Rita Baltušytė: Tėvo dienoraščiuose kai kurie žmonės ir įvykiai liko nutylėti

Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistame pirmajame Juozo Baltušio dienoraščių tome tilpo penkeri jo gyvenimo metai. Knyga atskleidžia ne tik asmeninio rašytojo gyvenimo niuansus, vertinimus, nuomones, bet ir nepagražintą sovietinę tikrovę. Garsaus prozininko dukra, žurnalistė Rita Baltušytė su Viktorija Vitkauskaite kalbėjosi apie tai, kas tuose tekstuose liko įrašyta, o kas – praleista.
– J. Baltušis dienoraštį rašė taip atsakingai, lyg eitų į darbą – kiekvieną dieną (su retomis išimtimis). Ar jūsų namuose tuo metu buvo žinoma, kad rašytojas mašinėle tarškina ne tik naują romaną, bet ir aprašo kasdienį gyvenimą, savo požiūrį į daugybę dalykų?

– Tais laikais daug kas rašė dienoraščius. Ir mes mokykloje visos rašėme, o paskui viena kitai duodavome skaityti. Anuomet tai nebuvo sensacija, o dabar dienoraščius rašo gal tik Anglijos karalienė. Visgi tėvelis dienoraščių smarkiai nedemonstravo: laikai buvo tokie, kad viešai tų minčių reikšti, kokias jis ten rašė, nebuvo patartina. Taigi jis kažkur juos slėpė, nepalikdavo ant stalo, kad vos įėjęs rastum.

Gyvenimo pabaigoje tėvelis savo žentui, mano sesers Violetos vyrui Antanui, pasakė: paimk tuos dienoraščius ir pavesk Violetos globai, kad laikytų ir saugotų. Bet tą pačią dieną Antanas jų nepasiėmė. O kai nuvyko vėliau, Monika (aktorė M. Mironaitė, J. Baltušio žmona – IQ past.) jų nedavė. Vėliau pati dienoraščius nunešė į Lietuvos literatūros ir meno archyvą, kur jie iki šiol ir buvo. Aš jais nesidomėjau. Galvojau, bus aprašyti susitikimai su skaitytojais ir tiek. Be to, maniau, kad ir taip viską žinau. Daugelį aprašytų dalykų iš tiesų žinojau.

– Jei būtumėte rašiusi dienoraštį apie 1970–1975 m., ar jūsų ir J. Baltušio žmonių, įvykių vertinimai būtų skyręsi?

– Ne. Mano dienoraščiuose būtų panašiai ir dar blogiau (juokiasi). Tėvelis turėjo silpnybių kai kuriems žmonėms – tai justi ir tekstuose. Iš esmės, mano nuomone, viskas ir parašyta taip, kaip anuomet žmonės jautė ir gyveno. Žiūrėjo, ką galima esamomis aplinkybėmis padaryti, ypač lietuvių kalbai ir tautai. Dabar tai skamba pompastiškai, bet tada iš tiesų buvo kariaujama už kiekvieną lietuvišką žodį.

– Kodėl knyga vadinasi „Vietoj dienoraščio. 1970–1975 m.“, jeigu iš tiesų tai ir yra dienoraštis?

reklama

– Tėvelis taip sugalvojo, šis pavadinimas – jo valia. Galbūt taip pavadino todėl, kad vis dėlto nemažai kas praleista. Yra įvykių ir žmonių, kurie man atrodė tuo metu buvę aktyvūs jo gyvenimo dalyviai, bet dienoraščiuose jie nutylėti.

Knygai dienoraščiai nebuvo nei trumpinti, nei kupiūruoti – kaip parašyta, taip ir sudėjome. Žinoma, aš būčiau visai nemažai ką išėmusi, ypač asmeniškų dalykų. Bet Antantas Šimkus (knygos sudarytojas – IQ past.) pasakė „ne“. Čia dokumentas, ir jo taisyti negalime. Juk, pavyzdžiui, gimimo liudijimo nesugalvotume taisyti.

– Per knygos pristatymą Vilniuje sakėte esanti dėkinga leidyklai, kad ruošdamasi publikuoti dienoraščius jūsų apskritai atsiklausė…

– Taip, žinoma, aš neturėjau įgaliojimų drausti publikuoti. Juk testamente parašyta, kad išspausdinti dienoraščius leidžiama praėjus 25 metams po tėvelio mirties. Esu patenkinta, kad ši knyga išėjo. Nesitikėjau, kad bus taip smagu. Ir knygos pristatyme Vilniuje buvo nuostabu – žmonės atrodė pralinksmėję, atsigavę.

– Dienoraštyje minima daugybė garsių žmonių, kartais apie juos atsiliepiama ir ypač kritiškai. Ar sulaukėte kokių nors atgarsių iš tų žmonių palikuonių?

– Kai žurnale „Metai“ pradėti spausdinti dienoraščių fragmentai, parašiau Dainai Mieželaitytei (poeto Eduardo Mieželaičio, apie kurį knygoje atsiliepiama itin kritiškai, dukrai – IQ past.). Tiesiog prisipažinau, kad net nelabai žinau, kaip turėčiau jaustis. Atsiprašyti negaliu, juk tai parašiau ne aš. Bet Daina pasakė: kaip tu gali būti atsakinga už tai, ką rašė tėvas? Su Mieželaičiais anksčiau gyvenome tame pačiame Užupio name. Mūsų butas buvo pirmame aukšte, jų – antrame, ir visi kaimynai draugiškai sugyvenome. Telefoną turėjome tik mes, todėl tekdavo E. Mieželaitį ir su chalatu pamatyti, kai reikėdavo jam kokią žinutę perduoti. Juk tais laikais vaikai veikė kaip ryšininkai – atlikdavo mobiliųjų telefonų funkciją.

Vėliau buvo kalbama, kad E. Mieželaitis įsimylėjo Moniką ir tėvelis pavydėjo. Gal kokio flirto ir buvo, bet man atrodo, kad viskas vyko tik juoko forma. Tėvelis apskritai net viešai yra sakęs: nėra geriau, kai žmona neištikima – namuose ramybė, ji jaučiasi kalta, stengiasi įsiteikti, valgyti ką skaniau pagamina (juokiasi).

– Ko gero, vyresnioji karta dienoraščius skaitys pirmiausia kaip asmenybės atspindį, o jaunimas – kaip epochos veidrodį? Juk knygoje apstu buitinių, šiandien juokingai ar net absurdiškai atrodančių detalių.

– Taip, pagalvokite – šitokia „nomenklatūra“, o džiaugiasi gavę nusipirkti dešros ar leidimą vykti į Panevėžio bazes pirkti Monikai palto.

Apskritai man tie dienoraščiai atrodo sunkesni nei tuometis gyvenimas – jame buvo daug humoro. Be to, mūsų namuose visą laiką buvo šeimininkė, kuri tvarkėsi, gamino valgyti, eidavo į turgų. Monika už tėvelio ištekėjo su sąlyga, kad ji nevirs ir kad visada namie bus tarnaitė. Monika už mus, vaikus, namuose visada buvo aukščiau (R. Baltušytė augo kartu su M. Mironaitės dukra iš pirmos santuokos Dagne Jakševičiūte – IQ past.). Šitą dalyką tėvelis gyvenime man pagadino, nes įsivaizdavau, kad visi vyrai tokie. Būdavo, sėdi Monika aukštame fotelyje – mezga ar skaito, mudvi su Dagne šalia irgi kažką veikiame. Tėvas išeina iš kabineto, Moniką paglosto, pabučiuoja, o mūsų su Dagne kaip nebūtų (juokiasi). Bet Monika su mumis užsiimdavo: nugrimuodavo, žaisdavo, rengdavome etiudus. Nuobodu nebuvo – tokio žodžio šeimoje apskritai negalėjai ištarti. Ach, sakydavo, tau nuobodu? Rūsyje ant laiptų kažko primėtyta, eik ir tvarkingai sudėk.

– Dienoraščiuose labai ryški ir meilės jaunai poetei Kaune linija. Ar šeimoje buvo žinoma apie šį paralelinį rašytojo gyvenimą?

– Man ta linija atrodo truputį pagražinta. Atrodo, kad ji – vienintelė, bet ta linija turėjo visokių kitokių atšakų, kurios man buvo žinomos (juokiasi). Tarp moterų tėvas visada turėjo pasisekimą. Bobutė yra sakiusi, kad mano tėvo nemylėjo nei viena moteris – nei jo pirmoji meilė, nei mano mama, nei M. Mironaitė. Gal jis kokybę bandė pakeisti kiekybe. Bet apskritai apie tėvo meiles kalbėti man nelabai taktiška. Jis tiesiog visuomet pastebėdavo moteris, sakydavo, kad jų gyvenimas sunkus, nes būtent ant moterų laikosi visas pasaulis.

– Knygoje ryškus kritiškas požiūris į įvairias to meto gyvenimo grimasas. Rašytojas tarsi nuvainikuoja iki šiol gajų romantizuotą įvaizdį, kad sovietmečiu žmonės labai daug skaitė ir buvo labai dvasingi. Jis stebi moterį, kuri kelias valandas stovėdama eilėje prie mėsinės skaito „Aną Kareniną“, ir rašo apie sovietinę tikrovę, kuri tokia skurdi ir žeminanti, jog tik knygose ir galima nuo jos pabėgti. Toks kritiškas požiūris jums nebuvo staigmena?

– Ne, tėvas viską vertino kritiškai, dalykus matė tokius, kokie jie yra. Nors savo pažiūromis jis buvo tikras komunistas, privačios nuosavybės priešininkas. Manė, kad privati nuosavybė žmogų gadina, be to, užkrauna didžiulę atsakomybę, prikuria rūpesčių, ėda laiką. Jei būtų jo valia, mes visi būtume gyvenę viename dideliame name: mūsų šeima, bobutė, teta Marytė – visi. Jam reikėjo žmonių, patikdavo, kad namie jis ne vienas. Ir apskritai buityje labai paisė tvarkos: pietūs turėjo būti paduoti laiku, vakare privalėjai būti namie. Nepaisant mitų apie bohemą, visokių pasisėdėjimų po spektaklių, ilgų vakarienių, mūsų namai buvo ir labai ūkiški.

– Jau užsiminėte, kad knygos pristatymas Vilniuje nudžiugino. Kokią auditoriją pamatėte kituose miestuose?

– Anykščiuose susirinkę žmonės man pasirodė liūdni, pavargę. Prieš renginį, prisimindama seną istoriją (J. Baltušiui buvo skirtas Anykščių garbės miestiečio titulas, o vėliau jį nuspręsta atimti – IQ past.), baiminausi, kad ateis gal kokių ir su kiaušiniais. Bet nieko panašaus nebuvo. O Kupiškyje vienas žmogus ėmė kalbėti apie tai, kad tėvelis Kazį Borutą esą į kalėjimą įkišo. Aš tiesiog paaiškinau, kaip kas buvo. K. Boruta priklausė pogrindinei antitarybinei organizacijai, kuriai vadovavo generolas Vėtra. Kai su KGB bendradarbiavusi poetė Valerija Valsiūnienė juos išdavė, generolas buvo sušaudytas, o kiti nariai išvežti į Sibirą. K. Boruta iš tikrųjų atsidūrė kalėjime, bet juk tai buvo geriau nei Sibiras? Vėliau Antanas Venclova ir kiti rūpinosi, kad jį iš ten išleistų. Nežinau, ar tarp jų buvo mano tėvas. Tačiau jis tikrai rūpinosi, kad K. Borutos neišvežtų į Sibirą. Jį tėvelis visuomet gerbė, bet tarp jų susiklostė kažkas nemalonaus. Gal K. Boruta pyko, kad tėvelis jo neištraukė iš kalėjimo, bet tais laikais jis dar nebuvo toks įtakingas, koks tapo vėliau.

Žinau, kad tėvas kiek galėdamas traukė žmones iš visokių bėdų, gelbėjo nuo tremties. Mano sesuo Violeta yra pasakiusi: „Jei yra tokių, ką mano tėvas nuskriaudė, ateikit, aš atlyginsiu. O jei aš nesulauksiu, tai mano vaikai atlygins.“ Sesers jau nebėra, todėl jos vaikų klausiau, ar jie jau kam nors ką nors atlygino. Bet jie pasakė: „Tai kad niekas neatėjo.“

R. Baltušytė

Gimė 1938 m. J. Baltušio ir Vandos Petrauskaitės šeimoje.

Nuo 1981 m. gyvena Australijoje.

1985–1993 m. dirbo JAV radijo stotyje „Amerikos balsas“.

2010 m. parengė knygą „Juozas Baltušis iš arti. Laiškai ir kt.“.

Parengė dvi knygas savo dukros, šviesaus atminimo dailininkės Akvilės Zavišaitės atminimui: „Akvilė. Paveikslai, laiškai, atsiminimai“ (1997 m.) ir „Akvilė. Neprašyk auksinės žuvelės plauti indų“ (2012m.).

iq