Rimvydas Stankevičius. Kalbėk man, Tūla, kuždėk…

Kalbant apie tokius lygiai tiek aukštos, kiek retos prabos kūrinius, kaip prieš dešimtmetį Anapilin iškeliavusio šviesaus atminimo rašytojo Jurgio Kunčino romaną „Tūla“, galima cituoti tokius literatūros specialistus kaip Jūratė Sprindytė, Valentinas Sventickas, Laimantas Jonušys, tvirtinančius, jog ši knyga – vienas ryškiausių lietuvių literatūros kūrinių, pasirodžiusių per du pastaruosius dešimtmečius, galima sakyti, kad „Tūla“ – rezignuojančios sovietmečio inteligentijos patirtis tobulai perteikiantis kūrinys, kad drauge jis – ir himnas Vilniui, kur su didžiule meile aprašomi kasdieniai senamiesčio valkatų keliai, dėmesio pakanka kiekvienam skersgatviui, kiekvienam grindinio akmeniui, galima gėrėtis romane ištirpusia poezija, aistringai išrašyta meilės linija, stilistiniu rašytojo virtuoziškumu…
Taip pat galima apie „Tūlą“ pradėti kalbą nuo jos susižertų premijų bei titulų, pasakyti, kad šis romanas jau išleistas lenkų, rusų bei švedų kalbomis, o Lietuvoje perleidžiamas jau trečiąjį kartą (šįkart – Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos), arba tiesiog papasakoti, kad studentiškasis jaunimas, suvažiavęs į sostinę iš visos Lietuvos, meilės pažintį su Pasakų miestu pradeda būtent šios knygos vadovaujami – mokosi vaikščioti „Kunčino keliais“, mėgautis taip pat ir gatvių skurdu, šiurkščia miesto poetika, sveikina save suradę „Tūloje“ apdainuotą pastatą, suolelį, kavinukę…

Tačiau galima būtų apskritai apie šią knygą nesakyti nieko, tik ją pacituoti. Neabejoju, vien šio fragmento pakaks, kad šios knygos dar neskaičiusieji ją susirastų ir parengtų dirvą ketvirtajam knygos leidimui, mat trečiojo tiražas – ne toks jau ir didelis, vos 2000 egzempliorių:

„Krenta alyvos, sūkuriuodamos šaltam ore, apskleisdamos žiedais tavo plaukus, krenta į tavo neišverktas ašaras, limpa prie tavo vos pražiotos burnos, sruogom vyniojasi aplink tavo ploną kaklą, aptemsta ant tavo pilvo, apkrenta patalą, grindis, dėžes su dulkėtais aplankais ir prisiminimais, leidžiasi į ąsotį su nakčiai paliktu vandeniu, o kitos kekės, puokštelės, žiedai, neradę kur nutūpti, dar pasūkuriuoja, o paskui jau suyra į mažytes žvaigždes, taip panašias į fantastiškus jūrų gelmių gyvūnus. O aš neriu į tamsą ir skaudžiai atsimušu į langą – tikram šikšnosparniui taip niekada neatsitiktų. Šypsausi, viepiuos, o iš smulkučio pelės snukučio sunkiasi juodas kraujas. Niekas nemato, kur jis varva… O kurgi? Juodas kraujas varva ant tavo patalo, prasisunkia nenorom pro audeklą ir jau kapsi ant juodos klinkerio plytos po tavo amžinuoju guoliu, Tūla, Tūla…

Gulėdamas aukštielninkas ant pilkšvos palangės, aš dar pamatau, kad debesis, užgulęs Bekešo kalną, staiga krusteli ir švilpdamas neregėtu greičiu pasileidžia tiesiai į namus su absida ant Vilnelės kranto, tiesiai į mus, į tave, Tūla, į mane“…

Šaltinis čia