Seminaras – kūrybinė laboratorija „Henrikas Radauskas – „neprijaukinamas kaip katės“

Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijoje įvyko Henriko Radausko šimtųjų gimimo metinių minėjimas. Jame dalyvavo  mokytojų ir mokinių iš įvairių Lietuvos miestų ir miestelių.

Renginyje nuo pat pradžių buvo stengiamasi suprasti Radauską, buvo skaitomas  humanitarinių mokslų daktarės Neringos Klišinės pranešimas  tema „Žaidimo apologija“, tačiau  viskas iš tiesų prasidėjo daug anksčiau, kai kiekvienas  seminaro dalyvių pirmą kartą  savo gyvenime kažkada pats perskaitė  Radauską. Šis susitikimas  išliko  atmintyje ir buvo išsakytas, įkūnytas šeštadienio metu susikūrusioje Lituanistų sambūrio ,,pasakoje“, kuri Radauską atskleidė kaip amžinai gyvą mūsų sąmonėje. Svarbūs mokytojos  Dainoros Eigminienės  žodžiai : „Seminaras toks, koks patiktų Radauskui.“

Iš seminaro sunku išskirti dalyvius, apie juos kalbėti pavieniui. Nelieka atskirų minčių, viskas tarsi pinasi,  išlieka tik jausenos, minčių bendrumas.

Mokytojo Mariaus Mikalajūno parengtoje  vaizdinėje pateiktyje  didžioji dalis kūrėjo gyvenimo faktų prakalbo visai kitaip, atskleidė Radausko gyvenimo keliones  po pasaulį. Tarp reikšmingų biografijos įvykių neišnyko ir išsiskyrė detalės, kurios taip pat tarsi prabilo apie kūrėjo gyvenimą : namuose saugomi Kasiulio tapybos darbai,  pirmas Radausko leidinys „Fontanas“, atpigintas ir  niekieno neperkamas kokiais 1936 metais Lietuvoje,  Radausko antkapio  epitafija : „Ir spindėjimą žalio lapo/ Tu pasiėmei su savim“.

Radausko, kaip žmogaus ir kūrėjo, charakterį atskleidžia noras neviešinti „ poezijos virtuvės“. Nelieka įrodymų, kurie bylotų, iš kur  vienas ar kitas žodis, kiek kartų jis buvo nubrauktas, kaip  ieškota – viso to proceso   Radauskas neatskleidžia. Esminis  jam buvo  rezultatas.

Iškalbingas ir tas faktas, kad jis, lankydamas Balio Sruogos teatro seminarą,  dažniausiai būdavo  tylus, savo nuomonės neišsakydavo viešai, nors nebuvo tylenis, turėjo tvirtą, nenuginčijamą, principinę nuomonę. Ta tyla dega. Jo paties skaitomi eilėraščiai kupini energijos, ryžto ir  noro, joje slypi neblėstanti viltis. Gyvenimas jam tarsi neleido klysti.  Jis buvo pats ištąsytas, išblaškytas į visas puses. Jam reikėjo atsvaros –  pasakos –  kuri būtų pilnesnė, kuri būtų tikresnė už jo realybę, todėl jis atsigręžia į istorinius kontekstus, ten ieškodamas atramos savam poetiniam pasauliui.

Radausko poezija atveria žaidimą, tai buvo pastebėta visų kalbėjusiųjų.  Atliekant užduotis  naujos technologijos buvo naudojamos labai atsargiai, apgalvotai. Licėjaus kūrybinis  pristatymas pasirenkant skaidrių aparatą – tai atskleidžia.

Lengviau pasirenkama tai, kas seniai išbandyta, tai, kas tarsi nepriklauso šiems laikams, bet neatsiejama nuo Radausko, nuo jo kinematografiško vaizdo.

Paskutinėje  seminaro dalyje  ant lapelių suskaidant ir sumaišant buvo surašyti  eilėraščiai. Kiekvienas turėjo ištraukti kortelę su eilėraščio fragmentu ir ieškoti  žmogaus,  kuris turi kitą eilėraščio dalį, ir taip jį sudėti. Ši užduotis pasirodė ne tokia lengva. Rimas arba žodžių panašumas čia nepadeda. Vyksta išbandymas, ar sugebėsi atpažinti eilėraštį, surasti jo dalis, bet, jei nebūsi jo skaitęs, išgyvenęs, sunku bus tai padaryti. Taip tarsi ir yra apibendrinamas Radauskas  ir įsimąstoma į jo tekstą.

„Radauskas į žaidimą įtraukia patį skaitytoją, kuriuo sužaidžia.“

( N.Klišienė)

Taip, dalyvaudami seminare – kūrybinėje laboratorijoje, mes atsidūrėme Radausko padiktuotame žaidime. Mes patikėjome žaidimu. Tai lyg atsivėrimas Radausko poezijos atminčiai. Kai turi suprasti, kad tai jau kitas žaidimas, visiškai unikalus ir skirtingas, ir tu dalyvauji supratimo procese. Radauskas savo estetinėmis  nuostatomis ir kūryba yra vientisas, bet savo mintimis platus, šakotas, aprėpiantis skirtingus aspektus.

Žaisdamas eilėraščių  niekada nesudėlioti , jeigu nebūsi pažinęs Radausko, jo sunkumo, preciziškumo. Atrodo, vienintelė išeitis –  mokėti Radauską mintinai, tada skleidžiasi jo galia, prakalbinama jo tyla, žodžiai.

„Žaidimo irealumas kyla iš būties realumo.“

( N.Klišienė)

Radausko menas peraugo tikrovę, jo vidinis pasaulis tampa tikresnis už pačią realybę, jo kūryba yra stipresnė už tai, kas supa. Pražystantys pavasarį  kaštonai asocijuojasi su Radausko kaštanais. Bežvelgdamas į tą trumpą žydėjimą, tu jauti sukurto poetinio vaizdo gilumą, tu jauti jame Radauską. Jis tarsi pavasario laukimas, laukimas atgimstančios gamtos, žydėjimo. Norint pajusti Radauską, reikia laukti, kol neprijaukinta katė ateis, prislinks, bet tai nepriklauso vien  nuo tavęs. Toje  poetinėje  frazėje slypi užuomina, jog Radauskas yra šalia mūsų visų, jis nėra niekieno prijaukintas. Jis ateina lyg pavasaris, nužydi ir išnyksta, kad lauktum.

Taip mes  susitikome su Radausku, lyg su seniai matytu bičiuliu. Netikėta –  kai jį prisimename, atgaiviname savo atmintyje, grįžtame prie to, kas atrodė sunkiausia – visa vėl iš naujo kurti. Apie kūrimą  kalba ir pats Radausko gimimo šimtmetis –  tai savęs paties  atgimimas, tai atkuriamas žydėjimas ar savotiškas mūsų pačių bandymas pražydinti tikrovę…

Matas Makauskas,
Vilniaus šv. Kristoforo vidurinės mokyklos abiturientas

Šaltinis čia