Rūta Pukenė. Žymaus rašytojo gyvenimas – kupinas aistrų (Vincas Krėvė)

Lietuvių literatūros klasiko, profesoriaus ir politiko Vinco Krėvės-Mickevičiaus gyvenimas net šiandien atrodo tikra egzotika. Rašymu jis susidomėjo dar paauglystėje, tačiau pildydamas tėvo valią įstojo į kunigų seminariją. Tiesa, mokslų nebaigė ir dvasininku netapo – išvyko į Baku, kur įsimylėjo mokinę, sukūrė šeimą ir grįžo kurti į tėvynę.

Kartais stebimasi, kaip viename asmenyje galėjo derėti amžinųjų vertybių ieškantis rašytojas, atrodo, aplenkęs laiką – dar 1913 m. jis Kijeve apgynė disertaciją apie Budos ir Prajekabudos vardų kilmę, sukūrė amžiams į Lietuvos istoriją įrašytus įvairių žanrų kūrinius, bei abejotinų pažiūrų politikas, bičiuliavęsis ir su tautininkais, ir su komunistais, sutikęs tapti marionetinės Liaudies vyriausybės vadovu, užsienio reikalų ministru.

Ką jau kalbėti apie asmeninį šio iškilaus lietuvio gyvenimą. Amžininkai liudija, kad, nors ir nebuvo gražuolis, rašytojas daug dėmesio skirdavo savo išvaizdai: rengėsi tvarkingai, nešiojo batus aukštais kulnais, mėgo miniatiūrinius daiktus. Pavyzdžiui, turėjo mažą moterišką laikrodėlį, smulkius rašymo reikmenis. Kai išvykęs į Baku jis pamilo dešimtmečiu jaunesnę moksleivę, šios tėvams neįtiko nei mokytojo išvaizda, nei turtinė padėtis, nei tikėjimas. Vis dėlto savo jis pasiekė – egzotiško grožio žmoną parsivežė į Vilnių, perkrikštijo ir su ja susilaukė pirmosios dukros.

Gimė šiaudinėje pastogėje, o išplaukė į pasaulinius vandenis

Pasak Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinio buto-muziejaus vadovo Vlado Turčinavičiaus, iš ano meto kūrėjų šis rašytojas labai išsiskyrė.

„V. Krėvė-Mickevičius buvo stiprus orientalistas. Galima sakyti, kad jis buvo vienas iš pirmųjų Europoje budizmo filosofijoje. Žmogus gimė šiaudinėje pastogėje, Subartonių kaime, o tokias temas nagrinėjo, į tokius pasaulinius vandenis iš karto plaukė“, – dėmesį atkreipė pašnekovas.

V. Krėvės-Mickevičiaus mama / Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinio muziejaus nuotr.

V. Krėvės-Mickevičiaus mama / Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinio muziejaus nuotr.

Paklaustas, iš kur šis V. Krėvės-Mickevičiaus talentas ir įžvalgumas, V. Turčinavičius patikino manantis, kad prie to prisidėjo ir prigimtis, ir aplinka (supęs kraštovaizdis), ir noras pažinti iš esmės – į kultūrą jis žvelgdavo iki pat krikščionybės laikų, esą pirmasis lietuvių kultūroje atvertė anų laikų pasaulėjautos klodus ir suteikė jiems meninį pavidalą.

Gimė valsčiuje, turėjo tapti kunigu

Ir iš tiesų V. Krėvė-Mickevičius gimė mažame Merkinės valsčiuje, Subartonyse, dar 1882 m., dviejų dzūkų šeimoje. Jo tėvas buvo vienas turtingiausių miestelio žmonių, kaimo seniūnas ir teismo narys, tačiau gyventojų nelabai mėgiamas – pasižymėjo kietu ir suktu charakteriu. Pavyzdžiui, skolindavo pinigus tik už dideles palūkanas ir be sąžinės graužaties vėliau atsiimdavo užstatytą žemę ar miškus. Savo ruožtu mama Rozalija Kinderaitė-Mickevičienė, tikinama, buvo geros ir poetiškos širdies, darbšti, švelni, meniškos prigimties.

„Negaliu pamiršti, ką motina vaikystėje man yra įdiegusi. Vaiku būdamas, įsikabinęs į jos sijoną, sekiau jos pėdomis į bažnyčią ir klausiausi jos nurodymų. Visa tai labai giliai įsmigo mano širdyje ir niekuomet nebus iš jos išrauta. Ir šiandien, kada jau pasenau, po tiek metų audrų ir kovų bei nusivylimų, gyvenu ir guodžiuosi tik tuo, ką jaunystėje gavau iš savo pamaldžios motinos“, – apie savo santykius su mama yra kalbėjęs pats V. Krėvė-Mickevičius, cituojamas knygoje „Dievo Sutemose“.

Nors dar paauglystėje jis užsidegė noru tapti rašytoju, pildydamas tėvų valią, vaikinas įstojo į Vilniaus dvasinę seminariją. Įdomu tai, kad šeima daug dėmesio skyrė sūnaus mokslams – ne tik leido į mokyklą, bet ir pastūmėjo jį mokytis privačiai.

Vis dėlto V. Krėvė-Mickevičius kunigu netapo ir po dvejų metų mokslų seminariją paliko. Sklando skirtingos versijos, kodėl taip nutiko – nuo įžeidimų neva neturint „kunigiškos“ išvaizdos, eilių „ne pagal katalikybę“, pašaukimo trūkumo iki pašalinimo dėl bendradarbiavimo su revoliucionieriais.

Vincas Krėvė-Mickevičius© Wikipedia.org

Vincas Krėvė-Mickevičius

Baku dėstė rusų kalbą ir literatūrą, skaitė paskaitas apie budizmą

Pats V. Krėvė-Mickevičius visuomet svajojo baigti gimnaziją ir studijuoti universitete, todėl po šios nesėkmės pradėjo mokytis savarankiškai. 1904 m. Kazanės I gimnazijoje egzaminus jis išlaikė eksternu, gavo brandos atestatą ir tais pačiais metais pradėjo slavistikos studijas Kijevo universitete. Vėliau tęsė mokslus Austrijoje, čia įgijo filosofijos daktaro laipsnį.

Visą šį laiką V. Krėvė-Mickevičius ir toliau rašė, kūrė apsakymus, eilėraščius. Kaime Mickevičiai dar buvo vadinami Krėvėmis, todėl Vincas Mickevičius šią pavardę pasirinko slapyvardžiu. Neapleido jis ir religijos – veikalą „Dangaus ir žemės sūnus“, paremtą Biblijos motyvais, kūrė visą gyvenimą.

„Baigęs universitetą, V. Krėvė-Mickevičius parašė darbą „Indoeuropiečių protėvynė“ iš lyginamosios kalbotyros. Tiems laikams tai buvo didelis dalykas, buvo caro laikai, Rusijos imperija – jis gauna aukso medalį. Beje, šis darbas iki šiol kalbininkų aukštai vertinamas. Vienas to meto profesorių jį pakvietė pasilikti ir siekti mokslininko karjeros. V. Krėvė-Mickevičius taip ir darė, rašė disertaciją, gyveno iš nedidelės stipendijos, tačiau sulaukė tėvo laiško, kuriame buvo kalbama apie tai, kad „Vincas mūsų toks mokslinčius, kodėl šeimai nepadeda“. Matyt, tai ir nulėmė, kad jis apsisprendė stabdyti disertacijos rašymą, paprašė būti paskiriamas mokytoju ir gavo paskyrimą į Baku“, – pasakoja V. Turčinavičius

Baku miesto realinėje mokykloje lietuvis pradėjo dėstyti rusų kalbą ir literatūrą, skaitė paskaitas apie budizmą, organizavo literatų būrelį, prisidėjo prie Baku liaudies universiteto steigimo. Iš viso Baku V. Krėvė-Mickevičius praleido net 11 metų.

Baku / Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinio muziejaus nuotr.

Baku / Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinio muziejaus nuotr.

Įsimylėjo egzotiško grožio mokinę: pakrikštijo, vedė ir atsivežė į Lietuvą

Lemtingas šis laikas jam buvo ne tik profesinio, bet ir asmeninio gyvenimo prasme. Kaip rašoma knygoje „Dramatiškos biografijos“, Baku V. Krėvė-Mickevičius jautėsi labai vienišas. Girtis jis nemėgo, todėl nei mokiniai, nei kolegos mokytojai nežinojo ir apie jo kūrybą. Viskas pasikeitė, kai rašytojo širdį pavergė dešimtmečiu jaunesnė jo gimnazijos moksleivė Rebeka.

„V. Krėvei nebuvo sunku ją sužavėti savo iškalba ir erudicija, sunkiau – perkalbėti tėvus, kuriems netiko ir mokytojo išvaizda, ir turtinė padėtis, ir kitas tikėjimas. V. Krėvė-Mickevičius netgi grasino žudytis, bet galiausiai pasiekė savo. Rebeka sutiko persikrikštyti ir 1913 m. Vilniuje įvyko jų vestuvės. Jiems gimė vienturtė duktė Aldona, vadinta Anuse“, – pasakoja minėtos knygos autorius Rokas Subačius.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jo pasekmės pasiekia ir Baku: kyla kainos, plinta epidemijos, mažėja atlyginimai. Rebeka su dukra tuo metu išvažiuoja gyventi į Odesą, o šeimos galva lieka Azerbaidžane. 1917 m. V. Krėvė-Mickevičius išrenkamas Baku miesto dūmos deputatu, 1918-1920 m. užsiima diplomatine veikla, o 1920 m. grįžta į Lietuvą ir su šeima apsigyvena Kaune.

Rebeka su dukra / Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinio muziejaus nuotr.

Rebeka su dukra / Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinio muziejaus nuotr.

Užmezgęs romaną, susilaukė nesantuokinės dukters: tėvą prisimena labai skirtingai

Nors porą metų šeimos pajamos buvo itin mažos – teko nuomoti butą be virtuvės, kartu gyveno rašytojo sesuo, rankų jiedu nenuleido. Tikinama, kad ir Rebeka, ir Vincas buvo tolimi praktiškiems reikalams, kasdienybę esą jie mieliau leisdavo skaitydami devyniolikto amžiaus klasikinę literatūrą, lankydamiesi teatre.

„Mama, kaip galvoju, buvo labai protinga moteris. Kai tėvas dėl ko nors susijaudindavo, supykdavo, ji visuomet mokėdavo nuramint nekaltindama jo, mokėjo su juo kalbėti. Ir tėvas tą labai gerai žinojo. Kai kildavo kokia problema, tai, būdavo, mama išaiškins. Jie labai gerai sugyveno, sutiko. Ką čia ir kalbėti: žmonėms 70 metų, tiek metų kartu gyveno, jie važiuoja autobusu ir laikosi už rankų. Jeigu tėvas, būdavo, ką perskaito, tuojau šaukia mamą, kad ir ji perskaitytų. Naktį girdžiu: „Vincai, Vincai! Ar tu miegi?..“ – „Miegu!“ – „Pakalbėkim apie politiką.“ Ir jie kalbėdavosi mažiausiai iki pirmos valandos“, – cituojami judviejų dukters Aldonos atsiminimai knygoje „Vincas Krėvė: nebaigta monografija“.

Tiesa, jų santykiams netrūko ir išbandymų. 1934 m. vasario 14 d. V. Krėvei-Mickevičiui gimė nesantuokinė dukra Loreta Gražina Latonaitė. Išlikę laiškai liudija, kad rašytojas norėjo ir stengėsi suteikti jai savo pavardę, bet to padaryti jam nepavyko dėl prasidėjusios suirutės, susijusios su Antruoju pasauliniu karu.

„Taip likimas lėmė, kad esu nesantuokinė Vinco Krėvės-Mickevičiaus duktė. Tėvelis dažnai lankydavo mūsų namus, siųsdavo pinigines perlaidas. Radęs laisvesnę minutėlę, užsukdavo į mūsų namus. Mama dirbo Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekoje. Jų draugystė tęsėsi nuo 1927 m. iki jo išvykimo iš Lietuvos – 1944 m. […] Dar prieškario metais tai niekam nebuvo paslaptis, tik žinoma, tai nebuvo afišuojama“, – yra sakiusi L. G. Latonaitė „Kauno dienai“.

Tiesa, ji taip pat pripažino, kad didelio ryšio su tėčiu nepalaikė, pasakojo, kad gyveno jis ir toliau su pirmąja savo šeima.

„Tėvą gi prisimenu buvus mažo ūgio, tamsiais raukšlėtais paakiais. Pažinoję Krėvę sako, kad aš labai panaši į tėvą, tik jo akys buvusios didesnės“, – aiškino L. G. Latonaitė.

Aldona Ona Krėvaitė ir Marija Ona Rebeka Karak-Mickevičienė / Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinio muziejaus nuotr.

Aldona Ona Krėvaitė ir Marija Ona Rebeka Karak-Mickevičienė / Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinio muziejaus nuotr.

Laiko vertu Nobelio premijos

Literatūriniu keliu rašytojas ėmė žengti labai anksti – būdamas vos penkiolikos. Pirmuosius eilėraščius jis rašė lenkiškai, o Kijeve, pasirašęs slapyvardžiu Waidelota (Vaidilutė), lenkų kalba išleido poezijos knygą. Vis dėlto tikrąja V. Krėvės-Mickevičiaus kūrybos pradžia laikomi 1909 metai, kai būsimas rašytojas buvo išspausdintas „Vilties“ laikraštyje. Nuo tada savo kūrinius jis ėmė spausdinti lietuvių kalba.

Bene reikšmingiausius savo darbus V. Krėvė-Mickevičius parašė gyvendamas Baku. Tai dramos „Šarūnas“ ir „Skirgaila“, knygos „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“, „Pratjekabuda“, „Žentas“, „Šiaudinėj pastogėj“. 1935-aisiais rašytojas išspausdino dramą „Mindaugo mirtis“, 1939 m. – apysaką „Raganius“. Po 1943-ųjų jis dar parašė romaną apie nepriklausomos valstybės saulėlydį „Miglose“.

Lietuvių literatūros tyrinėtojo Alberto Zalatoriaus žodžiais, „nerastume mūsų dvidešimtajame amžiuje kitos tokios asmenybės, apie kurią sustoję galėtų įdomiai šnekėtis visokių profesijų žmonės: literatai ir tautosakininkai, istorikai ir politikai, pedagogai ir teatro mylėtojai, profesoriai ir paprasti sodiečiai. Ne tik kalbėtis, bet ir ginčytis. […] Mes turime gerai įsiklausyti į jo žodį, kad galėtume pakelti akis nuo žemės, pamatyti praeities prasmę ir perspektyvą“.

Savo ruožtu kiti literatūros ekspertai yra pastebėję, kad V. Krėvei-Mickevičiui svarbiausia vertybė yra individualizmas, jo tekstai yra labai plačios tematikos, tačiau vyrauja kaimo, praeities vaizdas ir romantinė dvasia.

Atkurtas Krėvės kabinetas / Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinio muziejaus nuotr.

Atkurtas Krėvės kabinetas / Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinio muziejaus nuotr.

„V. Krėvė – didžiojo stiliaus rašytojas, savo kūryba apėmęs daug klausimų, problemų, svarbių ne tik lietuviams, aprėpęs mitinius, biblinius ir istorinius laikus, didelę erdvę – nuo Dainavos šalies iki Biblijos žemės, sukūręs įspūdingą veikėjų galeriją – nuo kaimo bobulės, skerdžiaus iki senovės karžygių, Lietuvos kunigaikščių, iki Rytų žemės išminčių ir paklydėlių. […] 1952 m. spalio 19 d. Filadelfijoje, minint V. Krėvės septyniasdešimtmetį, Pensilvanijos universiteto profesorius Alfredas Sennas savo kalboje pabrėžė, kad Krėvė esąs vertas Nobelio premijos. Galima suprasti šią mintį kaip gražų jubiliejinį gestą, bet ir pakankamai pagrįstą. Universalesnio rašytojo Lietuva neturėjo ir neturi. Vincas Krėvė iš tiesų aprėpė didžiąją triadą, nurodytą ir V. Mykolaičio-Putino: dvasią-dievybę, pasaulį ir žmogų. Jis nutiesė patikimus kelius tarp prigimtosios kultūros ir didžiųjų universalijų. Buvo ir liko Krėvė-krivis, galbūt krivių krivaitis, prisiėmęs pareigą ieškoti savo genčiai, savo tautai kelių į sudėtingą, besikeičiantį pasaulį, nebijant rizikos, atsakomybės, neišvengiamų paklydimų, kaip žmogaus kelio ženklų“, – taip apie šį kūrėją yra rašiusi literatūrologė Viktorija Daujotytė.

Iš kitų išsiskyrė ir išvaizda, ir pomėgiais

Persikėlęs į Lietuvą, V. Krėvė-Mickevičius 1922 m. buvo paskirtas Lietuvos universiteto ordinariniu profesoriumi, o 1925 m. išrinktas Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu, kuriuo dirbo iki 1937 m.

„Buvo jis neįtikėtinai mažo ūgio, ypač trumpų kojų ir stambios, gražios galvos. Į viršų sušukuoti dar tankūs plaukai smilkiniuose jau papilkėję, dantyse visada kandiklis su rūkstančia cigarete, nuo kurios dūmų basimarkstant, raukšlių raukšlėmis vagojosi gilūs pajuodę paakiai. Eidavo dažniausiai su Baliu Sruoga ir šalia jo, aukšto ir stuomingo, atrodydavo dar žemesnis“, – taip V. Krėvę-Mickevičių pamena jo studentė Halina Korsakienė.

Turėjo rašytojas ir daugiau keistenybių. Pavyzdžiui, kadangi jo žmonai Rebekai sunkiai sekėsi kalbėti lietuviškai, esą nenorėdamas girdėti darkytos gimtosios kalbos, su ja jis bendravo rusiškai.

Gyvendamas JAV, rašytojas turėjo nepaprastą bičiulę – papūgėlę. Jo dukra yra pasakojusi: „Ateinam antrą dieną namo, jau papūgėlė ne narvelyje, o tėvui ant pečių. Tėvas vaikšto ten ir atgal, ji jam kažką pasakoja: čip, čip, čip. Aš sakau: „Tėti“. O jis – „Tššš!“ Vadinasi, jie kalbėjosi. Paskui nupirkau didelį narvelį, kur ji miegodavo, bet durelės būdavo atdaros. Ji pusiau žmogus pasidarė ir visuomet su tėvu būdavo. Tėvas rašydavo, ji atsitūpdavo tėvui ant akinių ir žiūrėdavo į akis, važinėdavo ant rašomosios mašinėlės, tupėjo ant lango ir žiūrėjo, ką jis darė, kažką jam pasakojo. Kiekvieną rytą jam pasakydavo: „Labą rytą, labą rrytąą. Profe-sorriau, profe-soriau.“

Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinio muziejaus nuotr.

Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinio muziejaus nuotr.

Bandė įsitvirtinti ir politikoje

Įdomus ir kitas V. Krėvės-Mickevičiaus gyvenimo etapas. Turėdamas didelį autoritetą lietuvių visuomenėje, vos parvykęs iš Baku gyventi į Lietuvą, jis iš karto metėsi į politiką, susidraugavo su prezidentu Antanu Smetona, suartėjo su Tautos pažangos partija (kuri buvo perorganizuota į Lietuvių tautininkų sąjungą), tris kartus nesėkmingai dalyvavo Seimo rinkimuose.

V. Krėvė-Mickevičius buvo Šaulių sąjungos centro valdybos pirmininkas (šią organizaciją norėjo supolitinti ir įkalbinėjo atskiru sąrašu dalyvauti Seimo rinkimuose), herojiškai vaizduojamas rašytojo indėlis 1922–1923 m. organizuojant Klaipėdos sukilimą. V. Krėvė-Mickevičius per tarpininkus esą išsiaiškino, kad Vokietijos Vyriausybė neprieštarautų laikinam Klaipėdos krašto prijungimui prie Lietuvos, slapta vyko į Berlyną, gavo reikalingų ginklų.

„Vos spėjęs sugrįžti į Lietuvą, šaulių pirmininkas įnešė naujų vėjų į savo vadovaujamą organizaciją – ragino LŠS su atskiru sąrašu dalyvauti rinkimuose į II Seimą. LŠS buvo nepartinė, karinė, turėjo didelį autoritetą Lietuvos visuomenėje, dar padidėjusį po sėkmingai pasibaigusio Klaipėdos sukilimo, kuriame aktyviai dalyvavo šauliai. Šaulių vadovas V. Krėvė-Mickevičius, prisidengdamas patriotiškumu visuomenėje, siekė patenkinti savo asmenines politines ambicijas. Vis dėlto plano įgyvendinti nepavyko“, – yra dėstęs istorikas Mindaugas Tamošaitis.

V. Krėvė-Mickevičius taip pat buvo išrinktas ir tautininkų sąjungos pirmininku, jo vadovavimo laikotarpiu buvo priimta nauja partijos programa, pradėta steigti tautininkų skyrius provincijoje. Tiesa, atsiradus trinčiai taip A. Smetonos, Augustino Voldemaro ir V. Krėvės-Mickevičiaus, šis pasitraukė iš tautininkų ir kartu tapo vienu didžiausių savo buvusių bendražygių priešininku. Nenuostabu, kad po 1926 m. perversmo nebuvo pasiūlytas švietimo ministru, nors šio posto, tikinama, labai norėjo.

Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinio muziejaus nuotr.

Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinio muziejaus nuotr.

1928 m. V. Krėvė-Mickevičius kartu su kitais bendražygiais organizavo Lietuvių draugiją SSRS tautų kultūrai pažinti. Tikinama, kad jis dažnai lankėsi pasiuntinybėje, perduodavo įvairias žinias apie Lietuvos politinį ir kultūrinį gyvenimą, o maždaug 1935 m. itin suartėjo su žmonėmis, artimais Komunistų partijai. Kai 1940 m. SSRS okupavo Lietuvą, bet norėjo tai pavaizduoti kaip savanorišką ir teisėtą Lietuvos prijungimą, V. Krėvė galiausiai sutiko būti paskirtas ministro pirmininko pavaduotoju ir užsienio reikalų ministru, vėliau ėjo Ministro pirmininko pareigas. Vis dėlto po 1940 m. liepos 1-osios nakties derybų, supratęs, kad Lietuvos nepriklausomybės neišsaugos, parašė atsistatydinimo pareiškimą ir iš pareigų pasitraukė.

Gyvenimą baigė JAV

Nors tikėjosi blogų tokio sprendimo padarinių, V. Krėvė-Mickevičius buvo paskirtas Lietuvos mokslų akademijos Organizacinio komiteto pirmininku, tapo Vilniaus universiteto profesoriumi, dirbo Lituanistikos instituto direktoriumi. 1941 m. rašytojas buvo išrinktas pirmuoju Lietuvos Mokslų akademijos prezidentu.

Vokiečių okupacijos metais V. Krėvė-Mickevičius buvo tardomas gestapo, bet neįtiko ir grįžusiems sovietams. Tikinama, kad jo žmonai grėsė rimtas pavojus, išgelbėti ją esą pavyko tik suklastojus dokumentus, o pačiam rašytojui nuo persekiotojų neva yra tekę slėptis net šiene. 1944 m., vengdamas pakartotinės bolševikų okupacijos, o ir girdėdamas apie vis suimamus draugus, V. Krėvė-Mickevičius pasitraukė iš Lietuvos ir apsigyveno Austrijoje, kur sulaukė karo pabaigos. Glasenbacho mieste, perkeltų asmenų stovykloje, jis įkūrė lietuvių gimnaziją ir buvo išrinktas direktoriumi, užsiėmė redakciniais darbais.

1947 m. V. Krėvė-Mickevičius sulaukė kvietimo iš JAV atvykti ir dėstyti slavų kalbų ir literatūros Pensilvanijos universitete. Nors darbas buvo gerai apmokamas ir atitiko išsilavinimą, pats rašytojas, kalbama, nesijuto laimingas, sunkiai adaptavosi anglakalbėje aplinkoje ir labai ilgėjosi Lietuvos.

Deja, galiausiai jis ir mirė JAV. 1954 m. V. Krėvę-Mickevičių ištiko širdies smūgis. Jo ir jo žmonos palaikai į Lietuvą buvo pervežti tik po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. 1992 m. amžinojo poilsio jie atgulė rašytojo gimtųjų Subartonių kapinėse.

delfi-og-image