Sigitas Narbutas: aukštesnė savivertė priklauso ne nuo tautos gausumo, o nuo išsilavinimo ir talento

Karolina Baltmiškė parengė pokalbį su humanitarinių mokslų daktaru Sigitu Narbutu. Maloniai kviečiame skaityti.
Sigitas Narbutas – literatūros istorikas, bibliografas, vertėjas, humanitarinių mokslų daktaras, docentas.
1982 m. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą su klasikinės filologijos specializacija. Nuo 1996 m. – humanitarinių mokslų daktaras.

Iki 1986 m. dirbo Lietuvos knygų rūmuose, 1986–1996 m. buvo Vilniaus universiteto Klasikinės filologijos katedros dėstytojas, nuo 1998 m. – docentas. Nuo 1996 m. – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslo darbuotojas. Nuo 2010 m. – Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos direktorius. Pagrindinės mokslinių ir profesinių interesų sritys – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos raštijos paveldo tyrimai, literatūros istorijos ir teorijos problemos.

Sigitas Narbutas

Esate vienas tų, kurie prisilietėte prie senosios lietuvių literatūros, kuo ypatinga šį literatūra? Kokios sąsajos su kitų tautų literatūra pastebimos?

Man senoji lietuvių literatūra buvo ir tebėra neišsemiamas įkvėpimo šaltinis ir neaprėpiamas temų bei inspiracijų mokslo tyrimams laukas. Čia derėtų paaiškinti, kaip suprantu patį terminą „senoji lietuvių literatūra“. Tai – ne tik senieji lietuvių kalba parašyti tekstai, bet visa, ką nuo valstybės užuomazgų sukūrė jos piliečiai visomis Lietuvoje nuo seno raštui vartotomis kalbomis: lietuvių, lenkų, lotynų, rusėnų, sengraikių, vokiečių, arabų, baltarusių, ukrainiečių ir dar kitomis. Kiekviena tokia kalba – tai raktas į ją vartojusių ar tebevartojančių tautų kultūros buveinę. Kuo daugiau tų raktų kas nors turi savo rankose, tuo lengviau gali įvertinti, o įvertinęs – pasigėrėti ir pasididžiuoti šiandien mūsų puoselėjama originalia, gyvybinga ir turtinga šiuolaikine lietuvių literatūra. Senoji raštija sudaro jos pamatinę dalį. Per ją, su ja ir joje mus pasiekia pasaulinės kultūros paveldas: Antikos, Viduramžių, Renesanso ir vėlesnių epochų literatūra, autoriai, įvykiai, reiškiniai ir kiti svarbūs dalykai. Visa tai lemia mūsų priklausymą ypatingai – Europos – civilizacijai, o kartu gaivina bei skatina savitą lietuvių kultūros raidą.

Kuo ši literatūra svarbi rašytinės bendrinės lietuvių kalbos formavimuisi?

Įvairiakalbėje senojoje lietuvių raštijoje dėl poveikio jėgos, dydžio ir svarbos išskirčiau lotynų ir sengraikių, lenkų ir vokiečių kalbomis kurtą literatūrą. Iš lotyniškų, graikiškų, lenkiškų ir vokiškų gramatikų idėjų ir pavyzdžių sėmėsi lietuvių kalbos normintojai ir kiti jos puoselėtojai; iš pasaulietinių ir religinių lotyniškų, graikiškų, lenkiškų ir vokiškų raštų – lietuviškų giesmių, verstinių ir originalių prozos ir poezijos kūrinių autoriai, kanceliarinių raštų ir pirmųjų mokslo darbų lietuvių kalba kūrėjai. Ar šiandien įstengtume deramai apibūdinti Konstantiną Sirvydą, jei „Trijų kalbų žodyne“ nematytume lenkų leksikografų įdirbio? Ar šiandien galėtume tinkamai įvertinti Kristijoną Donelaitį, jei „Metuose“ neatpažintume graikų bei romėnų epinės poezijos? Ar šiandien galėtume deramai įvertinti Joną Jablonskį, jei ranka numotume į jo pirmtakų, vokiečių kalbininkų, darbus? Ir kaip be Sirvydo, Donelaičio ir Jablonskio galėtume įsivaizduoti lietuvių literatūrinės ir apskritai bendrinės kalbos raidą? Tad ši literatūra visu tuo ir svarbi bendrinės lietuvių kalbos raidai.

Kokius ryškiausius senosios lietuvių literatūros etapus, turėjusius didžiausią įtaką rašytinei bendrinei kalbai atsirasti, įvardintumėte ir kodėl?

Jei literatūrą suprasime kaip meninės kūrybos reiškinį, estetinės prigimties poezijos, prozos ir dramos kūrinių visumą, tai visoje senojoje, iki XIX a. kurtoje, literatūroje turbūt galėsime skirti tris etapus: iki Donelaičio, paties Donelaičio ir po Donelaičio sukurtų kūrinių. Pirmą etapą galime vadinti bandymų laikotarpiu. Tuo metu vienos rašytinės bendrinės kalbos nebūta, lietuviškas „liežuvis“ tik „matavosi“ rašto rūbą ir ieškojo sau tinkamiausio. Donelaičio kūriniai, pirmiausia genialieji, nepranokstamieji „Metai“, parodė neišsemiamas lietuvių kalbos galimybes, įtvirtino jos prestižą ir plačiai atvėrė kelią vienam rašytinės kalbos variantui, grįstam pietinių vakarų aukštaičių tarme. Tuo keliu vėliau, tautinio atgimimo metais, ir buvo nueita.

Gal geografinė padėtis, gal kiti dalykai suformavo norą visur būti mažesniais, kuklesniais. Tai matyt lemia ir tai, kad mes taip ir neišmokstame tinkamai vertinti savo literatūros, savo meno, kol kažkas iš pašalies to mums nepasako. Tad turime pagrindo didžiuotis senąja literatūra ar vis tik geriau kukliai apie ją pasaulio literatūroje nutylėti?

Asmeninė patirtis man sako, kad aukštesnė savivertė priklauso ne nuo gyvenamos erdvės ar apgyvento ploto didumo, ne nuo visuomenės ar tautos gausumo, o nuo išsilavinimo ir talento. Tad Jūsų paminėtus mažumo ar kuklumo kompleksus patarčiau „gydyti“ edukacija ir švietimu. Su pastaraisiais ir per pastaruosius mūsų visuomenė tikrai sutvirtės žinojimu ir apie savu metu didžios amžininkų pagarbos nusipelniusius talentus, tokius kaip Pranciškus Skorina, Martynas Mažvydas, Motiejus Strijkovskis, Jonas Bretkūnas, Motiejus Kazimieras Sarbievijus, Albertas Kojalavičius-Vijūkas ar Matas Pretorijus, ir apie genialius kūrėjus, tokius kaip jau minėtas Donelaitis. Minėdami pirmuosius septynis (o jų būtų galima išvardyti nepalyginamai daugiau!), lengvai rasime bendrą kalbą bei sutarimą kultūros vertybių klausimais su savo kaimynais: lenkais, baltarusiais, ukrainiečiais, vokiečiais ir kitais. Donelaitis šių dienų pasaulyje yra toks pats senosios Lietuvos ambasadorius, koks jame yra kitas mūsų genijus – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, atstovaujantis moderniajai Lietuvai.

Daugiau kaip dešimt metų vadovaujate Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekai, kurioje sukauptas didžiulis lietuvių raštijos paveldas. Tad apibūdinkite, kokius lobius biblioteka saugo, kokią įtaką jų saugojimui ir panaudojimui turi šiuolaikinės technologijos?

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka yra viena iš svarbiausių Lietuvos raštijos paveldo saugyklų. Ir ne tik jų. Visą jos fondą sudaro daugiau kaip 3,7 mln. dokumentų, iš jų rankraščių – 282 tūkst., o senų ir retų spaudinių – 460 tūkst. Seniausi dokumentai siekia XI a. Dauguma jų mus pasiekė iš XVI–XX a.; jie parašyti lotynų, rusėnų, lenkų, rusų, vokiečių kalbomis, nuo XVI a. pabaigoje – ir lietuvių kalba. Vertingiausios dokumentų grupės yra pergamentų kolekcija (1421 vnt., XII–XX a.), bažnytinių institucijų fondai (Vilniaus katedros kapitulos ir arkivyskupo archyvų dalis, 1387 m. – XX a. vid.), Lietuvos evangelikų reformatų sinodo archyvas (XVI–XX a.), lietuvių tautinių organizacijų, laikraščių redakcijų, veikusių okupuotame Vilniaus krašte, archyvai, senojo Vilniaus universiteto profesorių archyvai, įvairios dokumentų kolekcijos apie XVI–XX a. Lietuvos ir jos sostinės Vilniaus politinį, ūkinį ir kultūrinį gyvenimą. Joje saugoma garsių Lietuvos kilmingųjų giminių: Radvilų, Sapiegų, Tiškevičių, Pacų, Oginskių, taip pat iškilių visuomenės, valstybės, politikos, kultūros, mokslo ir meno veikėjų: Eustachijaus Tiškevičiaus, Tado Vrublevskio, Jono Basanavičiaus, Martyno Jankaus, Kazio Būgos, Jono Jablonskio, Felicijos Bortkevičienės, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Mykolo ir Vaclovo Biržiškų, Igno Jonyno ir daugelio kitų, rankraščių. Biblioteka didžiuojasi 66 inkunabulais, daugiau kaip 600 paleotipų, taip pat originaliais Skorinos, Strijkovskio, Bretkūno, Sarbievijaus, Kojalavičiaus-Vijūko, Donelaičio, Rėzos, Čiurlionio ir daugybės kitų autorių leidiniais. Visa tai, kas čia paminėta, sudaro tik nedidelę Bibliotekos raštijos lobių dalį.

Moderniosios technologijos nepaprastai palengvina bibliotekininkų darbą ir suteikia neregėtų galimybių skaitytojams susipažinti su Bibliotekos turtais. Paminėsiu kelis svarbesnius dalykus. Bibliotekos specialistai nuolat pildo informacinę sistemą, todėl vis gausesnės žinios apie Bibliotekoje saugomus dokumentus pasiekia žmones visame pasaulyje. 2019 m. jie informacinėje sistemoje galėjo rasti duomenų apie 488 tūkst. knygų ir rankraščių. Nuo 2014 m. Bibliotekoje kuriamas ir pildomas skaitmeninis archyvas, į jį dedama nemažai visateksčių dokumentų. 2019 m. jame buvo 24 tūkst. knygų, periodinių leidinių ir rankraščių; archyvu naudojosi 1,6 tūkst. registruotų vartotojų iš viso pasaulio.

Šiuo metu Bibliotekos skaitytojai gali naudotis 26 tarptautinėmis duomenų bazėmis. Na, o patys mūsų darbuotojai kuria kelias tokias bazes, skirtas Donelaičiui, Basanavičiui, lietuvių kalbotyrai ir Lietuvos istorijai. Šiemet prasidėjo darbas prie Čiurlioniui skirtos bibliografinės duomenų bazės.

Šiuo metu mūsų atminties institucijoje vyksta rekonstrukcijos darbai. Juos pabaigę, pakviesime savo skaitytojus ir kitus lankytojus į atsinaujinusią, modernią, įdomią, patrauklią, jaukią ir labai turtingą Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteką ir po rekonstrukcijos joje duris atversiantį Lietuvos knygos muziejų „Bibliopolis“.

Kaip apskritai laikas ir modernėjančios technologijos keičia bibliotekos veiklą?

Atsakyti į šį klausimą nesunku po to, kai šiemet susidūrėme su koronaviruso epidemija ir turėjome dirbti iš pradžių karantino, o vėliau – ekstremaliosios situacijos sąlygomis. Per karantiną dirbome nuotoliniu būdu, tad prisiėjo greitosiomis įsisavinti virtualų bendravimą bei darbą užtikrinančias priemones. Pokyčiai atėjo ir į kitas Bibliotekos veiklas. Nebegalėdami priimti ekskursijų, rengti viešų paskaitų, parodų atidarymų, knygų pristatymų, ėmėme rengti virtualias ekskursijas, įrašinėti ir skelbti vaizdo bei garso paskaitas, pokalbius mūsų kultūrai, mokslui ir menui svarbiomis temomis. Kartą žengę tuo keliu, nebeketiname iš jo sugrįžti, nes sulaukėme palankių atsiliepimų iš savo svetainės ir socialinių tinklų lankytojų. Šias veiklas ateity plėsime, nes jau sukaupėme patyrimo, ir tam pasitelksime Bibliotekos partnerius. Pavyzdžiui, artimiausiu metu su Valstybine lietuvių kalbos komisija ketiname kurti paskaitų ir pokalbių ciklą apie lietuvių kalbą. Tai tik vienas pavyzdys apie laiko ir technologijų poveikį įprastinėms Bibliotekos veikloms. Tokių pavyzdžių galėtume pateikti daugiau, bet visi jie kalbės vieną ir tą patį: laikas ir technologijos ypač smarkiai veikia bibliotekas ir joms suteikia inspiracijų bei galimybių keistis pačioms ir keisti visuomenę, padėti jai žengti modernėjimo bei permainų keliu.

Biblioteka atsiveria ne tik tiems, kurie nori paskaityti, bet ir tiems, kurie nori paprasčiausiai iš arčiau pamatyti biblioteką. Jiems rengiamos ekskursijos. Tad kaip į jas galima patekti ir ką per jas pamatyti?

Ekstremaliosios situacijos sąlygomis priimame nedaug ekskursijų. Norint į tokią patekti, būtina iš anksto užsiregistruoti telefonu (8 5) 212 6890 arba el. paštu dovilas.petkus@mab.lt

Keliaudama Jūsų vadovaujamos bibliotekos puslapiais užtikau tokį teiginį: lietuviu norinčiam vadintis bajorui tiek visuomeniniame, tiek ir privačiame gyvenime pridera kalbėti vien lietuvių kalba. Ką manote, kad pastaruoju metu priimant žmogų į valstybės tarnybą pirmumas teikiamas anglų kalbai? Tu gali puikiai mokėti lietuvių kalbą, bet jei nemoki anglų – viskas, brolyti, tau valstybės tarnybos durys uždarytos.

Tokia padėtis, kaip Jūs ją ką tik apibūdinote, man atrodo keista. Lietuvos Respublikai dirbančiam valstybės tarnautojui privalu kelti ne vieną, o kelis svarbius reikalavimus. Juo turėtų būti aukštos moralės, gerai išsilavinęs, iškalbos pagrindus įvaldęs patriotinių nuostatų asmuo. Gero išsilavinimo sąvoka apima puikų valstybinės ir bent vienos užsienio kalbos mokėjimą, o kai kuriose srityse – ir gebėjimą susikalbėti kuria nors Lietuvoje gyvenančių tautinių bendrijų kalba. To mokytis turėtume nuo mažų dienų – nuo mokyklos suolo. Teko bendrauti su viena olandų šeima. Tėvai papasakojo, kad jų vaikai mokyklose mokosi visų kalbų, kuriomis kalbama kaimyninėse šalyse, taigi – vokiečių, prancūzų ir anglų. Numanu, kad tokią mokyklą išėjusiam jaunam žmogui atsiveria nepalyginamai daugiau galimybių ko nors gyvenime pasiekti. Na, o patriotinės nuostatos ir aukšta moralė leis jam tą gyvenimą nugyventi su didžiule nauda kitiems ir labai prasmingai sau pačiam.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė

https://www.manokrastas.lt