Rūta Oginskaitė. Dešimtas žvilgsnis. Grūdus nuo pelų

Neseniai dienos šviesą išvydo Rūtos Oginskaitės knyga „Gib a kuk. Žvilgtelėk“. Gib a kuk – žydiškas posakis, reiškiantis „Žvilgtelėk“. Jauki ir asmeniška teatro ir kino kritikės Rūtos Oginskaitės šeštoji knyga – tai dvylika žvilgsnių į Grigorijaus Kanovičiaus gyvenimo tarpsnius, amatą ir kūrybą, tautos ir šeimos likimus.
Dalinamės knygos ištrauka – dešimtuoju pokalbiu, kuriame daug kalbama ir apie svarbias mūsų literatūros asmenybes.

Dalinamės knygos ištrauka – dešimtuoju pokalbiu, kuriame daug kalbama ir apie svarbias mūsų literatūros asmenybes.

Auklė Renė

O. K. Kai gyvenome Stalino prospekte su tėvais, po kurio laiko atėjo komisija, įsitikino, kad mes su vaiku – pereinamam kambary. Dimai buvo jau penkeri metai. Tada gavome dviejų kambarių butą rašytojų name Antakalnio g. 8. Serioža ten gimė. Dviejuose kambariuose gyvenome su dviem vaikais ir jų aukle – nenorėjau mesti darbo. Auklė Renė 17 metų gyveno su mumis, taupė ir nusipirko kooperatinį butą. Kol Griša dar negaudavo honorarų, mėnesio pabaigoje aš skolindavausi iš jos, vėliau atiduodavau skolą su saldainių dėžute. Renė buvo truputį keistuolė. Pasakodavo, kad jai piršosi traktoristas, bet, sako, aš gyvenu pas jus, žinau žodį rukopis (rankraštis), kitų žodžių, tai kaip aš galiu gyventi su traktoristu. Arba ruošiasi ji aplankyti namiškių, perka lauktuvių, stovi ilgiausioje eilėje ir nuperka pomidorų – tada tai buvo retenybė, dar reikėjo rasti, kur į tą eilę atsistoti. Pareina namo su pomidorais, aš jau apsidžiaugiu, kad ir mūsų daliai nupirko… Nebylo zakazu (Nebuvo užsakyta), atsako Renė. Pasislėpiau kitame kambaryje, kad nematytų mano ašarų. O tas jos nebylo zakazu ilgai buvo mūsų šeimos folkloras.

Rašytojų namas


O. K. Iš pradžių tilpome dviejuose kambariuose. Toje pačioje laiptinėje priešais gyveno Vytautas Radaitis, jis visada koketuodavo su manim, sakydavo, kad užteks tau su tuo juodu, rinkis mane, blondiną. Vėliau gavome keturių kambarių butą tame pačiame rašytojų name, ketvirtame aukšte. Po dviejų kambarių atrodė, kad gyvename aikštėje. Sakydavau Dimai: nueik į šitą prospektą ir atnešk man tą ir tą. Negalėjau priprasti prie tokios erdvės. Trečiame aukšte – Algimantas Baltakis, antrame – Viktoras Miliūnas, pirmame – Jonas Lankutis.

R. O. Kas dar gyveno rašytojų name Antakalnio g. 8? Retas reiškinys – rašytojų namas. Juk verta prisiminti.

G. K. Gyveno gerų rašytojų, gyveno vidutinybių. Garsūs ir negarsūs, bet geri žmonės. Vytauto Kubiliaus žmona prašydavo manęs, kad prižiūrėčiau Andrių vežimėlyje – kai būdavau kieme. Aš jį supdavau. Būsimą ministrą pirmininką. Vieni kitų vaikus prižiūrėdavome. Buvo žmonių, su kuriais sveikiniesi ir sveikini su knygos pasirodymu, bet santykių šiltesnių nebuvo. O buvo šeimos, su kuriomis artimai draugavom. Su Jonynų šeima, su Kaziu Saja, su Tilvyčiais, su mūsų kaimynais Baltakiais, su Miliūnu, su Rimkevičium, su Justinu Marcinkevičium, su Icchoku Meru, nors jis kitur gyveno. Spalvingos asmenybės. Sluoksniuota publika.

R. O. Ir kaimynystėje – jūsų diplominio darbo herojus, „Kalvio Ignoto teisybės“ autorius?

G. K. Visi, kas ten gyveno, laikėsi tolėliau nuo jo. Sveikinosi ir viskas. Kai tu draugauji su žmogum, aptari su juo, kas vyksta, kas dedasi toj šaly, kas literatūroj, kokios naujienos. O Guzevičiui tokia pagarba: laba diena. Viskas.

Jūs prisiminėt dėmę mano studentiškam gyvenime: diplominis apie kalvį Ignotą… Tai buvo laikas, kai visų drabužiai buvo dėmėti. Aš kalbu ne apie trikotažą.

R. O. Čia jūsų dėmė? O Gudaičio-Guzevičiaus? Kas jis tuo metu buvo?

G. K. Jis buvo KGB viršininkas.

R. O. Ir lyg niekur nieko gyveno su rašytojais?

G. K. Neilgai jis gyveno tame name, su ta įdomia rašytojų draugija.

Ten dar gyveno ir Hiršas Ošerovičius po lagerio. Žinot, kuo Ošerovičių apkaltino, kai suėmė? Kad jis Kryme tiesė nusileidimo takus amerikiečių lėktuvams! Poetas, rašęs puikius eilėraščius jidiš kalba. Septyneri metai lagerio.

O. K. Kai Ošerovičius sėdėjo lageryje, jo žmona Rivka siuntė jam maistą, pati badaudama.

G. K. Ten pat ir tylusis Antanas Miškinis, puikus poetas ir labai inteligentiškas žmogus.

R. O. Po tremties. Tame pačiame name su Guzevičium.

G. K. Taip, tokie skirtingi poliai tam pačiam name. Miškinis, nuostabus poetas…

Šiandien taip elegantiškai sninga

Sninga medžio žiedais

Buvo meilė, praėjo ir dingo…

O. K. Ne, Griša:

Šiandien taip elegantiškai sninga,

Sninga žemėn medžių žiedais.

Panašiai mano meilė dingo

Su visais visais pažadais.

Jis tokią įdomią melodiją rado. Ne kiekvienam duota taip parašyti.

Jie su žmona abu buvo labai inteligentiški ir labai tylūs.

G. K. Tremtis išmokė… Taip, mums iš kairės Miškinis, iš dešinės Guzevičius. Toks įvairialypis namas. Arba – Lankauskas, jis gyveno erdvėje be politikos, anksčiau nei kiti bėgo nuo šitų temų ir rašė atsietai nuo nūdienos programos. Kiti atidavė duoklę, bet prisiminkim Bibliją: atskirkim grūdus nuo pelų, tai labai sunkus darbas, o jeigu sumaišysim – nebus nei grūdų, nei pelų, duonos neiškepsim.

Man sunku kalbėti apie lietuvių literatūrą, bet aš baisiai išgyvenau, kai mirė Granauskas. Man atrodė, kad jo knygos reikalingos tautai, ir aš labai nustebęs, kad šitam žmogui, labai prieštaringam ir kartais nemaloniam, nesuteikė Nacionalinės premijos. Jis užčiuopė esminius dalykus, ne tik lietuviams reikalingus.

Memuarai

R. O. Ar jums niekad nekilo pagunda aprašyti gyvenimo rašytojų name?

G. K. Mano vyresnysis sūnus Dmitrijus sakė: tu sutikai labai daug įvairių žmonių, gali parašyti apie juos. Aš daviau sau žodį neliesti tų, kurie išėjo. Visai neliesti. Savo gyvenime sutikau ir tokių žmonių, kurie nusipelnė, mano požiūriu, daugiausia trejeto. Bet mano požiūris labai subjektyvus, galiu klysti, o jų artimieji, jų sūnūs ir dukros, anūkai vaikščios žaizdoti. Jauti šiokią tokią atsakomybę prieš tą žmogų, kuris tau nieko blogo nepadarė, tik galbūt tau nelabai prie širdies buvo ir nelabai tu su juo draugavai. Todėl aš galiu pasakoti tik apie save ir tuos, kurie buvo man geri.

Buvo piliečių, kurie žiūrėjo kreivai į mano kūrybą. Iš mano brolijos. Bet, būdamas pusiau inteligentiškas žmogus, aš nenoriu minėti jų pavardžių. Jaučiau jų nepalankumą žydams. Bet, kaip mano tėvas mokino, apie nelabai gerus žmones nereikia garsiai kalbėti. Visi priklausom nuo laiko, ir aš prisimenu mūsų kaimyną Jonavoje laikrodininką, kuris sakydavo, kad laikrodį galima pataisyti, o žmogaus – ne. Visus mus formuoja laikas, žmogus gali būti nekaltas, bet patenka į aplinkybes ir apauga įvairiom negerom savybėm arba nuodėmėm. Taip yra. Tas laikrodininkas buvo labai protingas žmogus.

Mes su Olia jau baigiam gyventi 87-us metus, ir per šitą ilgą laiką aš įsitikinau, kad idealių žmonių nebūna. Koks nors kirminas ėda kiekvieną. Susitiksi žmogų po kelerių metų, ir jis gali būti jau nebe tas. Kiekvienas pats yra savo ūkis, jei blogai tvarkysis, tas ūkis nueis velniop. Niekas nėra sukurtas blogiui… Man truputį trūksta žodžių. Aš galėčiau šitą temą tęsti, bet jūs, man rodos, suprantat.

R. O. Daug savo sutiktų žmonių jūs pavertėt personažais, bet, matyt, tai liečia tik žydų istoriją. Niekam nei iš kino, nei iš teatro, nei iš rašytojų namo negrėsė tapti jūsų memuarų herojais.

G. K. Memuarų kaip žanro nemėgstu. Memuarams reikia drąsos, kurios man trūksta, nes reikia visą laiką pasakoti tik apie žmogaus teigiamybes – tai gerai. Bet jeigu užbrendi truputį į kitą daržą – labai negerai. Nesu tas, kuris galėtų prisiskirti teisėjo pareigas. Todėl memuarai man ne… Pasakojimai – tokie, kaip aš jums pasakoju, – prašau, bet lįsti į žmogaus gyvenimo šerdį… Man visą laiką atrodė, kad išgalvotas personažas duoda daug daugiau galimybių pasireikšti ir kaip žmogui, ir kaip rašytojui. O memuarams reikia turėti ypatingą, atskirą talentą, nedaug autorių tai gali.

Imkime pavyzdį su Justinu Marcinkevičium, kai ieškoma jo kalčių Lietuvai…

R. O. Tai, ką jūs turite omeny, – ne memuarai, o istorinės studijos, mokslo darbai, poleminiai straipsniai, diskusijos…

G. K. Vis vien. Centre – žmogus ir jo veikla. Kiekvienas žmogus yra tam tikra mozaika, jame telpa visko. Negalima prieiti prie žmogaus vien ideologiškai, tai didžiulė klaida. Kiekvieno gyvenimas susideda iš įvairių spalvų. Ypač jeigu žmogus neeilinis. Kai viskas maišosi, toks rašymas tarnauja kažkokiam trečiam tikslui, ne tiesai. Negalima rašyti, norint pataikauti trečiam asmeniui, net jeigu jis būtų šventas to autoriaus nuomone. Negalima tarnauti. Negalima taip rašyti. Žmogus yra visuma, o ne gabalai.

Brangenybės

Iš kur staiga šita Justino Marcinkevičiaus tema? Visai ne staiga. Kiekvieną rytą Kanovičiai pradeda nuo žinių skaitymo internete. Olia įsitempusi atsidaro Izraelio aukų suvestines: jau penktas mėnuo vyksta tylus karas – jaunuoliai, bėgdami per gatves, švaistosi peiliais minioje; tai temai skirta informacinė svetainė kasdien praneša nukentėjusiųjų skaičių ir pavardes, amžių, registruoja, kas sužeistas, kas ligoninėje, kas ir kur tą dieną laidojamas. Grigorijus pirmiausia skaito Lietuvos žinias, o vasario mėnuo, o Knygų mugė, o diskusijų programa, numačiusi išryškinti sovietmečio literatūros kolaborantus ir prisitaikėlius, pasmerkti juos ar išteisinti, kasdien tas temas varijuoja interneto svetainių pokalbiai ir komentarai, pagrindiniu taikiniu sutartinai numatę Justiną Marcinkevičių. Nuo šitokios lektūros Justinas kasdien darosi Kanovičiaus jaudulio priežastimi, mūsų pokalbių herojumi ir nebyliu dalyviu. Jis sklando toje pačioje svetainėje Bat Jame, Korčako gatvėje, o Kanovičius karščiuojasi:

G. K. Taip, jis gavo KGB popierius, kai rašė „Pušis, kuri juokėsi“, taip, jis aprašė ten Tomą Venclovą. Taip, jis parašė kelis eilėraščius apie Leniną, atidavė duoklę. Bet jo visuma yra didi, reikšminga Lietuvai, literatūrai, ji budino žmones. Daryti iš jo Lietuvos priešą? Kolaborantą? Kam šita eretiška mintis atėjo į galvą? Ar Lietuva turi per daug gerų poetų? Kodėl jam neleidžia ramiai gulėti ten, kur jis guli? Neskaitykit. Nevertinkit. Imkit skaityti bet kurį šiuolaikinį rašytoją, o jį užmirškit. Ir pažiūrėsim, kas bus po 50 metų, kas liks.

Kiekvienas žodis atsiranda ne šiaip sau. Žmogus nusprendžia: dabar parašysiu ką nors blogo apie Marcinkevičių, rašysiu publikai, kuri tai priims su aplodismentais. Nebūna taip, kad tokie dalykai rašomi be tikslo. Pirma, tą daro keletas žmonių, kurie anomis sąlygomis negyveno. Antra – jų pačių dar daug kas laukia, ne vien lygus kelias. Bet manyčiau, kad tuo kolaborantų, priešų ieškojimu, šmeižimu reiškiasi ideologinė kova tarp partijų Lietuvoje. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad partijos nori įrodyti, kuri labiau myli Lietuvą, ir kas, jų žiniom, mažiau myli. O iš tiesų taip renkami šalininkai. Justino Marcinkevičiaus puolimas – šimtu nuošimčių kaip tik toks šalininkų rinkimas. Ne mano reikalas minėti, kas tuos šalininkus renka. Jis puolamas ne dėl to, kad Lietuvoje klestėtų dora. Ne dėl švaraus oro.

O ką jie darys su Kubilinsku? Jis buvo pogrindyje, tarnavo ir tiems, ir tiems, kaip sakoma. Bet jo vaikiški eilėraščiai – ką su jais? Išbrauksim, užmiršim?

Labai skaudus klausimas – meno žmonių žingsniai į šalį. Didelių žmonių, gražių žmonių. Dėmės. Nauja karta negali šito suprasti. Niekam šiandien į galvą neateis, kad tai ne kolaboravimas, ne padlaižiavimas, o tikros kūrybos apsaugojimas. Lyg netikusių kareivių rikiuotė su tam laikui reikalingais ginklais: Leninu, Stalinu, Chruščiovu ir taip toliau. Ne todėl, kad tie kareiviai jiems atsidavę. Kiti sako, kad reikėjo lįsti į ugnį, skelbti visuotinę revoliuciją, būti tokiems, kokie buvo Lietuvos partizanai. Menininkai išgyveno sunkų laikotarpį Tarybų Sąjungoj. Labai daug kūrybos žmonių ne tik atidavė duoklę, bet ir buvo sulaužyti. Jie neparašė to, ką galėjo parašyti, nes norėjo ramiai gyventi ir nebadauti. Didelė pagunda.

Manyčiau, kad brangenybės, kuri su laiku kiek nublanko, nustojo spindėti, nereikia išmesti, o taip daroma. Sovietmečiu kūrusiems menininkams lipdoma konformistų etiketė, bet ar tai teisinga? Žinoma, šlovė tiems, kurie atvirai kovojo. Tame sovietų kontekste jie atrodo aukštesni, geresni už tuos, kurie bandė ir prisitaikyti, ir truputį protestuoti arba auklėti tautą teisinga linkme. Nuo to jų spindesys galbūt blanksta, bet brangenybė – jų talentas, jų kūriniai – jie neturi būti išmesti. Taip, tai baisu, nemalonu, negerai, bet žiūrėkim į visumą. Jeigu nematysim visumos, šiukšlyne atsidurs labai daug visiškai nekaltų žmonių.

Kas Justino Marcinkevičiaus kūryboje svarbiau – du prasti eilėraščiai apie Leniną ar „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“, dauguma eilėraščių ir poemų, kiti dalykai? Už ką jį norima paniekinti, išmesti, suversti jam kaltę už tai, kas vyko? Aš šito nesuprantu kaip žydas, kaip kaimynas, kaip žmogus. Tai neūkiška, kalbant lietuviškai. Taip galima išmėtyti iš namų, iš Tėvynės labai daug. Gerai, pažymėkit, kur žmogus klydo, atskirkit, tai pareiga – ir kuriančio, ir rašančio apie kuriantį.

Be duoklės tuo metu jokio žodžio nebuvo įmanoma paskelbti. Be duoklės niekas nepateks į viešumą – nei paveikslas, nei knyga, nei spektaklis, nei filmas. Turėjai padaryti vidutinį ar visai prastą „kaip reikia“, kad paskui galėtum… Tai skamba keistai, tai dabar beveik neįtikėtina. Kolaborantai? Tada ir visi kolūkiečiai kolaborantai. Jie nestojo prieš santvarką. Jie tylėjo. Kam jie dirbo? Valstybei. Ką jie gaudavo? Špygą. Ir dar turėjo leisti savo namus nugriauti. Tai labai rimta tema.

Bet tikiu, kad daug žmonių išauklėti, kaip Biblijoj pasakyta: reikia atskirti grūdus nuo pelų. Ir ne tik Lietuvoj. Ne tik kai kalbam apie menininkus, kūrusius tuo laiku, kaip Justinas Marcinkevičius. Istorijoj visko buvo. Hauptmannas taikėsi su Hitlerio politika, bet jis buvo didis rašytojas. Hamsunas buvo kvislingistas – bet jis parašė „Paną“, jis parašė „Badą“. Jeigu visa tai suplaksi, kas bus?

Šitaip draugiją mūsų pokalbių svetainėje papildo naujos asmenybės, ir kad tai nebūtų vien pavardės, apie kurias galbūt kažkas girdėta, pririnksiu ir šalia sudėsiu bent enciklopedines žinias, nesistengdama įrodyti Hamsuno ar Hauptmanno literatūros vertės – ją seniai patvirtino ir laikas, ir Nobelio premijos. Mums rūpi rašytojų likimai, jų veiklos kintanti vertė visuomenės akyse.

Knutas Hamsunas (1859–1952) XX amžiaus pradžioje buvo vienas skaitomiausių modernizmo autorių, jo įtaką patyrė daugybė rašytojų. Hamsunas visada buvo vokiečių kultūros gerbėjas, o Hitleriui atėjus į valdžią, garbaus amžiaus rašytojas iš pradžių atvirai sveikino nacistų programą ir tvarką, palaikė Quislingą, Norvegijos karininką ir politinį veikėją, II pasaulinio karo metu padėjusį naciams užgrobti Norvegiją ir tapusį marionetinės vyriausybės ministru pirmininku. Bet, pamatęs nacių politikos žiaurumus, 80-metis Hamsunas nusivylė, todėl 1943 m. per vizitą į Vokietiją netgi reikalavo, kad Hitleris išvaduotų Norvegiją nuo Quislingo. Po Hitlerio savižudybės Hamsunas parašė nekrologą, vadindamas nacių lyderį kovotoju už tautų teises. Po karo rašytojas buvo suimtas ir teisiamas kaip išdavikas. Jis išvengė įkalinimo tik dėl senyvo amžiaus ir patirto insulto, tačiau teismo sprendimu jam teko sumokėti kelių šimtų tūkstančių Norvegijos kronų baudą. Hamsunas keletą metų buvo kalinamas ligoninėje, senelių namuose. Atgavęs laisvę, toliau rašė – įamžino savo teismą. 1952 m. norvegai jį laidojo iškilmingai, kaip vieną svarbiausių šalies rašytojų. Daugelį metų Norvegijoje Hamsuno biografija buvo nacionalinė širdgėla: žmonės stengėsi atskirti literatūrinius savo didžio rašytojo pasiekimus nuo jo, kaip nacių šalininko, pažiūrų ir poelgių.

Gerhartas Hauptmannas (1862–1946) – vokiečių prozininkas ir didžiausias XIX a. pabaigos – XX a. pradžios dramaturgas, reikšmingų natūralizmo krypties kūrinių autorius. Su Hitlerio valdžia Hauptmanno santykiai buvo įtempti: jis neemigravo iškart, kaip kiti garsieji Vokietijos rašytojai, tačiau užsisklendė savyje, per istorinius kūrinius rodė pasibjaurėjimą karu ir prievarta, o nacistai senyvo amžiaus garsaus rašytojo kūrybą ir autoritetą naudojo saviems tikslams, tačiau jo naujų kūrinių nepublikavo, o emigruoti trukdė. Tai, kad Hauptmannas prieš savo valią buvo fašistinės Vokietijos oficiozinės kultūros dalis, nežmoniškai žiauriai atsiliepė rašytojo gyvenimo saulėlydyje, karui pasibaigus. Pilį primenantys namai, kuriuos Hauptmannas pasistatė XX šimtmečio pradžioje ir gyveno daugiau nei 40 metų, buvo Silezijoje, Agnetendorfe. Iškart po II pasaulinio karo Silezija pripažinta Lenkijos teritorija ir 1946 m. balandį paskelbta, kad iš jos visi be išimties vokiečiai privalo išsikraustyti, o jų turtas nacionalizuojamas. Agnetendorfas tapo Jagniontkovu. Tuo metu jau sunkiai sirgusio 83 metų Hauptmanno paskutiniai žodžiai: „Ar aš dar savo namuose?“ 1946 m. birželio 6 d., praėjus valandai nuo Hauptmanno mirties, po jo namų langais vietinė milicija surengė paniekos „fašistų rašytojui“ demonstraciją: liaudis „grojo“ daužydama puodus ir keptuves, trimitavo vamzdžiais, pūtė švilpukus. Valdžia ilgai neapsisprendė, ar jį laidoti kaip didį rašytoją, ar paniekinti kaip nusikalstamos valdžios ikoną. Hauptmanno palaikai septynias savaites išbuvo jo darbo kabinete cinkuotame karste, kol sovietų valdžia leido specialiu traukiniu išgabenti juos ir šeimos daiktus, biblioteką, meno kolekcijas į Vokietiją. Iki 1997 m. Hauptmanno namai su parku buvo Lenkijos vaikų stovyklų vieta. Tūkstantmečio pabaigoje, Vokietijai ir Lenkijai bendradarbiaujant, jie buvo restauruoti ir 2001 m. rugsėjo pradžioje atidaryti kaip nauja Jelenia Guros kultūrinė institucija. 2005 m. gegužę Gerharto Hauptmanno namai tapo viešu didžio rašytojo muziejumi.

Sąrašą galima tęsti.

Į kokią formulę po kelių dešimtmečių susidėlios Justino Marcinkevičiaus, Salomėjos Nėries, Kosto Kubilinsko, bet kurio žymesnio rašytojo, paties Grigorijaus Kanovičiaus likimas? Kokį atspalvį įgaus apibūdinimas „aktyviai manevruojantis Kanovičius“? Šitą frazę radau Literatūros ir tautosakos instituto (buvusios Korsakynės) moksliniame leidinyje „Colloquia 35“: 2015 metais Viliaus Ivanausko straipsnyje apie Lietuvos žydų rašytojus tai tiesiog informacija, kad Lietuvoje gyvenęs ir rusiškai rašęs Kanovičius „nesunkiai galėjo susieti save su tipiško žydų intelektualo SSRS pozicija. Per rusų kalbą – įsiterpti į rusų literatūros diskursą, per Lietuvos rašytojų sąjungą – dalyvauti lietuviškoje terpėje ir bendrame kultūros lauke (kino scenarijai, įdirbis teatre).“[1]

G. K. Norėčiau truputį nukrypti: kodėl aš nemėgstu ideologijos. Ji yra nuodai. Ir yra ideologijos klapčiukų, kurie negali išsinerti iš jos. Jie pasižiūri, kuri ideologija yra našesnė. Ne teisingesnė, o našesnė. Tai kas yra kolaborantai? Šitaip mes galim rasti ne vieną savo pažįstamą. Yra apie ką susimąstyti. Aš jums sakiau, kad tauta kaip upė, be priemaišų nebūna. Joje teka ne distiliuotas vanduo, kartoju šitai.

Banali tiesa, kad žmogus yra paslaptis. Bet iš tikrųjų taip yra. Paslaptys viduje, ir žmogus nusineša jas į kapus. Amžius man jau nebeleidžia nieko sukurti, bet kai aš skaitau visa tai, kas rašoma apie Justiną, galvoju, kad iš to galima parašyti romaną.

R. O. Kokia būtų to romano raudona gija?

G. K. Kad žmonės užmiršo dešimt Dievo įsakymų.

Justinas

R. O. Jūs susipažinote, gyvendami rašytojų name?

G. K. Ne, susipažinom, kai buvom studentai. Jis buvo labai santūrus, uždaras, bet mes draugavom šeimomis.

O. K. Prisimenu, kaip žąsį valgėm pas juos su Genute Žvėryne, kur jie nuomojosi. Tai buvo po jų vestuvių? Jie trečiam kurse susituokė, o mes – kai baigėm.

G. K. Mes su Olia dar prospekte gyvenom, su mano tėvais, ir Justinas pas mus nakvojo, kai laukė ateinančios Ramunės, – nakvojo pas mus, kad būtų arčiau Raudonojo Kryžiaus ligoninės, kur Genutė gimdė. Čia Olios reikia. Olia, papasakok, kaip Justinas nakvojo ant mūsų divano svetainėje, kai laukė Ramunės.

O. K. Tu neprisimeni, kad aš neprisimenu? Tiek daug visko buvo kartu su Justinu ir Genute, o šitas man iškrito.

R. O. 1957 metai, liepa. Jūsų Dimai jau treji metai.

O. K. Liepos mėnesį mes su Dima turbūt buvom Palangoj, todėl aš neatsimenu. Taip, mes tada dar gyvenom Stalino prospekte. Svetainėje stovėjo sofa, Justinas ten nakvojo. O anksčiau, kai aš gimdžiau Dimą, Genutė mane lankė ligoninėje – neseniai radau jos laiškutį, ji man rusiškai rašė.

G. K. Antakalny gyvenom viename name, paskui Mildos gatvėje – vienoje laiptinėje: mes pirmame aukšte, jie trečiame.

Mano žmona deklamavo… Kaip ten… „O, šitie kaimo vakarai…“

O. K.          Ak šitie kaimo vakarai,

Jų neapsakomas ramumas,

Kada širdis garsų pilna,

Skambėti ima kaip daina.

Bulgarijoj kai buvau sanatorijoj, vyko konkursas – kiekvienas ėjo prie mikrofono ir skaitė. Aš perskaičiau šitą. Niekas iš lietuvių nepažino, kieno. Dar perskaičiau „Šiandien taip elegantiškai sninga“. Pažino. Ir šitą:

Manęs dar nebuvo –

Alyvos žydėjo –

Manęs nebebus jau –

Jos vėlei žydės –

Šituos tris. Manęs po to klausinėjo – pirmas kieno? Sakau, Marcinkevičius, „Kraujas ir pelenai“.

Su Marcinkevičių šeima kartą sėdėjom, ir aš, nieko nesakydama, ėmiau deklamuoti. Justas: „Mane? Atmintinai? Olia…“

Padovanojo jis mums knygutę. Skaitau. Apie moteris nėra, apie meilę nėra. Tik meilė Tėvynei. Po kiek laiko dovanoja naują knygutę. Skaitau – taip gražiai dainuoja, tikrai, neabejojau, čia meilė moteriai… Sakau: Griša, Griša, pagaliau! Ir paskutinėje eilutėje – Lietuva. Viešpatie, galvoju, ar jis išprotėjo? Negali ar bijo apie moterį? Ar jis nemyli, niekad nemylėjo? Neištvėriau ir pasakiau jam: „Tu mane apgavai šiandien. Skaičiau ir maniau, kad tu apie moterį, o tu vėl apie Tėvynę. O moteris kur?“

G. K. Na, nebuvo ir Justas šventas. Parašė apie Leniną. Tie eilėraščiai tokie blogi. Bet man nepatinka šita Marcinkevičiaus juodinimo tema. Kam reikėjo? Suprast negaliu. Ne todėl, kad jis buvo mano kaimynas. Ką jis bloga padarė? Ką jis nušovė? Ką apiplėšė? Kam sugadino karjerą? Niekam. Rašė. Ne visados gerai, ne visados amžiams, kai kurių eilėraščių galėjo nebūti. Bet rašė – kaip varpu skambino, kad jūsų ausys išgirstų. Ta pati Salomėja Nėris… Vis dėlto pažvelkit į kūrybą. Tie, kurie ant jų šaukiat, jūs parašėt „Katedrą“, jūs parašėt „Mažvydą“? Ką jūs dar parašėt? Tai ir yra degradacija, pavyzdys, kaip viskas eina žemyn. Eiti pro šalį ir spjaudyti. Justas, tyras žmogus, kokių tarp rašytojų reta. Negėrė, netriukšmavo, kitų neįžeidinėjo. Gyveno ir rašė. Aš vis miniu jį mūsų pokalbiuose ne dėl to, kad buvome draugai ir kaimynai, bet todėl, kad palyginus su kitais prozininkais ir poetais tai buvo milžinas.

Iš esmės kelias, kurį nueina rašytojas, nėra asfaltas. Jis yra duobėtas. Nėra rašytojų, kurie nebūtų paslydę. Nėra tokių. Būna žmonių, kurie priešinasi sistemai taip, kad juos uždaro į kalėjimą. Bet būna kitoks pasipriešinimas. Kodėl neatskirti? Skaičiau apie Justiną ir drebėjau, priėmiau labai asmeniškai ir klausiau savęs: kas kitas? Net pagalvojau, gal tai koks triukas prieš rinkimus?

Ir mano kelias nuo amato iki meno ilgokas, ir aš klydau, ir aš su „Sovetskaja Litva“ korespondentu rašiau pjesę apie Dzeržinskį – tai mano didžiausia nuodėmė, dėl kurios iki šiol atgailauju[2]. Apie Staliną nerašiau, partijoj nebuvau, bet dėmėtas esu temiškai. Kuris gyvūnas numeta seną odą? Taip ir rašytojas numeta, atauga nauja oda, tu naujai mąstai, negalima tavęs pažinti. Palyginkim, pavyzdžiui, kurią nors mano pjesę, pastatytą pas Povilą Gaidį teatre, ir mano romaną. Tai du skirtingi pasauliai, parašyti viena ranka. Metai, aplinkybės – viską reikia turėti omeny. Aš nesiteisinu, tik sakau, kad tikras žmogus turi augti nuo pusės žmogaus iki žmogaus… Nerangiai pasakyta.

Nėra idealaus žmogaus, nedėmėto, be trūkumų. Kažkada esu parašęs, kad motinos šventųjų negimdo. Taip yra. Marcinkevičių kaltinti kolaboravimu? Tauta buvo priversta, kitaip ji neišgyventų…

O. K. Ramiau, ramiau. Širdis. Kiek tablečių šiandien išgėrei?

Kai 1979 metų birželį Kanovičiui sukako 50 metų, Justinas Marcinkevičius rašė jam iš Druskininkų:

Mielas brolau,

žinau, Tau mažiausiai rūpi jubiliejai. O ir koks čia jubiliejus, jeigu aš vis matau Tave aplankantį mus su Genute Žvėryne ir vis kalbantį – aštriai, karštai, paradoksaliai? Jeigu vis jaučiu Tave, priglaudusį ir raminantį mane tą naktį, kai laukiau Ramunės? Jeigu vis girdžiu Tave, trykštantį sąmojum „prie žąsies“? Arba vėl – tie mūsų pokalbiai Druskininkuose. Tiksliau pasakius, Tavo kalbėjimas, mano tylėjimas. <…>

O žąsį mes dar suvalgysim!.. Būtų baisu, jeigu žmonijai prieš akis negirgsėtų – nešvytėtų žąsis…

Būk!

 Nuoširdžiai Tavo – Just. Marcinkevičius

Vaikiški

O. K. Vaikiški Justo eilėraščiai, aišku, neblogi, bet Kubilinsko niekas nepranoko. Va, Justo:

Sapnavau sapnavau,

Kad mėnulyje buvau.

– Ką gi tu matei mėnuly?

– Ten saldainių krūvos guli,

Teka upės šokolado…

La la la la… limonado…

… o tai tau o tai tau

Iš mėnulio nukritau.

Skaičiau savo vaikams. O daugiausia – lenkiškai. Nebuvo daug vaikiškų knygų mūsų laikais, kai auginom vaikus. Tik viena kita. Eidavau į prospektą, ten dešinėj pusėj knygyne prie dramos teatro daug knygų iš Lenkijos būdavo. Juliano Tuwimo pirkdavau. Tokios iliustracijos – gražios, įdomios! Lenkiškai nemokėjau, bet lengvai išmokau, kiek skaičiau. Ir tą „Curką Tralialiurką“, ir tą „Doktor Tralialioktor“, „Miška Traliališka“. Skaičiau vaikams, jie nieko nesuprasdavo, bet klausydavo išsižioję.

Saulius

G. K. Labai daug man padėjo Saulius Šaltenis savo draugyste, savo kūryba, mintimis. Jis turi tokią lakią vaizduotę, tokį imlų ir kartu paprastą, neįmantrų žodį. Mano rašymuose pasitaiko įmantrybių. Tai gal dėl to, kad kadaise buvau poetas.

R. O. Pjesę „Katė už durų“ jūs rašėt su Sauliumi Šalteniu. Kodėl kartu?

G. K. Su Šalteniu. Taip išėjo. Jeigu galėčiau jums papasakoti tai, ką girdėjo Varnų miškas iš manęs ir iš Šaltenio, kai išeidavome pasivaikščioti, būtų puiki knyga. Jūs neįsivaizduojat: kiekvieną rytą į viršų, į tą Varnų mišką Antakalnyje. Valandą, pusantros valandos. Visada kartu. Medžiai tokių dalykų girdėjo iš mūsų, kad, ačiū jiems, niekur nepranešė. Šaltenis vienas artimiausių mano draugų, nors niekada nerodėme viešai, kokia tvirta mūsų draugystė. Labai gerbiu jį ir už kūrybą, ir už vidinį paslėptą grožį, dvasios kilnumą.

Mes šalia gyvenome. Amžiaus skirtumas didžiulis, 17 metų. Jis jaunas jaunutėlis. Aš jam turiu tik vieną pretenziją gyvenime, bet turbūt jis jos neįvykdys, – kad rašytų daugiau.

R. O. Žmogus rašo, kiek rašo. Savo ritmu. Kam jį raginti?

G. K. Priversti negali, tas poreikis turi subręsti. Bet yra laikas, kai gali rašyti, o metams bėgant silpsta noras. Sakoma, patirtis, sakoma, gal jau įgudęs ar panašiai. Kai tu vis dėlto daug nugyveni, apima noras pailsėti, neskubėti, atidėti. Pažiūrėkit, kiek metų, o koks mažas jo derlius – talentingo žmogaus.

R. O. O gal vertybė yra brandinti, bet ne visą laiką tik duoti ir duoti?

G. K. Yra laikas brandinti, bet jeigu branduolys lieka tavyje… Jis labai mažai parašė, mano manymu. Turėdamas tokią lakią humanišką plunksną. Jis moka apie skaudulius rašyti taip, kad būtų skaudu ir neskaudu. Reta pusiausvyra. Ir retas talentas. Yra rašytojų, kuriuos užneša, o jis moka sustoti, nepasakyti iki galo, ir tai turi didelį šarmą. Kaip gaila, kad taip mažai parašė.

R. O. Bet tai, ką parašė, yra stebuklai.

G. K. Tikrai stebuklai. Stebuklai prasidėdavo nuo pavadinimų: „Škac, mirtie“. Plati prasmė. Kaip jis mane mokino duoti knygoms pavadinimus, kaip pyko ant manęs! Kad gražbyliauju pavadinimais. Sakydavo, kad nereikia su skaitytoju flirtuoti, koketuoti. Jei norės – skaitys. Jis teisus: turi būti pavadinta paprastai, be jokių… O mano „Nukirstų medžių šlamėjimas“, „Žvakės vėjyje“ – prasti pavadinimai. Jis mane mokė daugelį metų. Sakė – taip, jie gražūs, bet pavadinimas neturi būti ilgas, neturi būti gražus. Geriau „Duokiškis“, šmuokiškis… Kuo paprasčiau.

R. O. Kodėl su juo nesutikot?

G. K. Mes dažnai nesutardavom literatūros klausimais. Literatai, net patys geriausi, turi tokią ydą: jie įsitikinę, kad retai klysta. Iš esmės jiems tas ir kliudo, ir padeda. Kišimasis į kito rašymą yra visiškai nevaisingas. Yra nemažai rašytojų, kuriuos tarybų valdžia išmokė keisti pabaigą, perrašyti vidurį… O Šaltenis rašo vienu ypu, kaip upė teka. Taip man atrodė. Jis atsargus su skauduliais, rašo apie tai su šypsena, su užuojauta. Ir truputį iškrenta iš jį supančios kompanijos.

R. O. Ar buvo ko jam pavydėti? Kaip kitos kartos žmogui? Kitaip rašančiam?

G. K. Atvirai pasakius, tėvas mane mokė, gal aš neišmokau iki galo… Kai jo klausdavo: o, be jūsų, ar dar yra gerų siuvėjų Vilniuje, ar yra tokių, kuriuos jūs vertinate? Jis nekaltai šypsodavosi ir sakydavo: nėra Vilniuje nė vieno blogo siuvėjo. Klausiantysis nustebdavo. Tėvas tęsdavo: Vilniuje yra tik blogų užsakovų.

Gal viduje aš turiu tokį jausmą. Niekados viešai to nerodžiau, niekam. Juk yra žmonių, kurie rašo geriau negu tu.

R. O. Negu kas?

G. K. Negali savęs lyginti su didžiaisiais, kurie įėjo į istoriją ne metams, ne tam laikui, kol gyveno. Yra toks jausmas. Bet mokėti suvaldyti savyje negerus dalykus – irgi savotiškas menas, gana brangiai kainuojantis. Sako, sveikatai kenkia, jeigu negatyvaus jausmo neišreiški. Vadinasi, jis lieka tavyje. Nėra tokio idealisto, kuris nepavydėtų kitam rašytojui, aš netikiu. Vis vien kažkoks kirminėlis kartais ėda. Kodėl kitam labiau pasisekė, kodėl kito pjesę pastatė, o tavo nepastatė. Suprantat, menas labiau susijęs ne su ranka, bet su siela, o siela labai lengvai pažeidžiama. Ir todėl mano tėvo atsakymas yra paguoda. Na, ateina užsakovas, tu jam pasiuvi, o jis išėjęs sako, kad tu šlamštas. Ką darysi. O tu iš tikrųjų geras siuvėjas. Užsakovų daugiau negu siuvėjų. „Blogų siuvėjų Vilniuje nėra.“ Jis niekad niekam nenustatinėjo kokybės. Jo buvo tokia siuvėjų gradacija: vieni siuva kostiumus, kiti tik kelnes. Nemoka žmogus siūti švarko, Dievas nedavė talento – tai nereiškia, kad jis blogas siuvėjas, jis moka gerai siūti kelnes.

Su rašytojais sudėtingiau, publika pažeidžiama. Kiekvienas tikisi, kad jo žodžiai sulauks aido, sau rašo vienetai. Kaip Kafka – kol gyvas, kiti manė, kad rašo pamišėlis, tik po mirties šlovė atėjo. Rašymas žmogui daug kainuoja dvasiškai. Tėvo terminologija kalbant, kostiumą galima persiūti, o romaną galima perrašyti, bet jis nuo to nepasidarys geresnis už pirmą variantą, nes jeigu klaidą padarei, ji ir lieka. Todėl ir pavydo būna, ir daugybė jausmų, kuriuos turi suvaldyti.

Į savo knygų lentyną žiūriu su išgąsčiu. Nejaugi viskas išėjo iš po mano plunksnos? Kai kiekybė rungtyniauja su kokybe, darosi truputį lyg ir nesmagu, atsiranda mini baimė – apie per daug.

R. O. Ir barat Šaltenį, kad jis per mažai.

G. K. Aš jį bariau. Tas tiesa. Todėl, kad jo esybėje labai daug liko neišreikšta. Man taip atrodo, aš galiu klysti. Kodėl jis taip mažai parašė? Jam šito nesakiau, nenorėjau jo nuliūdinti. Jam septyniasdešimt metų. Negaliu patikėti jo amžiumi. Jis man visą laiką jaunas. Ko jis ėjo į politiką – į Seimą, į Kultūros ministeriją? Iš savo tautiško entuziazmo? Jo tautiškumas kitoks nei politikų. Jis humanistas iš prigimties. Net jeigu būčiau neskaitęs jo kūrinių, nebūčiau matęs spektaklių pagal jo pjeses, tik sužinojęs pavadinimą „Škac, mirtie, visados škac“, suprasčiau, kad tai neeilinis žmogus.

Kūryba – vienatvės dalykas, bet vienatvę reikia truputį atmiešti. O atmiešti galima tik rašymu, Šaltenis tą žino. Paskęsti toj minioj ar grupėj žmonių – savo personažų – bandyti išrišti jų likimus ir šitaip pabėgti nuo vienatvės. Tai ne žmogaus vienatvė – rašytojo vienatvė, kai tu lieki vienas su baltu popieriumi, tu jautiesi beginklis, labai rizikuoji savo vardu ir tai kartais sustabdo – kaip policininkas mašiną, važiuojančią per raudoną šviesą.

…Aš vis dėlto nepaklausiau Šaltenio. Mano knygos pavadintos gana vykusiai: ir „Žydų parkas“, ir „Šėtono apžavai“, tik paskutiniam sunkiai sugalvojau – „Miestelio romansas“.

R. O. Labai geras pavadinimas.

G. K. Arba geras: „Lopšinė seniui besmegeniui“.

R. O. O ką Olia sako apie jūsų pavadinimus?

G. K. Jai patikdavo.

…O tarp kitko, tas teismas… Dėl kino scenarijaus, aš jums pasakojau. Kai teisėjas paskelbė nuosprendį, Šaltenis atsistojo ir sušuko: „Sušaudė Kanovičių!“

O. K. Ne, Griša, jis sakė: „Gėda Lietuvai – sušaudė Kanovičių!“ Publika tylėjo. Procesui vykstant atrodė – Kanovičius nugalės. Paskelbė nuosprendį. Salėje tyla. Ir draugai, ir priešai vienodai sutrikę. Visi ėmė stotis, ir tada Saulius sušuko. Saulius yra Saulius… Aš jus nutraukiau, labai atsiprašau.

Kabinetai

R. O. Pradėjot rašyti dar gyvendamas Stalino prospekte. Eilėraščiai, apsakymai, vertimai, apysaka „Aš žiūriu į žvaigždes“… Kaip atrodė vieta, kurioje rašėte?

G. K. Miegamasis. Rašomojo stalo, kaip mes jį įsivaizduojam, ten nebuvo, bet kažkoks stalas stovėjo. Be stalčių, be jokių patogumų. Tik vieta lapams pasidėti. Už lango – kito pastato siena.

R. O. O kai gyvenote Antakalnio gatvėje, turėjote savo kabinetą?

G. K. Turėjau kažką panašaus į kabinetą, galima pasakyt.

R. O. Kodėl tik „galima pasakyt“?

G. K. Ten nebuvo taip jauku, kaip Mildos gatvėj, kur langai išeidavo į mišką. Antakalny pro langą matydavau truputį bažnyčios, o daugiausia – kaip muštruoja kareivius[3]. Ketvirtas aukštas.

R. O. Bet tai jūsų vieno kambarys, o ne kampas miegamajame ar virtuvėje.

G. K. Geriausias buvo Mildos gatvėj. Kai nerašai, gali žiūrėti į medžius.


[1] http://www.llti.lt/failai/Colloquia35_internetui_89-108.pdf, p. 102.

[2] 1959 m. Rusų dramos teatre buvo pastatyta Grigorijaus Kanovičiaus ir Olego Chanejevo pjesė „Protu ir širdimi“ apie Dzeržinskio jaunystę Vilniuje. Pjesės ištrauką spausdino dienraštis „Vakarinės naujienos“.

[3] Kanovičiai gyveno rašytojų name Antakalnio g. 8, kitoje gatvės pusėje – Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kiemas, už jo buvo kareivinės. Iš rašytojo kabineto jos ir matėsi.

Bernardinai.lt