Rimvydas Šilbajoris. Nepakartojamojo liudytojas – Albinas Marius Katiliškis

Tragiškasis Šekspyro princas, išgirdęs šiurpią paslaptį iš savo tėvo šmėklos ir pats išsigandęs galimų­jų nebūties sapnų, pavadino meną tikrovės veidrodžiu. Jis norėjo, kad tame veidrodyje žudikas atpažintų savo nuodėmę ir galbūt, kad visas pasaulis, save ten pamatęs, suprastų, koks jis klaikus. Bet kritikai, vaizdingo palygi­nimo suvilioti, užmiršo jame glūdinčią grėsmę ir pradėjo kalbėti, kad menas apskritai yra tikrovės atspindys. Už­miršo jie ir tai, kad savo esme literatūra negali vien tik kartoti tikrovę kaip negyvas mėnulis, šviesdamas sveti­mais saulės spinduliais. Menas yra kažkas kita negu ja­me vaizduojamasis pasaulis; jis turi savo nuosavą gyvy­bę. Jis yra kaip gėlė, kuri susideda iš saulės šviesos ir iš drėgno žemės juodumo, ir iš vėjo dvelkimo, ir iš lietaus lašų, bet pati ji visai nepanaši į ją supančią ir sudaran­čią tikrovę. Ji nėra nei saulė, nei vėjas, nei žemė, nei lietus, o kaip tik gėlė – kažkaip nesuprantamai iš tikro­vės susikūręs ir joje augąs stebuklas.

Katiliškio kūrybai galioja abidvi meno sąvokos. Jo tikrai savitas kūrybinis pasaulis išauga organiškai iš gy­venimo tikrovės kaip gėlė arba, geriau sakant, kaip ru­pus, išsišakojęs ąžuolas. Tuo pat metu jame, kaip tragiš­kam veidrody, atsispindi ir mūsų visų bendras likimas – mūsų didelis ir juodas praradimas, kurį vadiname tremtim.

Taip Katiliškis rašytojas sprendžia tą patį sunkųjį būties uždavinį, kuris stovi ir prieš kiekvieną iš mūsų: kaip bū­ti tartum ąžuolas visoj amžinybėj nepakartojamu, vie­ninteliu individu ir vis dėlto pasilikti laiko ir įvykių ne­atskiriama dalim, priklausyti istorijai.

Pirmaisiais tremties metais mus ištikęs praradimas buvo ypač sunkus tuo, kad kaip tik šito uždavinio spren­dimas atrodė nebeįmanomas. Palikę savo žemę, vienu sykiu lyg ir netekom savo individualybės, tapdami tiktai bėglių minia, ir kartu buvome šiurkščiai ir staigiai išmes­ti iš istorijos eigos. Lyg būtų kas ant paskutinio tėvynės kiemo vartų užrašęs: „Palikite visą viltį tie, kurie pro juos išeinate”.

Dėl to praradimo šmėkla ir vaikšto per visą pirmąjį Katiliškio novelių rinkinį „Prasilenkimo valanda”. Au­torius, atrodo, stengiasi suprasti patį praradimo faktą kaip tokį, išgyventi įvairius jo niuansus įvairiomis aplin­kybėmis, tarp kurių tėvų žemės netekimas tiktai vienas iš daugelio galimų variantų. Kartais likimo nuskriaus­tieji būna juokingi, kaip novelėj „Ponios kiaulytės galas”, kur dypukų stovykloj ponia, palikusi Lietuvoj vyrą, da­bar praranda savo numylėtą ir gerai nupenėtą kiaulytę, prigėrusią srutų duobėj. Jau pats pavadinimas duoda su­prasti, kad galbūt ponia kiaulytė čia svarbesnė negu po­nios kiaulytė ir kad ta nešvari duobė yra mūsų dypukiškas, niekam nereikalingas gyvenimas. Kitur juokas dings­ta ir lieka tik skaudus susimąstymas, kad gal tėvynę jau praradom dar prieš ją palikdami, nes užteršėm jos gyvą­ją versmę, ją išduodami svetimiems dievams. Taip „Šuli­nio istorijos” novelėj žmogus netenka tyro ir gaivaus tėviškės šulinio vandens – šulinio, kurio dugne glūdėjo visos jo šventos vaikystės svajonės. Vokiečiams ateinant, raudonieji lietuviai milicininkai ieškojo kaime partizanų, ir vienas tų milicininkų peršautas įkrito į šulinį ir užteršė jį savo pūvančiu lavonu. Abiejose novelėse puolame į praradimą kaip į kokią duobę. Kartais ta duobė pavirsta beviltiško sąžinės graužimo plačia bedugne, kaip nove­lėj „Nuobodžiu krantu”, kur vyras pameta, palieka Lietu­voj žmoną, manydamas, kad ji buvo jam neištikima. Tik daug vėliau – per vėlai – tremtinių   stovykloj   iš   savo buvusio konkurento jis sužino, kad žmona jį vis dėlto tikrai mylėjo ir kad nereikėjo jos palikti.

Visas novelių rinkinys yra lyg muzikos temos ir va­riacijos praradimo raktas. Bet tuo pat metu jame vyksta ir priešingas procesas – Katiliškis ten ieško ir suranda, ir mums atneša dovanų pats save – menininką. O tai nė­ra lengva, nes pasitaiko viliojančių akligatvių, kurių rei­kia atsižadėti, juos, taip sakant, prarasti tam, kad atsi­rinktum tikrąjį kelią, atitinkantį paties kūrėjo asmenybę, vidinę jo dvasinio gyvenimo logiką. Kartą, pavyzdžiui, autorius pasidavė pagundai pamėginti per daug iš karto pasakyti, pažaisti praradimo temos atspindžiais, kartu įjungdamas ir romantišką, sakyčiau, retorišką stilių, ir ..dirbtinai natūralų” miesčionišką dialogą, ir literatūrines užuominas nuo Knuto Hamsuno iki ironiškai traktuoja­mos pastoralės, dar pridėdamas žiauraus patoso ir melo­dramatiškų efektų. „Nutolusios meilės” novelėj matome šlapią sniegą ir tamsią, vėjuotą naktį, per kurią, kaip ir pridera tokiomis naktimis, eina du nelaimingi žmonės, „kaip nuplėšti lapai”. „Pasiusti galima tokioje velnių veselijoje”, melodingai prabyla vienas iš jų ir prideda kaip iš tribūnos: „Bet galvas aukštyn ir į priekį su narsa!” Ko­dėl tie du vyrukai klaidžioja po laukus naktį? Ogi todėl, kad jiems prisiėjo palikti šaunią puotą pačiam įkaršty. Tai čia jau pirmasis praradimas – pašėlusiai geras buvo konjakas. Antrasis praradimas galbūt dar didesnis – ta puota turėjo būti vieno iš jų, vardu Kalikstas, sužadėtu­vės, bet sužadėtinė jį atstūmė ir pasirinko kitą. Jo drau­gas, norėdamas paguosti šį vyno ir meilės netekusį žmo­gų, tokiu romantišku vardu, papasakoja jam savo paties praradimo istoriją – melodramą su dvigubu geluonių, nes jis neteko mylimosios todėl, kad ši buvo prieš tai jau praradusi visą savo grožį. Jaunystėje šis vyras buvo įsi­mylėjęs saulėlydžio rausvai apšviestą mergaitę, parašęs ir nusiuntęs jai jautrias eiles (pavyzdys: „Naktimis neuž­miegu ir sapnuoju / Tave, o mano nepažįstamoji”). Ne­pažįstamoji vis dėlto neparodė noro susipažinti, bet vie­ną dieną jis ją užtiko miške, grybaujančią, verkiančią ir kartojančią jo eiles. Ir tada paaiškėjo visa tragiška pas­laptis – mergaitė vaikystėje buvo sirgusi raupais ir šiltine ir netekusi visų savo plaukų, o su jais ir galimybės būti kada nors kieno mylima. Dėl to ji ir slapstėsi nuo visų su savo blizgančia, prakaituota plike. Herojus po to mus informuoja, kad jis nepersišovė kojos, kaip leite­nantas Glanas, ir pasiūlo dar išgerti. Yra dar toj novelėj dantų kalenimas ir karštligiškas veidų degimas, ir, kaž­kodėl, autentiška, maloni kaimo žmonių šnekta.

Katiliškis įžengia į daugiau žadantį kelią, kada jis stengiasi praradimo pergyvenimą išsakyti visų pirma ne per žmogų ir jo tragišką arba melodramatišką situaciją, bet per gamtą, per savarankiškai ir amžinai pulsuojančią gyvybės srove, kurios dalim žmogus gali būti ir nebūti. Kaip tik tas nebebuvimas tėviškės peizažo dalim ir su­daro visą praradimo sopulio įtampą. Iš esmės tai poetiš­kas rašymo būdas, ir jam reikalinga savita, lyriška ir kartu daiktiška, sodri kalba. Pirmieji žingsniai ta kryp­tim matyti jau pačioj pirmojoj rinkinio novelėj, kuri ir pradedama peizažu:

 

„Skęstate jūs praeities rūkuose – medžiai – didžiųjų mano atminimų vasaros. Basų kojų brydė dar buvo likusi žvangučių lankoje, kur pūkinės miglos ritosi iš slėnio, ir nuėjo pjovėjų būrys tuo metu, kai pailsės saulės atšvai­tas tiško plieno ašmenyse”.

Dėmesį patraukia aiški pastanga iš sakinių ritmo iš­gauti paslėptą ilgesio melodiją ir drauge sukurti peizažą, tiesiog pavadinant tuos dalykus, kurių eiliniai romantiški rašeivos dažnai nė nepastebi. Čia matome ne šiaip sau margus žolynus, bet konkrečią žvangučių lanką, ne ab­strakčius tolimos vaikystės takelius, bet aiškiai įsirėžusią basų kojų brydę. Antrasis sakinys, tiesa, kažkaip pasime­ta, praranda ritmą ir formą, autoriui besistengiant į jį sudėti vos ne visą vakarą. Dėl to įdomu, kad daug vėlesnėj šios novelės redakcijoj, rinkiny „Šventadienis už miesto”, randam šį sakinį sutrumpintą ir padalintą pu­siau:

 

„Basų kojų brydė dar buvo likusi nutraukus pjovėjų būriui. Pailsęs saulės atšvaitas ruseno plieno ašmenyse”.

Ramus, pavargęs žodis „ruseno” čia geriau sutinka su vakaro nuotaika negu dinamiškas „tiško”, O pūkinės miglos dar išsisklaidė todėl, kad jos pirma trukdė maty­ti tiek pievoj tą brydę, tiek ir dalgio ašmenų rusenimą.

Kiekvienu atveju tikras menas prasideda ten, kur idė­jinės, emocinės ar filosofinės problemos visų pirma pa­virsta į kalbos, sintaksės ir stiliaus problemas, lygiai kaip ir, pavyzdžiui, skulptūroje mintis ir forma privalo pir­miausia tapti akmens savybių ir kalto aštrumo, ir skulp­toriaus rankos jėgos aspektais. Katiliškis šiandien yra mums mielas ir vertingas rašytojas kaip tik todėl, kad šitą pagrindinę kūrybos sąlygą aiškiai suprato ir kantriai, be atvangos, tobulinosi ją pildydamas.

Nežiūrint sugebėjimo taip atkurti savo vaizduotėje mus supančią gamtą, kad pačiam jos paveiksle įsikūnija mūsų žemiškieji išgyvenimai, autorius vis tiek turi su­rasti savo veikaluose vietą ir pačiam žmogui. Ir tai to­dėl, kad,, pirma, bet koks menas galiausiai kalba tik apie žmogų, o, antra, Katiliškis, nors dvasia ir poetas, rašo prozos veikalus, ir dėl to jam reikalinga fabula, reikalin­gas sąmoningas, jaučiąs ir galvojąs žmogus, veikėjas. Ši­ta problema irgi neišsisprendžia iš karto – yra ir čia akligatvių. Paimkim, pavyzdžiui, „Prasilenkimo valandos” novelę iš to paties pavadinimo rinkinio. Pagrindinis vei­kėjas – romantiška figūra, žmogus, neturįs jokių ryšių su aplinka ir nebijąs visiškai nieko, nes pati didžiausia nelaimė, kokią jis tik galėtų įsivaizduoti, jau buvo jį iš­likusi. Dabar jis sako:

 

„Aš pasidariau tartum riebalais išteptas, nuo kurio nu­bėga vanduo – visa, kas nereikalinga. Dienų dienom ga­liu stebėti gyvenimą su visom jo apraiškom, patsai palik­damas nuošalyje. Man tereikia sugretinti tai, kas buvo ir kas dedasi, kad galėčiau patvirtinti menkystę ir visišką beprasmybę”.

Sis žmogus yra visiškai laisvas ir nepažeidžiamas to­dėl, kad nebeturi daugiau jokių vilčių ir jokio reikalo gy­venti. Toks herojus ateina iš jau senos literatūrinės tra­dicijos. Tai ir Byrono Childe Harold, su nykia ramybe žvelgiąs į nutolstantį Anglijos krantą, ir Lermontovo Pečiorinas, kuris žiovaudamas stebi, kaip kiekvienas jo prisilytėjimas prie kitų žmonių gyvenimo atneša jiems kančią ir mirti. Šitoj literatūrinėj tradicijoj tai savotiš­kai įdomi figūra, bet Katiliškiui jinai palieka svetima ir tuščia – kažkoks atklydėlis iš kitų pasaulių, neišplaukiąs iš vidinės rašytojo kūrybos logikos. Tai yra todėl, kad, pastatęs vieno žmogaus sąmonę prieš bendrąjį gyvenimo upės tekėjimą, autorius šiuo atveju nutraukia jam būtiną grandinę, kurioje žmogus turi būti organiška ir neišven­giama gamtos buvimo išdava.

Visai kitaip problemos sprendimas užsimezga „Nelai­mės” novelėje. Iš pradžių atrodo, kad herojus čia irgi tokia pat kilniai beviltiška, romantiška figūra, nepalie­čiama ir paslaptingai patraukli savo vienatve. Albinas Derkintis mėgsta stovėti sukryžiuotomis ant krūtinės rankomis, jo žili plaukai paausiuose, platūs pečiai ir su jais nesiderinanti „mergaitės šypsena”; ir toks „begali­nis abuojumas ir bodėjimasis stovyklos nuotaikomis ir džiaugsmais”. Bet jisai nuo savo literatūrinio šablono iš esmės skiriasi, nes supranta, kad yra intymus ryšys tarp žmogaus ir visų gamtos procesų:

 

„Viso to šaknys glūdi daug giliau… Toji mažytė sėk­la, suplėšiusi kevalą, suleidžia savo rajus čiulptukus į molį, įsiskverbia į uolenas, perauga smėlynus. Ir kai nu­kertamas medis, kelmas vis tiek leidžia atžalas. Nei saus­ra, nei ugnis negali išnaikinti tų gyvų gelmės raizginių. Jie yra susikūrę saugioje vietoje – žmogaus širdyje”.

Autorius toliau rašo, kad „Albinas Derkintis nusigrę­žė nuo lango, tarsi norėdamas patirti, kokį įspūdį paliko jo samprotavimai”, {spūdis neblogas, čia jau daug ža­danti pradžia. Tik dar reikia išmokti taip rašyti, kad tai nebūtų vien samprotavimai, kad žmogaus ir gamtos gy­venimas nebūtų dirbtinai jungiamas sąmoningomis pa­ralelėmis kaip „Paryčio vėsos” novelėj – žmogus nelai­mingas: lauke siaučia audra; prašvito ramus rytas – nusiramino ir žmogus. Reikia, kad mes atpažintumėm tik vieną buvimą, kuriame žmonės, daiktai ir gamta – tai tik įvairūs tos pačios ir nedalomos būties aspektai. Sitą ne­dalomumą Katiliškis ir pasiekia kitame savo veikale „Užuovėjoje”.

 

II

 

Jau nuo pat pradžios mus ten patraukia speciali kalbos kokybė, kažkokia magiška jėga, kuri mus užkre­čia autoriaus vidiniu gyvenimu; pripildo jį užvaldžiusiu jausmo, nes jis tą jausmą išreiškia per daiktus, per pa­čias gamtos apraiškas. Atrodo, lyg kentėjimas, džiaugs­mas ar ilgesys būtų ne žmogaus, o pačios gamtos savy­bės, užgimusios vėjo dvelkime ir gėlių žydėjime ir per­duotos į mūsų sąmonę, kad mes jas saugotume ir tobulin­tume. Štai pavyzdys:

 

„Anų valandų palaima aplankė mane. Ko nebesiti­kėjau ir nebelaukiau, ir tariausi visa tai jau seniai užmir­šęs, kaip sušalusio miškinio obuolio skonį, kai jis, atne­štas iš speigo ir atsileisdamas viduje, pakvipo saulėta pa­lauke”.

Obuolys tiktai yra, jo skonis yra tai, ką žmogus jau­čia jame, o palaima – tai, ką tas jausmas žmogui reiš­kia. Tuo būdu nutiesiama grandinė, jungianti sąmonę su organišku buvimu. Kartais tai, ką jaučiame, neturi jo­kio vardo, bet vis tiek glūdi pačios gamtos aprašyme ir niekaip kitaip negali būti išsakyta, pavyzdžiui, kada skai­tome, kad „ir eglių žievės, ir jų žalių spyglių rūgštim atsidavė vėjas” arba kad „sodžius suposi kmynų žie­duose, apsalęs žiogelių ir svirplių čirpime”, arba vėl, apie bites, kad „tiek daug gyvasties vasnoja sparnais aplin­kui”. Kitaip sakant’, išgyvenimas pas mus ateina ne iš vi­daus, iš mūsų dvasios pasaulio, bet iš lauko, per mūsų penkis pojūčius. Įdomu ir tai, jog Katiliškis ne visuomet atrenka tiktai tokius vaizdus, kuriuos bendrai priimta laikyti estetiškais1, švelniais ar lyriškais. Dažnai vaizdas būna pusiau humoristinis, kaimietiškai rupus: „ruduo ne­jučiomis kyštelėjo parudusią barzdą” arba jau ir visai šiurkštus, nemandagiai užgaunąs jautrią ponišką nosį, pavyzdžiui, kad kaimo gaspadinė turguje „silkėm nuga­ras gnaibo ir turškiasi po rašalą, kaip antis”. Svarbu tai, kad viskas, ką vaizduose matome, yra tikra teisybė, ne­išskiriama dalis to gyvenimo, kuriame obuolių ir kmynų kvapas, ir silkių rašalas, ir sūri ašara ant veido sudaro vientisą būties tekėjimą, kuriam priklausome kiekvienas.

Viskas prasideda nuo žemės – viskas, o ne tik elegantiš­ki, estetiški malonūs įspūdžiai.

Vientisumo su gamta principas išlaikomas ne tik kal­boje, stiliuje, bet ir pačioj veikalų struktūroj. Žanro at­žvilgiu „Užuovėja” sudaro grupę epizodų, lyg ir prisimi­nimų apie vieno aukštaičių kaimo buitį ir žmones. To­kio pobūdžio veikalą rašant sunku apsieiti be tam tikros įžangos, kuri mus perkeltų iš vienos būties plotmės į ki­tą. Tam perkėlimui atlikti būna įvairių priemonių. Marcei Proust tai pasiekė specialiu pyragėlio skoniu burnoj, Goethe pradėjo savo „Faustą” su šmėklomis’, susibūrusiomis apie autorių ir užvaldžiusiomis jo mintis ir jausmus; dar kitas galbūt surastų kur palėpėj seną dienoraštį, o Kati­liškis aprašo debesis:

 

„Aš mačiau debesis, kylančius priešais iš vandenų. Juos pažinau ir ko nesurikau iš laimės – pačią pažvelgi­mo akimirką. Jie lipo, vertėsi, kabinosi, lyg rankomis iš gilumos, ir paskui lėtai, pamažiukais, sugulė panamės danguje. Galva apsisuko bežiūrint užsivertus, ir širdis suskambo varpu. Mes vėl susitinkame, mano jaunų dienų auksiniai debesys! Kokiais keliais turėjom išklajoti de­šimtis metų, kad susidurtume akis akin svetimų pasaulių tolimam krašte! Dieve brangiausias!”

Autorius nesako1, kad tai svetimi debesys, kurie tik atrodo be galo panašūs į kadaise tėviškėj matytus, bet tiesiog, kad tai tie patys seni jo draugai, kurie „sugėrė rasą anuomet nuo mūsų pievų ir vasarojaus”, ir tame džiaugsmingame atpažinimo momente magiškai susitin­ka praeitis ir dabartis, ir mes net nepastebim, kaip per­sikėlėm atgal į Lietuvą, į buvusias dienas. Ir suplaukia tada į tuos debesis tiršti dūmai iš trobų kaminų ir iš piemenėlių laužo, paskui dar iš kuliamosios mašinos ka­tilo, ir išsivysto iš jų pamažu seni, gerai pažįstami žmo­nės, ir mes jau kartu su autorium einame tėviškės keliu, šnekam su ūsočium dėde Vaitiškiu, esame namuose, Gružiškių kaime.

Svarbu suprasti, kad tie debesys ir iš jų palengva iš­ryškėjęs kaimas ir žmonės nėra vien tiktai tėvynės ilge­sio metafora, bet egzistuoja ir iš tikrųjų, visiškai tiesiogi­ne, neperkeltine prasme. Šičia ir glūdi realizmo jėga literatūroj – išvesti žmogų tiesiog iš jį sudarančios tik­rovės ir tada parodyti, kokiu būdu žmogus atpažįsta, kad jis yra daiktų ir žemės neatskiriama dalis, ir kaip iš to atpažinimo savaime išplaukia gilus ir tvirtas gyvenimo prasmės supratimas. Pavyzdžiui, „Polaidžio” epizode yra toks senis Dryža, kuris, rūpestingai ir kantriai padaręs alų, kaip tai nustatyta iš senų senovės, išeina apvaikš­čioti savo laukų:

 

„Vėjas vis judino slenkantį ūkininko šešėlį, jis ėjo vis didyn ir keliavo į tolį, ir pagalvojo Juozapas Dryža, kad nėra gal piršto dėjimui vietos jo dirvose, kur nekrito šim­tą kartų jo šešėlis. Šimtą kartų vasaros rytais, kada jis ilgas taip, kaip vakare. Ir vidudieniais, kada jo lik trys pėdos. Ir ūkanose, ir lietuose turėjo kristi jo šešėlis, kaip žingsnių sukeltas šlamesys, kaip trupėjimas grumsto ir traškus velėnos slydimas nuo raikančios žagrės. Tuo būdu įgyta amžina savastis žemei. Ne pinigais ar kuom nors kitu. Savo šešėliu nuklostyta, nučiupinėta pirštais, nulelenta naginėm, iškilota kas metas į saulės šviesą”.

Ir tada Dryža suvokia, kad jis ir žemė yra ta pati es­mė, kad jis liečia tą žemę ranka: „kaip neregys mylimą veidą”, ir ateina ir mums staigus, kaip dyglys per širdį, supratimas, kiek daug iš tiesų praradome, atsukę nugarą Į savo namus. Ir dar kitas ateina supratimas – kad ži­noti ir priimti gyvenimo prasmę yra tas pats, kaip ži­noti ir suvokti, kad mirtis neišvengiama tos prasmės da­lis. Šitas epizodas iš tiesų aprašo senio Dryžos mirtį, kaip jis nueina atgal į savo protėvių žemę, visą amžių gyvenęs „santarvėje su mirtim”. Mes, kurie to suprasti ir priimti nepajėgiame, be galo mažyčiai pasidarome šito milžino Dryžos paūksmėje.

Taip išryškėja esminė Katiliškio pažiūra į žmogų kaip į galutinį žemės vaisių. „Pažiūra” gal čia netinkamas žodis, nes dvelkia kažkuo išgalvotu, primena teorijas, principinius nusistatymus, tuo tarpu iš tiesų čia vyrauja jausmas, panašus į žinojimą. Taip jau išeina iš vėjo dvel­kimo ir pušų kvepėjimo, ir javų augimo, kad užsimezga sąmonė ir ateina žmogus, kaip „Kaitros” epizode Petriu­kas, „karštos vasaros radinys”. Pasižiūrėkime į jį:

 

„Vaikas voliojosi, pynėsi vikiuose. Jo balsas buvo, kaip cypsėjimas paukščiuko, šiltoje gūžtoje, krūmų tan­kumyne, javų pašaknėse, vilna susivėlusioje ir sukritusioje žolėje. Patsai vasaros brendimas, patsai vidudienis ir žemė, kaip perinti paukštė, plačiais sparnais apgūžusi trapias, besikalančias gyvybes”.

Tačiau būtų labai didelė klaida užsisvajoti šių lyriš­kų vaizdų grožybėj, pradėti galvoti, jog Katiliškio kai­mas – tai toks pastoralinis paveiksliukas, kur porceliano piemenukai gano gryno šilko aveles. Anaiptol – tikrovė jam turi gaižų skonį, kaip ąžuolo gilė; ten yra ir rau­menų skaudėjimas, ir prakaito kvapas, ir paslėpta likimo grasa, alkanu žvilgsniu sekanti žmogų, kaip katinas ma­žus paukščiukus. Yra ten ir vakaro, ir dvasios sutemos, ir žiemos speigai, ir žmogaus klastinga, nedovanojanti šir­dis. Tiek „Užuovėjoj”, tiek ir „Miškais ateina ruduo” ro­mane žmogus yra visapusiškas, švelnus ir kietas, ly­riškas ir rūstus kaip pati gamta, ir jo džiaugsmai ir ken­tėjimai turi savo šaknis toj pačioj žemėj, iš kurios auga usnys ir kviečiai.

Šiaip dažniausiai literatūroje žmogaus profilį atpa­žįstame pagal savybes, kurios galiausiai yra kažkuria prasme moralinės, t. y. iš esmės skiriasi nuo kitų gyvybės formų. Bet apie Katiliškio žmones labai sunku daryti mo­ralinius sprendimus, jeigu norima juos išvesti iš kokio nors .transcendentinio tikėjimo arba iš intelektualinės, ab­strakčios vertybių sistemos. Kada visi žmonių veiksmai turi savo pradžią gamtos dėsniuose, kurie juk negali būti kaip nors moraliai vertinami, tikruoju visų vertybių ma­tu pasidaro gamta, pats amžinas visatos buvimo faktas. Vienintelis moralinę vertę turįs veiksmas tada gali būti tiktai susitaikymas su tuo visatos faktu – nebūtinai nu­silenkimas jam; atsižadėjimas savo žmogiškųjų polėkių, bet sąmoningesnis priėmimas ir savęs, ir pasaulio tokių, kokie esame, apsisprendimas už organišką gyvybės ir mir­ties principą su visomis jo pasekmėmis. Jeigu kalbėtume apie filosofinį Katiliškio kūrybos aspektą, tai jį sudaro šita giliai visose tikrovės apraiškose glūdinti, daug iš­gyvenimų ir kentėjimų slepianti dvasios ramybė, amži­noji visatos rimtis.

Tačiau dėl šito pačios gamtos stovėjimo Katiliškio kū­rybos centre susidaro lyg ir optinė iliuzija, lyg ir išdyla žmogaus profilis jį supančioj tikrovėj. Atrodo, kad jam charakteriai vaidina mažesnę rolę negu aplinkybės, ku­riose jie atsiduria, ir dėl to skaitytojas, nežiūrint daugy­bės visokių nuotykių, komedijų ir tragedijų, lyg ir pasi­genda žmogaus nepriklausomai atliekamo veiksmo, laisvai pasirinkto šviesaus arba tragiško likimo. Čia nenorima pasakyti, kad jo charakteriai lėkšti ar netikri’, kad jiems trūksta individualumo. Kaip tik priešingai – iš daugybės žmonių, kuriuos sutinkame jo romanuose ir novelėse, kiekvienas savaip daugiaspalvis ir gyvas, nepakartojamas ir neužmirštamas. Kas galėtų užmiršti, pavyzdžiui, tą ra­mų dvasios milžiną Dryžą arba keistai bejėgį, savo aist­rų ir gyvenimo vėjų blaškomą stipruolį Tilių Gelažių, ar­ba, vėl, turtingą ir gašlų senį Doveiką, kuris praleido amželį, ardamas žemę mylinčia ranka, bet taip pat ir vi­sais būdais skriausdamas silpnesniuosius, kad pats dar daugiau praturtėtų, ir kuris jaučiasi, kad jis kaip upė; į kurią taip savaime suteka visokių žemiškų gėrybių upeliai. Dalyko esmė ta, kad šitie žmonės mums neužmirštami ir nepakartojami lygiai taip, kaip ir eglė kad stovi vienin­telė ir nepakartojama tankiam eglyne. Jos individualumas statistinis. Panašiai ir Katiliškio žmonių gilumas nėra pastatomas prieš juos supančią tikrovę, bet tą tikrovę tik­tai išreiškia; žmogus savo mintimis ir jausmais tiktai iš­sako tai, kas gamtoje jau savaime glūdi.

Tokiu būdu žmogaus gyvenimo eiga pasidaro lyg ir gamtoje vykstančių procesų galutinė išdava. Kol žmogus neprievartauja gamtos, nesistengia kaip nors nukreipti tos didžiosios upės tekėjimo, tol jis ir pats pasilieka tur­tingas ir tvirtas; rainus savo instinktyviu visatos paslap­čių žinojimu. Bet tada niekas ir nesikeičia, amžinybės laikrodžiui vienodai tiksint, ir neįmanoma duoti gyveni­mui tą staigų tempo pasikeitimą, tą nukrypimą iš nusta­tytos vagos, kurį literatūroj vadinam veiksmu arba fa­bula. Tuo atžvilgiu kiekvienas romanas faktiškai aprašo tam tikrą katastrofą – natūralios dalykų eigos pakeitimą ir jo pasekmes tiek žmogui, tiek ir gamtai. Katiliškio novelių, o ypač jo romano „Miškais ateina ruduo”, kūrybinė dinamika kaip tik ir susidaro iš to, kad žmogus pra­deda keisti gamtą ir pats tada neišvengiamai keičiasi, dažniausiai rieda žemyn, menkėja ir iškrypsta, kol jį ištin­ka tragedija – jo veiksmų logiškas galas. Romano pra­džioj zimagorai kerta mišką, keičia gamtovaizdį, ir kartu su tuo keičiasi jų likimas. Paskui dar ateina balų sausini­mas, kelių tiesimas ir atneša su savim naujus pasikeitimus žmonių gyvenimuose, vedančius į galutinę nelaime. Pa­grindinis veikėjas Tilius Gelažius vis svajoja kaip nors išeiti iš aplinkybių rato, bet jam nesiseka, ir jis, pats to nenorėdamas ir nesuprasdamas, daro tai, ką padėtis dik­tuoja– pasisamdo Doveikai bernu, duodasi gražios šei­mininkės Doveikienės suviliojamas, pameta savo buvusią numylėtinę, ir galų gale mes jį matome gulintį kruviną pievoj, peršautą pavydaus Doveikos.

Šitas neišvengiamas nelaimės artėjimas yra autoriaus labai gerai apvaldytas romano struktūros atžvilgiu. Griežtai kontroliuodamas kiekvieną žingsnį, rūpestingai apgalvodamas kiekvieną smulkmeną, autorius vis dėlto sugeba sudaryti gaivališko žemyn smukimo iliuziją, tar­si kokia didelė upė nejučia kauptų jėgas, didintų greitį ir staiga užlūžtų baisiu katastrofos kriokliu, nusinešda­ma su savim bergždžiai kovojančius žmones ir jų men­kus laivelius. Romano kreivė susideda iš lėto; laipsniško nelaimės ženklų augimo, vis didėjančio jausmo, kad turės įvykti kažkas negero, ir po to – staigios katastrofos, ka­da susikerta visi keliai ir veikėjus užgriūva skaitytojo jau seniai nujausta katastrofa. Kai kurie veikėjai pasilieka akli beveik iki pat galo, o kitiems yra duota pasibaisėtina dovana skaityti ir suprasti visus ženklus ir permainas ir žinoti, kad tragedija tikrai įvyks, ir vis tiek pasilikti be­jėgiams gyvenimo srovėj.

Iš pradžių tie ženklai sunkiai pastebimi. Stai Tilius, ką tik susiderėjęs dirbti pas Doveiką, išsineša neaiškų įspūdį, kad naujoji šeimininkė Doveikienė labai jauna ir graži. Prie to įspūdžio, tačiau, prisideda ir dar vienas, ypatingas jausmas:

 

„Jos pavidalas tai traukėsi, tai tįso, tartum žiūrint pro langą, kur įdėtas prastos gamybos stiklas, nevienodais sluoksniais susiklostęs ir bjauriai sudarkąs daiktus ir žmones”.

Tuo būdu tarp Tiliaus ir Doveikienės jau iš karto atsi­stoja toks likimo stiklas, pro kurį galima kiaurai matyti, lyg jo ir visai nebūtų, bet kuris vis tiek jau sudarko jų veidus nelaimės ženkle.

Romanui rutuliojantis, perspėjimai dažnėja. Dovei­ka jautriai miega, jis laiko parankiui užtaisytą šautuvą. Tiliaus ir Agnės meilės istorija, rodos, taip švelniai lyriš­ka, gaivališka ir nenugalima, vis dėlto negali išvesti jų iš likimo paruoštų pinklių. Skaitytojas tai gali nujausti iš to, kaip aprašomas vienas jųdviejų pasivaikščiojimas: gra­žus miško takelis atsimuša į bjaurų klampyną.

Paskui negeras nujautimas lyg ir išplečia savo spar­nus virš visos vietovės. Žmonės dirba, keičia aplinką;, o virš jų pakimba nyki grėsmė. Senas eigulys, įpratęs skai­tyti gamtos hieroglifus, labai priešingas pelkių ir ežero nusausinimui, visur mato ženklus, žadančius nelaimę:

 

„Senasis jau dabar gali pasakyti’, kuom baigsis ta velnystė. Kas upę ir nuleis ežerą. Tai kur pasidės lietaus vandenys, ir kur susirinks palaidžių nuvarytas sniegas? Jis pasakytų, bet kas jo klausys? Gerai, gerai. Tai ko traukiasi gyvatės iš tyrelio, jeigu gerai? Vieną jis matė suvažinėtą ant vieškelio, kai buvo atkrapenęs prie grio­vio ir ten jį apnešė dulkėmis nužviegusi, juoda, kaip kur­mis mašina. Ir už laidario, už epušroto, kur prasideda lieknas, vadinamas Velnio akim, jos rinkosi tabūnais ir po kelias, virvėmis susivijusios, šliaužė paupin ir plaukė j kitą pusę”.

Šitaip visa romano atmosfera prisipildo negero nujau­timo gyvatėmis ir palengva užnuodija žmonių širdis. Jau paskui paaiškėja, kad Doveikienė savo vyro niekados ne­mylėjo, bjaurėjosi juo, gašliu seniu, ir nebesitverdama il­gėjosi jauno, stipraus Tiliaus. Vėliau miršta juodasis pra­našas eigulys, ir kaip tik Tilius iškasa jam duobę, tuo tarpu jausdamas, kad po jo paties kojomis veriasi kita duobė. Doveika, apvaikščiodamas savo’ laukus, randa nu­gulėtą vietą rugiuose ir žmonos šukas, tačiau neatpažįsta. Jis dar nežino, kad jo žmona jau seniai leidžia naktis su Tilium, niekas dar to nežino, ir vis tiek visi jaučia, kad kažkas darosi ne taip. Tilius jau galutinai atsisvei­kina su Agne, niūriai galvodamas, kaip jis vis giliau grimzta j piktą ir klastingą liūną. Žiūri jis į savo šei­mininko vienkiemį ir mąsto:

 

„Saulė pakyla ir nusileidžia. Basiuliškių vienkiemyje taip neišpasakytai tylu. O vieną dieną viskas susijauks ir istorija pasibaigs negražiai”.

Taip Tilius laukia, „kas kaitas vis baisiau ir baisiau”, o istorijos galas jau visai čia pat. Staiga Doveikos nu­skriaustas mažažemis Krivickas Vargdienis uždega miš­ką, tikėdamasis Doveikai pakenkti. Gaisras, tiesa, greit praeina, bet kemsynai smilksta ir toliau, leisdami dvo­kiančius dūmus, degindami iš jų gyvates. Tilius jaučia, kaip jo širdyje „rūpestis smelkėsi lėtai, beveik nepastebi­mai, bet užtikrintai, pastoviai, tarsi skalsus lietus, pra­sidėjęs rūku ir lijundra, permerkiąs iki paskutinio siūle­lio”. Griausmu trenkia staigi atomazga. Doveika iš Ag­nės sužino, kas jos namuose dedasi, ir netikėtai grįžta nak­tį namo, norėdamas užklupti nusikaltėlius, bet ant jo gal­vos krinta dar kitas smūgis – Krivickas šį kartą padega jo daržine. Doveika griebia šautuvą, užmuša Krivicką, paskui pamato Tilių su savo žmona, peršauna Tiiių ir pats tuomi krinta po likimo dalgiu.

Norėtųsi išvengti įspūdžio, jog Katiliškis yra nepa­gydomas pesimistas, kuriam galutinė realybė yra pražūtis. Kaip tik priešingai – po tokio stipraus žmonių tragedi­jos pavaizdavimo jis gali atrodyti net nepagydomu op­timistu, nes jame aiškiai jaučiamas nenugalimas žmogaus ir gamtos gajumas, pro visas nelaimes prasiskverbia pa­slėptas žinojimas, kad ir žmonės, ir gamta ištvers šias permainas, atgaus pusiausvyrą, ir gyvenimas eis toliau. Romane duodama suprasti, kad Tilius galbūt pasveiks ir paveldės Doveikos ūkį ir net pačią Doveikienę ir kad Agnė perkentės savo nelaimę ir susikurs šiokią tokią at­eitį.

Kada menininkas įvykius, nors ir katastrofiškus, visiš­kai kontroliuoja, rezultatas visuomet didesnis negu vien tikrovės pavaizdavimas. Prisideda dar vienas matavimas: visa, kas egzistuoja ant žemės ir danguje, būna dar pa­dauginta iš genijaus, t. y.   iš individualios kūrėjo vaizduotės, išgyvenimo ir sugebėjimo save efektingai išreikš­ti. Bet pasitaiko ir taip, kad pati vaizduojamoji tikrovė menininkui žmogiškai per didelė, kad katastrofa pasidaro jau niekaip nebeišmatuojama, užgriūna ir nusineša su savim ir patį autorių, ir jo sukurtus žmones. Šitaip atsi­tiko „Išėjusiems negrįžti” romane. Ten, kaip žinome, tie­siogiai aprašomas viso mūsų tada buvusio pasaulio su­griuvimas, visatos gaisras, mūsų sielų mirtis. Autoriui neįmanoma planuoti įvykius – jie vyksta savo pačių ne­suvokiama, chaotiška logika. Viskas atsitinka taip grei­tai ir nelauktai, ir beprasmiškai, kad vos yra laiko pasku­bomis ir kartu gana primityviai reaguoti į likimo smūgius. Dėl to, nors „Išėjusiems negrįžti” turinys yra daug dramatiškesnis ir tragiškesnis negu „Miškais ateina ruduo”, pats veikalas, kaip romano žanro pavyzdys, daro kiek menkesnį įspūdį.

Bet ir čia negalima sakyti, jog Katiliškis pasimetė užgriūtas tikrųjų asmeniškų savo išgyvenimų. Atsiminki­me, kad romanas išėjo 1958 m., taigi daugiau negu de­šimtmetį po jame vaizduojamųjų įvykių. Taip pat reikia atkreipti dėmesį ir į autoriaus įžangoje pabrėžtą mintį: „Viskas čia – ir laikas, ir vieta, ir žmonės joje ne tikri, o pramanyti”. Taigi tam tikru atžvilgiu čia turėtų būti, taip sakant, „išgalvotas” chaosas, planuota tragiška be­prasmybė. Tai kodėl tada atrodo, kad įvykiai čia valdo autorių, o ne atvirkščiai? Atsakymas galbūt glūdi ten, kad ne pati nuoga tikrovė užgulė ir sutriuškino autorių, o neapsakomai galingas jausmo antplūdis, sukeltas tau­tos katastrofos prisiminimų. Ši knyga atrodo kaip ne­kontroliuojamas jausmo prasiveržimas ir dėl to savo es­me ji stovi arčiau poemos negu romano, arčiau paties išgyvenimo negu organizuoto jo atpasakojimo.

Dėmesį ypač patraukia poetiška išgyvenimų kokybė – prasmė ir mintis sutelkta daugiau pavieniuose įspūdžiuo­se negu viso romano sąrangoje. Kad ir pats tikrai ir skau­džiai lyriškas praradimo sielvartas. Ankstesniam novelių rinkiny daug rašalo buvo išlieta jį kaip nors pagauti ir užfiksuoti, bet rezultatas kartais būdavo tik romantiška gražbylystė. O čia tas jausmas ateina lyg pauzėse tarp sprogimų – būna tokie nepaprastos tylos momentai, kada aiškiai girdėti, kaip verkia širdis. Ir daug žodžių nereikia, pakanka tik vieno Evangelijos sakinio: „pasi­lik su mumis”. „Pasilik su mumis, saugos mus Dievas”, sako senutė, išvargus motina knygos herojui tėviškę ap­leidžiant, „pasilik su mumis”, šnara medžiai ant seno piliakalnio, ir tų žodžių aidas kartojasi be galo, prasi­skverbia pro visą žūstančio pasaulio triukšmą. Kritišku momentu’, kada herojus žiūri mirčiai į akis, vėl jam pasi­girsta žodžiai: „pasilik su mumis”. Skamba jie ir Kretin­gos bažnyčios šventoriuje, kur du ramūs vienuoliai grė­bia rudenio lapus, ir taip jie tampa vieninteliu ir teisingu atsakymu į visus pabėgėlio sąžinės perkratinėjimus, į pa­stangas griebtis ginklo žūtbūtinei kovai, į negarbingą to ginklo numetimą, į visus nesibaigiančius ir painius isto­rijos momento klausimus. Vėlesniam novelių rinkiny „Šventadienyje už miesto”, „Paukščių” apsakyme, ta pati paslėpto skausmo melodija gervių riksmu pasigirsta aukš­tai virš triukšmingo amerikoniško miesto, kuriame senu­kas tremtinys, jų besiklausydamas, supranta, kad jam jau laikas myrioj, gimtų kapelių besiilgint.

Beprotiškas karo triukšmas palengva nustelbia šį ly­rišką refreną, ir jo vieton ateina karti ironija, toks paka­ruoklio humoras’, rupus, beveik ciniškas žvilgsnis į pa­saulio pakvaišimą. Siam beprasmiškam chaose tai vienin­telis dvasios būvis, kuris gali žmogų išgelbėti, pri­dengti lyg šarvais jo minkštą sielą. Ir iš tiesų tam tikra klaikia prasme galima sakyti, kad situacija juokinga, bent jau žiūrint į ją tokio žmogaus akimis, kurį išaugino ir suformavo miško šlamėjimas ir javų augimas, ir kaimo darbai – tokie paprasti, aiškūs ir išties prasmingi daly­kai, nieko bendro neturį su abstrakčiomis ideologijomis, principais, visokiais „izmais”. Tų „izmų” vardan masiškai žudomi gyvi žmonės ir niokojama žemė, ir kuo baisiau tie du fašizmo ir komunizmo milžinai mušasi, tuo labiau aiš­kėja visiškas jų kovos absurdas. Dėl to ir matome romane, kaip žmogus žiūri į pakaruoklius blaiviomis kaimiečio akimis ir postringauja, kad’, girdi, žmogus „taip neatsie­jamai surištas su žeme. Užtenka tik pusę sprindžio jo ko­joms pakilti, ir jis jau nebe šios žemės gyventojas”. Ar­ba vėl klaiku ir vis tiek juokinga skaityti, kaip du nepataisomi lietuviško kaimo bernai šventą Kūčių vakarą rūpestingai aiškina drausmingam vokiečiui, kad tos gra­žios kalėdinės žvakutės, uždegtos štai taikos ir meilės šventei, yra padarytos – iš žydų taukų!

O kartais vis dėlto nukrinta to juoko kaukė ir iškyla paviršiun tai, kas už jos slepiasi, būtent, baisus ir žvėriš­kas mirtinai sužeistos sielos rėksmas, beviltiškas ir ne­atleidžiąs protestas, kaltinimas, mestas Dievui, žemei ir žvaigždėms. Toks kareiva Jonušas, kurį „velnias buvo ap­sėdęs ir jo liežuvį pamerkęs į verdančią smalą”. Skaus­mo nebepakeldamas, jis užpuola bejėgį klierikėlį, dar vis bandžiusį toj pekloj išlaikyti šviesų tikėjimą:

 

„Mes palikti bandymui ir atpirkimui už kažkieno įsi­vaizduotas nuodėmes, – sako Jonušas. – Jeigu tai visa išei­na iš Jo gailestingos rankos ir apveizdimo Jo visareginčios akies, tai man rodos, kad per maža nuodėmių ir per daug kančios. Kur Dievas milijonams į purvą sumintų karei­vių, kur tiems kūdikiams, jaunoms motinoms ir karšin­čiams seneliams, sukaišiotiems į arimų vagas? …Bet tu nepasakysi, nes tu nieko nežinai, nes tavo Dievas kur­čias ir beširdis. Už vienut vieną neatpirktą nuodėmę tre­mia visiems laikams į savo pragaro ugnis. Tu pasakyk, ar čia yra nors krislelis tiesos? Žmogiškajame teisme nu­teistasis mirti savo mirtimi, reiškia, atlikdamas jam už­dėtą bausmę, užmoka už viską ir jo jau nebegali antrą kartą pakarti. Ir po dvidešimties metų kalėjimo jis išei-, na iš jo švarus – atsimokėjęs ir atpirkęs. O čia ne. Iš Dievo tu niekad neišsipirksi ir Jis tavęs laukia, tau paren­gęs milijonams ir dar milijonams metų pasigėrėtinas kan­kynes”.

Už vienut vieną neatpirktą nuodėmę šie maži romano lietuviai žmonės tapo išmesti į tremties pragarą. Kokia tai nuodėmė? Ogi tai, kas buvo matyti senutės motinos išvargusiose akyse, ką šlamėjo girios: „pasilik su mumis”. Galbūt net ir šitas Jonušo kalbėjimas, šitas, atrodytų, šventvagiškas Dievo užsipuolimas iš tiesų yra tik savotiška malda, tik pakartojimas tų žodžių, kuriuos mokiniai sakė Kristui: „Pasilik su mumis, nes artėja vakaras, ir diena jau baigiasi”.

Iš Katiliškio romano taip ir nesužinome, ar pasiliko su žmogum Dievas. Gal greičiau ne, nes matyti, kaip karo srovės daužomas ir trinamas, lyg akmuo sraunios upės dugne, žmogus tolydžio dyla, trupa, menkėja, kol iš jo pasidaro tik karikatūra, kaip iš didžiojo kombinato­riaus viršilos Rak-čiak-čiak, kurio baimė turėjo „šimte­riopus ir labai rafinuotus niuansus” ir kuris knygos gale išvirto į tokį purviną, apdriskusį vaikščiojantį pilvą.

 

III

 

Visų skaudžiausia yra, kad šitaip sunykusiame žmoguje nėra tragiškos didybės. Kada Kristus juodžiau­sią savo valandą šaukė: „Mano Dieve, kam mane aplei­dai!”, tai Jis buvo didis ir kilnus, ir jau pats tas šauks­mas savy turėjo Prisikėlimo pažadą. Bet „Išėjusiems ne­grįžti” romane viršila arba dar kitas toks į jį panašus žemaitis moka pasakyti tik: „rek kombiniout”. Taip „išsikombinuoja” tikrą ir galutinį pasmerkimą.

Kyla klausimas – ar privalom iš to pasidaryti išvadą, jog Katiliškis į žmogų netiki ir kad yra nepataisomas pesimistas? Bet kaipgi galima nematyti, kad jo kūryboj tikėjimas ar netikėjimas nėra pirminiai dalykai. Visa jo kūrybos versmė yra tiek daiktų, tiek ir žmogaus buvi­mas– visapusiškas, pilnas buvimas ir kraujo, ir prakaito, ir žiedų, ir saulėlydžių, ir daug žadančių vilčių, ir tamsaus likimo. Mes juk neturime teisės sakyti: „tikiu” – ir po to atrinkti iš tikrovės faktus savo tikėjimui pateisinti. Ši­taip pasiliksime melagiais tol, kol nepriimsime visos tik­rovės. O išmokus tikrovę, kaip juodą žemę, priimti, kaip ją priėmė senis Dryža, neišvengiamai ir nesulaikomai iš­kyla širdyje visa neapsakoma pasaulio didybė. Toks gilus ir platus, toks neaprėpiamas pasidaro tada pasaulis, kad jam išsakyti galų gale ir belieka tik vienas žodis: „tikiu”.

Šičia galbūt ir reikia ieškoti Katiliškio reikšmės mūsų literatūroj arba, kas daug svarbiau, jo reikšmės mums, žmonėms ir lietuviams. Liūne Sutema jį kartą pavadino „nepakartojamojo liudytoju”. Žmogui neįmanoma paliu­dyti tai, kas buvo nepakartojama visuose pasaulio kampuose ir įvairiais žmonijos istorijos momentais. Katiliškis mums paliudijo vieną žemę – Lietuvą ir vieną žmogų – lietuvį, paliudijo taip, kad jinai pasidarė mums vienin­telė žemė, ir lietuvis – vienintelis mums visai supran­tamas žmogus.

Galima net sakyti, kad įvyko kažkas daugiau negu tik paliudijimas. Tikrovėje, kas buvo nepakartojama, yra ir nesugrąžinama. Dryža numirė, ir Gružiškių kaimo dau­giau jau niekad nebebus. Bet mene galima susigrąžinti tai, kas laiko tėkmėj niekad nepraeina, būtent, pats kūry­binis tikrovės išgyvenimas. Kūrėjo žodis gali apimti am­žinybę ir nugalėti praradimą. Tokį žodį mums Katiliškis atnešė dovanų ir mus visus juo praturtino. Ir dabar jau šito iš mūsų niekas nebeatims.

Šilbajoris, Rimvydas. Netekties ženklai: lietuvių literatūra namuose ir svetur: str. rinkinys. – Vilnius: Vaga, 1992.

Šaltinis čia