Šatrijos Ragana: tvirta, unikali, nepamirštama

Girdėta frazė: gyvenimas po gyvenimo. Įdomu, ką turi palikti žmogus, kad jį prisimintų kelios, o gal net keliolika kartų? Knygas? Paveikslus? Kitus meno ir mokslo kūrinius? Gerą vardą? Gerus darbus?

 

 

Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana gimė 1877 metais, o mirė gana jauna – 53 metų. Ji žinoma kaip rašytoja, lyrinės psichologinės prozos pradininkė lietuvių literatūroje, vertėja, pedagogė, labdarė, nacionalinio judėjimo dalyvė. 80-čiai metų praėjus po jos mirties, ji tebėra gyva Šatrijos Raganos draugijos veikloje, savo knygose, paliktose vertybėse, o 1997-aisiais įsteigta jos vardo premija.
Šatrijos Raganos vardo premiją rašytojos 120-ojo gimtadieno proga įsiteigė Mažeikių rajono savivaldybė. Šis apdovanojimas kasmet skiriamas žmonėms, kurie savo darbais padeda įamžinti rašytojos atminimą, puoselėja ir tęsia Šatrijos Raganos švietėjišką, altruistinę veiklą. Tarp dvylikos šios premijos gavėjų yra pedagogų, muziejininkų, bibliotekininkų, Savivaldybės darbuotojų ir kitų šviesių žmonių, kuriems nesvetimi rašytojos idealai.
Liepos pabaigoje minėsime rašytojos mirties metines. O šiandien kalbamės su moterimis, kurių gyvenimą palietė Šatrijos Raganos asmenybės šviesa.

„MOKYTOJYSTĖS“ KELIU
Nors daugelis Šatrijos Raganą prisimename kaip rašytoją, tačiau ji turėjo ir kitą pašaukimą –pedagogės. O gal vis dėlto tik vieną – mokyti žmones, ypač jaunus, juos ugdyti arba knyga, arba tiesiog savo pavyzdžiu.
Mokytojavimą M. Pečkauskaitė suvokė kaip labai svarbią užduotį, misiją, maža to, prilygino ją dvasinei kunigystei, apibūdino kaip ypatingą santykį su kitais žmonėmis – keliantį ir ugdantį. Atrodo, kad tokį požiūrį į mokytojavimą yra perėmusi ir Merkelio Račkausko gimnazijos mokytoja, Šatrijos Raganos premijos laureatė Laima Skabickiene.
Pasak L. Skabickienės, Šatrijos Raganos įtaką jos gyvenimui pedagogė lituanistė visada jautė švietėjiškoje veikloje. Ji pabrėžia, jog iš Šatrijos Raganos perėmė terminą „mokytojystė“, kai nebijoma aukotis, rodyti vaikams kelią.
Kai prakalbome apie Šatrijos Raganos kūrybą, L. Skabickienė sakė, kad tai, ką ji ypač išskiria rašytojos kūryboje, yra moteriškumo linija.
„Vienu gyvenimo metu mamatės pasaulis (aprašytas žymiausiame Šatrijos Raganos kūrinyje „Sename dvare“) man buvo kelrodė žvaigždė. Man labai patiko ir buvo artimi mamatės dvasiniai ieškojimai, turtingas jos vidinis pasaulis. Na, o pačioje rašytojoje man labiausiai patinka kuklumas ir tylusis buvimas. Manau, kad šiais laikais ji būtų nepopuliari, nes šiuo laikmečiu daug svarbiau yra save pateikti. Bet iš Šatrijos Raganos gyvenimo matome, jog tai, ką ji darė, yra amžina“, – sakė mokytoja.

VILNIEČIŲ ĮKURTA BENDRIJA
Yra daug žmonių, kurie stengiasi išsaugoti Marijos Pečkauskaitės atminimą. Įkurta netgi Šatrijos Raganos bendrija, kuri dirba konkrečius darbus. Apie Bendrijos veiklą, įvairius žmones, padėjusius išsaugoti jos atminimą, kalbėjomės su jauna ir veiklia vadove – literatūrologe, Vilniaus universiteto dėstytoja Brigita Speičyte.
Šatrijos Raganos bendrija susikūrė 1998 metais, praėjus metams po 120-ųjų rašytojos gimimo metinių. Šios bendrijos tikslas, pasak jos vadovės, yra palaikyti ir skleisti rašytojos asmenybės, kūrybos, vertybinės laikysenos atminimą visuomenėje. Pirmoji bendrijos pirmininkė buvo buvo žemaitė dainininkė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė Regina Maciūtė.
Pasak B. Speičytės, svarbiausias Bendrijos nuveiktas darbas – buvusios pirmininkės bei Lietuvos dailės muziejaus sekretoriaus Vytauto Balčiūno iniciatyva ir pastangomis sutvarkytas Šatrijos Raganos kapas-koplyčia Židikų kapinėse. Kapavietę ir koplyčios interjerą atnaujino bei Šatrijos Raganos skulptūrą koplyčioje sukūrė skulptorius A. Sakalauskas.
Tai iki šiol yra svarbiausias nuveiktas Bendrijos darbas. Tačiau saugodama rašytojos atminimą, Bendrija turi ir kitokios veiklos – 2007-aisias buvo suorganizuota rašytojai skirta mokslinė konferencija, o jos medžiaga paskelbta straipsnių rinkinyje „Trečiasis Šatrijos Raganos laikas“.
Tais pačiais metais Bendrija surengė kultūrinių renginių programą, skirtą Šatrijos Raganai ir Vaižgantui (jie vyko Mažeikiuose, Kaune, Svėdasuose, Zarasuose). Šiuo metu Bendrijos iniciatyva yra rengiami pilni Šatrijos Raganos raštai.
B. Speičytė įsitikinusi, kad Šatrijos Raganos asmenybė jų veiklą lemia tiesiogiai.
„Bendrija apskritai susikūrė iš nuostatos, kad šios rašytojos asmenybė ir palikimas liudija mums šį tą svarbaus ir esmingo, ir tai būtinai reikia išlaikyti“, – „Santarvei“ sakė literatūrologė.
Pasak pirmininkės, Bendrijos veiklos dvasine atspirtimi galima laikyti bajoriškąją Lietuvos kultūros tradiciją (iš tos aplinkos kilusi ir pati rašytoja), iš jos ateinantį aristokratiškumą, inteligenciją, meninį skonį, bendravimo kultūrą, autentiškas krikščioniškas vertybes ir gyvenseną, atskiro žmogaus vertės suvokimą, kūrybingos moters savarankiškumo teigimą.

TEN, KUR GYVA SIELA
Šatrijos Raganos atminimu rūpinasi ne tik vilniečiai. Prie Šatrijos Raganos atminimo puoselėjimo aktyviai prisideda Židikų miestelio bendruomenė, parapija, mokykla.
Rajone yra nemažai aktyvių žmonių, kurie konkrečiais darbais padeda saugoti Šatrijos Raganos atminimą.
Leidinyje „Šatrijos Raganos kelias“ minima, jog Mažeikių muziejaus direktorė Adelė Cholodinskienė yra didžiausia rašytojos atminimo puoselėtoja Mažeikių rajone. Ji nuolat rūpinasi ekspozicijų atnaujinimu Židikuose, rašytojos sukakčių paminėjimu, jos kūrybos populiarinimu.
2002-ųjų metų Šatrijos premijos laureatė ir Šatrijos Raganos bendrijos narė A. Cholodinskienė sakė, kad arčiau su šia iškilia asmenybe susidūrusi tada, kai pati pradėjo dirbti muziejuje ir buvo laidojama rašytojos sesuo Sofija Pečkauskaitė. Po laidotuvių Mažeikių muziejaus direktorei teko suregistruoti Šatrijos Raganos palikimą, kurį buvo išsaugojusi sesuo.
O štai ką prisimena ilgametė bendrijos vadovė R. Maciūtė apie 1997-uosius – „Šatrijos Raganos kelio“ pradžią: „Ypatingas buvo pavasaris. Net nesitikėjau: pakviečia tave kažkur ir eini… Tada su Viktorija (prof. Viktorija Daujotyte – aut. past.), su Adele.
Adelė visada laukia, kai nuvažiuoji, su baltomis rožėmis… Paskui visi susėdame prie stalo ir išgirstame Viktorijos žodį, Vytauto žodį. Ausis pastatėme ir pradėjome skaityti Šatrijos Raganą. Kas šita moteris? Ji labai daug ką vienijo. Vienijo ir savo metu gyvenusius kultūrininkus, ir po tiek metų – mus. Ji buvo traukos centras, tuo labiau – graži moteris… Aš nežinojau, pavyzdžiui, kaip būtų buvę, jei mes būtume gyvos susitikusios. Gal aš jai būčiau visiškai neįdomi… O pasidarėme įdomūs mes, kurie susibūrėme prie jos. Nežinau, ko daugiau buvo – ar jos, ar mūsų visų buvimo prie jos. Bet, matyt, kad daugiau buvo jos. Gali patikėti tokiais mistiniais dalykais – kur siela prasidėjo, kur gyveno, ten ir lankosi.“
Tad prieš trylika metų prasidėjęs „Šatrijos Raganos kelias“ – koncertai, susitikimai su rašytojos kūrybos gerbėjais ir tyrinėtojais, jos idealų puoselėtojais, vykę daugelyje vietų, kur rašytoja gyveno ir kūrė, – tebesitęsia.
Kitaip negali būti, nes, kaip rašė Šatrijos Ragana, „Žmogus ateina į šią žemę ne tam, kad krautų turtus, rinktų plojimus, ieškotų garbės. Mūsų tikslas turi būti amžinas. O amžinas tikslas – mūsų sielos tobulumas“.
Martina RUGINYTĖ

Šaltinis čia