Rimvydas Stankevičius: „Baugu tiek ešafoto, tiek pjedestalo“

Aš nežinau, ar „Respublikos“ žurnalistas Rimvydas Stankevičius pavojingas valstybei. Kad toks yra poetas R.Stankevičius, jo kūrybos vakarą išaiškino literatūros kritikas Valentinas Sventickas, eilėraštyje pakeitęs du žodžius. Išėjo: „Poetas yra tyliausia rezistencijos forma/ poetas atlapom akim yra pavojingas valstybei…“

– Vis dėlto poetą, pratusį prie teigiamų atsiliepimų savo kūrybos atžvilgiu, – nekart tavo knyga buvo renkama tarp metų geriausiųjų ir buvo gavusi tokį pripažinimą, – turbūt erzina ir vienas kitas kritikos akmenukas, paleistas naujosios poezijos knygos „Kertinis skiemuo“ atžvilgiu?

– Nepaliaujamai mokausi savo protą ir emocijas auklėti taip, kad neerzintų, – suprantu, kad tai neišmintinga ir manasis pyktis už kritiką, tegu ir neteisingą, tegu ir pro šalį čiuožiančią, visiškai nieko, išskyrus jo išpurvintas mano paties valandas ar paras, nelaimės.

Išmokti pavyko tiek, kad dabar jau šitai nebeerzina, o tik liūdina ir baugina. Liūdna ne dėl savęs ir ne dėl savo knygos, – jie nepajėgūs nei manęs, nei manosios knygos nuskriausti, – bet dėl tendencijų kritiniuose straipsniuose vietoj argumentų pasitelkti epitetus, rašyti recenzijas neskaičius knygų ar vos perbėgus jas akimis, ir tik dėl to, kad „reikia“ kažką parašyti, „kritikuojama“ visiškai nemylint literatūros, nelinkint jai gero, nesistengiant suvokti, apie ką yra knyga, nė truputėlio nebijant nusišnekėti, apsijuokti… Jaunosios kritikės save suvokia kaip gydytojas, o literatūrą – kaip pacientą, įsivaizduodamos, kad toks santykis yra nustatytas paties Dievo ir yra įrodymų nereikalaujanti aksioma.

– Eikime prie tavo knygos „Kertinis skiemuo“. Ką skaitytojas turi pasiimti eidamas jos link?

– Arklą, knygą ir lyrą. Kitaip tariant – lietuvių literatūros klasikoje glūdintį koncentruotą gyvasties eliksyrą, Maironį, Marcelijų Martinaitį, Vytautą Mačernį, Aidą Marčėną… Ir ne tik juos – įsiskaitę neabejotinai šioje knygoje taip pat surasite ir apeliavimų į Joną Biliūną, Justiną Marcinkevičių, Joną Strielkūną, Vincą Mykolaitį-Putiną ir dar būrelį kitų. Taip pat – Lietuvos ar gal tiksliau – lietuvių tautos istoriją, jos istorinius lūžius, skaudžias ir didingas patirtis, datas, su jomis susijusius kontekstus…

Jūs teisi, „Kertinis skiemuo“ – gana reikli knyga, ko gero, pati reikliausia iš visų lig šiol buvusių mano knygų. Sąmoningai ją tokią suformavau. Jau berašydamas supratau, kad šis reiklumas bus rimtas trukdys knygos triumfui ir populiarumui, tačiau – esu įsitikinęs – kiekvienas rašytojas bręsdamas prieina kryžkelę, kurioje jo paties dvasinių ieškojimų ir publikos lūkesčių keliai išsišakoja į radikaliai priešingas puses. Tai yra egzaminas – ko gero, priešpaskutinis egzaminas rašytojui. Paskutinis – laiku sustoti ir padėti tašką.

– Anot Aido Marčėno, juo didesnis poetas, tuo gilesnė poetinė atmintis. Kodėl iš tos atminties išskirti būtent šitie keturi M – Maironis, Mačernis, Martinaitis, Marčėnas?

– Kaip jau minėjau, knygoje esama ne vien šių keturių, bet viso būrio. Na, pavyzdžiui, ar neatspėjote, kad Sabos Karalienė, manojoje knygoje valdanti „daugeliui jau bevertę išmintį, daugeliui jau neegzistuojančias teritorijas“, yra profesorė Viktorija Daujotytė, pirmą kartą šiuo vardu pavadinta Marcelijaus Martinaičio knygoje „Laiškai Sabos Karalienei“?..

Na, o šie keturi poetai, šios keturios didžiosios M tiesiog yra dar ir mano paties dvasinio kokteilio sudėtinės dalys. Maironis man – ta Lietuva, kurios nemačiau už lango, bet retkarčiais, aukštosiomis akimirkomis, jaučiu ją savajame kraujuje ir savo tautos žmonių vyzdžiuose bei darbuose. V.Mačernis man – ta Lietuva, kuri galėjo, privalėjo būti sukurta, tačiau jos kamienas buvo nulaužtas, pumpurai nudraskyti iki pražystant ir liko tik viltis, kad atžalos ims lįsti iš didžiųjų svajonių ir didžiųjų asmenybių kapų. Vienas tokių viltingų kapų man buvo ir tebėra ne kartą asmeniškai lankytas V.Mačernio kapas Šarnelėje. M.Martinaitis ir A.Marčėnas – gyvai sutikti, tiesioginiai mano mokytojai, parodę man poezijos pasaulį kaip duris, išvedančias iš ankšto ir nespalvoto priplėkusio kasdienybės karcerio.

– Šita knyga žalioms kritikėms iškelia klausimą: ar eiles, „suskiemenuojančias“, anot tavęs, valstybę ir Lietuvą, verta laikyti gera poezija?

– Iš visų įmanomų poezijos atmainų ideologiškai angažuotos, patriotinės, pompastiškos, tribūninės poezijos nemėgau ir nemėgstu labiausiai. Prisipažinsiu, tiek Tautos Dainiaus Bernardo Brazdžionio, tiek, pavyzdžiui, Jono Juškaičio patriotinės lyrikos šaka mane sukrėsdavo tik ta prasme, kad užvertęs knygą Dievo paprašydavau apsaugoti mano kūrybą nuo bet kokių lozungų.

Aš ir dabar neketinu savąja poezija „šaukti tautos“, tačiau neparašyti knygos apie Lietuvą – paprasčiausiai negalėjau. Poezija neretai pati vykdo savąsias užduotis su poetais nė nepasitarusi, kaip ir mes, poetai, nesitariame su savaisiais šratinukais. Viena iš amžinųjų literatūros užduočių – liudyti epochą. Šia knyga aš liudiju savąją – sovietų imperijos priespaudoje gimusios, su Sąjūdžiu augusios, nepriklausomybės laiką ir efemerišką ES būvį patyrusios žmonių kartos Lietuvą.

Kodėl tai darau? Negaliu atsakyti. Galiu tik priminti Česlovo Milošo eilutes, kuriose jis sakosi gavęs plunksną dainuoti apie meilę ir džiaugsmą, o pasaulis jį šlykščiai privertęs rašyti apie karą, siaubą ir netektis.

Na, arba Dalia Grinkevičiūtė… Manote, ji kada nors svajojo parašyti bestselerį apie lietuvių tautos kančias sovietiniuose lageriuose? Manote, jį parašiusi, didžiavosi savuoju talentu ir literatūrine sėkme?

Tiesiog yra gyvenime dalykų, kuriuos privalai padaryti, kad skusdamasis prieš veidrodį nebijotumei žvilgtelėti sau į akis. Kaip tik todėl ir laikau šią knygą svarbiausiąja iš visų, lig šiol mano parašytų.

– Esi vienas iš nedaugelio rašytojų, pasirašiusių „Viešą laišką Lietuvos piliečiams dėl valstybinės kalbos“. Kodėl tyli tie, kuriems kalba yra jų būties esmė, kodėl taip retai kūrėjo žodis nušviečia vis plintančius niekybės tyrus?

– Vienas mano didžiausių autoritetų – profesorė Viktorija Daujotytė – esmingoje savo jubiliejinėje kalboje pasakė: „Svarbiausia – neišduoti savųjų vertybių ir dirbti savo darbą – nuosekliai, ramiai, nesidairant į šalis, vis pasitikrinant pagal savo sąžinę ir mėginant išlikti, išsilaikyti tikrume. Na, o diskusijos, į kurias mus šiandien kviečia manantys kitaip, – šiandien, deja, nebegali atskleisti tiesos. Tiesa yra pasitraukusi iš viešojo diskusijų ir polemikų lauko – ji susirado paskutines saugias prieglobsčio vietas, ir tos vietos jau yra ne tarp mūsų, o kiekvieno mūsų viduje.“ Kaip tik todėl į lietuvių kalbos gynybos bastioną stojau ramiai ir tyliai – nešūkaudamas apie savo teisumą, nesiginčydamas su gimtosios kalbos atsižadančiaisiais, nesiveldamas su jais į debatus (nors buvau kviestas bartis su oponentais į tiesioginį televizijos eterį) ir niekam nemėgindamas dėl tokio savo poelgio teisintis. Pasielgiau taip, kaip, mano nuomone, turėjo pasielgti kiekvienas rašytojas. Tačiau neketinu imtis žygių, kad manoji nuomonė taptų visuotinė. Juk priversti mylėti – neįmanoma. Nei žmonos, nei mamos, nei Tėvynės.

– „Nemiga yra pati tyliausia rezistencijos forma/ žmogus atlapom akim/ yra pavojingas valstybei.“ O ką pasakytum apie miegančią tautą?

– Mieganti tauta pavojinga tik sau pačiai. Deja, tik sau – todėl neatsiras iš šalies apie tai mus perspėjančių, suinteresuotų mus budinti. Budinti galime tik vienas kitą, nes kova dėl išlikimo pasaulyje – savotiškos lenktynės, kuriose kitų dalyvių žioplumas visuomet padidina tavąsias galimybes. Istorijoje, kaip ir gamtoje, nei tuščios vietos, nei minutės pertraukėlių, nei „čiūrikų“ nebūna. Jei peliūkštis akimirką praras budrumą – atsidurs lapės nasruose. Jei budrumą akimirką praras lapė – pateks į medžiotojo kilpą. Todėl, kad ir kaip stebuklingai saldžiai suoktų naujosios europietiškos sąmonės, naujosios išminties ir naujosios sąžinės atstovai, nenoras turėti savo žemės, savo kalbos ir gaspadorystės teisių visais laikais ir visose filosofinėse doktrinose tereiškia viena – norą nebūti.

– Citata iš tavo eilėraščio: „Žmogus gyvena tol, kol įstengia žengti vandens paviršiumi.“ O kaip išlaikyti šį gebėjimą vertybių krizės pakąstame pasaulyje?

– Pirmiausia – išjungti televizorių ir nustoti manius, kad tie, kurie sėdi ministerijose, Briuselyje ir Seime, yra protingesni, pajėgesni ir doresni žmonės nei mes. O tada – mylėti tuos ir taip, ką ir kaip iš tiesų mylim, melstis tam Dievui, kurį išties tikim, skaityti tas knygas ir lygiuotis į tą epochą, kuri labiausiai atitinka kiekvieno mūsų sielą ir ne primestus, o iš vidaus veikiančius moralės principus. Kitaip tariant, nuoširdžiai gyventi savo, o ne dresuojamo žvėrelio gyvenimą, kuriame vilkas vien publikos pramogai pratinamas ėsti žolę, o zuikis – mėsą. Pats esu sėkmingai įstrigęs romantizmo epochoje, kur dar esama kilniaširdžių damų ir taurių riterių, kur paaukoti gyvybę vardan gėrio pergalės ir silpnųjų užtarimo yra garbė, o ne kvailystė, kur meilė ir garbė – vertesnės už pinigus ir valdžią… Man ten jaukiau nei nūdienos psichoseksualinės inžinerijos retortoje, todėl nė neketinu iš ten kraustytis.

– Šia knyga prisistatai kaip itin brandus poetas, neleidžiantis abejoti savo vertybine platforma. Ar „grąžinta į žodį“ Lietuva nėra pažadas, įpareigojantis ir drauge bauginantis, kaip ir pati branda?

– Šioje knygoje esu užrašęs tokias eilutes: „Vien praeity išties saugūs būna namai.“ Šis suvokimas – taip pat branda, bet nuo jos nepasidaro nei linksmiau, nei ramiau. Todėl, ką beslėpsi, žinoma, kad ateitis mane baugina. O paradoksaliausia, kad vienodai baugu tiek ešafoto, tiek pjedestalo. Juk labai gerai žinome, kad šios dvi konstrukcijos akimirksniu ir be jokio perspėjimo gali pasikeisti vietomis.

Kalbino Danutė Šepetytė

Šaltinis čia