Sigitas Parulskis. Mes turime būti dėkingi virusui

Apie tai, kas stebina
Jau keletą sykių girdėjau keistų klausimų: rašytojau, kaip dabar gyvenate, kaip mums išgyventi, pacituokite knygą, kuri padėtų išgyventi, pasidalinkite su skaitytojais, nes jiems dabar labai sunku.
Iš kur šis kliedesys?

Kodėl žmonės staiga tapo tokie bejėgiai, kad be pagalbos nebegali net keletą dienų pasėdėti namie? Mes turime būti dėkingi virusui (arba tam žmogėnui, kuris surijo pusžalį šikšnosparnį), kad pagaliau apsinuogino pramogų kultūros, kurioje pastaruoju metu maudėmės, absurdiškumas ir bejėgiškumas.

Vos tik pramogos buvo apribotos, iš karto paaiškėjo, kad žmonės nebegali nė akimirkos pabūti vieni, su savimi, mąstyti savo galva, rinktis pagal savo skonį. Ir dabar atsiranda šimtai išganytojų, kurie aiškina, ką skaityti, kaip bendrauti, kaip atleisti ir kaip subinę nusišluostyti… Jesus Christ.

Metų metus sėdžiu prie stalo užsidaręs ir vienas, niekada to nelaikiau bausme. Be „karantino“, tegul ir savanoriško, nieko nepadarysi. Todėl bergždžia klausti rašytojo, kaip jis dabar gali išgyventi. Kaip visada, rašydamas, galvodamas, valgydamas, gerdamas, miegodamas.
Kaip ištverti karantiną, suvaržymus, baimę – respiratorius dėvėkite, rankas mazgokite, klausykite, ką sako daktarai, specialistai, o ne liurbiai šarlatanai, galiausiai pasėdėkite namie ir pažiūrėkite į vieną tašką – gal pagaliau pamatysite ir suprasite, kad turite unikalų, tik dėl apsileidimo klišėmis apaugusį vidaus pasaulį, kad turite tuo pasauliu rūpintis kur kas labiau, nei apkalbomis apie kokios nors sumautos žvaigždės sumautą gyvenimą.

Kaip sakė žavus robotas seriale „Westworld“, žmonių kvailumas beribis, už jį didesnis tik jų tingumas. Ir tikrai nereikia laukti sušiktų pranašų, kurie per kokius nors medijų kanalus paskelbs, kaip jums jaustis, ką veikti ir kaip gyventi. Tokių visada atsiranda, ir jie visada meluoja.

Tik jūsų instinktai ir sąmoningumas gali jums pasakyti kaip gyventi, jeigu instinktai sunyko, o sąmoningumas nulinis, nurimkite: jūs jau mirę.

lrytoLogoFb