Romualdas Granauskas: „Esame skurdo visuomenė – pikta, bjauri, nesugebanti užjausti“

Garsiųjų apysakų „Jaučio aukojimas“ ir „Gyvenimas po klevu“ autorius R.Granauskas šiais metais išleido dvi apsakymų knygas – „Šventųjų gyvenimai“ ir „Išvarytieji“ (LRS leidykla). Pirmojoje aprašomi ribinėse situacijose atsidūrę žmonės, tik ką pasirodžiusi antroji skirta nelaimėliams, kurių šiuolaikinė visuomenė stengiasi nepastebėti.

„Mes išvarėme ligonius, neįgaliuosius, našlaičius, senolius. Išvijome ne tik iš paežerių, kuriose prisistatėme pilių, bet ir iš savo gyvenimo, užuojautos, pagarbos lauko“, – kalbėjo 74 metų Romualdas Granauskas.

Garsiųjų apysakų „Jaučio aukojimas“ ir „Gyvenimas po klevu“ autorius R.Granauskas šiais metais išleido dvi apsakymų knygas – „Šventųjų gyvenimai“ ir „Išvarytieji“ (LRS leidykla). Pirmojoje aprašomi ribinėse situacijose atsidūrę žmonės, tik ką pasirodžiusi antroji skirta nelaimėliams, kurių šiuolaikinė visuomenė stengiasi nepastebėti.

„Kaip čia besiseks? Gyveni, žmogau, būni, ir tiek. Šitiek metų neišeinu iš savo buto. Jau gal dešimt. Tik į ligoninę kartą ar du per metus nuveža, širdį pastiprina. Per tuos tarpus šį tą parašau“, – atsiduso vežimėlyje sėdintis ir pypkę papsintis R.Granauskas, kai apsilankęs jo bute sostinės Naujamiesčio rajone paklausiau, kaip pastaruoju metu jam sekasi?

– Romualdai, viename interviu sakėte: „Žiūriu pro langą ir niekaip nematau jokios progos, kad galėčiau iš džiaugsmo uždainuoti. O iš liūdesio žmonės nedainuoja. Verkia.“ Pastaruoju metu dažniau dainuojate ar verkiate?

– Baubiu. Kaip tvarte uždarytas veršis. Vienas pats.

– Kodėl? Nėra dėl ko džiaugtis ir dėl ko liūdėti?

– Gal ir yra. Bet jei dainuočiau vienas sėdėdamas, tai tikrai atrodyčiau kvanktelėjęs. Esu parašęs tokią knygą „Gyvulėlių dainavimas“. Kolchozo karves suvarė į vieną vietą. Šert nėra kuo. Jos baubia nuo ryto iki vakaro. Pirmininkas aiškina melžėjoms: „Jos ne baubia, o iš džiaugsmo dainuoja. Juk visos būryje dabar, po vieną tvartuose jau prisibuvo.“ Tai šita prasme ir aš dainuoju.

Jei rimčiau, skaityti nelabai galiu, nes akys operuotos, tad jas taupau rašymui. Pasižiūriu ir televizorių. Dažniausiai kokį krepšinį ar angliškąjį biliardą. Jaunystėje žaisdavau biliardą, labai mėgau.

Kas daugiau? Su žmona net pasibart nepavyksta. Tiek metų gyvenam, o nesipykstam. Skirtis reiks, ar ką?

– O žiūrėdamas pro langą kokią Lietuvą matote?

– Jei šitas skveras su „chruščiovkėmis“ yra Lietuva, tai tokią ją ir matau. Beveik niekur neišvykstu, neišeinu. Draugai išmirė. Pabendrauti nėra su kuo. Net paskambinti nebeturiu kam. Visi po velėna. Galėtų Artūras Zuokas įvesti telefonus bent jau Antakalnio kapinėse.

– Kai kurie jūsų knygų veikėjai į pasaulį dažnai irgi žvelgia pro langą. Gal čia…

– Tik nereikia ieškoti to, ko nėra. Žmogus paprastai visą gyvenimą būna arba viduje, arba lauke. Kur jis dar gali būti – na, gal dar stovėti ant palangės. Taigi jei žmogus yra viduje, jis žvelgia pro langą, jei jis yra lauke, tai žvalgosi aplinkui. Čia nereikėtų ieškoti kokių nors sakralinių ar profaninių erdvių, kaip kartais mėgsta visokie kritikai.

Paprasčiausiai yra tam tikros situacijos, kuriose atsiduria žmogus. Ir aprašinėji, kaip jis vienoje ar kitoje situacijoje turėtų elgtis pagal savo charakterį, temperamentą, mentalitetą. Man rodos, tai visai paprasta.

– Tad turbūt ir naująją knygą pavadinote „Išvarytieji“ todėl, kad joje rašote apie išvarytuosius?

– Mes tuos žmones iš tiesų išvarėme – senukus, ligonius, neįgaliuosius, nelaimingus vaikus. Išvarėme iš savo gyvenimo, iš savo užuojautos, mielaširdystės, supratimo, pagarbos lauko.

Ar berūpi kam, kaip tie žmonės jaučiasi? Ką valgo pensininkai? Kaip gyvena vaikai, palikti į Angliją išlėkusių tėvų? Jie čia užsiklykę kankinasi, bet ar tai kam nors svarbu. Seime labiau rūpi tai, kas taps komiteto pirmininku ar iš kokios patvorio partijos bus skirtas viceministras.

Ačiū Dievui, Lietuvoje dar liko žmonių, kuriems dėl viso to skauda širdį. Būtų gerai, kad tokių būtų kuo daugiau. Bet kad tokie laikai.

– Kaip šiuos laikus apibūdintumėte?

– Dabar įsigalėjęs jauno, sveiko, raumeningo, darbingo žmogaus kultas. Tuo tarpu 45 metų vyras su didžiausia patirtimi negali gauti darbo. Nėščia moteris nepriimama į darbą, nes mat ateityje vaikas gali susirgti ir motina negalės darbuotis. O ar kas pagalvoja, kad jeigu ta motina bus bedarbė, vaikas neturės ką valgyti ir ką apsirengti?

Ar ką nors girdime apie bedarbius, neįgaliuosius, prasigėrusius? Esame skurdo visuomenė. Bjauri. Pikta. Nesugebanti užjausti. Visi esame lyg ir tokie patys ubagai. Bet ne – jei anas turi penkiais litais mažiau, tai jis didesnis ubagas, nevertas nei pagarbos, nei dėmesio.

Atrodo, kad humanizmas jau nebėra vertybė. Dingo tokios sąvokos kaip „užjausti“, „sušelpti“, „padėti“. Gerai, kad dar liko pasišventėlių, kurie renka maistą tiems bėdžiams.

Apskritai jei Lietuvoje pastaruoju metu kas nors ką nors gera ir padarė, tai ne valdžia, o atskiri žmonės. Grynai iš entuziazmo. Tiek mene, tiek kultūroje, tiek ekonomikoje. O tie Seime sėdintys buvę nomenklatūrininkai nemato nieko, išskyrus save.

Maždaug apie tai ir yra mano naujoji knyga.

– Vadinasi, „Išvarytieji“ atsirado iš skausmo?

– Taip. Štai prieš jus guli knyga. Perskaitykite garsiai, kas rašoma ketvirtajame viršelyje?

– „Kartais atrodo, kad už mane viską rašo gailestis: to, kas buvo, to, ko nebuvo, to, kas galėjo būti…“

– Rūpestis, gailestis ir yra šios knygos paskata ir leitmotyvas. Juk neįmanoma gyventi nekreipiant dėmesio į žmones, kuriuos sutinki, matai, girdi. Juk ne vienas gyveni dykumoje. Juolab kai jų šitiek daug.

– Ar tai reiškia, kad knygoje aprašėte žmones, kuriuos sutikote?

– O kam sutikti? Per langą pasižiūri ir matai. Tokių personažų pilnas mūsų daugiabučio skveras. Iš parduotuvės su penkiomis bulvėmis sliūkinančios bobutės. Po balas besitaškantys apskurę našlaičiai vaikai. Prasigėrę valkatėlės su rašalo buteliu.

– Atrodytų, net visiškai degradavusiuose knygos personažuose išlikęs tam tikras žmogiškumo krislelis. Štai apsakyme „Tie, dauginantys liūdesį“ pasakojama istorija apie neįgalią, nepaeinančią mergaitę. Kai ji lieka namie viena, įsibrauna vyras, kuris pagrobia senelės sutaupytus pinigus, bet supratęs, kad toji neįgali mergaitė yra jo duktė, pasiima ne visas santaupas, o tik dvidešimt litų.

– Visiškai juodų ar baltų žmonių nebūna. O pilkame atspalvyje pasitaiko ir tamsesnių, ir šviesesnių atspalvių. Tad ir tas pijokėlis dar turi kažkokį žmogišką bruoželį. Nežinau, ar galėtų būti toks žmogus, kuriam niekas širdyje neskausteltų net supratus, kad vagia iš savo neįgalios dukters.

– Kodėl jums taip rūpi socialinės temos?

– Kaip gali nerūpėti. Juk aš valgau, moku už elektrą, rengiuosi. Tai ir yra socialinės temos, nuo kurių neįmanoma pabėgti. Paėmei skusti bulvę, ir štai jau socialinė tema – kiek už ją mokėjai, kiek jų neskustų dar liko, ar turėsi kitą savaitę ką valgyti.

Kad poetas gyvena padebesiuose, dramblio kaulo bokšte – pasakos vaikams. Nejau jis basas ir nevalgęs vaikšto? Jei niekur nedirba, vadinasi, jis yra dykaduonis arba netinkamas jokiam darbui, net lapams šluoti. Iš žmonos atlyginimo gyvena kaip išlaikytinis.

Jei teigsi, kad tau nerūpi socialinės temos, užsikrėsi savotišku parazitizmo kompleksu. Rūpi. Ir dar kaip rūpi. Nereikia vaidinti, kad jos tau nesvarbios, kad jų nėra, kad apie jas galima nerašyti.

– Fantastinės literatūros nemėgstate?

– Ne. Kam man tie simuliakrai. Tai grafomanų ganyklos. Tegul jie jose ir ganosi, fantazuoja.

Anaiptol neteigiu, kad Isaacas Azimovas ar Ray Bradbury yra prasti rašytojai. Bet tokių yra vienetai. Tai asmenybės, proto bokštai.

– Knygos tekste apie poetą Joną Strielkūną „Pasijos pagal Joną“ yra tokia mintis: „Kartą su Sigitu Geda svarstėm: kodėl vienas poetas talentingesnis už kitą? Kas labiausiai bijo mirties – tas ir talentingiausias. Ginasi nuo jos visais įmanomais būdais, visais savo rašymais, kad neprasmegtų baisiojoj nebūty be ženklo ir pėdsako.“

– Priešinasi kiekvienas. Žmogus bijo ne tiek pačios mirties, kiek išnykti be pėdsako. Kodėl gi milžiniškus antkapius statosi? O kūrybos žmonių antkapiai kiek kitokie. Štai Jono Biliūno apsakymas „Kliudžiau“ kada parašytas? O iki šiol visi skaito ir ašarodami gaili katytės.

– Vienoje „Išvarytųjų“ vietoje rašote, kad turėjote mirti dar kūdikystėje, ir ne vieną kartą. Iš tiesų?

– Taip. Daug kas netikėjo, kad išliksiu. Juk buvo karas, po to pokaris. Kiek mano bendraamžių žuvo, susižalojo, neteko akių, kojų. O aš štai iki šiol gyvas. Matyt, Dievas saugojo. Kaip kitaip paaiškinsi.

– Vis dėlto kas jus pastaruoju metu labiausiai džiugina?

– Gyvenimas. Džiugu vien dėl to, kad esu gyvas. Tai pats didžiausias džiaugsmas mano amžiuje. Kas daugiau gali džiuginti? Ryte pagalvoji, kad, ačiū Dievui, esi gyvas ir džiaugiesi visą likusią dieną. Atsikelsi kitą dieną ir vėl džiaugsies, kad dar viena diena tau priklauso.

Jaunesniems tai sunku suprasti. Mat seno žmogaus mąstymas ir pasaulėjauta pasikeičia. Tad ir džiaugsmo priežastys kitokios. Štai poetas Algimantas Baltakis kartą ištarė: „Aš taip džiaugiuosi, kai man ką nors skauda – tada žinau, kad dar esu gyvas.“

– Knygoje „Išvarytieji“ yra ir tokie žodžiai: „Niekas nepamoko gyventi, nes niekas nieko nežino, – kiekvienas pirmąsyk gyvena.“ Iš ko jūs asmeniškai mokėtės gyventi?

– Visokių buvo mokytojų, bet tokių, kurie mokytų, kaip gyventi, niekada neturėjau. Mano mokytojai buvo protingi. Jie patys nežinojo, kaip reikia gyventi ir kitiems nepaistė niekų.

Tik dabar visose pakampėse ir televizijose pilna žiniuonių, kurie aiškina, kada keltis ir kokios dietos laikytis. Bet žmogau, vien savo užpakaliu besirūpindamas argi gyvensi?

Gyveni kaip tau išeina, kaip gyvenasi, kaip lemta. Gyveni pagal savo supratimą. Svarbiausia neprarasti jausmo, kad gal ir ne idealiai gyveni, bet stengiesi gyventi teisingai – niekam nestoji skersai kelio, neužstoji saulės, padedi kitiems, padėkoji, kai tau padeda.

Stengiesi pasirinkti tam tikrą būrį žmonių, kurie į tave panašūs. Negyveni su bomžais po tiltu, bet ir nelendi prie mafijozų ar oligarchų kaip daugelis šiuolaikinių elito vakarėlių lankytojų. Kam tau ta aukštuomenė, kurios atstovai samdo buhalterius, nes nesugeba atmintinai  septynių padauginti iš aštuonių ar dvylika pakelti kvadratu?

Tiesa, dabar visiems pasiutusiai rūpi, kaip gyventi? Žmogau, susimąstyk, kaip numirti? Jei tai atsiminsi, kitaip ir gyvensi: branginsi savo laiką, stengsiesi daugiau nuveikti, padaryti ką nors tikra. Tada gal po tavęs neliks tik dideliausia mėšlo krūva, nes daugiausiai valgei ir daugiausiai gėrei, gyvaliojai tik dėl savęs. Tu buvai gyvas, bet negyvenai. Kaip tau reiks numirti, jei matysi, kad šiam pasaulyje palieki tik mėšlo krūvą?

– Vadinasi geriausias gyvenimo mokytojas – mirtis?

– Taip. Bet mirtis ateina tik po trečio skambučio. Jei spėji susimąstyti, tai gerai. Bet jei ji ateina anksčiau, tai ji tau jau nieko neišaiškins.

– „Išvarytuose“ pora personažų ironiškai pamini Antaliją. Jūs pats kur toliausiai buvote nukeliavęs?

– Kariuomenė turbūt nesiskaito. Šiaip tai esu buvęs užsienyje. Lankiausi Latvijos miesteliuose Priekulėje, Ežerėje. Dabar tai jau užsienis. Taigi ne tik jūs po užsienius trankotės. (Juokiasi.)

Tiesą sakant, Europa manęs niekada itin netraukė, bet būtų įdomu pamatyti, kaip gyvena kokios Afrikos, Indijos ar Pietų Amerikos gentys. Tačiau dabar jau šaukštai po pietų. Kaip sakoma, sėdėk ir netrūkčiok.

– Nors esate parašęs tris romanus, bet jūsų kūryboje vyrauja apsakymai. Kodėl?

– Nebūna taip, kad pasakyčiau sau: „Rytoj pradedu rašyti romaną, nors dar net nežinau, apie ką.“ Tiesiog tam tikros idėjos reikalauja tam tikro žanro. Kas subręsta, tą ir rašau.

Parašyti apsakymą – oi kaip nelengva. Čia neatsipirksi saulėlydžio aprašinėjimais, dialogais per keliolika puslapių. Bijai, kad sakinyje nebūtų vienu žodžiu per daug, o žodyje – vienu skiemeniu. O novelės pabaiga turi smogti kaip sprogimas – ir tikėtinas, ir nelauktas. Užuot rašęs dešimt apsakymų, aš verčiau imčiausi dviejų romanų.

– Jūsų manymu, kodėl šiuolaikiniai skaitytojai renkasi romanus, o ne apsakymus?

– Šiais laikais apskritai mažai kas moka skaityti tikrą grožinį kūrinį, ką jau kalbėti apie glaustą apsakymo formą. Tam reikia didelio pasiruošimo. Turi mokėti jausti, kokia kalba, koks stilius, kaip pateikta kiekviena detalė, kaip ji virpa, kaip įsilieja į kūrinio audinį.

Lengvo turinio romane skaitytoją įtraukia siužetas, kuris tikrajai literatūrai nėra pats svarbiausias elementas. Kitaip tariant, tikro grožinio kūrinio skaitytoją lydi skaitymo malonumas, o pigaus romano skaitytoją – tik smalsumas. Šis net nežino, kas yra skaitymo malonumas.

– Bet sakoma, kad gyvename visuotinio raštingumo laikais.

– Ne, mes gyvename visuotinio neraštingumo laikais. Dabartinis dvyliktokas jau nesugeba parašyti diktanto be trisdešimties klaidų, o diplomuotas specialistas raidę “s“ rašo su nosine. Ar jie raštingi? Aš per tiek metų keturias karves išmokyčiau į medį įlipti.

Daugelis žmonių ir skaityti nemoka – jie visiškai nesupranta, ką skaito. Ir aš nekalbu apie grožinį tekstą, kuriam suprasti reikia daugiau išskirtinių sugebėjimų.

– Jūsų manymu, kodėl taip atsitiko?

– Valdžiai nereikia. Pabandyk suvaldyti tris milijonus kultūringų, raštingų bei mąstančių žmonių ir tris milijonus neraštingų runkelių, kuriems rūpi tiks seksas, „shoppingas“, diskoteka ir ausinės ant ausų net einant miegoti.

Tokiems zombiams nieko nereikia – per rinkimus pažadi, kad duosi atsikąsti rauginto agurko ar apseilėtos dešros, ir viskas. Valdyk ir norėk. Kaip anksčiau sakydavo, kuo tamsesnė liaudis, tuo ją lengviau valdyti. O juk buvom viena raštingiausių tautų.

– Koks svarbiausias geros literatūros bruožas? Kalba?

– Literatūra neįsivaizduojama be kalbos. Ar galėtumėte įsivaizduoti muziką be garso ar tapybą be spalvos? Jei prozos kūrinyje nėra gražios kalbos, savito stiliaus, tokią knygą mesk šalin. Arba pasišluostyk.

Jei kūrinys pasižymi gražia kalba, geru stiliumi, siužetas jam net nebūtinas. Gali taip aprašyti saulėlydį, kad skaitytojui atims amą. Kalba ir stilius – pagrindinė geros literatūros sąlyga. Be jos geros literatūros nėra ir būt negali.

– Atsimenu jūsų romaną „Kenotafas“. Jame rašytojas ilgokai ieškojo tinkamo pirmojo sakinio. Kai jis jį atrado ir užrašė, kiti sakiniai ėmė liete lietis. Ar jums pačiam svarbus pirmasis kūrinio sakinys?

– Jaunystėje į galvą įlįsdavo kokie trys ar keturi žodžiai, tarkime: „Trys vyrai ant baltų žirgų“. Jie tiesiog persekiodavo. Kad ir ką darydavau, jie vis skambėdavo galvoje. Lyg įkyri muzikinė melodija. Kol prie tos frazės neprirašydavau apsakymo, tol ji manęs nepaleisdavo.

Pirmasis sakinys, be abejo, yra svarbus, nes jis padeda atrasti stilistiką, tonaciją, kuri vėliau neleidžia blaškytis. Kai įsibėgėji, ypač rašydamas romaną, pati medžiaga, patys veikėjai ima elgtis kaip nori. Tau tereikia jų veiksmus ir mintis užrašinėti. Mat kiekvienas turi savo charakterį, savo išvaizdą. Jau matai, kaip jie juda, kaip kalbasi, kaip susitinka vienas su kitu. Tiesa, vėliau daug ką pakeiti, išbraukai tiek kūrinio pradžioje, tiek viduryje. Tik per vidurį šiek tiek palieki.

– Skaitant „Jaučio aukojimą“ atrodo, kad jį parašėte kone vienu atsikvėpimu. Tereikėjo užrašyti tinkamą pirmąjį žodį?

– Taip tik atrodo, kad man žodžiai liejosi lyg iš rago gausybės. Nieko panašaus. Tai buvo juodas darbas. Buvau prirakintas kaip prie girnų. Parašiau šešis „Jaučio aukojimo“ juodraščio variantus.

Ne taip seniai viena doktorantė gynėsi disertaciją iš „Jaučio aukojimo“. Ji ten pribraižė visokių ritmikos schemų. Aš pats nustebau. Kai rašiau, jokios ritmikos neturėjau nei galvoj, nei uodegoj. Matyt, kalbinė klausa visą laiką budi ir tave valdo. Rašydamas juk skiemenų neskaičiuoji. Kai atrandi stilių, kuris tinka būtent tam kūriniui, viskas lyg savaime pasirašo.

– „Kenotafe“ yra ir toks sakinys: „Viešpatie! Šitaip abejodamas jis niekuomet neparašys šitos knygos. Nes parašytas žodis yra melas.“ Ką darote, kai apninka abejonės?

– Profesionaliam rašytojui nekyla abejonė, rašyti ar nerašyti. Jei nerašai apsakymo, rašai ką nors kita. Jeigu leisiesi į tokio lygio abejones, mirsi iš bado.

O visiškai neabejojantį aš esu matęs tik vieną. Prie parduotuvės stovi skelbimų stulpas. Tas, manau, neabejoja – ką ant jo užklijuoji, tą jis ir rodo. Žmogus abejodamas mąsto.

– Apysakoje „Kai reikės nebebūti. Mano draugo gyvenimas ir mirtis“ meistriškai jautriai aprašėte savo šuns Bulio gyvenimą. Ar po jo mirties nekilo noras įsigyti kokį kitą naminį gyvūną, kuris praskaidrintų būtį ir buitį tarp keturių seinų?

– Ne, turėjau vieną, bet visam gyvenimui. Bulio niekas nepakeis. Aš esu vienmylys. Tai buvo tikras mano draugas, kurio aš negaliu išduoti ir užmiršti.

– Apysakoje taip pat rašėte, kad su gyvūnais lengviau nei su žmonėmis. Iš tikrųjų?

– Žinoma. Atsimenu vieną tokį posakį: „Jei žmogus tiek žinotų apie savo šunį, kiek šuo žino apie jį, žmogus šuns niekada nelaikytų.“ Jie taip perpranta savo šeimininką, kad tampa tarsi jo dalimi.

– Savo kūrybą mėgstate sieti su vaikystės peizažais.

– Nebūtinai su vaikystės. Nors kažkas yra pasakęs, kad visi mes rašome savo vaikystėmis. Tas peizažas, kuris įkrito į širdį vaikystėje, yra pamatinis.

Juk tie peizažai, kuriuos pamatai važiuodamas automobiliu iš Vilniaus į Grigiškes, kažin ar įkrinta širdin visam gyvenimui, ar ne? O jei savo automobiliu vyksti iš Vilniaus į Klaipėdą, Lietuvos nematai – matai tik kelio ženklus, kaip sakė vienas jaunas rašytojas.

– Minėjote, kad rašymas – sunkus darbas. Kvailas klausimas, bet kiek trunka parašyti vieną apsakymą?

– Kartais dešimt metų, kartais dešimt valandų. Atsimenu, 1972 metais dirbau Konservatorijoje. Buvau išleidęs pirmą knygelę „Medžių viršūnės“. Sunkiai verčiausi. Ten ir nakvodavau – rekvizito kambaryje kokių skudurų pasimetęs.

Sykį sutrūko batų raišteliai. Ant sienos kabojo sena gitara. Išsivėriau storesnę stygą, pergnybau per pusę ir susivarsčiau į batus. Mieste sutikau pažįstamąjį, kuris mėgdavo lįsti prie literatų ir siūlyti šimtą gramų. Jis ir paklausė, kiek laiko reikia vienam apsakymui parašyti. Atsakiau, kad porą valandų. „Kiek už jį gaunat pinigų?“ – perklausė jis. Sakau: „Apie 100 rublių.“

Jis tuoj pat sumetė, kad per aštuonias darbo dienos valandas galima parašyti keturis apsakymus ir uždirbti 400 rublių. Net išsižiojo. Bet netrukus dar labiau nustebo pamatęs, kad mano batuose vietoj raištelių – stygos.

– Jaunystės bohemiškas gyvenimas jums daugiau davė ar atėmė?

– Nežinau. Tokie laikai buvo. Tai buvo vienintelė nuoširdaus bendravimo galimybė. Kur daugiau galėjom susirinkti, jei prie valdžios nelindom, apie partiją ir Leniną nerašėm. Vienas gyveno mažame kambariuke, kitas nuomojosi, trečio namuose vaikai augo. Kur dėsies? Pasikalbėt tai norėjosi. Vasarą galėjom prie Vilnelės sėdėt, kol milicininkai neišvaikydavo. O kur dėtis žiemą? Tik į kokią knaipę lįst.

Tiesą sakant, tokia ten ir bohema buvo. Vienas iš kišenės ištraukdavo tris rublius, kitas dar tris. Keturiese nusipirkdavom du butelius rašalo. Tai būdavo daugiau ne girtuokliavimas, o nuoširdus savų žmonių bendravimas, kai gali nesibaimindamas ir kokį anekdotą apie valdžią suskelti.

– Anais laikais turėjote problemų dėl kūrybos?

– Tarkime, pirma mano knyga pasirodė 1969-aisiais. Tada man buvo 30 metų. Antroji išėjo tik 1975 metais. Ir tai mėtyta, išmėtyta, apipešiota. Iki 50 metų aš, galima sakyti, buvau tik trijų knygelių autorius. Kad prasimaitinčiau, turėjau visokius scenarijus rašyti, kūrybinėse dirbtuvėse metų metus niekais užsiiminėti. Taip, kaip jiems reikėjo, aš nenorėjau rašyti, o taip, kaip man reikėjo, negalėjau, nes šeimą turėjau išlaikyti.

– O kaip jūs vertinate filmus, pastatytus pagal jūsų kūrinius? Tarkim, „Duburį“ ar „Gyvenimą po klevu“?

– Tai jau ne mano, o režisierių ir aktorių kūriniai, tik šiek tiek susiję su manimi. Todėl aš kažkokios savitos nuomonės negaliu turėti. Nepasakyčiau, kad tiek filmai mane būtų sujaudinę taip, kaip rašant. Nė iš tolo. Bet turbūt taip ir turi būti.

Matot, bet kuris žmogus, iš pradžių perskaitęs knygą, o tik tada nuėjęs į filmą pagal tą knygą, lieka šiek tiek nepatenkintas vien dėl to, kad jaučiasi nuviltas, nes skaitydamas viską įsivaizdavo vienaip, o ekrane rodoma kitaip.

– Esate sakęs, kad jaunoji Europa neturi idėjų? Tikrai?

– Panašu, kad taip ir yra. Dabar labai populiarus žodis „saviraiška“. Man šis žodis labai artimai susijęs su kitu – „savitraiška“. Lotyniškai tai vadinama masturbacija. Su tikru menu, kuris išlieka ne vieną dešimtmetį, tai neturi nieko bendra.

Be to, dabar visi nori šokiruoti. Bet kodėl menas turėtų šokiruoti – jo gi ne tokia paskirtis. Jei nori šokiruoti, nusimauk kelnes ir lakstyk plika šikyne po miestą. Gal labiau šokiruosi.

O ko vertas noras į save atkreipti dėmesį? Jei esi menininkas, turėtum dėmesį kreipti ne į save, o į kitus. Kaip menininkas, esi tiek vertas, kiek supranti kitus žmones, o ne šauki, koks esi protingas, talentingas ir žavingas.

– Aktorius Rolandas Kazlas yra sakęs, kad dabarties teatras skirtas jauniems žmonėms, pagyvenę jame neturi ką veikti. Jūsų „Išvarytieji“, manyčiau, irgi vargu ar sudomins jaunus žmones, kuriems senatvė ir mirtis dar neegzistuoja, o ligotų ir neįgalių žmonių jie stengiasi nepastebėti. Atrodo, kad knygą rašėte būtent tiems žmonėms, kurie jaučiasi išvaryti?

– Taip. Jauniems aš nerašau. Nei jie skaitys, nei jiems įdomu. Jiems mano rašymai – lyg iš viduramžių. Žinau, kad nors yra išimčių, bet dabartiniai jaunuoliai nemoka skaityti tokios literatūros, kurioje svarbus ne vien siužetas. Teskaito tikrąsias literatūros viršūnes – Harį Poterį ir „50 pilkų atspalvių“. Jei žmogus nori eiti durnyn, kas jam gali uždrausti?

– Ar iš tiesų jums atrodo, kad dabartinė visuomenė kvailėja?

– O ar neturime įrodymų? Man jų daugiau nei reikia.

– Ką daryti, kad taip nebūtų?

– Aš nežinau. Klausk Loretos Graužinienės. Ji juk Seimo pirmininkė. Turėtų žinoti atsakymą. Nes jei nežino, kodėl sutiko užimti postą?

– Manote, kad politikai į Seimą eina nežinodami ko?

– Žino, tik nesako. Mes irgi žinome, ko jie ten veržiasi? Bet irgi nesakome.

– Paskutinis „Išvarytųjų“ tekstas, skirtas J.Strielkūnui, – lyg tiltas į kitą knygą, biografinę ar autobiografinę. Gal šiuo metu ją ir rašote?

– Tik ką pabaigiau gal ne knygą, bet autobiografinę apysaką. Nėra kam surinkti kompiuteriu. Mat aš nerašau nei kompiuteriu, nei mašinėle. Neišeina. Kompiuteriu parašytas žodis man nekvepia, aš jo nejaučiu. Gal žmona atspausdins?

Toji apysaka kiek panaši į atskirus „Trijų vienatvių“ epizodus. Joje man buvo įdomu patyrinėti pokario paauglio gyvenimą, būseną, jutimus, pasaulėjautos formavimąsi tais baisiais trėmimų laikais, kai miesteliuose voliodavosi lavonai. Bandžiau pažiūrėti, kaip tai mane veikė. Nieko ten ypatingo. Tokia apysakaitė. Kai kam gal bus įdomu?

* * *

Nepriklausomybė išlaisvino kūrybingumą

„Prisitylėjau“, – teigia R.Granauskas, kuris Lietuvai atgavus laisvę pratrūko įvairaus žanro kūriniais.

Pastaraisiais dešimtmečiais R.Granauskas parašė tris romanus: „Duburys“ (2003), „Kenotafas“ (2005), „Rūkas virš slėnių“ (2007). Pagal „Duburį“ režisierius G.Lukšas pastatė vaidybinį filmą.

„Jaučio aukojimo“, „Gyvenimo po klevu“, „Duonos valgytojų“ autorius taip pat išleido esė knygą „Žodžio agonija“ (1999) ir nemažai apsakymų knygų, tarp jų – „Raudonas ant balto“ (2000), „Šunys danguje“ (2005), „Trys vienatvės“ (2012), „Kai reikės nebebūti“ (2012), „Šventųjų gyvenimai“ (2013), „Išvarytieji“ (2013).

Ramūnas Gerbutavičius

Lrytas.lt 2010