Sandra Bernotaitė. Apie kalbų mokėjimą

Skaitydamas tik viena kalba, tampi priklausomas nuo terpės, kuri tą lektūrą sugeneruoja ir perleidžia per filtrą, savotišką cenzūrą. Gali įsivaizduoti, kad esi pasaulio pilietis, tau ranka pasiekiami bet kurios kultūros vaisiai, tačiau išties tave maitina saujelė vertėjų, turinčių tiesioginį priėjimą prie originalų. Tie žmonės interpretuoja autorių pajautas ir refleksijas. Kitaip neįmanoma.

Užsienio kalbos išlaisvina nuo kultūrinio provincialumo. Įžengimas į svetimos kalbos erdvę ir jos pajautimas – be galo stiprūs dalykai. Vertėjas negali visko perteikti, dingsta daug niuansų ir lingvistinių žaidimų, pasitaiko klaidų ir nesusipratimų.

Su kalbų mokėjimu susijęs mitas: jei puikiai rašai gimtąją, gali lengvai persiorientuoti į bet kurią kitą. Tarsi rašytojo gebėjimas valdyti kūrybos įrankį reikštų, kad jis automatiškai yra perpratęs net ne vieną kalbos sistemą.

Iš tiesų svetima kalba kūrusiųjų literatūros istorijoje – vienetai. Tai išimtys iš taisyklės. Rusas Vladimiras Nabokovas ir lenkas Josephas Conradas rašė angliškai. Rusijoje gimęs ir augęs Andreï’us Makine’as, kurio prancūziškus romanus leidėjai atmesdavo, vadindami juos prastais vertimais, galiausiai buvo pripažintas ne tik raštingu, bet ir talentingu. Čekas Milanas Kundera, pasitraukęs iš sovietinio bloko, ėmė kurti prancūziškai. Dvikalbio Samuelio Becketto kūryba skirstoma į angliškąjį ir prancūziškąjį periodus. Kai kurie afrikiečių, indų, airių kilmės autoriai rašo kolonistų kalbomis. Didžiojoje Britanijoje gyvenanti turkė Elifa Shafak – ir turkiškai, ir angliškai… Antrąja kalba ima kurti tie, kurie nuo vaikystės buvo dvikalbiai, daugiakalbiai arba gyvena egzilyje.

Svetimos kalbos naudingos gimtosios kalbos pajautai tobulinti. Kalbose užkoduota jų struktūra, vidinė logika, gelminiai pasaulėvokos elementai ir net genties praeitis (ją tyrinėja lingvistinė istorija).

Vincas Mykolaitis-Putinas patarė savo studentams: „Jūs turite susipažinti ir su kitų tautų literatūromis, dar senesnėmis ir turtingesnėmis negu mūsiškė. Yra jau nemaža vertimų į lietuvių kalbą, bet jais tenkintis negalima. Jūs turite išmokti bent vieną, o jei galima, tai ir dvi svetimas didžiųjų tautų kalbas bent tiek, kad galėtumėte skaityti knygas tomis kalbomis. Tada atsivers jums didžiuliai kūrybos lobiai, su kuriais susipažinę jūs praturtinsite savo sielos gyvenimą, savo jausmus ir protą!“

Retas tarpukario kultūrininkas mokėjo tik vieną užsienio kalbą, daugelis tenkino savo literatūrinį alkį skaitydami įvairių kalbų originalus. Namų bibliotekose nuguldavo, iš rankų į rankas cirkuliavo knygos, parsigabentos iš užsienio. To meto Lietuvoje kitaip ir nebūtum galėjęs susipažinti su klasika ar pasaulinės literatūros naujienomis: vertėjų buvo mažai, knygų leidybos industrija dar tik įsibėgėjo, ką ir sakyti apie skaitytojų potencialą – tie, kurie norėjo, galėjo ir turėjo laiko skaityti, buvo susitelkę miestuose.

Kokiomis kalbomis susišnekėdavo tarpukario lietuviai? Kiek jų mokėti rašytojui atrodė normalu? Štai neseniai sužinojau, kad Balys Sruoga mokėjęs aštuonias. Su B. Sruogos namų muziejininke lenkėme pirštus, pradėdamos nuo gimtosios lietuvių, tada rusų, lenkų, senovės slavų, čekų (ar bulgarų?), vokiečių, prancūzų ir turbūt lotynų…

Atrodo, rusų ir lenkų kalbų tarpukariu specialiai mokytis nereikėjo. Su jomis lietuvis susidurdavo buityje, be to, carinės imperijos laikais gimnazijose rusų kalba buvo dėstomi kone visi dalykai, ne vienas šviesuolis baigė universitetą Rusijoje.

Alfonsas Nyka-Niliūnas dienoraštyje pasakoja apie savo tėvo rankas: „Jos ir rašyti mane išmokė: iš pradžių pasirašyti vardą ir pavardę rusų raidėmis, o vėliau ir lietuviškai.“ Piemenaudamas būsimasis poetas pats išmoko prancūzų kalbos, be mokytojų, tiesiog skaitydamas knygas. Gimnazijoje įvaldė vokiečių. Anglų kalbos prireikė tik po karo, gyvenant išeivijoje JAV. Dar mokėjo lotynų, juk baigė romanistikos ir filosofijos studijas. Taigi, be lietuvių A. Nyka-Niliūnas mokėjo dar bent šešias kalbas ir visomis laisvai skaitė, galėjo iš jų versti.

Lenkų dominavo ne tik okupuotame Vilniaus krašte, ji liudijo ir socialinį statusą – iki nepriklausomybės atkūrimo lietuviškai kalbėjo tik prasčiokai, valstiečiai. Dabar keista prisiminti, bet romantinio nacionalizmo apimti lietuvių mokėsi ir Vincas Kudirka, ir Antanas Baranauskas. Žinome, kad Vytautas Mačernis (dar vienas „kaimietukas“, mokėjęs aštuonias kalbas), studijuodamas Kaune, prisidurdavo prie stipendijos, privačiai mokydamas lietuvių kalbos.

Kunigo, poeto Mykolo Vaitkaus atsiminimuose randame, kad Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės mokytoja Julija Urbonavičiūtė mokėjo penketą kalbų, o mažoji Zosytė, kaip Sofiją vadino artimieji, būdama septynerių pati iš lenkų į lietuvių išvertusi posakį nie mam pociągu: vietoj tiesioginio „neturiu patempimo“, rado daug gražesnį – „neturiu ūpo“. Mokytoja ruošė ją gimnazijai, mokė rusų, gal ir prancūzų kalbos. Vadinasi, jau vaikystėje S. Kymantaitė-Čiurlionienė laisvai kalbėjo lenkiškai ir lietuviškai, taip pat žemaičių tarme (kuri jai nebuvo gimtoji!), mokėsi rusų ir prancūzų pagrindų. Apie ją rašoma, kad buvo „plačiai susipažinusi su geriausiais europinės poezijos šedevrais – rusų, vokiečių, o ypač lenkų bei prancūzų.“

Skulptorius Bernardas Bučas mokėjo italų ir prancūzų, mat šiose šalyse studijavo, tai buvo jo darbinės kalbos. Palemone, Bučų namų bibliotekoje, daug vokiškų knygų – greičiausiai jos priklausė Bučienei, Salomėjai Nėriai, kuriai ne su visomis kalbomis sekėsi. Vilkaviškio gimnazijos atestatas rodo tokią situaciją: lietuvių, vokiečių ir prancūzų kalbos – po ketvertą penkiabalėje sistemoje, lotynų – tik trejetas. Tačiau vėlesniame gyvenimo etape poetė uždarbiavo, versdama iš vokiečių ir iš rusų. Pastarąją mokėjo stebėtinai puikiai. Su B. Buču apsistojusi Paryžiuje, toliau tobulino prancūzų kalbą. Labai gerai išmokti jos nespėjo, bet skaityti skaitė.

Jonas Aistis, sprendžiant iš motinai prieš karą paliktos knygų skrynios, kurią galima rasti jo muziejuje Rumšiškėse, skaitė vokiškai, o prancūzų, be abejo, buvo įvaldęs puikiai – šio poeto disertacijos tema Grenoblio universitete lietė Evangelijos tekstų vertimus į senąją provansalų kalbą. Randame liudijimų, esą pasitraukęs į JAV jis nepamilo naujosios kalbos ir atkakliai angliškai kalbėjo su prancūzišku akcentu.

Ar lietuvių menininkų desantas, tarpukario valdžios išsiųstas Paryžiun tobulintis, galėjo susidurti su to meto literatūriniais įvykiais?

Jameso Joyce’o opusas „Ulisas“, pasak vertėjo Jeronimo Brazaičio, – romanas, palaidojęs XIX a. literatūrą. Lietuvoje jis pirmą kartą publikuotas labai vėlai, 2003 m. Vertėjas spėja, kad tarpukario lietuviai, rezidavę Paryžiuje, visgi buvo su šia knyga susipažinę, o Juozas Miltinis galėjęs išversti „Uliso“ ištrauką. Deja, tokio vertimo bibliotekų kataloguose neaptinkame, nors panašu, kad J. Miltinis mokėjo ne tik prancūzų, bet ir anglų kalbą; 1938-uosius jis praleido Londone. Prastos anglų kalbos žinios nepadėjo lietuviams susipažinti su didžiosiomis amerikiečių literatūros figūromis, negalėjusiomis pasigirti geromis prancūzų kalbos žiniomis. Matyt, vakarais jie švęsdavo skirtingose bohemos grupėse, nesusikirto keliai nei su Ernestu Hemingway’umi, nei su F. Scottu Fitzgeraldu ir Zelda, nei su Anaïsa Nin. Memuaruose nerandame, kad kuris nors iš lietuvių būtų užsukęs į žymųjį knygyną, kuriame nuolat lindėjo anuomet dar „gyvieji“ klasikai.

J. Joyce’o leidėja buvo knygyno „Shakespeare & Company“, įsikūrusio šeštajame kvartale, savininkė. Dauguma lietuvių buvo apsistoję beveik ten pat, Lotynų kvartale. Būtent čia vestuves kukliai atšventė Salomėja Nėris ir Bernardas Bučas. Kažkur netoli gyveno Petras Cvirka su žmona ir dar keli „cicilikai“. Liūnės Janušytės atsiminimų knygelėje „Korektūros klaida“ skaitome apie jos debošus kompanijoje su homoseksualiuoju Miltiniu ir dar dviem lietuvių dailininkais, bet neužsimenama, kad kas „Café de Flore“ būtų prisėdęs prie stalelio su Jeanu-Pauliu Sartre’u, Simone’a de Beauvoire ar bent pridegęs cigaretę Albert’ui Camus…

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Amerika paskelbė priimanti tam tikrą pabėgėlių iš Europos kvotą. Jono Meko dienoraščiuose skaitome apie lietuvį, susiėmusį už galvos ir raudantį, nes jo daugiavaikė šeima dėl prastos tėvo anglų kalbos nepateks laivan. Beje, savamoksliai poliglotai broliai Adolfas ir Jonas Mekai pradėjo mokytis anglų tik tada, kai suprato, kur teks plaukti. Karo metu jiedu pas ūkininkus uždarbiavo kaip samdiniai, o už gautą atlygį supirkinėjo knygas, kurios niekam neberūpėjo. Pamišėliai broliai naktimis skaitė prancūziškai, vokiškai, itališkai, pykdami, kad trukdo karas ir ūkio darbai. Iš Europos vietoj asmeninių daiktų jie plukdėsi dėžes knygų. Pamatęs tai, muitininkas pasukiojo pirštą prie smilkinio.

Lietuvoje gūdaus sovietmečio laikais apsilankęs Sartre’as davė patarimą jaunajam Justinui Marcinkevičiui: rašykite didžiąja kalba, neužsidarykite savo gimtojoje, kurią supranta vos keli milijonai. Kurią kalbą siūlė perimti filosofas? Tikrai ne anglų, vokiečių ar prancūzų. Su savimi jis atsivežė meilužę – rusę vertėją Leną Zoniną. Buvo savaime aišku, kad sovietinėje Lietuvoje visi bendraus „didžiąja kalba“.

Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje yra salytė su šio sovietinio klasiko namų biblioteka. Ne visa, rašytojo artimieji jos perdavė tik dalį. Užmetus akį į knygų nugarėles akivaizdu, kad pasaulinę kultūrą šis autorius patyrė per rusų kalbos prizmę. Nedidelis skyrelis, kuriame filosofinės knygos, – tik lietuvių ir rusų kalbomis.

Sovietmečiu nemažai vertimų iš egzotiškesnių kalbų į lietuvių būdavo daromi naudojantis rusiškais vertimais, kartais net nesuprantant originalo ir, be abejo, nuo jo dar labiau nutolstant. Kita vertus, pasirinkimo anuomet neturėjome, tik taip mus pasiekdavo bent dalis geriausios literatūros.

Kas būtų buvę, jei nebūtume patekę į politinę, ekonominę ir kultūrinę stagnaciją? Koks turtingas, laisvas ir pasaulietiškas buvo lietuvių kultūros užtaisas, kiek daug jėgos ir vilties turėjo nepriklausomybės karta, o paskui viskas prarasta. Kita vertus, tas praeityje užgimęs kūrybinis potencialas kelia mūsų savigarbą. Iš Lietuvos pasitraukė apie 70 % kultūros bendruomenės, bet jie neištirpo svetur, dalis tos kultūros grįžo ar dar tik atrandama.

Okupacija nuskurdino, atitvėrė, ir mes atsilikome nuo pasaulio. Tai akivaizdu, matant, kokį pagreitį buvo įgavę tarpukario lietuviai. Nūdien, vyraujant anglų kalbai, retai susimąstome apie tai, kad anglosaksiškoji kultūra į Lietuvos viešąją erdvę atėjo visai neseniai. Kai kas jaučia „suanglėjimo“ pavojų. Kai kas pamiršta, jog prieš trisdešimt metų mūsų šalyje smarkiai dominavo kita užsienio kalba – rusų.

Stebiu ir klausinėju, kokiais šaltiniais dabar naudojasi kultūros sluoksnio žmonės. Vyresnioji karta, išsilavinimą gavusi sovietmečiu, geriausiai supranta viską, kas juos pasiekia per Rusiją. Mano bendraamžiai sunkiau supranta rusiškai, bet nelengvai ir angliškai, nekalbant apie papildomas kalbas. Nepriklausomybės laikais gimusieji įsivaizduoja, kad puikiai moka anglų, tačiau jiems tingisi skaityti originalus. Turime ir poliglotų, bet tai jau retenybė, ne tendencija.

Per mažai lietuvių skaito užsienio literatūrą ir publicistiką originalo kalbomis. Juk tarp skaitytojų populiaresni vertimai. Mus pasiekiantieji – negausūs ir ne visada geros kokybės, o tai iškreipia ne tik literatūros suvokimą, bet ir gimtosios kalbos pajautą. Taip stabarėja takusis lietuviškas sakinys, dingsta idiomos, skursta žodynas.

Pagaliau yra toks dalykas, kaip vertimų atnaujinimas. Britai vis iš naujo verčia Gustave’o Flaubert’o „Madame Bovary“ ir kiekvieną leidimą pristato kaip (savo!) literatūros įvykį. Lietuviai vis reprodukuoja sovietinius vertimus. Kai kurie jų, deja, geresnės kokybės, negu vėliausi, šiuolaikiniai, tačiau kalba vystosi, kultūriniai kontekstai kinta, tad ir mums būtina atnaujinti savo lektūrą. O gal aktyviau skatinti publiką skaityti originalus?

Pažvelgus į užsienio kalbų mokėjimą Lietuvoje iš laiko perspektyvos, tampa akivaizdu, kad slavų kalbos vis atsiduria šiapus sienos, ir mums jas sunku priimti be politinio atspalvio. Caro laikais knygnešiai atsikovojo gimtosios kalbos erdvę, kurios sakralumą suvokiame kaip tautos laisvės sinonimą. Mokėjimas rusiškai daug kam vėl pravertė sovietų okupacijos laikotarpiu. Penkiasdešimt metų buvo siekiama, kad rusų kalba pamažu, be pasipriešinimo taptų vieninteliu cenzūruotos kultūros laidinininku, viešoji erdvė buvo išvalyta nuo kitų didžiųjų kalbų.

Nuo kalbų mastelio priklauso, ar tai didžiosios, ar mažosios kultūros. Didelės šalies kūrėjų kiekybė leidžia rastis gausiai kokybiškai literatūrai, jos kultūrinė terpė tampa prisodrinta ir maitina jaunąją kartą. Mes buvom ir liksim maži – tai faktas. Nemanau, kad turėtume persiorientuoti į didžiąsias kalbas tam, kad taptume lygiaverčiais pasaulinės kultūros lauko žaidėjais. Puikiausias orumo ir išsilavinimo pavyzdys – tarpukario inteligentai, intuityviai pajutę, kaip reikia elgtis. Gimtoji kalba didžiųjų rašytojų neuždaro, jeigu užsienio kalbos jiems netampa barjeru.

LRT