Robertas Šlioževičius. Motiejaus Valančiaus darbai: ko iš Žemaičių vyskupo galime pasimokyti šiandien?

Šiemet minime 220-ąsias Žemaičių vyskupo M. Valančiaus (1801–1875) gimimo metines. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar, tvirtai suvokiame, kad M. Valančiaus kūryba yra mūsų literatūros klasika, drauge ne mažiau svarbi ir vyskupo asmenybė, įgalinanti apmąstyti nūdieną, uždegti gerų darbų dagtį.


Alekso Mockaus medžio drožinys, vaizduojantis Motiejų Valančių ir jo sugalvotą personažą Palangos Juzę. 1974 / Lietuvos dailės muziejus, epaveldas.lt

Vyskupas buvo ne tik blaivybės sąjūdžio pradininkas, bet ir spaudos draudimo laikotarpiu aktyviai skatino lietuviškų raštų leidybos procesą, užsiėmė kūryba. Tačiau gali kilti klausimas ar netgi dvejonė: kodėl mūsų epochos žmogui, praėjus daugiau nei dviem šimtmečiams, gali atrodyti svarbu tapti pavyzdžiu skatinti veikti kitus? Visų darbų gausos viename straipsnyje neįmanoma aprėpti, bet esminius taškus dera sudėlioti. Verta pažvelgti į vyskupą M. Valančių ne vien kaip į istorinę asmenybę, bet ir kaip į literatą, liaudies švietėją ir didaktą, galiausiai žmogų, gyvenusį permainingu ir įvairių sunkumų turėjusiu laikmečiu.

Palangos Juzę žinome visi. Paminėkime galbūt mažiau žinomas knygas: Vaikų knygelė (1868 m.), Paaugusių žmonių knygelė (1868 m.), Pasakojimas Antano Tretininko (1872 m., išl. 1891 m.), didysis veikalas Žemaičių vyskupystė (1848 m.) ir kiti kūriniai padėjo tuometinei valstietijai ne tik skaityti religinio turinio raštiją, bet drauge pajausti grožinės literatūros teikiamą didaktinę informaciją, kurios itin reikėjo liaudžiai šviestis. Parašyta apie 40 kūrinių, daugumą jų M. Valančius sukūrė būdamas vyskupu.

Valančiaus vyskupavimo laikas buvo gana ilgas – dvidešimt penkeri metai, nuo įšventinimo 1850 m. iki mirties 1875 m. Kaune, tuometiniame Kauno gubernijos centre. Laikotarpis po 1863–1864 m. sukilimo uždraudus spaudą iki pat 1904 m. buvo itin sunkus spaudai. Apie tai liudija visiems žinomo kūrinio Palangos Juzė data. Oficialiai rašoma, kad kūrinys išspausdintas 1869 m., tačiau iš tikrųjų įrašyti 1863-ieji m. Tai kontrafakcija – nurodoma data, kai dar buvo galima rašyti lotyniškais rašmenimis.

Palangos Juzė neapsiriboja didaktine funkcija, jame esama nemažai naujovių, rodančių M. Valančiaus originalumą. Sociologas Vytautas Kavolis Palangos Juzėje įžvelgia judraus žmogaus atsiradimą. Juk kriaučius Juzė apkeliauja visą tuometinę Žemaičių vyskupystę siūdamas žmonėms drabužius. M. Valančius, kaip ir kiti švietėjai, suprato, kad žmogaus branda vyksta peržengus savosios parapijos – gyvenamosios vietos – ribas. Tai novatoriškas požiūris, skatinęs domėtis ne tik aplinka, bet ir įkelti koją į nepažįstamos žemės plotą, ją pamatyti, aprašyti bei palyginti su savąja.

Vieną svarbesnių pozicijų tarp knygų gausos užima dvitomis remiantis įvairiais bažnytiniais dokumentais rašytas veikalas Žemaičių vyskupystė, pasirodęs M. Valančiui rektoriaujant Varnių kunigų seminarijoje.

Kad raštija vis labiau plėtotųsi, reikalingi kultūros centrai. Paprastai šiais centrais dažniausiai būna didesnieji miestai. Juose tarp visų kultūrinių objektų paprastai būna įkurtos ir spaustuvės. Kokia situacija susiklostė XIX a. vidurio Lietuvoje? Vilnius – paveiktas lenkiškos kultūros įtakos. Varniai, kuriuose rezidavo M. Valančius, itin mažas miestelis pagal bendrą anuometinės Rusijos imperijos mastą. Tačiau suvokta, kad provincialumo jausmui vietos jame nėra. M. Valančius pasirūpina, kad vietoj svajotos spaustuvės būtų atidarytas bent knygynas. Žinomas Vilniaus knygininkas Zavadskis atveria savo knygyno padalinį. Bent taip buvo pasirūpinta, kad knygos greičiau galėtų pasiekti eilinį skaitytoją. Be kita ko, galime pridurti, jog Varniuose būta pašto, vaistinės. Puikiai žinome, kad žemaičių indėlis į bendrą tautinį atgimimą, kilusį XIX a., J. Basanavičiaus pradėtą Aušros epochą, kiek vėliau pratęstą V. Kudirkos, tikrai nemažas.

Norint dvasiškai stiprinti tautą net ir knygomis, privalu, kad būtų blaiviai mąstančių žmonių. Tuometinėje Rusijos imperijoje girtuoklystė buvo nemažas iššūkis, su kuriuo reikėjo kovoti. Suprantama, kad neblaivią tautą valdyti daug lengviau, tačiau kur kas daugiau problemų sukelia blaiviai mąstanti tauta, siekianti laisvės. Nors daug kartų norėta vyskupą ištremti, tačiau niekaip nepavykdavo. Vis dėlto M. Valančiui buvo uždrausta keliauti po savo vyskupiją pas tikinčiuosius. Vykdavo priešingas reiškinys: tikintieji vykdavo į Kauną, tuometinį vyskupijos centrą, pas vyskupą – dažniausiai sutvirtinimo sakramento gauti.

Nota bene! M. Valančiaus gyvenimo epocha nebuvo lengva nei asmeniui, nei juolab tautai. Žinome, kad žlugus ATR nuo 1795 m. Lietuvos politiniame žemėlapyje nebebuvo. Buvo išlikusi tik populus – tauta. Žemaitijos bajorija, kuri buvo mažiau paveikta lenkiškos kultūros ir atsilaikiusi prieš svetimos kalbos įtaką, sugebėjo išlaikyti savąją tautinę tapatybę. Tai buvo ypač svarbus veiksnys, kuris leido daugumai XIX a. pradžios žemaičių lituanistinio sąjūdžio dalyvių, tarp jų ir M. Valančiui, darbuotis valstybės labui. Nesuvokus savęs kaip tam tikros valstybės piliečio, šuo atveju – Lietuvos, tikriausiai net neįmanoma jai atstovauti. Vokiečių filosofo Johano Gotfrydo Herderio (1744–1803) idėja, jog tauta išlieka net valstybei žlugus, jei išsaugo gimtąją kalbą. ne mažiau svarbi, nei tautinės tapatybės įsišaknijimas žmoguje.

Kokių dar svarbių akimirkų aptinkame besklaidydami vyskupo M. Valančiaus gyvenimo puslapius? Vienas iš skaudesnių laikotarpių, įskaitant ir spaudos draudimo periodą, buvo vyskupystės centro, perkėlimas iš Varnių į Kauną, arčiau generalgubernatoriaus akių. M. Valančius šią skaudžią kaitą pažymi įrašu savuosiuose rankraščiuose, kad tada Varniai atrodė kaip daržinė pavasarį be šieno. Vyskupas suvokė, jog Varniai buvo pradėjęs tapti stipriu kultūriniu centru, tačiau tolesnei plėtrai sutrukdė vyskupystės centro perkėlimas.

Kokia veikla būdinga vyskupui esant Kaune? Reikia paminėti svarbų faktą, kad maždaug 1870 m. pradeda bankrutuoti dauguma karčiamų ir restoranų. Viso šio reiškinio priežastis – įtaigūs vyskupo M. Valančiaus pamokslai Kauno katedroje. Anuomet smarkiai baręs už girtavimą, savo vaisių subrendimo metą regėjo kaip girtuoklysčių vietų uždarymus. Žmones ypač veikė Žemaičių vyskupo sakyti pamokslai, atvykę iš kaimų į Kauną, po išgirstų pamokslų jie eidavo namo, o ne į karčiamą. Tačiau ne vien uždarymas buvo svarbus žingsnis blaivinant tautą, dar svarbiau – žmonės patys vis mažiau lankė karčiamas ir restoranus. Žemaičių vyskupas knygų rašymu siekė ne vien didaktinių tikslų, tačiau tikėjo, jog per knygas žmogus suvoks, kaip svarbu stiprinti dorą, skleisti naujoves, siekti, kad žmonės būtų vis labiau apsišvietę. Tačiau caro valdžia suvokė kylantį pavojų jų pačių valdžiai – 1865 m. generalgubernatoriaus įsakymu buvo uždraustos vyskupo knygos (plačiau žr. knygoje Motiejus Valančius iš arti ir iš tolo, sudarė Juozas Jasaitis, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2001, p.  73–95).

Pabaigai galime ištarti keletą svarbių žodžių ir sau patiems, siekiant su ne mažesniu užsidegimu tarnauti savajam kraštui ir tautai, išlaikant tautinį identitetą, kurį turėjo anuometinė XIX šimtmečio inteligentija. Belieka tik pasakyti, kad verba docent, exempla trahunt – žodžiai moko, pavyzdžiai patraukia. Vyskupas M. Valančius pastarąją lotynų kalbos sentenciją buvo įsisąmoninęs, bent taip jau matome žvelgdami retrospektyvos žiūra. Žodžiu gebėdavęs pamokyti, pavyzdžiu patraukti. Ar to pakanka ir šiandien?

Bernardinai-2020