Rita Urnėžiūtė. Metų žodžio ir Metų posakio rinkimai: kaukė

Ar daug kalbėjome apie KAUKES iki 2020-ųjų pradžios?
Žinojome, kad kaukių yra visokių. Supratome, kad tam tikrų profesijų atstovams – dažytojams, suvirintojams – kaukės yra privaloma darbo aprangos dalis, kad darbas be kaukių neįsivaizduojamas, pavyzdžiui, operacinėje.

Etnologai domėjosi kaukėmis – religinėse ir kitose apeigose naudojama veido apdanga. Laidojimo papročius tiriantys istorikai rašė apie senovės žmonių kapavietėse randamas mirusiųjų kaukes. Teatrologams rūpėjo kaukių paskirtis ir simbolika teatro vaidinimuose. Architektūros istorikai tyrė kaukes kaip pastatų dekoro motyvą. Psichologai kauke vadino jausmo, nuomonės arba tikslo slėpimą. Kosmetologai siūlė gydomąsias ar gražinamąsias kaukes – ne tik veidui, bet ir plaukams, rankoms, kojoms.

O visi kiti apie kaukes dažniausiai prabildavo tik artėjant Užgavėnėms ar kitoms šventėms, susijusioms su persirengimu. Kaip rašo Ignas Narbutas „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“, „Lietuvoje nuo senų laikų kaukės dažniausiai dėvimos žiemą – per Kalėdų laikotarpį ir Užgavėnes. Buvo manoma, kad tuo metu gausu dvasių, galinčių pakenkti žmonėms, gyvuliams ir laukams.“ Dvasioms baidyti reikėjo baisių kaukių: taip leidžia manyti didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“ pateikiamas palyginimas, užrašytas Salake: „Sudžiūvęs kai Kalėdų kaukė.“

2020-ųjų kovo viduryje paskelbus karantiną, apie kaukes prabilo visi. Ne apie visas – apie tokias, kurios gali apsaugoti nuo plintančio užkrato. Žodis KAUKĖ tapo ypač dažnas spaudos konferencijose, žiniasklaidos antraštėse ir privačiose diskusijose. Kaukių dėvėjimo reikalavimai ne kartą keitėsi. Žmonės dėl kaukių ginčijosi, kai kurie tapo smarkiais kaukių priešininkais, kitaip tariant, ANTIKAUKININKAIS (daugiau informacijos apie čia minimus naujadarus žr. Lietuvių kalbos instituto Naujažodžių duomenyne).

Tie, kurie pirmojo karantino pradžioje vežė kaukes į Lietuvą iš Kinijos, nepaisydami ten galiojusio draudimo jas eksportuoti, buvo praminti KAUKNEŠIAIS.

Drausmingesnieji pageidavo, kad gatvėse ir parduotuvėse būtų įrengta kuo daugiau KAUKOMATŲ. Nedrausmingieji pelnė NUSMAUKTAKAUKIŲ vardą.

Tradicinio šiuolaikinės baltų kultūros festivalio „Mėnuo juodaragis“ rengėjai savo renginiui pavadinti susikūrė naujadarą KAUKYNĖS. Pasiėmę šaknį „kauk-“, keliančią asociacijų su žodžiais „kaukė“, „kaukas“ (namų dvasia), „kaukti“, jie pridėjo priesagą „-ynės“ (plg. „gaudynės“, „budynės“). Minėtaisiais trimis žodžiais su homonimiška šaknimi „kauk-“ žaista ir festivalio programoje: kaukių dirbtuvės „Kaukės ir Kaukai“, vaikų žaidimų vieta „Kaukučių šėlionės“, sutartinių vakaras „Kaukime vilkais“, pokalbis „Kaukė ir nuokauka (maskuotė ir demaskavimas)“.

Nepraleido progos su KAUKE pažaisti ir kūrybingieji broliai Klimenkos. Jų savos kūrybos pandemžodžių žodynėlyje atsirado KAUKOLAKIS „itin pavojinga apsimetėlių rūšis, kuri nešioja kaukę tik dėl akių“, KAUKODROMAS „masinis kaukėtų žmonių susibūrimas“ ir kt.

Akciją „Įžiebk Kalėdas balkone“ sumanęs fotografas Adas Vasiliauskas aktorės Gražinos Baikštytės balkoną papuošė didžiule apsaugine kauke ir šūkiu „Kalėdų po kauke nepaslėpsi“.

Taip ir baigėsi 2020-ieji (arba, kaip spėjo juos pavadinti Metų žodžio ieškotojai, KAUKMETIS). Tikri žodžio KAUKĖ metai.

Už Metų žodį balsuoti reikia čia.

Už Metų posakį balsuoti reikia čia.

alfa logo