Sigitas Parulskis. Kalba apie gimtąją kalbą

Ne kasdien pasitaiko tokia proga sakyti sveikinimo kalbą Prezidentūroje, ir ne bet kam – Nacionalinio diktanto nugalėtojams, žmonėms, kurie rūpinasi pagrindiniu mano darbo instrumentu. Bet kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad kalba kur kas daugiau nei instrumentas. Ir vis sunkiau susigaudyti, kada aš ją kuriu, o kada – ji mane. Kaip tai vyksta?

Labai paprastai: tiesiog kartais iš atminties iškyla koks nors vaizdinys, nelabai aiškus, nelabai suprantamas, kokia nors detalė, kontūras, tarkim, kažkur einantis žmogus, lietaus lašai, talžantys kažkokį skardos gabalą, grandinę velkantis šuo, šlubuojantis kareivis, dangumi plaukiantis kryžius, moteris miške su ietimi, nuoga vienuolė su ąsočiu rankose, kas tik norite.

O paskui, irgi nežinia, kokiu būdu, tos nuotrupos, tie fragmentai pamažu virsta kalba – iš vizualiosios atminties zonos jie persikrausto į kalbinę, žodinę. Ir kai imu rašyti, apima jausmas, kad aš tik nuvalau tam tikras užmaršties apnašas nuo jau egzistavusio dalyko, tarsi kalba gyventų kaip atskiras pasaulis, į kurį, suradęs tam tikrus kodinius žodžius, patenki, o paskui vėl iš jo esi išmetamas, ištremiamas. Bet jau kitoks, pasikeitęs, pakeistas.

Atsiverčiu pirmą pasitaikiusį „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ puslapį, skaitau: nuotąsos; pakulos, nutraukiamos ar nukrintančios minant, brukant, šukuojant; ir man atsiveria visas pasaulis, pasaulis, susijęs su lino gyvenimu, o, kaip žinome, lietuvių mitologijoje lino kančia susijusi su mirštančiu ir su atgimstančiu dievu, su krikščioniška mitologija – Kristaus gyvenimu. Štai kur gali nuvesti vienas vienintelis atsitiktinai pasirinktas žodis, ir kuo toliau, kuo giliau jis veda, tuo didesnis smagumas, tuo stipriau srūva virpuliai per stuburą, tuo malonesnis kutulys paširdžiuose.

Nenoriu būti suprastas neteisingai – aš negarbinu kalbos, nekviečiu jai melstis, paversti stabu. Netgi kalbos grožis man susijęs ne su begaliniu puoselėjimu, saugojimu ar blizginimu, nors ir tai reikia daryti. Laimei, turime kalbininkų, kurie tuo ir užsiima. Jų darbas nepavydėtinas, mes jų nemėgstame, keikiame, lygiai taip pat keikiame ir policiją, bet ištikti bėdos bėgame prašyti jos pagalbos.

Vis dėlto kalbos policininkų antrankiai kur kas švelnesni, o kartais netgi mazochistiškai malonūs – visada išlieka galimybė bent šiek tiek pasipriešinti, diskutuoti ar netgi ką nors sukurti kartu.

Bet graži kalba man pirmiausia gyva kalba, pilna energijos, kraujo, jėgos, ekspresijos – kalba arti žmogaus, kūno, žemės, daiktų. Tik tokia kalba gali būti kūrybinga, atsinaujinanti, stebinanti ir spinduliuojanti mūsų prigimties tragizmą ir grožį.

Žodis kaip konteineris, kaip talpykla – jis turi savo atminties lauką. Net jeigu tas laukas ir nedidelis, kiekvienas žodis gali būti nuoroda, kryptis į tam tikrus, daug didesnius už jį patį dalykus.

Žodynas – tai nuorodų į atmintį prikimšta saugykla, į atmintį, o tai reiškia, kad šios nuorodos veda į tautos, į žmogiškumo esmę. Bet kaip įkalbėti šiuolaikinį žmogų, kuris bendrauja tik telefonu ir kompiuteriu, kad jis atsiverstų žodyną, nežinau. Jau neprisimenu, koks laikraštis ar žurnalas prašė išvardyti 10 dalykų, be kurių negalėčiau gyventi. Mėginau sugalvoti tuos dalykus, bet kuo toliau, tuo kvailiau visa tai atrodė.

Žvalgiausi po lentynas ir nežinia kodėl paėmiau D.Grinkevičiūtės knygą „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Perskaičiau epizodą, kaip žmogus iš numirėlio pavagia duoną, nubraukia utėles ir čia pat suryja, ir pagalvojau – visi tie 10 dalykų, kuriuos mėginu sugalvoti, tikri niekai. Duona ir vanduo – štai be ko tikrai negyvenčiau.

O dabar, galvodamas apie būtiniausius dalykus, manau, kad reikėtų prie vandens ir duonos dar pridėti ir kalbą. Lietuvių kalbą. Ne dėl to, kad ji visame pasaulyje gražiausia, o dėl to, kad ji mūsų svarbiausia dalis – mūsų kūno, kraujo, mūsų mąstymo, mūsų esmės, pagaliau – mūsų laisvės dalis, mūsų dvasios raumenys.

Labai negerai manyti, kad kalba tėra komunikacijos priemonė. Kaip jau minėjau, kalba pirmiausia yra atmintis, istorija, kūrybinė individo ir tautos energija, gyvybinė, būtina energija. Mes galime informuoti apie savo buvimą bet kokia kita kalba, o tą buvimą sukuriame tik sava, gimtąja, kalba. Be jos neliks ir mūsų.

Šaltinis čia

P.S. Pavadinimas („Kalba apie gimtąją kalbą“) buvo pakeistas į kitą („Žodis tau į akį“), todėl kurį laiką buvusi nuoroda neveikė.
Atsiprašome už nepatogumus.