Roma Bončkutė: Motiejaus Valančiaus iliustruotas rankraštinis giesmynas

„Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus trečiajame fonde buvo saugomas neautorizuotas, iliustruotas aštuoniolikos giesmių rinkinys Giesmie ape muka Jezusa Pona (toliau – Giesmynas). Ilgai užsigulėjusį, tyrėjų nepastebėtą rankraštį man parodė Rankraščių skyriaus darbuotojos. Rankraščio braižas leido spėti, kad tai – Motiejaus Valančiaus autografas“, – apie surastą Motiejaus Valančiaus (1801–1875) ranka rašytą giesmyną sako Klaipėdos universiteto profesorė Roma Bončkutė.

Roma B

Klaipėdos universiteto profesorė Roma Bončkutė.

Gerbiama profesore, kuo svarbus buvo surastas Motiejaus Valančiaus ranka surašytas giesmynas?

Puiku, kad jūsų pirmasis klausimas apie ranka rašytą giesmyną. Mat, prieš trejetą savaičių sulaukiau žinomo Simono Daukanto tyrėjo prof. Giedriaus Subačiaus laiško iš Čikagos, kur jis trumpai brūkštelėjo: „Ne, Valančiaus“. Subačiui pasirodė, kad rankraštis ne Valančiaus ranka rašytas. Paklaustas, kokių turi argumentų, daugiau nieko nekomentavo. Tad dabar – akademinė intriga. Ar Subačius suras argumentų mano pateiktiesiems nuginčyti. Kai rankraštį bibliotekos darbuotojos parodė, iš karto pasakiau, kad čia yra Valančiaus braižas. Mat esu ne kartą varčiusi vyskupo rankraščius. Dr. Mikas Vaicekauskas, tyręs vėlesnės kilmės Valančiaus giesmių rankraščius, mano, kad ši, be autoriaus pavardės mus pasiekusi rankraštinė giesmių knygelė, priskirtina jam. Giesmyną sieti su Valančiumi leidžia ne tik braižo panašumas, bet ir giesmių tekstai bei piešiniai. Valančius mokykloje ir universitete buvo puikiai išmokęs rašyti lenkų, rusų, lotynų kalba. Bet pirmieji jo tekstai lietuviškai rašyti rodo, kad autorius neskuba, jis turi apgalvoti, kaip jungti raides, kokią rašybą vienu ar kitu atveju taikyti ir pan. Šiuo požiūriu įdomus Katalikiškas katekizmas, vienas ankstyviausių Valančiaus lietuviškai rašytų tekstų rinkinys, su kuriuo lyginau Giesmyno braižą. Giesmyno braižas panašus ir į 1842 m. teksto Nauka Miana do mlodzi duchowny 1842 roku rašyseną. Teksto rašybos ir kalbos pobūdžiu Giesmynas artimas Valančiaus rankraštinei giesmei Gieśmie Ape S. Roka. Ant bałsa S. Pranciszkaus, kurią tyriau, ją datuoju 1845–1847 m. Be to, patikrinusi Valančiaus parengtų Kantičkų (1863) turinį, nustačiau, kad p. 797 „Giesmė apie szwentą Agotą paną ir muczelninkę“ (Agota szwenta graži panelė) yra ta pati, kuri yra Giesmyne. Ne tik mano tyrimai, bet ir Miko Vaicekausko rodo, kad dar gerokai iki Kantičkų redagavimo ir rengimo Valančius jau buvo ėmęsis himnografinės kūrybos.
Rankraštiniame giesmyne yra 18 giesmių. Rankraštis gausiai paties autoriaus papuoštas piešiniais, nuspalvintais akvarele. Valančius labai mėgo dailę, kaupė paveikslus, mėgo paišinėti rankraščių, knygų paraštėse, kaip matome, pats bandė iliustruoti sūnėnui skirtą giesmynėlį.

Kaip atrodo aptiktas rankraštis?

Rankraštis yra sąsiuvinio formato. Iš viso yra 90 pieštuku numeruotų rankraščio puslapių. Kaip galima spėti iš labai nešvaraus pirmojo puslapio, kur prasideda GIESMIE ape muka Jezusa Pona, rankraštis ilgai buvo naudojamas be viršelių, ir pirmasis puslapis atstojo antraštinį, nes ir Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus kataloge jis taip pažymėtas: Giesmie ape muka Jezusa Pona.

XX a. pradžioje, kai rankraštis pateko į Vytauto Didžiojo universiteto biblioteką, buvo įrištas į kartono viršelius. Rankraščio viršeliai yra apklijuoti margu popieriumi, o nugarėlė ir kampeliai – mėlyno kolenkoro. Priekio ir nugarėlės viršelių vidinės pusės apklijuotos slidžiu, blizgiu, smėlio spalvos, kaip ir priešlapiai, popieriumi. Įrišant rankraštį buvo išlaikytas ankstesnis lankų įrišimas, tik vietomis dar suklijuotas permatomo popieriaus juostelėmis, kuriomis kai kur suklijuoti ir įplyšę lapai. Dabar Vilniaus universiteto bibliotekos ir mecenato lėšomis rankraštis yra išvalytas ir kur kas geriau matosi tekstas ir spalvingi piešiniai.

Gal galite plačiau pakomentuoti giesmyno piešinius?

Giesmynas – akivaizdus parodymas, kad Valančius ne tik pats kūrė, vertė ar perdirbo žinomas giesmes, bet nebuvo abejingas, kaip pats sako, „maliavonei“. Ir tai įrodo ne tik Giesmynas, bet ir kiti jo darbai. Pavyzdžiui, Motiejaus Valančiaus kūrybą tyrinėjęs Arvydas Pocevičius, yra išsiaiškinęs, kad vyskupas savosios knygos nuosavybės ženklu buvo pasirinkęs balandžio – Gerosios naujienos simbolį. Kad Valančius neapeidavo meno objektų, matyti iš jo Žemaičių vyskupystės ir originaliosios kūrybos, kur jis ne kartą pamini žymesnius bažnyčiose buvusius paveikslus. Pavyzdžiui, Žemaičių vyskupystėje (1848) rašo: „Klebonas 1747 metuose įsteigė naują Tveruose medžio bažnyčią, kurios didžiajame altoriuje yra stebuklinga maliavonė Motinos švenčiausios“. Taip pat Šiluvos bažnyčios šv. Marijos paveikslo aptaisų istorijai Žemaičių vyskupystėje paskirtas atskiras paragrafas, kurią aprašydamas vyskupas, parašė: „apkepurėti“. Stebuklingas Šiluvos paveikslas minimas, beje, iliustruotoje knygelėje, Vaikų knygelė (1868), apsakyme „Mielaširdinga ponia“. Kitoje Žemaičių vyskupystės vietoje paminėta Šiluvos bažnyčios „stovyla“, t. y. „Motinos Dievo“ skulptūra. Nelieka nepaminėta Kurtuvėnų bažnyčia, bajorų Nagurskių pastatyta ir „papuošta puikiomis maliavonėmis“, kurios „ir nugis tebriogso“. O apibūdindamas Varnių katedros meno kūrinius, paminėjo visus didžiojo ir mažųjų altorių paveikslus, žymiųjų vyrų „portrektus“, nenutylėjo ir dailidės, skuobusio altorius, darbo.

Dailidės triūso pastebėjimas galbūt gali būti paaiškinamas remiantis Valančiaus gyvenimu: jis  kaip ūkininko ir kalvio sūnus ne tik anksti suprato amatų svarbą, bet galbūt ir estetinę vertę. Kol kas nedaug žinoma apie Valančiaus tėvo kalvystės darbus, bet jog kalvė buvo Valančiui svarbi, matome iš jo apsakymų, kuriuose ne kartą aptinkama įvairiopo autobiografiškumo, pavyzdžiui, šiuo atveju apie kalvį: „Bet, matušėle, aš mačiau tėvalį dirbant mums ratelius, o tu sakai visus daiktus Dievalį padirbus?“.

Kalvė visada buvo viso kaimo traukos centras: čia buvo sužinomos naujienos, mokomasi komunikacijos. Nėra abejonės, kad Valančiaus retorinių ir estetinių ištakų galima bandyti ieškoti ir šioje – kalvės erdvėje.  Manytina, kad jį vaikystėje traukė nuo priekalo nušokantys plaktuko ir kūjo garsai, kalvės šiluma, kvapas, dumplių atodūsiai, žaizdro liepsnos ir žiežirbos… Atrodo, Valančiaus pirmosios estetinės patirtys atsineštos iš artimosios namų aplinkos, įdiegtos mamos ir tėvo. Tėvo sukurti daiktai ne tik gerino gyvenimą, bet kėlė pagarbą. Kadangi atmintis yra selektyvi, prisiminimuose tam tikros vietos yra išskiriamos iš kitų, įgyja svarumo, reikšmingumo ir jos išlieka ilgai, karts nuo karto iškildamos į paviršių.

Manytina, kad Giesmyne esamiems piešiniams Valančius medžiagą ėmė iš atminties ir realybės, tai nebuvo fantazijos, išmonės vaisius. Kaip ir buvo nuo seno būdinga rankraštinėms knygoms, taip ir šios apipavidalinimas yra gerokai ryškesnis už tekstą. Kai kurie piešiniai išsiskiria spalvų sodrumu, tinkamu jų derinimu, ryškumu. Tiesa, šiandien piešiniai jau matyt yra laiko paveikti, spalvos kiek išblukusios, paveiktos netinkamų saugojimo sąlygų, dažno giesmyno vartymo.

Iš viso rankraštyje yra aštuoni piešiniai per visą puslapį. Tiesa, iš jų dviejuose puslapiuose dar buvo viršuje parašytos: viename – dvi, kitame –  trys eilutės giesmės ir žodžiai „Amen“, o likusi rašto lauko dalis panaudota piešiniui. Be to, kiekviena giesmė pradedama naujame puslapyje, o jų pavadinimai įrašyti kitu šriftu, kaligrafiškai. Po giesmių pavadinimais yra juostos, kurių kiekvienos puošybos elementai skiriasi. Kiekvienos giesmės tekstai užbaigiami puošniomis užsklandomis.

Kartais jos užima pusę puslapio, o trijuose puslapiuose nupiešta po gėlės žiedą su kotu ir lapais.
Piešiniai buvo piešti tos pačios spalvos, kaip užrašytos giesmės, rudu rašalu, o nuspalvinti akvarele, ypač išpopuliarėjusia XIX a. pradžioje ne tik tarp mėgėjų, bet ir tapytojų profesionalų. Tai rimtas argumentas, kad giesmių užrašytojas buvo ir piešinių autorius.

Iš piešinių matyti, kad autorius nebuvo įvaldęs piešimo meno, jo ranka tarsi vaiko nedrąsiai vedžiojo naivias figūras. Žmonių veidai ir kūnai nupiešti schematiškai, primityviai, kompozicijos plokštuminės, tačiau nupiešti objektai atpažįstami, o nuspalvinimas liudytų autoriaus pastabumą, atmintį, pavyzdžiui, balandis, varna atpažįstami iš silueto, iš nuspalvinimo. Vyskupo paišyba kiek primena viduramžių meną, kur buvo vartotos visiems bendros schemos, tipizacija, simboliai, kuriuos ir beraščiai suprasdavo. Valančius, kaip pirmykštis dailininkas, užuot mėgdžiojęs tikrovišką žmogaus veidą, jį, kaip vaikas, konstruoja iš labai paprastų formų: veidas – tai apskritimas arba ovalas; delnas atpažįstamas tik iš penkių pirštų; lūpos, burna – brūkšnelis.

Valančius piešia apytikslę žmogaus figūrą. Tačiau objektai atpažįstami pagal tam tikras schemas ir jiems būdingus bruožus. Neišlavintą autoriaus ranką matome iš nedrąsiai, atsargiai brėžiamos linijos, kuri ne kartą pradedama pirma pasižymėjus taškus, o tik po to juos bandant sujungti plonute linija.

Valančius piešdamas, kaip ir Viduramžių piešiniuose, ne visais giesmyno piešiniais siekė paaiškinti tekstą; nemažai piešinių yra iš socialinės aplinkos. Antai, Valančius savo piešiniuose kaip ir apsakymuose mėgo vaizduoti gyvūnus didaktiniais tikslais. Negalima neatmesti, kad jam kaip ir XVIII amžiaus tapytojui paukščiai yra tiesiog skraidantys gyvūnai, kurie gražūs, teikia džiaugsmo. Valančius piešiniu siekia skaitytoją paveikti, sužadinti jausmus, nuteikti giesmių turiniui, jo pastanga vizualizuoti turinį suvokiama kaip integruotas pasakymo ir kaip sakymo akto atspindys. Kadangi menas – tai kūrėjo vidinio „aš“ dialogas su pasauliu, piešiniai svarbūs vyskupo asmenybei pažinti.

O kokios giesmės pateiktos giesmyne?

Giesmyno giesmes galima suskirstyti į Kantičkų žemaitiškų perdirbinius ir originalias bei išverstas iš kitų kalbų. Pagal tematiką galima suskirstyti į giesmes apie Jėzų Kristų – keturios giesmės, apie Barborą Žagarietę, apie šv. Juozapą globėją, apie Švč. Mergelę Mariją – šešios giesmės, apie Lozorių ir turtuolį, apie šventąsias (šv. Barborą, šv. Agatą, šv. Oną), apie Švč. Sakramentą, apie sūnų tinginį.
Taigi daugiausia dėmesio susilaukė Švč. Mergelė Marija. Įdomu tai, kad iš 18 giesmių keturias Valančius atrinko su Lietuva susijusia tema: Švč. Mergelė Marija Šiluvos, Švč. Mergelė Marija Krekenavos, Barbora Žagarietė, šv. Ona iš Alvito.
Su vaisingumu bei jo apsauga susijusių moteriškųjų maldų adresatas buvo šv. Mergelė Marija, Dievo Motina. Iš šių pastarųjų giesmių Vilmiko Kantičkose žemaitiškose nebuvo apie Barborą (1628–1648) iš Žagarės, šv. Oną iš Alvito.

Įdomu, kad giesmė apie Barborą Žagarietę yra datuota „1819“. Tuomet Valančius mokėsi (1817/18–1821) Žemaičių Kalvarijos Dominikonų gimnazijoje ir kol kas nerasta jokių duomenų, kad mėgino rašyti lietuviškai, tačiau kad jauną gimnazistą galėjo Petros Skargos Žyvatai Šventųjų įkvėpti kūrybai, neatmestina. Jam sekėsi retorikos ir literatūros pamokos, o kaip rašė kitas gimnazijos auklėtinis Juozas Čiulda: „visą mokslą ir švietimą gaudami svetima, ligi tol nemokėta kalba, [berniukas] pamažu tampa pirma abejingas, o paskui atvirai ima bjaurėtis ta kalba, kuria jautri motina, pamaldi žemaitė, jį išmokė pirmųjų žodžių, kuria kūdikystėje pirmąsyk bandė kalbos galias“. Tikėtina, kad išgirdęs pasakojimą apie Žagarės mergelę Barborą, kurią nuo 1711 m. perkėlus jos palaikus į atstatytos Senosios Žagarės bažnyčios kriptą, pradėjo viešai garbinti, ją lankyti ir skelbti apie jos šventumą, galėjo išbandyti savo eiliavimo jėgas. Liaudyje plito religiniai pasakojimai apie Dievui pasiaukojusią Barborą Žagarietę, patyrusią apreiškimą, tikėjimo išpažinimu ir asmeniniu gyvenimu rodžiusią pavyzdį, o pasiaukojantys herojai paauglystėje yra įtaigūs pavyzdžiai. Praėjus laikui, kai Vilniaus universiteto aplinkoje Valančius susidomėjo lietuvių kalba, kai ėmė mąstyti apie lietuvišką himnografiją, galbūt savo jaunystės laikų bandymą išvertė į lietuvių kalbą!?

Tai kada galėjo būti sukurtas šis giesmynas?

Giesmyno atsiradimą reikėtų sieti su Valančiaus sesers Petronėlės Bagdzevičienės-Beresnevičienės šeima. Petronėlė Valančiauskaitė (1805–1867) abu kartus ištekėjo už bajoro: pirmąkart – už Kazimiero Bagdzevičiaus (~1775–1835), o antrąkart – už Simono Beresnevičiaus (1811–??). Ji pagimdė tris dukteris ir sūnų Vladislovą Beresnevičių, kurį Valančius labai mylėjo, jį rėmė, rašė jam laiškus (1869–1874), kuriuose ne tik mokė praktiškų ir dorinių dalykų, bet ir pasidalindavo savo rūpesčiais. Yra žinoma, kad Valančius prieš „kelionę gydytis į Karlsbadą ir Marienbadą savo rankraštinį Dienoraštį Valančius dovanojo sesers Petronėlės (1805–1867) sūnui Vladislovui Beresnevičiui, ūkininkavusiam vyskupui priklausiusiame Palūksčio palivarke. Tikėtina, kad vyskupo meilė ir dėmesys sūnėnui buvo reiškiama visada, juolab vaikystėje. XIX a. viduryje stokojant vaikiškų lietuviškų knygelių, Valančius galėjo sumanyti pats parengti ir padovanoti spalvingą religinių giesmių knygelę.

Gal pavyko išsiaiškinti, kaip rankraštis pateko į Vytauto Didžiojo universiteto biblioteką?

Deja, nėra žinoma. Po Valančiaus mirties jo likusius rankraščius perėmė saugoti giminaitė Alfonsa Beresnevičiūtė.  (? –?; sesers Petronėlės Beresnevičienės, 1805–1867, duktė) ir Stanislovas Gruzdys (1869–1939; Petronėlės Beresnevičiūtės-Gruzdienės sūnus, Valančiaus sesers Petronėlės Beresnevičienės anūkas). Alfonsa Beresnevičiūtė ir Stanislovas Gruzdys per Juozą Tumą padovanojo nemažai vyskupo rankraščių Lietuvių mokslo draugijai (1907). Tačiau Giesmynas ten nepateko. Rankraštyje yra vėlesnės kilmės įrašų mėlynu rašalu. Labai plonai, neperskaitomai parašyta viršutinėje paraštėje, o toliau puslapio viduryje tuo pačiu mėlynu rašalu yra įrašyti metai „1895“ ir „1995“, o apatinėje paraštėje: „Selwestras Zemaytaytes“.

Spėjama, kad šis įrašas galbūt galėtų būti siejamas su M. Davainio-Silvestraičio asmeniu. Jis dėl sudėtingų gyvenimo sąlygų buvo priverstas išmokti visai nebajoriško amato – šaltkalvystės, o darbas su valstiečiais ir tarp valstiečių jam padėjo pajusti liaudies kūrybos lobius. 1891 m. gruodžio 19 d. būdamas Kivyliuose suregistravo 68 Simono Daukanto rankraščių pozicijas.

O kadangi 1895 metais įkurta Lenkijos tautotyrininkų draugija, kuriai vadovavo Lvovo universiteto slavistikos profesorius Aleksandras Kalina, galbūt ir įrašas Giesmyne „1895“ tai nurodo? Juk draugijos tikslas buvo ne tik lenkų liaudies kultūros, bet ir kaimyninių tautų papročių tyrimas ir aprašymas, draugijos leidžiamas leidinys Lud publikavo lietuvišką medžiagą.

Dėkoju už pokalbį.

Straipsnį apie Motiejaus Valančiaus giesmyną rasite:
https://www.lkma.lt/site/archive/metrastis/XL/lkma-metrastis_t40_Bonckute.pdf

https://www.manokrastas.lt/