Rubrikoje 10 klausimų apie knygas – Vido Morkūno mintys

Į 10 klausimų apie knygas atsako rašytojas, vertėjas Vidas Morkūnas:
Vienintelė šalis, kurios autoriai visada mėgstamiausių sąraše – Lietuva. Saviškiai man brangiausi ir svarbiausi.“

  1. Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?

Turinio požiūriu vertingomis laikau, žinoma, talentingai parašytas knygas, tokias, kurias ne tik pats atsiverčiu dar ir dar sykį, bet ir ateities kartos tą darys. Čia kalbu ir apie grožinę literatūrą, ir apie mokslines monografijas. Apie tokias knygas, kuriose esama savotiškos įtaigos, skatinančios mąstyti, tobulėti, gilintis į temą. Vis dėlto vertės knygai gali suteikti ne vien tekstas. Dailininko darbas, paraštėse likusios praeities skaitytojo pastabos, kuklus tiražas, kokios nors leidybinės subtilybės, knygos amžius, ypatingas jos likimas… Veiksnių gali būti įvairių.

  1. Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Jei kalbėtume apie konkrečią knygą, nedvejodamas rekomenduočiau 2005-aisiais leidyklos “Alma littera” lietuviškai išleistus Mary Roach „Negyvėlius“. Įstabi, komiška, informatyvi mokslo knyga iš tų, apie kurias sakoma: neįmanoma atsiplėšti. Nors tema ne itin maloni.

  1. Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Jaunystėje kelis kartus yra tekę, pasitelkus knygą, atidaryti vyno butelius. Prisimenu, kirbėdavo blausus šventvagio kaltės jausmelis. Todėl naudotis knygomis ne pagal paskirtį vengiu. Po stalų kojomis jų nekišu, per galvą knygomis niekam netrankau, krosnies jomis nekūrenu. Žinoma, galėtume rasti daugybę pašalinių knygos paskirčių – keršto įnagis, meilės išraiška, pasipelnymo šaltinis etc etc, – bet man ji reikalinga tik skaityti, grožėtis reprodukcijomis, semtis kokių nors žinių.

  1. Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Manau, ne konkurentės. Abi šios formos gali puikiausiai sugyventi. Kai spausdintos knygos jau vos telpa namų bibliotekoje, visai pravartu „susikalti“ porą „lentynėlių“ skaitmeninėms. Kita vertus, vien skaitmeninio formato knygas skaitantis žmogus (nors abejočiau, ar tokių esama) turėtų jausti gyvo ryšio su popieriumi, įrišimu, knygos dizainu ir kvapu stoką. Matyt, ne šiaip sau skaitmeninių knygų leidėjai stengiasi savo leidiniams kiek įmanoma suteikti „tikros“ knygos atributus.

  1. Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą.

Manyčiau, savitą ryšį su knyga lemia ne kartų skirtumai, o laikotarpiai (tarkim, knygnešių ar vėlesni – kai gauti padorių leidinių būdavo nelengva) ir išsilavinimas, mentalitetas, intelektas bei panašūs dalykai, kurie skirtingų kartų žmonėms gali ir sutapti. Už visą savo kartą kalbėti negalėčiau, bet tikriausiai natūralu, kad bendravau ir bendrauju daugiausiai su tais, kurie brangina knygą, nutuokia apie dvasinę jos vertę, daug skaito. Ar toks yra visos mano kartos požiūris į knygą? Nemanau. Lygiai taip pat ir kitose kartose – vieni be knygos negalėtų gyventi, kitiems toks daiktas visiškai nereikalingas.

  1. Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Neskolinčiau knygos su autoriaus autografu, taip pat – labai brangios. Vien per nelemtą atsitiktinumą, be piktos draugo valios, tokiai gali kas nors nutikti, tada abu liktume savotiškai kalti. Neskolinčiau ir visiškai prastai parašyto skaitalo arba knygos su negatyviu krūviu. Nors sunkiai įsivaizduočiau, kaip tokie leidiniai galėtų pakliūti į mano paties rankas.

  1. Jūsų biografija – kokio žanro knygos verta?

Būtų storas, postmodernistiškai eklektiškas romanas su bildung, kelio knygos, detektyvo, mistikos ir visokiais kitokiais elementais. Tame romane rastume ir poetinių intarpų, ir fundamentalių gamtos aprašymų, ir siurrealizmo. Ar imčiausi tą knygą rašyti dar kartą? Vargu.

  1. Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Vienintelė šalis, kurios autoriai visada mėgstamiausių sąraše – Lietuva. Saviškiai man brangiausi ir svarbiausi. O renkantis skaityti kitų kraštų literatūrą šalis ar žemynas niekada nebūna kriterijus. Nesakau sau: na, reikia pažiūrėti, ką rašo švedai arba pietų amerikiečiai. Nesakau sau: vokiečių, japonų, bulgarų literatūra geriausia, tų šalių autorius ir skaitysiu. Tiesiog kartais būnu kurio nors rašytojo pasiilgęs, kartais sužinau apie naują įdomų autorių… Taip ir pasirenku. Nežiūrėdamas nei į tautybę, nei į geografinę padėtį.

  1. Jeigu pats rašytumėt, apie ką būtų knyga?

Atsakymas į šį klausimą – su neišvengiama išlyga: rašydamas niekada negalvoju apie būsimą knygą. Taigi, galiu kalbėti tik apie šiuo metu rašomus tekstus. Tie tekstai – apie paprastus, bet ypatingų likimų žmones nevisai įprastoje aplinkoje. Lieku ištikimas ankstesnių savo knygų temai, bet jos raiška šį kartą šiek tiek kitokia.

  1. Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Šiuo metu dar kartą skaitau Aido Jurašiaus trumposios prozos rinkinį „Bibliofobija“. Buvau skaitęs šios knygos rankraštį, teko jį vertinti, o dabar jau savo malonumui gilinuosi į talentingo kolegos meistriškai sukurtą pasaulį, šiek tiek keistą, šiek tiek šaltą, šiek tiek šiurkštų, bet autentišką ir kupiną prasmių.

  1. Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?

Turinio požiūriu vertingomis laikau, žinoma, talentingai parašytas knygas, tokias, kurias ne tik pats atsiverčiu dar ir dar sykį, bet ir ateities kartos tą darys. Čia kalbu ir apie grožinę literatūrą, ir apie mokslines monografijas. Apie tokias knygas, kuriose esama savotiškos įtaigos, skatinančios mąstyti, tobulėti, gilintis į temą. Vis dėlto vertės knygai gali suteikti ne vien tekstas. Dailininko darbas, paraštėse likusios praeities skaitytojo pastabos, kuklus tiražas, kokios nors leidybinės subtilybės, knygos amžius, ypatingas jos likimas… Veiksnių gali būti įvairių.

  1. Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Jei kalbėtume apie konkrečią knygą, nedvejodamas rekomenduočiau 2005-aisiais leidyklos “Alma littera” lietuviškai išleistus Mary Roach „Negyvėlius“. Įstabi, komiška, informatyvi mokslo knyga iš tų, apie kurias sakoma: neįmanoma atsiplėšti. Nors tema ne itin maloni.

  1. 3. Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Jaunystėje kelis kartus yra tekę, pasitelkus knygą, atidaryti vyno butelius. Prisimenu, kirbėdavo blausus šventvagio kaltės jausmelis. Todėl naudotis knygomis ne pagal paskirtį vengiu. Po stalų kojomis jų nekišu, per galvą knygomis niekam netrankau, krosnies jomis nekūrenu. Žinoma, galėtume rasti daugybę pašalinių knygos paskirčių – keršto įnagis, meilės išraiška, pasipelnymo šaltinis etc etc, – bet man ji reikalinga tik skaityti, grožėtis reprodukcijomis, semtis kokių nors žinių.

  1. Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Manau, ne konkurentės. Abi šios formos gali puikiausiai sugyventi. Kai spausdintos knygos jau vos telpa namų bibliotekoje, visai pravartu „susikalti“ porą „lentynėlių“ skaitmeninėms. Kita vertus, vien skaitmeninio formato knygas skaitantis žmogus (nors abejočiau, ar tokių esama) turėtų jausti gyvo ryšio su popieriumi, įrišimu, knygos dizainu ir kvapu stoką. Matyt, ne šiaip sau skaitmeninių knygų leidėjai stengiasi savo leidiniams kiek įmanoma suteikti „tikros“ knygos atributus.

  1. Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą.

Manyčiau, savitą ryšį su knyga lemia ne kartų skirtumai, o laikotarpiai (tarkim, knygnešių ar vėlesni – kai gauti padorių leidinių būdavo nelengva) ir išsilavinimas, mentalitetas, intelektas bei panašūs dalykai, kurie skirtingų kartų žmonėms gali ir sutapti. Už visą savo kartą kalbėti negalėčiau, bet tikriausiai natūralu, kad bendravau ir bendrauju daugiausiai su tais, kurie brangina knygą, nutuokia apie dvasinę jos vertę, daug skaito. Ar toks yra visos mano kartos požiūris į knygą? Nemanau. Lygiai taip pat ir kitose kartose – vieni be knygos negalėtų gyventi, kitiems toks daiktas visiškai nereikalingas.

  1. Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Neskolinčiau knygos su autoriaus autografu, taip pat – labai brangios. Vien per nelemtą atsitiktinumą, be piktos draugo valios, tokiai gali kas nors nutikti, tada abu liktume savotiškai kalti. Neskolinčiau ir visiškai prastai parašyto skaitalo arba knygos su negatyviu krūviu. Nors sunkiai įsivaizduočiau, kaip tokie leidiniai galėtų pakliūti į mano paties rankas.

  1. Jūsų biografija – kokio žanro knygos verta?

Būtų storas, postmodernistiškai eklektiškas romanas su bildung, kelio knygos, detektyvo, mistikos ir visokiais kitokiais elementais. Tame romane rastume ir poetinių intarpų, ir fundamentalių gamtos aprašymų, ir siurrealizmo. Ar imčiausi tą knygą rašyti dar kartą? Vargu.

  1. Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše? Vienintelė šalis, kurios autoriai visada mėgstamiausių sąraše – Lietuva. Saviškiai man brangiausi ir svarbiausi. O renkantis skaityti kitų kraštų literatūrą šalis ar žemynas niekada nebūna kriterijus. Nesakau sau: na, reikia pažiūrėti, ką rašo švedai arba pietų amerikiečiai. Nesakau sau: vokiečių, japonų, bulgarų literatūra geriausia, tų šalių autorius ir skaitysiu. Tiesiog kartais būnu kurio nors rašytojo pasiilgęs, kartais sužinau apie naują įdomų autorių… Taip ir pasirenku. Nežiūrėdamas nei į tautybę, nei į geografinę padėtį.
  2. Jeigu pats rašytumėt, apie ką būtų knyga?

Atsakymas į šį klausimą – su neišvengiama išlyga: rašydamas niekada negalvoju apie būsimą knygą. Taigi, galiu kalbėti tik apie šiuo metu rašomus tekstus. Tie tekstai – apie paprastus, bet ypatingų likimų žmones nevisai įprastoje aplinkoje. Lieku ištikimas ankstesnių savo knygų temai, bet jos raiška šį kartą šiek tiek kitokia.

  1. Kokią knygą skaitote šiuo metu?

Šiuo metu dar kartą skaitau Aido Jurašiaus trumposios prozos rinkinį „Bibliofobija“. Buvau skaitęs šios knygos rankraštį, teko jį vertinti, o dabar jau savo malonumui gilinuosi į talentingo kolegos meistriškai sukurtą pasaulį, šiek tiek keistą, šiek tiek šaltą, šiek tiek šiurkštų, bet autentišką ir kupiną prasmių.

mab