Simona Voveriūnaitė. Kristinos Gudonytės „Jie grįžta per pilnatį“ – vaiduokliškas Vilnius kino juostoje

„Berta patenkinta šyptelėjo, matyt, ilgainiui visi apsiprato su mintimi, kad Vilnius – tai didelė filmavimo aikštelė, todėl čia reikia laikytis tam tikrų taisyklių“. Į žiauriai šiurpią (vėl pažadas ant knygos viršelio (!) istoriją ir siužetą už rankos įveda pati rašytoja. Vilnius knygoje „Jie grįžta per pilnatį“ taps filmavimo aikštele. Ir jau tik nuo skaitytojo priklauso, pagrindiniu ar antraeiliu aktoriumi jis nuspręs būti.

Kristina Gudonytė apie Vilnių papasakoti pasitelkė magiją ir kiną. Bernardinai.lt nuotrauka

Kristina Gudonytė – aktorė, dailininkė, kino, televizijos ir teatro scenaristė bei rašytoja išleidžia jau ketvirtą grožinės literatūros knygą paaugliams. Šioji, „Jie grįžta per pilnatį“, išleista 2015 metais, skaitytoją nukelia į šiuolaikinį Vilnių, kurio centre, kuriant filmą apie karalienę Boną, laiko ir istorijos tėkmė susijaukia dėl ore tvyrančios magijos. Šiuo antgamtiškos įvykių sekos prieskoniu rašytoja leidžia pajusti, ką reiškė gyventi XVI amžiaus Vilniuje. Ir padeda skaitytojui susipažinti su iš istorijos vadovėlių girdėtomis asmenybėmis.

Ši rašytoja jau ne kartą patvirtino, kad jos dialogas su paaugliais yra jiems itin savas ir suprantamas. Tai įrodo jau net du kartus gautas geriausios Metų knygos paaugliams apdovanojimas: 2009 metais už „Blogos mergaitės dienoraštis“ ir dar kartą 2012 metais – už „Ida iš šešėlių sodo“. Nors pati autorė prasitaria, kad šis įvertinimas jos nedžiugina, nes „koks gi džiaugsmas, jei konkurse dalyvauja dvi knygos“. Bet yra aišku, kad šią literatūros rūšį – paauglių literatūrą – ji puikiai išmano. Jaunatviškos ir nenustygstančios, nuoširdžiausia šių žodžių prasme, rašytojos paklausiau, kodėl jos  knygų tikslinė auditorija yra paaugliai. „Šį klausimą gaunu jau daugybę metų, nuo pat pirmosios savo knygos pasirodymo ir nebesugalvoju, kaip kaskart įdomiau į jį atsakyti… Man paprasčiausia patinka paaugliai, pagal savo charakterį, temperamentą, pasaulėjautą, maksimalizmą, humoro stilių jaučiuosi jiems labai artima… Tai toks sunkiai nusakomas giminystės jausmas, supratingumas, kažkas, kas nuo manęs nepriklauso. Paaugliams rašyti nėra paprasta, daug rašytojų nė nebando to imtis, bet todėl tai mane ir traukia – aš vis dar paaugliškai mėgstu iššūkius“, – atvirauja rašytoja.

Apie Kristiną Gudonytę sužinojau iš savo dešimčia metų jaunesnės sesers. Keisti knygų mainai mūsų šeimoje ir šį kartą nenuvylė – sesė įbruko į rankinę „Ida iš šešėlių sodo“ ir liepė vežtis į Vilnių ir skaityti. Taip ir dardėjau autobusu tikėdamasi, kad knyga ir kelionė niekada nesibaigs. „Ida iš šešėlių sodo“ (kuriai scenarijų parašė ir režisavo pati autorė Panevėžio teatre „Menas“) jau artėjo prie Vilniaus. Mažais, dar vaikiškais žingsniais. Ir miestas čia kol kas tebuvo geografinė magiško veiksmo vieta, dar ne magiškas miestas. Dėl to knygoje „Jie grįžta per pilnatį“ – Vilnius, supažindinęs savo jaunąjį skaitytoją su Ida, palaukė kol šis suaugs, ir dabar ranką siūlo spausti ir juokauti kartu su Berta, Žygiu ir Augustu, grįžusiais tiesiai per pilnatį.

Taigi šioje knygoje kinas tampa Vilniaus dalimi. Šiuolaikiniam Vilniui butaforiškai apvilkus XVI amžiaus apdarą, sugrįžta ir magiški veikėjai, vis dar gyvi tyra meile ir simpatija magijai ir burtams. Bet pradėkim nuo pradžių – Berta, pagrindinė veikėja vieną vasaros rytą sulaukia savo bendraklasio Žygio vizito, kuris išdidžiai pareiškia, kad gavo jai  ir jų draugui Augustui darbą kino filmavimo aikštelėje. Tada kino kamera užfiksuojami vaiduokliai, kurių, draugai užtikrinti, ten tikrai neturi būti. O tada atsiranda ir itališkai kalbantis, viso istorijos veiksmo katalizatorius, magas Tvardovskis. Jis, gyvenantis jau daugiau nei penkis šimtus metų, grįžta į Vilnių pasižiūrėti į savo pirmąją ir vienintelę meilę – Karalienę Boną, nors iš tikro tai – tik  nugrimuota kino aktorė.

Tačiau prieš pradėdama kalbėti apie dar vieną, bet kitokią Vilniaus magiją, pradėsiu nuo rašytojos Kristinos Gudonytės kerų, kuriuos pajutau savo kailiu. Savaitę bandžiusi pagauti šią rašytoją įvairiausiais būdais ir kanalais, gavau jos atsakymą tik tada, kai ankstų rytą baigiau skaityti jos knygą. Nė trupučio nemeluoju: tą pačią akimirką, kai užverčiau knygą, telefonas pranešė, kad į elektroninio pašto dėžutę įkrito laiškas. Ir nuleidau rankas, nebegalėdama sakyti, kad Vilniaus magija neegzistuoja.

Jei Andriaus Tapino „Vilko valanda“ buvo kinematografiškai išdailinta ir į kino juostą lengvai perkeliama, tai Kristinos Gudonytės „Jie grįžta per pilnatį“ yra sinefiliška, suprask, sukurta tikro kino gerbėjo širdžiai ir akiai. Šis kūrinys šlovina kino magiją, jungdamas miestą su burtais, istorija, vaiduoklių pamatymu per fotokameros objektyvą. Mano tikslas yra apžvelgti, kokie Vilniaus portretai literatūroje yra piešiami po K. Sabaliauskaitės knygų  prasidėjus literatūros „madai“ rašyti apie Vilnių. Todėl magiją ir kiną į savo vadeles pasikinkiusios rašytojos klausiau, kodėl gi kinas? „Kinas yra viena mano profesijų, man ten viskas sava, pažįstama. Be to, Vilnius nuolatos filmuojamas, kasmet daugybė užsienio kino kompanijų čia kuria savo filmus, norėjau apie tai priminti, atkreipti dėmesį. Čia jie randa viską – istorinės architektūros įvairovę, kinematografišką peizažą, kino profesionalus. Taigi, ne vien rašytojai atsigręžė į Vilnių, ir tai puiku“, –  aiškino Kristina Gudonytė.

Nors Justinas Žilinskas stengėsi didaktišku Metraštininko balsu (ar pats Metraštininkas tai darė pasitelkdamas į pagalbą patį autorių) mokyti skaitytoją, kimšti jam į galvą istorines žinias, tai K. Gudonytė tarsi leidžia paaugliui susidomėti ir pačiam atrasti tai, kas jam svarbiausia. Vilnius šioje knygoje yra istorija, kurioje ateitis ir praeitis, susisėdę prie bendro pietų stalų noriai dalinasi maistu. Vilnius šioje knygoje ne tik istorija, tai ir miestas, gražiausia ir gyviausia to prasme.  XVI amžiaus šešėlis išryškina gaivališkumą, judantį, krutantį ir niekada nesustojantį Vilniaus variklį.

Knygos pabaigoje, Bertai priėmus Tvardovskio amžino gyvenimo dovaną, Vilnius vis dar filmuojamas 2200 metais. Miesto meras vis dar planuoja Nėries krantinę prie Baltojo tilto, vis dar yra Katedra, varpinės bokštas, vis dar yra Vilnius. Tad magiškas Vilnius niekada niekur nedingsta. Į mano klausimą, kaip paaiškinti ne vilniečiui, kuo šis miestas toks magiškas ir kas skatina kurti ir apdainuoti šį miestą, rašytoja kukliai ir paprastai atsakė: „Žmogui, kuris Vilniuje negyveno, reikėtų duoti paskaityti knygas apie jį, tada dar pavedžioti po senamiestį, pasėdėti Vilnelės, Neries pakrantėse. Jis turėtų būti visiškai beviltiškas, jeigu po to nepajustų mūsų miesto magijos.“

Ši magija nesustoja realybėje – ji susikrauna lagaminą ir keliauja per pasąmonę, tiksliau – per sapną. „Beje, juk Vilnius ir prasidėjo nuo sapno“, – paskutiniuose knygos puslapiuose susipranta Žygis. Netyčia laike pasimetę draugai taip pat gali susitikti sapno pagalba. Bertos sapne matytas vaizdinys ją nuveda prie konkretaus krūmo Bernardinų sode. Po tuo pačiu guli ir Žygis. Tik herojus vieną nuo kito skiria laikas – penki šimtai metų. Tik štai voras – tas pats. Čia reikėtų dar kartą pasikartoti ir pasakyti, kad „Vilniaus puslapiuose“ pats Vilnius praranda savo tikrinę žodžio prasmę ir tampa bendrine. Tuo remiantis, sapno motyvas sujungia Vilnius, daugiskaita. Apie šį sapno leitmotyvą, Vilniaus magiją ir kerus pati autorė kalba: „Apie Vilniaus kerus pasakojo jau daug rašytojų iki manęs (pvz. Adomas Mickevičius, Česlovas Milošas ir kt.), apie tai vis prabyla ir šių laikų autoriai, matyt, tai vyks ir ateityje. Vilniui lemta būti mistiniu, paslaptingu, svajonių, vizijų, sapnų miestu. Nieko nuostabaus, juk jis radosi iš sapno – Gedimino sapno. Ar daug pasaulyje miestų, kurių atsiradimui įtaką padarė sapnai? O prie tokio sapnų miesto labai dera ir kerai, ir burtai, ir vaiduokliai“.

Tiksliai apibūdinti K. Gudonytės kuriamo Vilniaus miesto portretą yra gana sunku, jis ironiškas, nepastovus, gaivališkas ir sukantis istorijas jam reikiamomis linkmėmis. Iš pradžių galvojau, kad Vilniaus – tai magas Tvardovskis. Jis per žioplą klaidą, bandydamas grąžinti Žygimantą ir Augustą, kurie atsidūrė XVI amžiaus Vilniuje, bėgę, slėpęsi, gelbėję pačią karalienę Boną, netyčia praleidžia jungtuką „ir“… Ir štai, prie Jūsų akis stovi pats jaunasis Žygimantas Augustas, kiek pasimetęs, tačiau labai lengvai priimantis savo ateitį ir faktą, kad netyčia, burtų pagalba, pateko į penkis šimtus  metų vyresnį savo miestą. Ar gi tai nėra ironija, gražiausia jos prasme? Šis daug menantis, tačiau paslaptingas ir kartais suokalbiškai akį skaitytojui merkiantis personažas ir yra Vilnius. Sutariantis su senaisiais miesto gyventojais, kurie šiomis dienomis yra miestiečius gąsdinantys vaiduokliai. Rašytojos klausiau, kaip ji tapė miesto portretą ir ką norėjo juo pasiekti. „Be abejo, norėjau savo skaitytojams parodyti Vilnių, kokį įsivaizdavau ir aprašiau savo knygoje, sužadinti jų vaizduotę, norėjau per žmones, bendraamžius tarsi suartinti epochas. Jeigu istorijos vadovėlyje skaitydamas apie Žygimantą Augustą paauglys prisimins manąjį personažą ir nusišypsos, pagalvojęs apie jį kaip apie „savą“, manysiu, kad šio to pasiekiau. Juk visi tie „praeities vaiduokliai“ kažkada gyveno, kvėpavo, bendravo, pyko, mylėjo… Norėjau, kad skaitytojai tai pajustų“, – mintimis dalinosi autorė.  Viename interviu Kristina Gudonytė į dar kartą pasikartojusį klausimą, apie motyvaciją būtent tokio literatūros žanro pasirinkimui, atsakė: „Jei reikia – galiu būti suaugusi“. Manau, kad tai ir yra svarbiausia šiems „Vilniaus puslapiams“. Tai drąsi paauglystė, jaunatviškas maksimalizmas, nuotaikingas savęs ieškojimas magiško Vilniaus fone. Ir ši gaivališka jaunystė kartojosi visais amžiais, visai nesvarbu, kokiu laikmečiu buvo bandoma suprasti, ką žmogus nori veikti savo gyvenime. Visai nėra svarbu, kokiame amžiuje naktį galvoji, ar gero draugo žvilgsnis reiškia kažką daugiau (Ir Žygio ir Bertos atveju, taip, reiškia. Neiškentėjau nepaklaususi rašytojos, ar šie du jaunuoliai, tiek kartu patyrę, liko kartu. K. Gudonytė patvirtino, kad tikrai taip). Visai nėra svarbu, kokioje epochoje bandei suprasti, ką reiškia miestas, kuriame gimei ir užaugai, bei kokia jo dalis esi. Šis magiškas, Kristinos Gudonytės sukurtas Vilnius yra vieta savęs ir savo tikslo ieškojimui. Šie klausimai ir atsakymai ir telpa „Jie grįžta per pilnatį“ puslapiuose.

UŽ