurie sėdėdami tamsiuose vienuolynuose regėjo regėjimus ir girdėjo balsus! Jiems esu skolinga už kreditą iš didžiojo legendų lobyno, kurį jie surinko. O kur dar slėnių valstiečiai, kurie iškeliavo į Jeruzalę! Argi nesu skolinga ir jiems, nes gavau užduotį apie juos parašyti? Be to, tėve, esu skolinga žmonėms ir visai gamtai. Žemės žvėrims ir dangaus paukščiams, gėlėms ir medžiams už jų papasakotas paslaptis.“

Man kalbant, tėvas linkčioja, šypsosi ir visai neatrodo susirūpinęs.

„Turbūt supranti, tėve, kokia yra sunki skolos našta? – sakau dar labiau surimtėdama. – Žemėje niekas nežino, kaip galėčiau ją atiduoti. Sakau, gal čia, danguje, žinosite.“

„Taip, mes galbūt tai žinome, – atsako tėvas per daug nesirūpindamas, kaip kad visada darydavo. – Duosiu patarimą dėl tavo rūpesčių. Vaike, nebijok!“

„Taip, tėve, bet to nepakanka, – sakau aš. – Esu skolinga visiems, kurie rūpinosi kalba, nuliejo ir suformavo gerą įrankį ir išmokė mane juo naudotis. O argi nesu skolinga tiems, kurie kūrė bei rašė prieš mane, kurie pavertė tai puikiu pasakojamuoju menu apie žmonių likimus, kurie davė idėjų bei nurodė kelią? Argi nesu visapusiškai skolinga visiems, kurie daugiausia kūrė mano jaunystėje – nuo didžiųjų norvegų iki didžiųjų rusų? Ar nesu skolinga dėl to, kad gyvenu laiku, kai kūryba mano šalyje klesti…“

Bernardinai.lt