Rita Urnėžiūtė. „Yra redaktorių, kurių pavardė knygos metrikoje – tarsi kokybės ženklas“

Puikiai rašyti – talentas, išmanyti kalbos naujoves, ugdyti kalbos jausmą – siekiamybė, o tinkamai sutvarkytas tekstas – tarsi meno kūrinys, kurį kalbos redaktorius augina ir puoselėja. Tiesa, šiandien kalbos redaktoriai neretai genami ir skubinami leidybos tempo, kitų objektyvių ar subjektyvių priežasčių, todėl dailinti tekstą laiko nelieka – tik mechaniškai pataisyti tas klaidas, kurios aiškiai peržengia kalbos normas. Ar tuomet meno ir pagarbos darbui nebelieka?

Apie kalbos redaktoriaus darbą, jo subtilybes mintimis dalijasi žurnalo „Gimtoji kalba“ vyriausioji redaktorė Rita Urnėžiūtė.

Neretai diskutuojama apie tai, kad kalbos redaktoriai neatlieka pagrindinės užduoties – tekstai dažnai lieka nesuredaguoti. Neišvengiamai paliekama didžiųjų kalbos klaidų, skyrybos, rašybos ar stiliaus trūkumų. Jūsų nuomone, iš tiesų egzistuoja ši problema? Jei taip, kur slypi jos šaknys?

Redaktorių darbo kokybės problema – sena ir skaudi. Priežasčių, kodėl kartais redaktorių darbo vaisiai yra ne tokie, kokių tikimasi, gali būti visokių. Daug ką lemia įvairios asmeninės priežastys. Galbūt redaktorius tiesiog nemėgsta savo darbo, nes kadaise nevykusiai pasirinko profesiją, o dabar jam neįdomu, dirba prisiversdamas. Kitas gal ir nesigaili dėl savo pasirinkimo, bet dirba kelis darbus pripuolamai, dažniausiai tik dėl papildomo atlygio, o iš tiesų visos jo mintys ir visa širdis nežinia kur. Trečias, nestokodamas nei gabumų, nei idėjų, tiesiog tingi ir lygiuojasi į prastesnius: jei anam niekas nieko, tai kodėl aš turėčiau stengtis?

Negalima pamiršti ir specifinių išorinių veiksnių, pirmiausia vadovų ir užsakovų požiūrio į redaktorių darbą. Redaktorius turėtų būti išsilavinęs, išmintingas, kūrybingas autoriaus ar vertėjo pagalbininkas, bet ar dabar mūsų krašte tai visada įmanoma? Skubinamas, niukinamas, leidybos grafikų į kampą varomas redaktorius neturi kada pamąstyti apie keblesnes teksto vietas, apie įvairių raiškos variantų vertę ir funkcinį tikslingumą, galų gale, neturi kada lavintis ir tobulintis kaip specialistas ir kaip žmogus.

Paklausėte apie nekokybišką redaktorių darbą, nuo to ir pradėjau. Būtų nesąžininga nepasakyti, kad yra daugybė išsilavinusių, subtilių redaktorių, tikrų savo profesijos meistrų. Yra redaktorių, kurių pavardė knygos metrikoje – tarsi kokybės ženklas. Į juos ir turėtų lygiuotis, jais pasitikėti šios profesijos naujokai.

Kita problemos pusė – grožinė literatūra. Skundžiamasi, kad kalbos redaktoriai „baudžia“ niekuo dėtus žodžius, pakeisdami, jų nuomone, tinkamesniais. Dėl šios priežasties nukenčia grožinės literatūros tekstas – jis nuskurdinamas. Jūsų nuomone, kaip galima tai pakeisti?

Ar čia kalbama vien apie leksikos taisymus, ar apie redagavimą apskritai? Šiaip redaktoriai žodžius ir keičia, ir išbraukia, ir naujų įrašo. Galbūt skaitant iš konteksto išpeštą sakinį tas išbrauktasis ar pakeistasis žodis atrodo nepelnytai „nubaustas“, kaip Jūs sakote, bet pažvelgus į visą pastraipą, puslapį ar skyrių matyti: juk iš tiesų reikėjo vaizdingesnio ar, priešingai, neutralesnio veiksmažodžio, juk nepastebėta, kad vienoje pastraipoje tas pats žodis kartojamas kelis kartus, todėl bent poroje vietų jį siūloma pakeisti sinonimu, juk viename sakinyje žodžius sukeitus vietomis rišlesnė ir sklandesnė tampa visa pastraipa. Ar tokie redaktoriaus veiksmai skurdina grožinės literatūros tekstą?

Žinoma, redaktorius visada turi gebėti paaiškinti, kodėl jis ką nors braukia ar keičia. Ir kūriniui, ir redaktoriui su autoriumi (arba vertėju) naudingiau, jei tariamasi, jei aiškinamasi, o ne kovojama, katro bus viršus.

Beje, redaktorius, gavęs naują kūrinį, neturėtų sėsti redaguoti neperskaitęs jo viso ar bent pusės. Tik suvokdamas kūrinio visumą gali drąsiau spręsti, kaip elgtis su mažesniais jo elementais. Tik susipažinęs su viso kūrinio kalbos specifika gali susigaudyti, kuriuos kalbos dalykus siūlyti taisyti. O visokias pratarmes, įžangas, padėkos žodžius, 4-ojo viršelio tekstus išvis reikėtų redaguoti paskutinius, kai jau baigtas visas kūrinys.

Idealu būtų, jei redaktorius, imdamasis grožinės literatūros kūrinio, ne tik perskaitytų visą rankraštį, bet ir apskritai pasidomėtų to rašytojo kūryba, pasiskaitytų, kaip ją vertina recenzentai, pasirankiotų specialistų nuomonių apie jo kalbą ir stilių. Visam tam, žinoma, reikia laiko, bet šitaip pasirengęs galėtum geriau susivokti, kaip pačiam elgtis su šio kūrinio kalba, ir, žinoma, drąsiau diskutuoti su autoriumi ar vertėju.

Ar aukštoji mokykla gali parengti kalbos redaktorių – savo srities specialistą? Kokių savybių reikia žmogui, kurio pareiga rūpintis, kad kalba būtų taisyklinga ir sklandi? Pasak Aleksandro Žirgulio, „redaktorius turėtų tarpais pabūti kukliu žmogumi, ne vien išmaningu kito tvarkytoju, ir realiai pasverti savo sugebėjimus bei išgales. Ką jis pajėgia duoti vietoj to, kas jam nepatinka?“ Ar jūs pritartumėte šiai minčiai?

Aukštojoje mokykloje žmogus gali gauti redaktoriaus darbo pagrindus ir per praktiką šiek tiek susipažinti su šio darbo kasdienybe. Paskui – be jokių išlygų – reikia mokytis visą gyvenimą. Mokytis savo kalbos – iš geros literatūros, iš didžiojo Žodyno, iš tarmių tekstų ir žodynų. Skaityti, kas rašoma apie kalbą, – straipsnius, monografijas, mokslui ir praktikai skirtus leidinius. Stebėti kalbą ir kalbančius – ką ir kaip žmonės sako įvairiomis aplinkybėmis, mąstyti apie kalbą ir kalbančius – o kodėl jie taip sako? Domėtis įvairiomis gyvenimo sritimis ir tose srityse vartojamos kalbos ypatumais. Mokytis kitų kalbų, domėtis kitų kraštų kultūra. Niekada nemanyti, kad viską žinai ir viską moki.

Svarbiausi redaktoriaus charakterio bruožai, bent man taip atrodytų, – smalsumas, atidumas ir kantrybė. Sutinku ir su Jūsų pacituota pastaba dėl kuklumo. Sakyčiau, kad kuklumas niekam nekenkia – nei kūrėjams, nei vertėjams, nei redaktoriams.

Koks kalbos redaktoriaus (kalbos tvarkytojo) vaidmuo puoselėjant lietuvių kalbą?

Redaktorius – aktyvus kalbos gyvenimo dalyvis, savo veiksmais galintis šiek tiek kreipti tą kalbos gyvenimą vienokia ar kitokia kryptimi. Jis gali padėti plisti ir įsitvirtinti kokiam nors kalbos reiškiniui arba, priešingai, sulėtinti, sustabdyti šį vyksmą. Pavyzdžiui, mokslo literatūros ar aukštosios mokyklos vadovėlių redaktorius padeda įtvirtinti naujus terminus, tobulinti mokslo kalbos sintaksę, arba, antraip, verčia studentus ir mokslininkus vartoti ir kartoti pasenusius terminus, raizgias ir netaisyklingas sintaksines konstrukcijas.

Redaktoriaus darbo vaisiais dažnai naudojasi ne viena karta. Ypač tai pasakytina apie reikšmingų grožinės literatūros kūrinių, mokslo veikalų, žodynų, žinynų redagavimą. Todėl ir atsakomybė tokių darbų redaktoriams ypač didelė.

Kur pradedantysis redaktorius gali (turi) ieškoti pagalbos? Ar šiandien sunku būti pradedančiuoju redaktoriumi?

Daug informacijos apie darbui reikalingiausius šaltinius (žodynus, žinynus, interneto tinklalapius, kalbos mokslo ir praktikos leidinius) būsimieji redaktoriai gauna aukštojoje mokykloje. Drįstu taip sakyti, remdamasi savo darbo patirtimi su praktikantais lituanistais iš Vilniaus universiteto. Pradėjus dirbti reikia nuo tų šaltinių neatitrūkti ir nuolat domėtis naujienomis ir naujovėmis.

Dabar pradedantiesiems šiek tiek lengviau, nes yra daugiau informacijos ir įvairesnių būdų, kaip jos gauti, negu, tarkime, prieš 25 ar 30 metų. Bet dar daug redaktoriaus darbui reikalingos informacijos nėra susisteminta ir sutvarkyta taip, kad ja būtų lengva ir patogu naudotis. Būtų naudinga internete turėti Jono Jablonskio, Juozo Balčikonio ir kitų kalbininkų, „Kalbos kultūros“, „Gimtosios kalbos“, kitų leidinių kalbos rekomendacijų bazes. Tai praverstų dideliam būriui kalbos praktikų ir ne tik jiems.

Kiek kalbos redaktoriams gelbsti organizuojami redagavimo kursai, leidžiami žurnalai ir pan.? Galbūt iš tiesų pagrindinė redaktorių mokykla – praktika?

Į klausimą dėl kursų ar leidinių naudos geriausiai atsakytų patys redaktoriai. Šiaip malonu, kad redagavimo kursais žmonės domisi, kad į juos susirenka. Kursai rengiami redaktoriams, bet kartu tai puiki mokykla lektoriams kalbininkams, nes padeda geriau susipažinti su vartosenos aktualijomis. Kursų dalyviai ne vien klausosi lektorių, jie dalijasi savo mintimis, reiškia abejones, drauge stengiasi narplioti visokiausius klausimus. Taip dalijamasi patirtimi ir – gal nebus per skambiai pasakyta – stiprinama redaktorių bendruomenė.

Kalbino Kristina Buidovaitė

Šaltinis čia