Rita Miliūnaitė. Laikraštinės ir interneto žiniasklaidos kalba

Kaip ir kodėl skiriasi dabartinės lietuviškosios laikraštinės ir interneto žiniasklaidos kalbos kokybė? Tekstas parengtas pagal autorės straipsnį, skelbtą žurnalo „Gimtoji kalba“ 2010-ų metų 7-ajame numeryje.

Tie, kurie jau ilgokai gyvena virtualioje erdvėje, internete, kurie pradeda rytą ir užbaigia vakarą su interneto naujienų puslapiais, su nenutrūkstančiu elektroninių laiškų ir virtualių pokalbių srautu, su įrašais socialinių tinklų puslapiuose, turbūt yra nors kartą pagalvoję panašiai kaip aš:

Praeities nebėra. Kasdien yra tik šiandien. Visko labai daug.
Per daug, kad būtų galima aprėpti ir įsisąmoninti.
Kad išsilaikytum interneto erdvėje iki rytojaus, turi čiuožti paviršium.
Todėl gelmės nebėra.

Jeigu tikrai čiuožiame paviršium ir gelmės nebėra, gal ir interneto kalbai užtenka apytikrio tarsi pusgaminis pavidalo, gal užtenka paskubom, rankai klaviatūros mygtukais vejantis mintį, išguldyti šveplomis raidėmis, beveik be pauzių, taigi ir kone be skyrybos ženklų, tekantį žodžių srautą?

Gal tik svarbu, kad į smegenis įsigautų ar iš jų išeitų reikalinga informacija tuo apytikriu tarsi pusgaminis pavidalu?

Bet kalba nėra ir niekada nebuvo vien tik informacijos tarnaitė.

Jeigu pažintį su rašytiniu tekstu pradėjome gerokai anksčiau, nei sėdome prie interneto, mūsų viduje dar neturėtų būti išnykęs jausmas, saugantis pirmykštį rašto, į kurį telpa daug daugiau nei vien plika informacija, sakralumą.

Gal net ir šitai užmiršdami, vis dėlto jaučiamės nesmagiai, tarsi kažką išdavę, kasdien patirdami, kaip viešoji interneto kalba kenčia nuo beraštystės, kaip ji murzinama vulgarybėmis ir darkoma ne vien tik beveidžių interneto komentuotojų.

Interneto žiniasklaidos kalba tarsi turėtų nepasiduoti tai beraštystei, nes ją sergsti naujienų portalų redakcijų atsakomybė šimtams tūkstančių skaitytojų.

Išties pastaruoju metu ypač suklestėjusi lietuviškosios interneto žiniasklaidos erdvė vis labiau atitraukia skaitytojus (o ir reklamos, taigi ir pelno dalį) nuo laikraštinių, tradicinių, informavimo priemonių. Pasak vieno iš populiariausių interneto naujienų portalų delfi.lt vyriausiosios redaktorės Monikos Garbačiauskaitės, ilgokai žiniasklaidos rinkoje ir akademinėje sferoje į interneto žiniasklaidą žvelgta iš aukšto, kaip į pokštą, eksperimentą, bet vis dėlto interneto žiniasklaida per laiką „Lietuvoje visiškai suardė tiesos monopolį ir dviejų laikraščių karaliavimą“. Beje, šiam seniausiam lietuviškam naujienų portalui delfi.lt 2010 m. vasario 3 d. sukako 10 metų; jame kasdien apsilanko 360 tūkst. skaitytojų.

Tačiau, mano akimis, laikraštinės ir interneto žiniasklaidos varžytuvės nebaigtos. Viešosios informacijos kalbai Lietuvoje įstatymais keliami kalbos kokybės reikalavimai, ir galima pelnytai pagirti laikraštinę, bent pačią stambiąją, žiniasklaidą, kad ji per dvidešimtį nepriklausomybės metų sugebėjo pastebimai kilstelėti viešosios rašytinės bendrinės lietuvių kalbos lygį. Deja, jaunėlė jos sesuo, interneto žiniasklaida, kalbos atžvilgiu dar atrodo geroka nebrendėlė.

Kodėl?

Pirmiausia žvilgterkime į pačią interneto erdvę.

1. Virtualioji revoliucija

Sakoma, kad per du pastaruosius dešimtmečius pasaulyje įvyko virtualioji revoliucija – buvo sukurtas ir išplėtotas pasaulinis žiniatinklis, arba saitynas. Ir mes jau spėjome su juo susigyventi tiek, kad jeigu kas nors iš mūsų jį sugalvotų atimti, turbūt atrodytų, kad griūva pasaulis. Atsirado net ir nauja liga – priklausomybė nuo interneto.

O žiniatinklis neliauja stebinti nuolat atsirandančiomis naujomis savo formomis, žanrais ir raiškos galimybėmis, kurios ir prieigą prie elektroninių informacijos sistemų bei sankaupų, ir žmonių bendravimą daro kaskart vis kitokius.

Štai toji įvairovė – išvardysiu daugmaž tokia eile, kokia įvairios žiniatinklio apraiškos pateko į mano pačios akiratį: elektroninis paštas, interneto informaciniai portalai ir juose skelbiami internetininkų komentarai, Google paieškos sistema, pokalbių svetainės, įvairios skaitmeninės duomenų sankaupos (pirmiausia, žinoma, vikipedija), internetiniai žaidimai, toliau – elektroninė bankininkystė, vaizdo ir garso portalas YouTube, virtualiojo bendravimo programa Skype, tinklaraščiai, socialiniai tinklai, pavyzdžiui, Facebookas, mikrotinklaraščiai, pavyzdžiui, Twitteris, elektroninis mokyklos dienynas, pavojingoji pokalbių ruletė…

Nė kiek ne mažiau įdomu ir tai, kaip visa ši žiniatinklio formų ir turinio (žinoma, ne visada patikimo, kai kada net klaidinančio) įvairovė pakeitė mūsų gyvenimo būdą, įpročius, kaip ji keičia mąstymą, atminties struktūrą, net pačią mūsų kalbą ir kuria naują žmonių rūšį – homo interneticus. Lietuvoje tai turbūt kokia trečioji–ketvirtoji karta nuo žagrės.

Gausioje daugelį sričių (informatikos, sociologijos, psichologijos, medicinos, o ir sociolingvistikos bei psicholingvistikos) apimančioje literatūroje mokslininkai aiškinasi, ar internetas – toji formalioji teksto, dvimačio ar trimačio vaizdo ir garso dermė, per kurią pasiekiamas turinys, – keičia žmogaus smegenų funkcijas. Tiriama, kaip virtualieji socialiniai tinklai veikia mūsų bendravimą, ir pripažįstama, kad visuomenėje vis labiau vertinamas ne žinojimas ir patirtis, o sugebėjimas tikslingai sutelkti dėmesį informacijos pertekliuje.

Seniau jautėme informacijos badą, gaudydavome kiekvieną įdomesnį straipsnį, knygą, o dabar pribloškianti jų gausa lavina visiškai kitokius mūsų įgūdžius – didžiuliame informacijos sraute susirasti ir atsirinkti tai, kas reikalinga.

2. Žiniasklaidos turinio ir formos pokyčiai

Šiame margame virtualiajame katile gana artimą ryšį su tikrovės formomis yra išlaikę lietuviškieji interneto naujienų portalai. Jie nesunkiai atpažįstami kaip skaitmeniniai popierinės žiniasklaidos atitikmenys. Tiksliau tariant, daugelis laikraščių ir žurnalų susikūrė savo interneto portalus, pavyzdžiui, „Lietuvos rytas“ „Lietuvos žinios“, „Respublika“ ir kiti. Todėl dalis tos pačios informacijos skelbiama ir internete, ir spaudoje.

Tačiau dėl interneto specifikos naujienų portalai nėra visiškai tapatūs laikraščiams, nes portaluose informacija atnaujinama nuolatos ir dažnai būna išsamesnė už laikraštinę. Internete yra ir daugybė papildomų skaitytojams pritraukti skirtų dalykų (įskaitant pačių žurnalistų ir skaitytojų tinklaraščius, komentarus, diskusijų forumus), o laikraščių leidyba turi aiškų cikliškumą ir ribotą apimtį. Be to, vieni portalai perima kitų straipsnius, nurodydami šaltinius, arba pateikia vieno šaltinio (tarkim, BNS) informaciją. Taigi vyksta nuolatinė informacijos apykaita, ir ne visada dėl nesutvarkytos kalbos galima kaltinti tą portalą, kuriame atsidūrė iš kitur paimti tekstai.

Naujienų portalai, teikdami informaciją, kuri jau suprantama ne kaip žodžio ir statiško vaizdo, bet apskritai kaip hiperteksinių, vaizdinių ir garsinių formų derinys, turi kovoti už būvį ne vien tarpusavyje, bet ir su kitomis jau minėtomis interneto informacijos sklaidos apraiškomis – tinklaraščiais, mikrotinklaraščiais, socialinių tinklų svetainėmis. Vis dėlto dalis mūsų naujienų portalų – delfi.lt, lrytas.lt, balsas.lt, alfa.lt, 15 min.lt ir keletas kitų patenka į labiausiai lankomų lietuviškųjų portalų dešimtuką.

Kad galėtume kalbėti apie interneto žiniasklaidos kalbą, pirmiausia turime išsiaiškinti, kokie apskritai vyksta žiniasklaidos turinio ir formos pokyčiai.

Palyginti su senąja tradicine laikraštine spauda, kai ji dar neturėjo interneto konkurencijos, dabartinės žiniasklaidos – ir spausdintinės, ir interneto, – turinys ryškiai pakito. Štai bent keli pokyčiai, apie kuriuos rašoma pačiame lietuviškajame internete.

Remsiuosi Vandos Juknaitės, Rūtos Marcinkevičienės ir Viktorijos Daujotytės-Pakerienės mintimis, skelbtomis interneto portale bernardinai.lt arba į jį perkeltomis iš kitų šaltinių. Autorės teigia, kad:

1) dabartinės žiniasklaidos pobūdis yra ryškiai manipuliacinis, nuolat iškeliant neigiamuosius visuomenės gyvenimo aspektus;

2) rašytinė žiniasklaida buitiškėja;

3) „didžioji žiniasklaidos dalis tapo tendencinga ir vienpusiška, apeliuojanti į žemiausius skaitytojo instinktus, pigiausias emocijas“;

4) nebematyti aiškaus tradicijų tęstinumo.

Antai Viktorija Daujotytė-Pakerienė, lygindama XX a. pradžios ir šių dienų mūsų žiniasklaidą, sako, kad nebėra tradicijų ir vertybių perėmimo:

[…] tada [t. y. 20-ojo amžiaus pradžioje] mūsų periodika labai vystėsi, ėjo į viešumą. Sunku pasakyti, ar mes visai nebeturime to ryšio. […] Turbūt šiuo atveju  pasigendame vertybinių orientacijų lauko, erdvės, kuri labai ryškiai rodėsi XX amžiaus pradžioje, kai periodikos, kultūrinės žiniasklaidos atsiradimo impulsai buvo vertybinio pobūdžio: to reikėjo tautai, žmonėms, reikėjo tobulėti, kilti ir šviestis.

Dabar tenka sakyti, kad tokio vientiso vertybinio lauko jau nebeturime. […] tikrai nėra taip, kad mūsų viešoji erdvė, atstovaujama žurnalistų ir medijų žmonių, neturi jokių vertybinių orientyrų. Taip negali būti žmogaus pasaulyje, – sako Viktorija Daujotytė-Pakerienė. – Tik problema ta, kad viskas yra sumišę, nepakankamai skaidru, stinga hierarchijos. Neaišku, ko siekiame, kur einame, nėra aiškaus perimamumo, ryšio su kultūros tradicija ir vertybėmis.

O Rūta Marcinkevičienė pažymi, kad spausdintinės žiniasklaidos turinys ir forma labiausiai keičiasi dėl padidėjusio žurnalistikos apyvartos greičio ir naujųjų informacinių technologijų specifikos (tai, žinoma, visiškai tinka ir interneto žiniasklaidai):

Įsigalint naujoms technologijoms, keičiantis gyvenimo būdui smarkiai kinta tekstai ir jų kalba. Akivaizdu, kad spaudos kalba paprastėja, jos tekstai trumpėja, yra skaidomi į dalis, keičiasi jų pobūdis, žanrai, informacinė struktūra. […] Rimčiausia priežastis, dėl kurios keičiasi spaudos kalba, yra nuolat spartėjantis gyvenimo tempas ir dėl jo trumpėjantis teksto kelias nuo jo autoriaus iki skaitytojo.

Be to, anot Rūtos Marcinkevičienės, tekstas tampa priklausomas nuo įvairių grafinių papildų ir „atrodo, kad po truputį nyksta, susilieja vaizdu“. Tekstams ir jų dalims (skyriams, pastraipoms, sakiniams) trumpėjant ir paprastėjant, kinta sintaksė: paprastėja sakinių struktūra, skubant vieni sakiniai nesuderinami, nesulipinami su kitais, dėl to tekstai yra pabiri, fragmentiški.

Taip pat Rūta Marcinkevičienė pažymi, kad išpopuliarėjus interviu žanrui, rašiniai darosi labai nevienalyčio stiliaus. Neutrali ar oficiali kalba maišosi su šnekamuoju stiliumi, o cituojant pavartojama tokių žodžių, kokių neleistų joks redaktorius ar paprasčiausias supratimas, kokia kalba kur dera, o kur – ne.

Interneto tyrėjai pastebi, kad toks fragmentiškas tekstas tarsi prisitaiko prie skubančio skaitytojo, nes popieriniai tekstai yra skaitomi, o internetiniai – dažniau tik peržvelgiami. Pastarųjų ir struktūra kitokia nei popierinių, nes interneto tekstui reikalingi tarpeliai kaip peržvelgimo atramos taškai.

Na o dabar eikime arčiau prie kalbos dalykų. Pažiūrėkime, kaip interneto terpėje, kur pačios žiniasklaidos turinio ir formos pokyčiai labai ryškūs, funkcionuoja bendrinės lietuvių kalbos normos.

3. Lietuviškosios interneto žiniasklaidos kalba

Kokią kalbą šiandien mato interneto žiniasklaidos skaitytojas? Ar jis gali pasitikėti šiais informacijos šaltiniais kaip palaikančiais mūsų bendrinės kalbos etaloną ir kalbos kokybe išsiskiriančiais visame įvairiabalsio, įvairiaraščio interneto šurmulyje?

Dabartinės lietuviškosios interneto žiniasklaidos kalbos kokybę lemia įvairūs veiksniai. Mano akimis, daugiau iš jų yra neigiamų negu teigiamų. Svarbiausi neigiamieji – šie:

skubėjimas žūtbūt kuo operatyviau pateikti informaciją,

žiniasklaidininkų neprofesionalumas ir atsainokas požiūris į kalbą,

kalbos redaktorių nebuvimas ar jų trūkumas,

tekstų perkėlimas iš kalbiškai nepatikimų ir neapdorotų šaltinių.

O kas interneto žiniasklaidos kalbą padeda geriau tvarkyti nei laikraštinę?

Pirma – savotiškas elektroninio teksto netvarumas, galimybė bet kada ištaisyti klaidas ir apsirikimus.

O antra – greitas ryšys su skaitytojais per komentarus ir galimas reagavimas į jų pastabas.

3.1. Akiplėšiškas bendrinės lietuvių kalbos normų nesilaikymas

Tai pirmiausias dalykas, kuris interneto žiniasklaidos skaitytojams (visai nesvarbu, kas jie būtų) krinta į akis, kartais vos perskaičius straipsnio pavadinimą.

Iškart reikia pabrėžti, kad kalbu ne apie vieną kitą menką apsirikimą ar kartais dėl kairės ir dešinės rankų nedermės spaudant klaviatūrą atsirandančias sukeistas raides – tai paprasti korektūros trūkumai (nors jų gausa skaitytojus visada erzina). Kalbu ir ne apie stilistiškai ar kitaip pagrįstą normų laužymą, puikiai suprasdama, kad nenorminių dalykų žiniasklaidoje visiškai išvengti neįmanoma, vien tik, pavyzdžiui, būtinai prireikus cituoti kokį politiką ar specialistą, kad jų vartojamas žargonas savaime kompromituotų juos skaitytojų akyse.

Kalbu apie nepagrįstus nusižengimus bendrinės kalbos normoms, atsiribodama, žinoma, nuo straipsnių komentarų, kuriuose dažnai vyrauja buitinė kalba, kitaip tariant, „bliuskutės ant šleikučių“, – ir už kurių kalbos lygį naujienų portalai neatsako.

Štai keli būdingi nesutvarkyto teksto (ir originalaus, ir verstinio), pavyzdžiai iš pagrindinės mūsų internetinės žiniasklaidos – nuo sakinio iki ištisų pastraipų, nuo akivaizdžių rašybos ir skyrybos klaidų iki nesuderintų linksnių, nuo visiems įgrisusių ir lengvai pakeičiamų svetimybių iki angliškomis sakinių konstrukcijomis atsiduodančio negyvo stiliaus (kalbos normų pažeidimai paryškinti):

Negaliu įsivaizduoti geresnio būdo, kaip skatinti susidomėjimą ir rūpestį mėlynąją planetos širdimi. (bernardinai.lt 2009 02 03)

Praėjusių metų JT duomenimis, šiuo metu pasaulio populiaciją sudaro 6,8 milijardai žmonių. (delfi.lt 2010 06 19)

Bet biseksualė gali bet kada ir persigalvoti ar apskritai nutraukti santykius su moterimi. Atsikratyti šio pomėgio, kaip nereikalingu daiktu. (lrytas.lt 2010 06 22)

Nusiimkite savo kaukes [skyrelio antraštė. – R. M.]

Dabar sėkmingas anglų verslininkas, praeityje – samdomas vadybininkas Timas Fildas devyniasdešimtųjų pradžioje savo kailiu patyrė visus mobingo „malonumus“ (Britanijoje šis reiškinys gavo šiek tiek kitokį pavadinimą – bulingas). Dabar Timas atvirai pasakoja, kad darbinio persekiojimo istorija jam baigėsi tokiu didžiuliu stresu, kad teko kone dviem metams atsisveikinti su profesija ir gydyti sveikatą. […] Tiesa, šis metodas taikomas tik tiems iš Kritikų, kurie kompetentingi savo srityje, gali įvertinti jūsų profesines savybes ir yra ne tiek iš prigimties blogiečiai, kiek tiesiog nesantūrūs žmonės, nenorintys savęs kontroliuoti. (delfi.lt 2009 01 13)

Toks vaikinas lengvai adaptuojasi naujoje situacijoje ir nesunkiai atranda sąlyčio taškų su naujais pažįstamais. Jei jis labiau atkreipia dėmesį į damas, nuo galvos iki kojų apsirėdžiusias dizainerių kurtais drabužiais, tuomet jis daugiausiai dėmesio skiria prestižui. (delfi.lt 2009 02 06)

Verstiniuose tekstuose aiškiai justi daiktavardinių konstrukcijų perteklius, sunkinantis stilių:

Didžiosios Afrikos beždžionės, tokios kaip bonobo (Pan paniscus – lot.) ir šimpanzės (Pan troglodytes), garsėja tuo, kad, bendraudamos su kitais grupės nariais, naudoja tokius galvos gestus, kaip linksėjimas, lenkimasis ir galvos purtymas. Nustatyta, kad bonobo beždžionės naudoja galvos purtymą siekdamos inicijuoti bendravimą su kitais grupės nariais, pavyzdžiui, norėdamos pažaisti. (delfi.lt 2010 05 06)

Savęs suvokimas – tai ir kitų trijų autentiškumo komponentų dalis. Jis būtinas aiškiam savo stiprybių ir (svarbiau) silpnybių įvertinimui: suvokimui kada susimovėte per pristatymą ar kada jūsų golfo žaidimas yra nevykėliškas, to suvokimo neneigiant ir nebandant nieko dėl to apkaltinti. (delfi.lt 2009 03 31)

O gal interneto žiniasklaidininkai yra „užprogramuoti“ išgraibyti tik didžiąsias kalbos klaidas, už kurias juos galėtų papurtyti Valstybinė kalbos inspekcija? Deja, anaiptol. Tų klaidų knibžda įvairių lygmenų ir rūšių.

Net jau minėtų žargonybių vartojimas labai priklauso nuo redakcijos požiūrio: ką ji sau gali leisti ir iki kur gali smukti. Tai rodo kad ir pavyzdys, kaip naujienų portaluose skirtingomis antraštėmis pateikiama ta pati informacija.

Štai apie vieną vaikų gynimo dienos išvakarėse vykusią spaudos konferenciją naujienų portalas lrytas.lt, remdamasis BNS, rašo tokią žinutės antraštę:

Seimas raginamas specialiu įstatymu uždrausti smurtą prieš vaikus.

delfi.lt taip pat pagal BNS rašo:

N. Marčėnaitė: imame naikinti savo vaikus.

Na o alfa.lt rėžia tiesiai:

Marčėnaitė: vaikų „dubasinimas“ – ne kultūros paveldas

Apskritai antraščių klaidos greičiausiai krinta į akis, ir jų tikrai begalė. To jau negalima vadinti atsitiktinumu ar nedideliais pražiūrėjimais. Sunku beprisiminti spausdinto laikraščio antraštę su panašiomis klaidomis, kaip kad šios:

Sergančiai katei neiškvietus veterinoriaus, gali tekti sėsti į kalėjimą (delfi.lt 2010 06 17)

Pensininkai reikalaus gražinti neteisėtai sumažintas pensijas (balsas.lt 2010 05 26)

Rusija mini suverenumo paskelbimo 20-asias metines (alfa.lt 2010 06 12)

Ūsas dėl Žiliaus grąsinimų kreipėsi į teisėsaugą (alfa.lt 2010 04 22)

Beje, pastarojo straipsnio komentaruose žmonės net kitą dieną rašo redakcijai: „negadinkite akių su grąsinimais! Kiek galima laukti? Pasitaisykit!“.

Tarkim, antraštes rašo ne žurnalistai, o interneto puslapių maketuotojai. Bet kodėl tada žurnalistai ir savo reportažuose, ir net interviu klausimuose vis tiek palieka krūvas rašybos klaidų?

Antai:

automobilį užgęsino atvykę ugniagesiai (lrytas.lt 2010 02 11)

iki šiol jauteisi neturys savo vietos (delfi.lt 2010 11 07)

tokio mąsto projektai yra inicijuojami valstybinių institucijų (bernardinai.lt 2010 06 19)

Žodis mastas parašomas su nosine, tarsi jis būtų susijęs su žodžiu mąstyti, ir tai dažna klaida.

Internetinės žiniasklaidos skyryba visiškai išklibusi. Daugybė sakinių be kablelių arba tų kablelių nepagrįstai gausu. Keista, bet atrodo, kad šalutiniai ir išskirtiniai dėmenys nebeegzistuoja, o kableliai imami dėlioti arba nedėlioti pagal anglų kalbos skyrybos modelį.

3.2. Skaitytojų reakcija

Taigi per interneto žiniasklaidininkų skubą ir kalbinio pasirengimo stoką skaitytojai gana dažnai mato nesutvarkytus iki galo tekstus. Ar visi taip ir lieka abejingi?

Toli gražu ne. Interneto komentarai – pats tiesiausias būdas pareikšti nuomonę tiek dėl straipsnių turinio, tiek dėl formos, ir skaitytojai tą progą išnaudoja.

Koks būna pačių žiniasklaidininkų atsakas tokias į pastabas? Kai kada pasitaisoma akimirksniu, kai kada mėginama taisytis, bet nei į tvorą, nei į mietą, o kai kada skaitytojų baksnojama klaida, kaip kad minėta, „kabo“ internete pusdienį ir ilgiau.

Antai alfa.lt paskelbia straipsnį antrašte

Word“ taps populiariausia ofisų darbuotojų programa? (alfa.lt 2010-03-11)

Brūkšteli skaitytojas komentarą: „Miela alfa, kokie dar ofisai?“, alfa sureaguoja, pasitaiso į biurus (nors iš tiesų ten turimos galvoje įstaigos).

Arba Delfis antraštėje cituoja Švietimo ir mokslo ministerijos reformininkų sumanymus:

Pedagogų rengs daugiau bent dvigubai mažiau, stojantieji laikys motyvacinį testą

Pačiame straipsnyje rašoma taip pat painiai:

Į valstybės finansuojamas vietas būsimų pedagogų bus priimama daugiau nei dvigubai mažiau nei iki šiol.

Komentuotojai vienas per kitą replikuoja: „Pavadinimą skaičiau ilgiau nei patį straipsnį ir vis tiek nesupratau“. Kitas skaitytojas komentaruose rašo: „daugiau nei dvigubai mažiau“ normalia kalba reiškia „kone perpus mažiau“.

Delfio redaktoriai sukrunta, antraštė pradeda kaitaliotis, kol galų gale išsirutulioja iki tokios:

Pedagogų rengs bent perpus mažiau, stojantieji laikys motyvacinį testą

Kita panaši istorija. Šių metų gegužės 22 d. „Delfyje“ pasirodė straipsnis antrašte „Nuo kaimynų triukšmo kenčianti moteris 3 metus įrodinėjo neesanti paranojikė“. Neesanti parašyta su dviem e.

Kaip gelbėtis nuo kaimynų keliamo triukšmo, daugeliui aktualu, tad diskusija įsisiūbavo, o į skaitytojų komentarus kelias valandas vis įsiterpdavo replikos dėl rašybos klaidos antraštėje, kol redakcija galų gale susizgribo pasitaisyti.

Štai kelios komentuotojų replikos:

nesanti rašom vieną e raidę ko gero:)

Vidurinę baigti tikrai užtektų, norint dirbti delfyje.

Neesanti – kas čia per žodis?

O štai delfio skaitytoja Justė mano kitaip:

Ko jūs čia kimbat prie to žodžio. Padarė klaidą, tai padarė, o jūs kad čia losit, nuo to protingesni nebūsit.

Į tokią repliką netrukus lekia kito komentarų rašytojo strėlė:

Juste, ne kiemo sienlaikraštis čia, tai ir požiūris į viešinamą darbą turėtų būti rimtesnis.

Tarp komentuotojų atsiranda ir lituanistė. Ji parašo:

Gerbiamieji Delfi portalo vadovai bei redaktoriai, gal bent publikuodami straipsnius pirmame puslapyje, ištaisykite klaidas. Žodis „nesantis“, o ne „neesantis“.

Deja, rašybos klaida straipsnio antraštėje tebebado akis, ir delfio skaitytojai replikuoja toliau:

ei, kur žiūri lietuvių kalbos sergėtojai?

kas delfiui antraštes rašo? gal rusų redakcija?

Ką reiškia žodis „neesanti“?

Ir paskutinė komentarų replika, po kurios klaida vis dėlto ištaisoma:

Ajajai… Aš „neesu“ lietuvių kalbos specialistė, bet kaip kiekvienas raštingas lietuvis žinau, kad žodžio „neesanti“ nėra, yra tik „nesanti“. Kad straipsniuose dešimtys klaidų, tai visi jau priprato, bet kai svetainė sau leidžia ir antraštėse demonstruoti katastrofišką neraštingumą, tai jau tikrai krizė.

Taigi atrodo, kad interneto žiniasklaidai priimtinas skaitytojų savitarnos principas: mūsų klaidas išsitaisyk pats…

3.2. Skaitytojų reakcija

Klausimas, ar žurnalistinė skuba pateisina kalbos menkėjimą ir menkinimą, netikėtai, per atsitikinumą, kuris yra nuolatinis interneto palydovas, mane laimingai atvedė į vieno iš didžiausių JAV dienraščių „The New York Times“ interneto svetainę.

Pasidairykime, kaip čia atrodo anglų kalbos reikalai – ar jie kaip diena nuo nakties skiriasi nuo mūsų lietuviškųjų kalbos vartojimo rūpesčių?

Dienraštis „The New York Times“ eina nuo 1851 metų, o jo internetinis variantas sukurtas 1996 metais ir yra populiariausias iš visų Amerikos internetinių laikraščių.

Pavyzdžiui, per 2009 m. kovą toje svetainėje apsilankė daugiau kaip 20 mln. atskirųjų lankytojų.

Dienraščio interneto svetainėje buvo įdomu patirti, kad elektroniniai straipsnių tekstai yra ištisai hipertekstiniai: t. y. pasižymėjus norimą žodį ir spustelėjus atsiradusį klaustuką, čia pat pateikiama informacijos apie jį iš įvairių interneto žodynų ir enciklopedinių šaltinių, pradedant reikšmėmis, tarimu (kurio norint galima pasiklausyti) ir baigiant vartojimo ypatumais.

Apskritai susiklosto įspūdis, kad šiame dienraštyje kalbos klausimai yra gana populiarūs ir lygiaverčiai kitoms rašinių temoms.

Čia galėčiau tik gailiai atsidusti, kad mūsų, lietuviškojoje, periodikoje kadaise, dar tarybiniais laikais, gyvavusius kalbos kampelius ir kerteles, kurie skaitytojų buvo mėgstami, o jų rengėjai gaudavo įvairiausių laiškų ir klausimų (pavyzdžiui, „Vakarinėse naujienose“, „Tarybinėje moteryje“, „Kalba Vilniuje“ ir kitur), tarsi koks vėjas nupūtė. O jeigu kas dabar ir pasirodo kokiame nedidelio tiražo „Mokslo Lietuvos“ laikraštyje, tai greičiau retenybė.

Bet grįžkime prie minėto Amerikos dienraščio The New York Times.

Pavyzdžiui, nuo 1979 metų jo sekmadieniniame priede „The New York Times Magazine“ pradėtas skelbti žurnalisto, politikos apžvalgininko ir prezidento kalbų rašytojo Williamo L. rengiamas skyrelis „Apie kalbą“ („On Language“), kuriame diskutuojama anglų kalbos gramatikos, etimologijos ir įvairiais kalbos vartojimo klausimais. Šis skyrelis labai išpopuliarėjo ir jo autorius ilgainiui gaudavo daugiausia skaitytojų laiškų iš visų kitų žurnalo rengėjų.

2009 metais po Safire’o mirties (ir – sunku patikėti – po 30 metų vadovavimo kalbos skyreliui!) šį darbą nuo 2010 m. tęsia amerikiečių kalbininkas, žodynininkas Benjaminas Zimmeris.

Tačiau kalbos skyrelis – dar toli gražu ne viskas, ką šis dienraštis atiduoda anglų kalbos labui. 2007 m. internete savaitę trukusiame forume į skaitytojų klausimus atsakinėjo vienas iš The New York Times naujienų redaktorių, kartu besirūpinantis ir viso laikraščio kalba, – Philipas Corbettas.

Iš jo atsakymų paaiškėjo daug įdomių dalykų, kaip laikraščio – tiek internetinio, tiek popierinio varianto – redakcija tvarko savo leidinio kalbą, kaip atsižvelgia į skaitytojų pastabas dėl kalbos. Philipas Corbettas yra atsakingas ir už dienraščio žinių skyriaus „Stiliaus vadovą“.

Beje, spausdintuoju „The New York Times“ stiliaus vadovu, kuris buvo išleistas 2002 metais, naudojasi ne tik laikraščio naujienų rašytojai, bet ir šiaip skaitytojai, o naujausias internetinis šio vadovo variantas prieinamas tik redakcijos darbuotojams. Jis nuolat pildomas ir tobulinamas. Panašius stiliaus vadovus paprastai turi didesnės tekstus kuriančios ir ypač į kitas kalbas verčiančios organizacijos, pradedant Europos Komisija ir baigiant telekomunikacijų bendrovėmis, kurios įvairiomis kalbomis leidžia savo produktų instukcijas vartotojams.

Taigi šiame dienraščio „Stiliaus vadove“ surašytos svarbiausios taisyklės, kuriomis turi vadovautis dienraščio reporteriai ir redaktoriai, kad galėtų išlaikyti kuo vientisesnį leidinio stilių ir taisyklingą kalbą.

Be to, Corbettą klausimais dėl kalbos dalykų užverčia ne tik kolegos, bet ir skaitytojai. Taigi jis nuolat susiduria su įvairiomis kalbos vartojimo problemomis ir turi ieškoti jų sprendimų, derinti skirtingas nuomones. Su kai kuriomis minėto forumo mintimis verta susipažinti plačiau.

Vienas „The New York Times“ skaitytojas sako, kad augo mokomas tobulinti savo kalbą pagal šį dienraštį, tačiau pastaruosius kelis dešimtmečius jam susidaręs įspūdis, kad daugelis leidinio rašytojų nėra baigę aukštosios mokyklos ir daro gramatikos klaidų. Coberttas į tai atsako, kad šitokius skundus jis girdintis jau 17 metų, kai dirba laikraštyje. Tad sunku esą atsakyti, ar tikrai viskas eina blogyn. Bet pripažįsta, kad klaidų daroma daug – ir faktinių, ir korektūros, o gramatika kartais siaubinga, bet stengiamasi tas klaidas ištaisyti.

Į vieno priekabaus skaitytojo skundą, kad valandų valandas internete buvo nepataisyta apostrofo rašybos klaida, Corbettas atsako: „Aš tai žinau. Ir Jūs žinot. Esu visiškai tikras, kad ir visi redaktoriai žino. Bet, kaip buvau sakęs, liapsusų pasitaiko gerokai dažniau, nei norėtume“.

Skaitytojai minėtame forume nemažai klausinėjo apie laikraščio stilių. Pavyzdžiui, kaip elgiamasi su vulgariąja ir užgauliąja leksika? Corbettas paaiškina, kad su tokiais klausimais jis susiduriantis kasdien. Redakcija nori pasakoti apie viską, kas skaitytojams (o jų esama paties įvairiausio amžiaus) įdomu, bet kartu nenori jų įžeisti ir nenori, kad rašymo tonas būtų atspindys to, ką galima išgirsti kalbant sandėliuose, barų peštynėse ar naktinėse TV programose. Žinoma, laikraščio redakcija neredaguoja stiliaus ir specialiai taip, kad apsaugotų itin jautrius skaitytojus.

„The New York Times“ „Stiliaus vadovas“ turi atskirą skyrelį, kaip elgtis su nešvankybėmis ir vulgarybėmis. Jeigu redakcija ką sau ir leidžia, tai tik dėl ypatingų priežasčių, pavyzdžiui, kai nori iš ko nors pasišaipyti. Ypatingesnius atvejus redakcija apsvarsto kolegiškai – kiek tai galėtų skaitytojus įžeisti ir kaip būtų įmanoma be tų įžeidžių žodžių apsieiti. Ir dažnai pasirodo, kad jų galima išvengti įvairiais būdais.

Na o Billo Clintono ir Monicos Lewinski atveju buvo pavartota tokios leksikos, kuri šiaip nebūdinga šiam laikraščiui, bet tuokart tai buvę politiškai reikšminga, o redaktorių viskas labai pasverta ir apgalvota. Nors laikraščio reporteriai mėgsta įrodinėti, kad būtina cituoti rasines, etnines ar seksualines užuominas, tvirtindami, kad pažodinio pakartojimo reikia, norint atskleisti užuominos toną ar esmę, bet redaktoriai tokiems argumentams paprastai nenusileidžia. Esą skaitytojai ir taip gerai žino, kokie yra rasiškai ar kitaip įžeidūs žodžiai, ir patys numano, kas kokiomis aplinkybėmis buvo pasakyta. Dažnas tokių dalykų kartojimas laikraščio toną padarytų šiurkštų ir ilgainiui gal net sumažintų kitų žmonių jautrumą vartoti tokius žodžius.

Dienraščio „The New York Times“ naujienų redaktorius Philipas Corbettas pabrėžia, kad redakcija nesislapsto nuo skaitytojų ir pasakoja apie tai, ką šie nori sužinoti, tačiau stengiasi, ypač naujienų straipsniuose, vartoti norminę anglų kalbą, išlaikyti rimtą ir civilizuotą toną, o ne rašyti šnekamuoju stiliumi, vartoti slengą, kalbos senienas ar šiaip įmantrius pasakymus. Šnekamosios kalbos pasakymų gali pasitaikyti nebent neoficialiuose kontekstuose specialiam efektui sukurti.

Corbettas pripažįsta, kad ne visada pavyksta išvengti žurnalistinių štampų, kartais vartojamų dešimtmečius. Kai kuriems žodžiams iš tiesų reikia duoti pailsėti, nes skaitytojai pastebi viską.

„The New York Times“ redakcijos darbuotojai internetiniame laikraščio variante turi ir savo tinklaraščius. Jie rašomi laisvesniu ar asmenišku stiliumi, bet jiems galioja tie patys sąžiningumo ir kruopštumo standartai, kaip ir visam laikraščiui.

Skaitytojai pastebi, kad laikraščio popierinio varianto kokybė geresnė negu internetinio. Tačiau internetinio varianto redaktoriai nuolat mėgina išlaikyti pusiausvyrą vejami skubos ir prilaikomi aukštų redagavimo standartų. Corbettas žavisi dienraščio „The New York Times“ reporteriais, kurie sugeba pateikti naujieną žaibo greitumu, ir redaktoriais, kurie ją sutvarko per 15 minučių, nors supranta, kad geram rezultatui pasiekti reikėtų daugiau laiko.

Baigiamosios pastabos

Kalbos vartojimo sunkumai, su kuriais susiduria „The New York Times“ redaktoriai, Lietuvos žiniasklaidos – tiek popierinės, tiek internetinės – leidėjams turėtų būti gerai pažįstami. Galima spėti, kad kalbai tvarkyti Amerikos dienraštis skiria nemažai dėmesio, turi aiškią ir griežtą poziciją įvairiais kalbos vartojimo klausimais, kartu moka rodyti pagarbą skaitytojų nuomonei ir lanksčiai reaguoti į kritiką. O atsakomybė už galutinį (taigi ir kalbos kokybės) rezultatą vienodai svarbi ir popieriniam laikraščiui, ir internetiniam jo variantui. Susidaro vaizdas, kad joks reporterio skverelyje ant suoliuko sukurptas tekstas nepatenka tiesiai į internetą, aplenkdamas redaktorių akis.

Grįžkime prie lietuviškosios interneto žiniasklaidos. Ji kalbos atžvilgiu kol kas aiškiai pralaimi spausdintinei (nors ir laikraščiuose, tiesa, taip pat pasitaiko dienų, „kai stilistės atostogauja“).

Kas žino, gal dešimties metų dar per maža visam interneto naujienų ūkiui susistyguoti? Vis dėlto svarbiausia prastos kalbos priežastis greičiausiai ši: siekiama žūtbūt pirmauti ir kuo skubiau internete pateikti naujienas skaitytojams, bet pamirštamas pačios žiniasklaidos vaidmuo kuriant ir palaikant norminės lietuvių kalbos tęstinumą. O tada nelieka nei atsakomybės, nei atkaklumo siekti viešosios kalbos kokybės. Nelieka pojūčio, kad darbą reikia padaryti gerai nuo pradžios iki galo.

Pagarba darbui, kitam žmogui, kuris naudosis tavo darbo rezulatais – interneto žiniasklaidoje jau kartais atrodo tik kaip praeinančios vertybės, kurias dar puoselėjo vyriausioji karta ir į kurių vietą dabar ateina atsainumas. Todėl būna keistoka, bet tikrai smagu matyti, kad geriausieji mūsų tinklaraštininkai, kurie už savo skelbiamus internete tekstus atsako tik patys nuo pradžios iki galo, savo kalbos lygiu kartais prašoka naujienų portalų žinių rašytojus.

Ir koks paradoksas! Gražu, kad, pavyzdžiui, delfio naujienų portalas rūpinasi komentarų rašytojų kalba: rašo perspėjimus komentuotojams, kad tie gerbtų kalbą, nepamirštų lietuviškų raidžių. Ir, tyrimai rodo, tai turi šiokį tokį poveikį. Tačiau tas pats delfis pamiršo tokius pat perspėjimus užrašyti ir prikabinti kiekvienam savo darbuotojui virš jų kompiuterių ekranų.

Ir kitas svarbus dalykas. Jeigu interneto žiniasklaidos vadovai neišgali samdyti kvalifikuotų kalbos redaktorių, lieka tik viena išeitis: ir žurnalistai, ir vertėjai turi be išlygų gerai mokėti lietuvių kalbą. Nesudėtingų internete skelbiamų publicistinių tekstų vertimai reikalauja dviejų dalykų: neiškreipti informacijos ir ją perteikti taisyklinga lietuvių kalba. Padorūs, tegu ir pradedantys, vertėjai turi turėti nuovoką, kuo lietuvių kalboje padalyvis skiriasi nuo pusdalyvio ir kokie yra lietuviškosios skyrybos skirtumai nuo angliškosios.

Žinoma, lieka ir viltis, kad interneto naujienų skaitytojai ir toliau nebus pakantūs, matydami prasta kalba parengtus rašinius. Interneto žiniasklaida, skirtingai nei laikraštinė, šiaip ar taip, yra gerokai arčiau žmonių, todėl turėtų galų gale pajusti, kad žmonėms tikrai reikia švarios ir nesujauktos lietuvių kalbos.

Bernardinai.lt