Rita Urnėžiūtė. Tobulos kalbos ilgesys, akmenėliai ir rieduliai

Kovo 25 d. Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga Valstybinėje kalbos inspekcijoje surengė diskusiją „Kalbos grynumo problema grožinės literatūros vertimuose. Rūbas ar drabužis?“. Renginio skelbime kviesta panagrinėti problemas, kurių „vertėjams kyla ne dėl nustatytų kalbos normų, o dėl griežtų kalbos redaktorių vertinimų. […] verstinės grožinės literatūros redaktoriai savo redaguojamiems tekstams dažnai taiko tokius principus kaip oficialiajai bendrinei kalbai. Kartais taisoma ir tai, kas apskritai nėra oficialiai klasifikuota, – remiantis tik kokio nors kalbininko pasvarstymais.“ Laukta aiškesnių patarimų, kaip vertėjams ir redaktoriams elgtis susidūrus su šalutiniais ar lygiaverčiais normų variantais. Kaip ir reikėjo tikėtis, daugeliui klausytojų rūpėjo ne kalbėtis apie teorinius norminimo klausimus, o gauti konkrečių atsakymų.

LLVS pirmininkė Jurgita Mikutytė pradžioje įvardijo, kam skiriama ši diskusija. Pirmiausia –redaktoriams. („Yra redaktorių, kurie taiso tai, kas nebūtina, o savo taisymus aiškina taip: tokius dalykus draudžia kalbininkai.“) Kitas diskusijos adresatas – kalbininkai. („Ar visi tie reiškiniai, kuriuos taiso redaktoriai, kalbininkų įvertinti pagrįstai?“) Iš karto atsiribota nuo dažnos priešpriešos: „Redaktoriai nepagrįstai redaguoja!.. O vertėjai blogai verčia!..“ Jurgita Mikutytė pabrėžė, kad norima kalbėtis ne apie vertėjų darbo trūkumus, bet apie profesionalių vertėjų, redaktorių ir kalbininkų santykius. Bet priešpriešos neišvengta. Kartais atrodė: nepasitenkinimo visur susikaupę tiek, kad susikalbėti nebeįmanoma. Tačiau pro priešpriešas ir nuoskaudas prasimušė viena bendra gaida: visi – vertėjai, redaktoriai, kalbininkai, inspektoriai – sakėsi norį, kad kalba būtų gera ir kad kalbai būtų geriau. Tik supratimas, kaip tai daryti, rodos, skiriasi.

Pagrindinis pranešėjas Laimantas Jonušys pripažino, kad redaktoriaus pagalba visada reikalinga, bet papriekaištavo, kad redaktoriai dažnai kišasi ten, kur nereikia. Patyręs vertėjas pateikė tokio kišimosi pavyzdžių ir mėgino pasamprotauti, kodėl taip elgiamasi. Abejotini redaktorių taisymai pranešime buvo išdėstyti kalbos lygmenimis. Pradėta nuo žodyno. Jonušys abejojo, ar būtina visur taisyti anūką ir rūbą. Vaikaitį, teikiamą vietoj anūko, jis norėtų palikti teisės aktams, o grožinėje literatūroje anūko netaisytų. Pranešėjas mėgino aiškintis rūbo kilmę ir ryšius su kitomis indoeuropiečių kalbomis, sakė, kad šis žodis seniai įsigalėjęs literatūroje ir turįs įvairių reikšmės atspalvių, o pastangos visur jį keisti drabužiu kartais kenkia stiliui. Svarstė, ar pagrįstai pliažas taisomas paplūdimiu ir pasekmė padariniu. Abejojo ir dėl gramatinių formų taisymų, priekaištavo, kad nenuosekliai sunormintos tariamosios nuosakos daugiskaitos formos. Vienas iš svarbiausių Jonušio teiginių – grožinės literatūros kalboje ne visada turi būti teikiama pirmenybė standartizuotoms normoms. Pranešėjas sakė, kad yra stilių, kuriuose turi būti vartojami pagrindiniai normų variantai, bet iš grožinės literatūros kartais be reikalo stumiami šalutiniai variantai (pavyzdys – dalinti, krenta ir dalyti, krinta). Kartais redaktoriai reikalaują visiškai nebūtinų taisymų: ukrainiečiaiukrainai, apie šimtą metųapie šimtas metų, keletaskeli. Nereikalingų taisymų atsirandą, kai redaktoriai netiksliai supranta kurio nors kalbininko svarstymus ar tiesiog aklai jais pasikliauja. Jonušio supratimu, redaktoriai per smarkiai taiso tekstus dėl kelių priežasčių: 1) nuoširdžiai norima, kad kalba būtų geresnė, 2) siekiama parodyti darbdaviui, kad redaktorius daug dirba, 3) nepasitikima ir savimi, ir kalba, todėl visi abejonių keliantys atvejai pritempiami prie visiems tinkamo standarto.

Donatas Smalinskas paaiškino, dėl ko rašo raštus ir už ką baudžia Kalbos inspekcija. Inspektoriams svarbiausia, kad leidiniuose nebūtų didžiųjų kalbos klaidų ir visuotinai taisomų dalykų.

Irena Smetonienė teigė, kad redaktorius, kaip ir teisėjas, turi vadovautis protingumo principu. Jei žmogus skiria funkcinius stilius, moksliniame ar dalykiniame tekste jis vartos pagrindinį variantą, pavyzdžiui, žvejys, o redaguodamas grožinės literatūros vertimą galės tartis su vertėju, kuris variantas labiau tinka: žvejys ar žvejas.

Vertėja ir redaktorė Diana Bučiūtė kalbėjo, kad reikia daugiau rašyti apie funkcinius stilius ir aiškinti, kuriems stiliams kurie variantai tinka. Kai kurie redaktoriai dabar jaučiasi sutrikę ir pernelyg griežtai taiso tokius atvejus (ypač žodyno), kur galima palikti ir šalutinius variantus. Būna ir taip: redaktoriai šalutinių variantų nejudina, bet galiausiai juos vis tiek ištaiso korektorės.

Nebūtinų taisymų pacitavo ir kalbininkė Rita Miliūnaitė. Jos manymu, redaktoriui svarbiausia turėti kalbos stuburą. „Jei žmogus to stuburo neturi, dairosi į visas puses ir nežino, kaip elgtis.“ Kalbininkė sakė, kad nagrinėjant lygiaverčius ar šalutinius variantus negalima baksnoti po vieną žodį atskirai, bet reikia turėti prieš akis visą kūrinį. Rita Miliūnaitė siūlė ieškoti išeities, kad painiavos redaktorių galvose būtų mažiau. Lietuvių kalbos institute šį pavasarį pradėtas seminarų ciklas redaktoriams. Kovo 17 d. seminare kalbėta apie variantų pasirinkimą grožinėje literatūroje, jei reikės, seminarų vertėjams ir redaktoriams šia tema bus ir daugiau.

Ypač daug pastabų pateikta dėl kai kurių skolinių vertinimo ir jiems siūlomų pakaitų. Diskusijų pagrindas ir šaltinis – 2005 m. išleista „Kalbos patarimų“ knygelė „Leksika: skolinių vartojimas“ (toliau L1). Ko gero, suprantama, kodėl iš visų KP knygelių kaip tik šiai buvo lemta sulaukti tokio dėmesio. Žodynas – greičiausiai kintantis ir labiausiai į akis krintantis kalbos lygmuo, dėl skolinių ir jų pakaitų visada yra skirtingų nuomonių.

LLVS ketina surengti seminarą apie skolinių vartojimą, redaktoriai ir vertėjai kaip tik dabar kaupia pastabas dėl minėtoje KP knygelėje teikiamų vertinimo laipsnių ar siūlomų pakaitų. Nuomonių dėl svetimžodžių pakaitų ir leksikos variantų buvo pareikšta ir šioje diskusijoje.

Gražvydas Kirvaitis atkreipė dėmesį į L1 santrumpa žarg. pažymėtus žodžius, siūlė atskirai padiskutuoti apie žargono sąvoką ir ją patikslinti. Vertėjas stebėjosi L1 siūlomais variantais gėliapuodis (greta vazono), mėsėtis (greta koldūno), ilginė kėdė, gulimasis krėslas (greta šezlongo), eklero pakaitu plikytos tešlos pyragaitis su kremu. Beje, šis pavyzdys greičiausiai buvo pacituotas iš tarptautinių žodžių žodyno, nes L1 siūlomas trumpesnis pakaitas – plikytas pyragaitis. Iš cituotų žodžių tik ekleras L1 įvertintas griežčiau (vngt.). Pirmosios dvi poros (vazonas ir gėliapuodis, koldūnas ir mėsėtis) L1 teikiamos kaip lygiaverčiai variantai, šezlongas paliktas kaip šalutinis variantas. Taigi, kaip aiškino vėliau Jūratė Palionytė, knygelėje norėta ne tik taisyti neteiktinus skolinius, bet ir padėti žmonėms, kuriems gali prireikti įvairesnių skolinių atitikmenų. Jei vertėjas ar rašytojas turi talentą ir kalbos jausmą, jis mokės atsirinkti, kas kada tinka.

Irena Smetonienė sakė, kad nereikia skubėti šaipytis iš siūlomų skolinių pakaitų, ir priminė: kalbos norminimo istorijoje yra buvę atvejų, kai visuomenė smarkiai šiaušėsi prieš siūlomus žodžius, bet ilgainiui tie siūlymai prigiję.

Dalia Kižlienė priekaištavo, kodėl į Didžiųjų kalbos klaidų sąrašą pateko žodžiai dainuška ir bobutė. Iš tiesų, žodžiai su svetimu baigmeniu –ka, – į sąrašą įtraukti, bet bobutės ten nėra. L1 bobutė 1. „močiutė, senelė“ vertinama ne taip griežtai (vngt.) kaip DŽ 1. „senelė, močiutė (tėvo ar motinos motina)“ (ntk.), tiesa, į L1 įtraukta ir kita vengtina bobutės reikšmė 2. „senutė, senučiukė“.

Aivaras Mockus stebėjosi, kad Lietuvoje tebegyvuoja siekis primesti žmonėms kalbos normas, nors preskriptyvizmas bankrutavo dar XIX amžiuje. „Angliškai aš galiu rašyti negalvodamas, o lietuviškai – ne, turiu apsikrauti žinynais ir žodynais. Tas purizmas pribaigia.“ Vertėjas apgailestavo, kad lietuvių kalboje nėra tiek daug sinonimų protui ir mąstymui apibūdinti, kiek jų turi anglų kalba. Pavyzdžiui, labai reikėtų žodžių omuo, omė, omynė – negalima, jie LKŽ esą pažymėti kryžiuku. (Atsivertus žodyną matyti – nepažymėti. Pateikti su pavyzdžiais iš Būgos, Vaižganto raštų ir tarmių. Dar daugiau pavyzdžių ir argumentų, kodėl šie žodžiai vartotini, yra Jono Klimavičiaus straipsnyje „Turėti omenyje“, 1967 m. išspausdintame „Kalbos kultūros“ 13 sąsiuvinyje, p. 51–54).

Kalbos komisijai siūlyta sušvelninti bent 10 skolinių (durnius, gonkos ir kt.) vertinimą. Komisijos atstovės atsakė: jei vieni norės sušvelninti vieną sąrašą, kiti kitą, kils dar didesnė sumaištis, reikia skirti, kas kuriam stiliui tinka, o ne skubėti su sąrašais.

Laimanto Jonušio pranešime netiesiogiai buvo iškelta dar viena problema – kalbininkų mitas visuomenėje. Kalbėtojas pacitavo Regimanto Tamošaičio mintį iš kovo mėnesio „Metuose“ išspausdinto pokalbio „Kalbos pabaiga“: „Man lietiniai toks pat negyvas, dirbtinis žodis, kaip ir visi tie Arvydo minėti žargono siaubai. Kalbininkai valgo lietinius, o aš tebevalgau tuos pačius blynus, kaip ir vaikystėje“ (p. 92). Nebloga mito iliustracija… Iš tiesų blynai ir lietiniai – skirtingi valgiai. LKŽ aiškinama taip: blynas – 1. „keptuvėje kepamas iš miltų ar tarkuotų bulvių valgis, sklindis, plonis, paplotis“, 2. „verdamas paplotėlis, skrylis“, lietinis – „miltinis sklindis, vyniotas su varške, mėsa, uogomis“, yra ir žodis sklindis – 1. „keptuvėje kepamas iš miltų ar brazduotų bulvių paplotėlis, blynas“, 2. „paplotėlis, verdamas iš miltų ar tarkuotų bulvių, skrylis“, 3. „plokščias, apvalus pyragas“. Šiek tiek norminimo istorijos: „Prieš tam tikrą laiką blynai buvo siūlomi keisti sklindžiais. Bet sklindžiai į plačiąją vartoseną neįėjo ir blynų neišstūmė. Kulinarai vartoja abu žodžius ir jais vadina skirtingus valgius. Vadinasi, nėra ko bijotis žodžio blynai“ (1969 m. „Mūsų kalbos“ 4 sąs. p. 10 rašė Aldonas Pupkis). Kalbininkai blynų nesibijo, bet žmonės vieni kitus lietiniais ir kalbininkais gąsdina…

Nors mėginta mitus griauti (pavyzdžiui, Rita Miliūnaitė sakė, kad ukrainiečių niekas niekada nelaikė klaida), buvo aiškiai matyti, kad kai kurie diskusijos dalyviai kariauja su išsigalvotais mitais ir svaido akmenėlius, kur reikia ir kur nereikia. Bet buvo ir taiklių švystelėjimų. Iš Rašytojų sąjungos leidyklos į kalbininkų daržą dunkstelėjo nebe akmenėlis, bet visas riedulys: citata iš Kalbos inspekcijos rašto, kuriame nurodyta ištaisyti svetimybę snigo ubago kąsniais. Inspekcija pripažino – tai frazeologizmas, taisyti nereikėjo…

Diskusijoje keltus klausimus ir minėtus kalbos reiškinius ketiname plačiau panagrinėti kituose GK numeriuose. Todėl ir šioje apžvalgoje sąmoningai nekomentuojami kai kurie diskusijos dalyvių  svarstyti kalbos reiškiniai. Tikimės sulaukti tęsinio ir išsamesnių specialistų komentarų.

Rita Urnėžiūtė
Gimtoji kalba 2009 m. Nr. 4

Šaltinis čia