Simonas Jazavita. Juozas Eretas ir 100 metų Lietuvos žurnalistikos agentūrai

Didelis lietuvių tautos bičiulis – šveicaras Josephas Ehrettas, geriau žinomas kaip Juozas Eretas, prieš 100 metų – 1920 m. balandžio 1 d. įkūrė Lietuvos žurnalistikos agentūrą, žinomą tiesiog kaip ELTA. Ką gi reiškia ELTA? Ogi – Ereto Lietuvos telegramų agentūra. Su tuo visus žurnalistus norisi ir pasveikinti, nes tai svarbi sukaktis Lietuvos žurnalistikai!

Pats Eretas buvo tikrai kietas žmogus. Įdomi ir aktuali jo atvykimo į Lietuvą istorija, nes kontekstas primena mums prieš 100 metų siautusį „ispaniškąjį gripą“, kurio mirtingumo skaičiai buvo milžiniški, juo užsikrėtė kas ketvirtas to meto pasaulio žmogus, taigi, apie 500 milijonų. Mirė tarp 50 ir 100 milijonų, tad tikėkimės, kad jokia pandemija, įskaitant ir dabartinę, niekada ir niekaip prie jo nepriartės… Dažniausiai mirdavo jauni žmonės, nespėję net atsisveikinti su artimaisiais. Mirė ir geras Ereto bičiulis Mikelis Ašmys – klaipėdiškis, vokiečių persekiotas Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimo šalininkas. Apvaizda buvo jam dėkinga, tad bent ligos patale jis įkalbino tuomet dar 22-ejų metų Eretą vykti į Lietuvą, nuveikti tai, ko pats Ašmys jau nebesugebės… Taigi pandemija privertė Eretą atvykti į Lietuvą, nors jis jau turėjo daug lietuvių bičiulių ir net 500 puslapių veikalą apie Lietuvą parašė vokiečių kalba. Tuomet, mažai valstybei siekiant įrodyti savo teises į egzistavimą, toks veikalas turėjo didelę vertę. Taigi, galima pasakyti, net didelėje tragedijoje kartais slypi kažkokia šviesi galimybė…

Paminėjau, kad Eretas buvo kietas žmogus. Dėl ko? 1919 m. spalį jis atvyko į Lietuvą, greitai pradėjo dirbti URM žurnalistinį darbą. Būtent jo svarbiausias tikslas ir buvo įkurti ELTA. Jam tada vos 23-eji metai, bet jis drąsus ir veržlus. Negana to, 1920 m. spalį paspartėjus karo veiksmams su Lenkija, Eretas stojo į savo naujosios tėvynės kariuomenę, tapo Pirmojo savanorių pulko vado Kazio Škirpos adjutantu. Tuomet jis net nebuvo Lietuvos pilietis, bet pulko vadas, pirmasis kariuomenės savanoris Škirpa, juo labai pasitikėjo, perduodavo nurodymus kariams. Netrukus Eretas jau vyko padėti Lietuvai diplomatinėse to meto kovose įvairiose Europos sostinėse. Todėl, vykdydamas specialius Užsienio reikalų ministerijos pavedimus, jis 1922 m. ELTA vadovo pareigas perleido į patikimas rankas. Jos atiteko kitam patriotui, žymiam keliautojui Matui Šalčiui.


Juozas Eretas. ~1927 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka.

Dar vienas svarbus etapas paties Ereto gyvenime buvo 1922 m. įkurtas Lietuvos universitetas (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo universitetas), į kurio gyvenimą įsiliejo Eretas. Beje, tais metais jis tapo Lietuvos piliečiu. Kitąmet kaip Lietuvos krikščionių demokratų partijos atstovas jis buvo išrinktas į Seimą, bet (tai nutinka retai!) iš jo pasitraukė pats. Jau Šveicarijoje Eretas susipažino su bene ryškiausiais to meto Lietuvos intelektualais – Stasiu Šalkauskiu, Kaziu Pakštu, artimai pažinojo ir dvasininkus, ir rašytojus Juozą Tumą-Vaižgantą bei Vincą Mykolaitį-Putiną. Jis pats laikėsi tautinių-krikščioniškų pažiūrų, buvo aktyvus ateitininkas, turėjo daug studentų gerbėjų, kuriuos užkrėsdavo jo idėjos. Tai, kad šveicaras puikiai įsiliejo į tautinę Lietuvą stiprinusią stovyklą, rodo, jog tuometinėje Lietuvoje tautinės vertybės puikiai derėjo su pagarba valstybei lojaliems svetimšaliais, kurie joje puikiai jautėsi ir galėjo tapti pavyzdiniais piliečiais.

Reikėtų patikslinti, kad buvo mėgstamas studentų. Net iš nuotraukos matome – išvaizdus vyriškis, o dar užsienietis. Be to, Eretas labai didelį dėmesį skyrė sportui ir sveikatingumui, stengėsi populiarinti jį Lietuvos visuomenėje… Nevyniojant į vatą, reikia pasakyti, kad buvo ypač mėgstamas studenčių. Su viena jų, Ona Jakaityte, sukūrė ir šeimą. Pora buvo graži, Eretas net pakeitė pavardę į Jakaitį, pabrėždamas savo lietuviškumą. Jaunoji giminiavosi su įtakingais verslininkais (tuometiniais oligarchais) Vailokaičiais. Atrodo, ko dar gali trūkti. Bet gyvenimas ne idealus, nebūna namų be dūmų…


Juozas Eretas. 1927 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

Dūmai šiuo atveju – Kauno visuomenę sukrėtusi Ereto ir vienos jo studentės meilės istorija. O ta studentė – juk ne kas kitas, o Salomėja Bučinskaitė-Nėris… Kiek pažengė šis romanas, pasakyti sunku – gal jausmai išties liko tik platoniški, nors poetė paskyrė labai liūdnų eilėraščių savo dėstytojui. Žinoma, pats Eretas tai neigė, nors ir pripažino faktą, kad jie susitikinėdavo „privačiai“, o Nėris net buvo aplankiusi jį Šveicarijoje, kurią jis studentei draugiškas aprodęs, kai viešėjo pas tėvus. Gal tai tik draugiška globa, bet faktas, kad labai stiprus ryšys tarp jų tikrai buvo užsimezgęs. Visgi faktas, jog Eretas liko daugelyje garsiosios poetės kūrinių, o jo paties, kaip vedusio vyro, net ir draugiški pasivaikščiojimai po miestą su studente, pasisėdėjimai „Metropolyje“ sulaukdavo daugybės konservatyvios to meto Lietuvos visuomenės apkalbų. Ir ne tik konservatyviosios dalies – atsirado daug įvairių „teisuolių“. Įdomu, kad teigiama, esą Juozas pasakęs Salomėjai, jog laukiasi pirmagimės, ir pastaroji nubėgusi su gėlių puokšte pas jaunąją mamą, nors tuo ir… nenudžiugino pastarosios. Galbūt tai rodo, kad jie bandė likti bičiuliais, bet santykių nenutraukė. O tai sukėlė konservatyvios to meto Lietuvos visuomenės pyktį – sakoma, Eretas buvo išbartas ir kunigų, juk jis dėstė ne bet kokiame, o Teologijos-filosofijos fakultete. Tuo tarpu pikantiškos kalbos skelbia, esą Nėries iškėlimu į Panevėžį, toliau nuo Ereto, pasirūpino pats prezidentas Antanas Smetona, nenorėjęs, kad ši istorija dar labiau kiltų į viešumą ir drumstų ramybę valstybėje…

Visgi ši istorija paliko randų. Jaunoji poetė stipriau pasuko į kairiąją pusę, gal jausdama, kad tradicijos ir visuomenės įtakingųjų pasipriešinimas atėmė iš jos didžiąją meilę. Taip Salomėjos posūkį į kairę aiškino ir pats Juozas, teigęs, kad jo perspektyvioji studentė tikrai nebuvo nuoširdi komunizmo gerbėja. Ką galvojo pats Eretas, pasakyti sunku, bet panašu, kad jo valia buvo geležinė ir išmėginimai nepalaužė – jis tapo net penkių vaikų tėvu, su žmona juos visus auklėjo lietuviška dvasia, o jų santykiai, panašu, liko gražūs iš šviesūs. Pats Eretas liko maištingas, kovingas ir pilietiškai aktyvus, nesitaikstė su neteisybe net „prie Smetonos“, 1932 m. už maištingus žodžius prieš valdančiuosius gavo pasėdėti Marijampolės kalėjime. Taigi ši istorija tik parodo išties įdomų, stiprų veikėją žmogiškųjų dramų šviesoje. Nes sunkių pasirinkimų gyvenime turbūt neišvengia nė vienas, kuris renkasi gyventi iš tikrųjų, nevengti likimo metamų iššūkių.

„Smetoninis“ Marijampolės kalėjimas buvo tik uodo įkandimas, palyginti su tuo, kas laukė daugelio ateitininkų po SSRS okupacijos – jie tapo antireliginio komunistinio režimo taikiniais. Pasinaudodamas „vokiška“ kilme, Eretas 1941 m. su visa šeima repatrijavo į Vokietiją, bet tenykščiams nacionalsocialistams jis irgi nepatiko. Nors jis buvo iš vokiškosios Šveicarijos dalies, kurią nacionalsocialistai laikė potencialaus „anšliuso“ taikiniu, o jos vokiškai kalbančius gyventojus – ne šveicarais, bet vokiečiais, vis dėlto Eretas niekuomet negarsėjo kaip Trečiojo reicho simpatikas, veikiau atvirkščiai. Daugelis to meto Lietuvos krikščionių demokratų būtent iš nacionalsocialistinės Vokietijos įžvelgė didžiausią grėsmę, tad dauguma jų net po žiaurios sovietinės okupacijos liko atsargūs dėl vokiečių ketinimų. Laimei, jį išgelbėjo Šveicarijos vyriausybė. Archyvuose man teko aptikti privačių laiškų, kad kai kurie mūsų diplomatai, antai Šveicarijoje dirbę Edvardas Turauskas ir Albertas Gerutis, piktinosi, jog Eretas, tapęs Šveicarijos kariuomenės leitenantu ir dirbdamas jau šios šalies spaudos veikėju, daugiau kritikavo Reichą, o ne SSRS, kėlė idėjas apie susitarimą su bolševikine galybe. Tarp lietuvių tokios idėjos buvo laikomos eretiškomis, todėl Eretas buvo net kaltinamas atsimetimu nuo lietuvybės, jam priekaištaujama, kad nuėjo tuo pačiu keliu kaip Salomėja… Nors tai privatūs tekstai, bet jie parodo greičiau karo metų frustraciją – juk buvo tokia konjunktūra. Vis dėlto 1944–1945 m., kai visas Vakarų pasaulis, panašu, susitaikė, kad Lietuva, kaip ir kitos Vidurio Rytų Europos valstybės, bus palikta Josifo Stalino malonei, būtent Šveicarijos spaudoje pasirodė daug tekstų, raginusių nepamiršti Baltijos šalių – esą jas skriaudę tiek Berlynas, tiek Maskva, ir Vakarų šalys privalo tai prisiminti. Galų gale ir karui pasibaigus Eretas-Jakaitis toliau visomis pastangomis švietė šveicarų tautą apie tai, kad lietuviams laisvės kova toli gražu nebaigta, visą gyvenimą jis tikėjo, jog ta diena ateis. Nedaug jam trūko – mirė sulaukęs garbingo amžiaus – 1984 m. Ši viltis ir entuziazmas gerai atskleidžia šią įdomią, dramatišką, bet energingą ir, sakyčiau, per mažai įvertintą asmenybę, vieną iš svetimšalių, kuris įsimylėjo Lietuvą taip, kad tapo karštu Lietuvos patriotu, sugebėjusiu Lietuvoje skiepyti vakarietiškas tautines ir krikščioniškas vertybes, o Vakaruose – kalbėti apie lietuvių tautos teisę į savo valstybę.

Bernardinai.lt