Sigito Gedos mirties metinėms

Prie karaliaus paminklo

Kiekvieno poeto kūryboje būna tam tikras pikas, kai pasiekiama pati aukščiausia poetinė nata ir išsakomos pačios subtiliausios prasmės. Mano galva, Sigito Gedos pikas buvo 1968–1973 metai. Kaip tik tada jo eilės pasiekė iki tol lietuvių poezijoje neregėtą ir negirdėtą tonaciją, kaip tik tuo laikotarpiu buvo parašytas nuostabus poezijos perlas – „Delčia rudenė deivė“.

2008 metų rugsėjo gale Gedai daviau perskaityti spaudai rengiamos mano poezijos knygos rankraštį. Jis paskyrė susitikimo vietą: prie karaliaus Mindaugo paminklo. Kaip tik tą saulėtą vėlyvo rugsėjo vidurdienį, kai mudu atsisėdome ant suoliuko ir žiūrėjome į paminklą, medžius ir Katedrą, paklausiau Gedos, ką jis jautė, kaip gyveno, kai rašė „Delčią rudenę deivę“. Geda pasižiūrėjo į mane daug patyrusio išminčiaus žvilgsniu ir tarė:

– Žinai, Augustinai, kai rašai tokią metafizinę poeziją, vaikštai ties dviejų pasaulių riba. Labai ilgai negali taip vaikščioti, nes gali išeiti ir nebesugrįžti. Taip ir aš, parašęs tas eiles, turėjau pradėti rašyti kiek kitaip, nes priešingu atveju būčiau atgulęs po žeme.

Paskui, kiek pamenu, pradėjome kalbėtis apie ispanų poeziją. Geda pasakė:

– Ispanai visada turėjo rimtą metafizinės poezijos tradiciją.

Man buvo kiek netikėta ir džiugu atrasti, kad Geda puikiai išmano ispanų poeziją, nes pats tuo metu buvau į ją pasinėręs. Aš savęs vis klausdavau, iš kur tas nuostabus poetinis audinys, iš kur ta subtili eiliavimo faktūra, sukurta Gedos tais metais. Pats sau į šį klausimą atsakiau taip: ją maitino Viduržemio regiono poezijos vynai. Kas prisilietė prie romanų kalbų, supras, ką sakau.

Kai nuvykau pas Gedą į jo butą Antakalnio pradžioje atsiimti rankraščio, prisimenu, Geda pradėjo kalbėti apie Dichter. Šį vokišką žodį apytiksliai būtų galima versti kaip „poetas iš Dievo malonės“. Pasakė dar, kad jis, kaip ir Donelaitis, yra didaktinis poetas. Šią mintį reikėtų patikslinti. Iš tiesų, 1968–1973 metais Geda buvo pats gryniausias Dichter, o vėliau, į gyvenimo pabaigą, virto tuo, ką jis įvardijo kaip didaktinį poetą.

Tai yra unikalus virsmas. Paprastai poetui lemta įkūnyti vieną archetipą, o Geda įkūnijo net du. Dichter gyvena pakylėta poetine būsena, yra apsėstas dievų. Jo trūkumas tas, kad jis nėra socialiai integruotas. Didaktinis poetas, atvirkščiai, yra socialiai integruotas, jis prisiima atsakomybę už bendruomenę, kurioje gyvena, ją moko.

Ir štai dar vienas virsmas. Atsisveikinimo kalboje kunigas Julius Sasnauskas Gedos likimą susiejo su Biblijos pranašais. Iš tiesų gyvenimo pabaigoje Gedą ištiko pranašo likimas. Didaktas pranašas – tai paskutinių Gedos gyvenimo metų archetipas.

Prisimenu, sėdint prie stalo virtuvėje, Geda uždavė mįslę:

– Ar žinai, kodėl išverčiau Koraną?

Niekaip negalėjau atsakyti į šį klausimą.

– Kad geriau suprasčiau savo tėvų tikėjimą! – atsakė.

Dar apie vertimus. Prisimenu, mano disertacijos vadovas Romanas Plečkaitis, kuris išvertė pagrindinius Kanto veikalus, yra prasitaręs apie tai, kaip jis vertė „Grynojo proto kritiką“:

– Išverti skyrių ir paslepi arba išeini iš namų pasivaikščioti.

Panašiai mano paklaustas, kaip vertė Baudelaire’o „Piktybės gėles“, atsakė Geda:

– Išverti eilėraštį ir užrakini stalčiuje, kad nesuplėšytum.

Kiek žinau, paskutiniais gyvenimo mėnesiais Geda triūsė prie Verlaine’o vertimų. Jį labai žavėjo šių eilių muzikalumas:

– Rašant poeziją, reikia kliautis ne tik mintimis, bet ir ausimis.

Manau, Gedos poezijos, ypač geriausių jos pavyzdžių, skaitymas atveria poetinę muziką, kurios gali klausyti daugybę kartų, atrasdamas vis naują poetinį pustonį, kurio ankstesnį kartą skaitydamas neišgirdai.

Augustinas Dainys

Varnėnas po mėnuliu

Buvo Vėlinės. Niekaip negaliu suskaičiuoti tikslios datos, bet tai buvo maždaug prieš dvidešimt metų. Tą rudenį per literatūros pamoką mokytoja mums garsiai perskaitė Sigito Gedos poemą „Strazdas“. Paskui aš bibliotekoje susirinkau visas S. Gedos išleistas knygas ir jas perskaičiau. Ir keikiausi, ir išsižiojau, nes tose knygose buvo aprašytos visos ežero pakrantės, visi medžiai ir akmenys, kuriuos kasdien matydavau. Buvo aprašyta taip, kaip aš matydavau, kaip jausdavau. Tą rudenį apskritai pirmą kartą supratau, koks baisus dalykas yra poezija, kaip negailestingai ji sugrūda į žmogaus akis, sapnus, į baimes ir džiaugsmus visokius ežerus, paežeres, medžius, akmenis, kriaukles, visokias žuvų ir velniukų veisles. Gamta, kurioje gyvenau, draskė mane iš išorės ir iš vidaus, o S. Gedos poezija mane užmušė. Paskui buvo Vėlinės. Vidurdienį vaikščiodamas kapinėse žiūriu – eina toks žmogus. Eina tokie du žmonės. Nesikalba, eina iš lėto. Vienas iš knygos „Varnėnas po mėnuliu“ viršelio. Juodas (plaukai ir barzda) kaip varnėnas, kaip velnias, kaip mirusysis, kaip nukryžiuotasis – tada jis man tikrai nebuvo panašus į žmogų. Gal angelas koks, gal demonas, gal mano kliedesys, nes buvau menkai apsirengęs, o per Vėlines pašalę, be to, blaiviu protu juk mažai kada pasižymėjau. Sustojau ir žiūrėjau, kaip juodu ateina (tėvas ir sūnus), prieina prie manęs ir tolsta. Žmonės, angelai ir demonai tolsta visi vienodai – į niekur. Į akmenis, ežerus, duria peiliais į mano sąmonę. Nuolatinės eitynės mano atmintyje. Nuolatinis varymas iš proto. Nėra nė vienos galimybės užmiršti, nėra už ko užsikabinti šiame pasaulyje – tik eiti išdidžiai iškelta galva, išdidžiai iškelta siela. Kai S. Geda mirė, pirmoji mano mintis buvo maždaug tokia: Dievas būtinai turi leisti S. Gedai paskutinį kartą praskristi (išskristi) pro Paterus ir Veisiejus.

Gintaras Bleizgys


  • Į tavo sveikatą, Sigitai,
    nors esi jau miręs,
    į tavo prabudusį sapną.
    (pagal J. Prevert’ą)

Su Sigitu susipažinau naujame Šarūno Šimulyno name Lobių gatvėje, Vilniaus Jeruzalėje, 1994 metų liepos 7 dieną. „Buvau į Lietuvą išėjęs, ten paukščiai, moterys ir vėjas“, – spausdamas ranką, pasveikinau jį jo paties žodžiais. Sigitas žvelgė nustebęs. Mūsų ryšys nenutrūko iki jo mirties. Jolanta ir aš jo dažnai pasigendame.

Jurgis Janavičius

„Bet kaipgi čia gali būti?!“

Dar būdamas jaunas Sigitas tapo populiarus, brandaus amžiaus tapo lyg ir Nepriklausomybės dainiumi, lyg ir pranašu, o vėlesniaisiais metais buvo pagerbtas ordinais ir premijomis. Manau, jam tai kuteno savimeilę, lėmė kūrybinę darbotvarkę ir didino, kaip ir kiekvienam kūrėjui, būdingą egocentriškumą. Visgi sugebėdavo spjauti ir į populiarumą. Puldavo kampuotą tikrovę, konfrontuodavo su ja. Turėjo drąsos (prieš voždamas į lempą Sigitas nusiimdavo akinukus, kaip tai daro visi trumparegiai bebaimiai inteligentai). Prieš kokį dešimtmetį jis atvirai, be užuolankų prabilo apie lietuviams itin skaudžius dalykus – išspausdino pratarmę Kauno geto tarybos seniūno Testamentui (laiškui ateities kartoms apie karo metų žiaurumus ir žydų santykius su etniniais lietuviais).

Manau, Sigito Gedos kūrybines paieškas naujaisiais laikais – dramatiškas ir skaudžias – sunkino senkanti aukso gysla, kuri jam ir kitiems buvo jaunystės raktinis žodis Lietuva. Prieš mirtį, versdamas Dantę, Sigitas perėjo pasibaisėtinus vidinio pragaro vingius. Bet nelaikyčiau jo aplinkybių auka, nors tąsymas po teismus ir žurnalistų kvotimai dėl šeimos dramos jį išsekino. Išsibaigimas, manau, prasidėjo ne čia. Beveik tokią pat privataus gyvenimo dramą ir viešą skandalą kadaise patyrė žinomas JAV rašytojas Normanas Maileris, tačiau išgyveno dar ilgus metus ir tvirtai, kaip rašytojas, plėtojo temas bei gilino kūrybą. Sigitą Gedą užkabino laikų slinktis.

Kartais jo prikimęs balsas išplėšdavo gabalą tylos. Taip varnas karkteli vidury žiemos: „Bet kaipgi čia gali būti?“ ir, atrodo, šerkšnas pabyra nuo šakų. Kikendavo, kai pašnekovui arba jam pačiam išsprūsdavo žodis, apsivertęs spalvingąja puse. Jo pasaulis, net ir praplėstas universaliais įvaizdžiais, man primindavo dievadirbių dailę.

Markas Zingeris

Jolantos Janavičienės nuotrauka

 

2008-ųjų gruodis


Atskrido paukštelės kelios baltos
kur pusnys šaltos – aš
mačiau
plakė raudonos širdelės.

Saulė žemai tekėjo
visai
nebuvo vėjo.
Sniegas gulėjo sau.

Antai varnelė skrenda pas
anas.
Pasau
ly jos ypatinga dainelė skamba.
Vytautas Landsbergis

Telefono numeris

Prieš porą savaičių, skrisdamas į Barseloną, šešias valandas turėjau pratūnoti Prahos oro uoste. Neturėdamas ką veikti, manau, reikia kam nors paskambinti. Maigau savo mobiliojo telefonų knygelę, ieškodamas kokio įdomesnio adresato, ir sąmonę nutvilko įrašas „Geda“. Ir čia pat išnyra šventvagiška siurrealistinė mintis – imti ir paskambinti. O jei staiga atsilieptų jo balsas, nesvarbu, kad ir iš atsakiklio?.. Kai pagalvoju apie begalę valandų, praleistų bendraujant su Sigitu, vis dėlto tenka pripažinti, kad didžiąją to laiko dalį prakalbėjom telefonu. Jis buvo tas pašnekovas, kuris galėdavo kalbėti nesustodamas valandomis ir niekados pirmas nepasakydavo, kad užsiplepėjom, laikas baigti. Telefonu yra siūlęs net „į snukį“ (kai parašiau į laikraštį, kad PDR’e, gavęs Jotvingių premiją, per baigiamąjį vakarą Sigitas jaučio balsu baubė seną jotvingių dainą). Iš tiesų nuo Sigito taip ir neteko gauti į marmūzę, nors daugelis poetų tuo šiandien galėtų ir puikuotis (pagal rusų patarlę – „jei nemuša, vadinas, nemyli“). Tą telefono numerį pats Sigitas suspaudė į mano mobilųjį kiek daugiau nei prieš metus, lapkričio 5 dieną, ir padovanojo savo ką tik išleistą dienoraščių ir tyrinėjimų knygą „Vasarė ajero šneka“. Tuo numeriu taip ir neteko paskambinti. Prahos oro uoste aš jį ištryniau, taip nė karto jo ir nesurinkęs.

Liudvikas Jakimavičius

Ilgas brūkšnys po žeme

Sykį kažko suėjome pas Antanavičių. Per triukšmą nepastebėjome, kaip atėjo Geda ir vienas sau uždainavo. Iš pradžių tyliai, o paskui vis garsiau. Kadangi niekas nereagavo, tai aš bandžiau padėti. Dainos buvo man negirdėtos, todėl ėmiau juokaudamas improvizuoti: UŪŪ, UA, ŪŪ (lyg staugtų šuo). Kartais ten, kur žodžiai ir melodija kartojosi, pritariau normaliai. Bet staiga suvokiau ir nusigandau – jis juk labai iš širdies dainuoja, o aš tyčiojuosi. Žinant Sigito ūmų būdą, gali būti visai nelauktos pasekmės. Bet čia priėjo Tarasovas ir pagyrė: „Vyrai, o jums neblogai išeina!“

Kartais girdžiu kalbant, kad Gedos dienoraščių, spausdinamų „Š. A.“, neįmanoma suprasti. O aš manau, kad Sigito mintys – tai tarsi ilgas brūkšnys po žeme, kartais kurmiarausių punktyrais pasirodantis žemės paviršiuje.

Sigitas nemėgo vidurio: arba mylėt, arba pakart. Jis laidė žaibus pripažintiems autoritetams ir žavėjosi paprastų žmonių logika (ypač kaimiečių). Ieškojo filosofinio akmens, per alchemiją bandė suprasti Dievo paslaptis.

Algimantas Kuras

Dienoraščiai

Dabar, iš kito sapno jis pagaliau gali aprėpti savo dienoraščio progumų didybę ir išskaityti jose įspaustą Žodį. Jam pasitraukus tie šimtai puslapių – palietus – atrodo ką tik ištraukti iš užančio, dar šilti. Tačiau kur link taip atkakliai, diena iš dienos jisai veržėsi? Kažkurioje vietoje paminima speigračio ledais pajudėjusi (juose ir įšalsianti) ekspedicija, palapinėje užmiršusi sąsiuvinį su atradimų aprašais ir artėjančios žūties nuojautomis. Tačiau kelio linija vedė jį ne vien tolyn. Kitu priėjimu jisai puldavo rausti žemę po savim, brautis į podirvius ir, aptikęs rūdžių išėstus ginklus, sukaulėjusias nebesuprantamų žodžių nuotrupas, vaiko palaidoto paukštelio sparną, mėšlavabalių inkubatorius, žlugusių imperijų pinigėlius – džiaugdamasis radinius išdėliodavo pievose. Jėgų perviršis varė jį ir į juodus požemius su ten telkšančiais ežerais, taip pat – landomis į niekur, kad paskui – vėl atgal į vasaras ir rudenius, savus ir svetimus nutikimus, dar svetimesnius kitus kraštus. Negailėjo nei savęs, nei kitų – kai įskausdavo bendravimas su žmonėmis, keikdavo dangų. Užmiršęs, kad kadaise rašė eiles, įnikdavo savosios kartos lietuvišką patirtį košti didžiųjų pasaulio knygų sietrėčiais. Pašalaičiai manė jį šiaip svirduliuojant, o juk jis, paskubomis rankiodamas akmenėlius, meistravo lietuviško universumo modelį. Neatlyžo, nes galbūt slapta tikėjosi pagaliau prisišaukti kokį apreiškimą, panaikinsiantį tautą kaustantį užkeikimą. Tačiau juo labiau nuo jo tolo magiško rato horizontas, tuo labiau gąsdinanti ir ankštesnė darėsi supanti nežinia, o apsuptis ir užspeistumas reiškė, kad būtina prasiveržti.

Kaip ir visa birželio kapituliacijos pašauktoji karta, jisai sapnavo Lietuvos sapną. Kitaip nei kiti, nepanoro iš jo pašokti, užmiršti, išsižadėti. Lyg žinotų, kad atkeikimai būtinai turi būti ištarti sapne.

Pranas Morkus

Išėjusiam nuo išeinančio


Vardan Dievo Tėvo ir Šventos Dvasios Paženklinto Vaiko –
Sigito, kuris gimė Lietuvoje 1943 metais po Kristaus,
gyveno ir kūrė Viešpaties garbei nuo savęs
ir žuvusio brolio, panašiai kaip drožėjas Šepka ar tapytojas Kuras.
Sigito, kurį mačiau vieną žiemą Stuokynėj –
Alma matri Vilnensis studentų buveinėj –
sfinkso veidu, tylų ir orų „fuksiuką“ kibirkščiuojančioj talentų kalvėj.
Sigito, kurį vis dar regiu ant kalvelės prie Vingio,
parimusį ant slidlazdžių, vasario vakarėjančiam
danguj sustingusį, gal jau pamačiusį Ledynų Lietuvą, gal Žydinčią Snaigyno slyvą…
(Ar tik ne 19-ąjį Jo gimtadienį tai buvo – pagalvojau bemaž po pusšimčio metų.)
Sigito, paskutinį kartą kurį sutikau, atrodė tada – visai
netikėtai, vėl Vilniuje prie centrinio knygyno 1967-ųjų rugpjūčio 11-ąją
dairantis „Strazdo“ vitrinoj – „knygelės vaikams“,
taip šelmis pasakė, ir aš tuo tikėjau kokią dešimtį metų.
Dar parodė tada savo būstą – mažą, tamsvėsį, lyg areštinę, artimoj kaimynystėj Žemaitės,
ir užrašė pirmagimes „Pėdas“ – vis stebiuos jų dydžiu ir gyliu, –
čia tai žengta gruntauno bernaičio!..
Sigito jau gyvo daugiau nemačiau, tačiau visam laikui
sujungtas likau tais pačiais stebuklingai painiais labirintais.
Sigito, kurio nebespėjau paklaust apie tai, kas gyviesiems žinoti neskirta.
Sigito, kurį pažinoję Ten rasim. Amen.

Šakių rajonas, Giedručių kaimas
Gintautas Žulys

Šaltinis čia