Šimtmečio veidai: Juozas Tumas-Vaižgantas

Tęsdamas „Šimtmečio veidų“ pasakojimų ciklą, istorikas Simonas Jazavita pasakoja apie Juozą Tumą-Vaižgantą, daugeliui gerai pažįstamą kaip dvasininką ir rašytoją, tačiau ne kaip  Tautinio atgimimo veikėją.

Kaip pasakoja S. Jazavita, Vaižganto polinkį į tam tikrą tautinį romantizmą lėmė paauglystėje skaityta „Aušra“. XIX a. pabaigoje Kunigų seminarijoje jo vystyta lietuvybės veikla susilaukė kai kurių darbuotojų nemalonės, todėl jis buvo išsiųstas į Mintaują ( dabartinės Latvijos teritorija), tačiau iš ten Vaižgantas grįžo pasisėmęs dar daugiau idėjų.

Yra žinoma kaip 1905 metais, Didžiojo Vilniaus seimo metu, Vaižgantas pats sėsdavo į vežimą, važinėdavo po kaimus ir aiškindavo žmonėms šio įvykio svarbą, keliamas Lietuvos atskirumo idėjas. Jis buvo žmogus, kuris nenorėjo pasiduoti, ragino rašyti ir carui, reikalauti panaikinti spaudos draudimą.

Pirmojo pasaulinio karo metu Vaižgantas aktyviai dalyvavo Nukentėjusių nuo karo šelpti draugijos veikloje. 1917 metais vyko į lietuvių suvažiavimą Stoholme, kurio metu svarstyti tolesni žingsniai link Lietuvos nepriklausomybės.

Vaižgantas taip pat yra žinomas kaip Tautos pažangos partijos įkūrėjas kuriai vėliau daugiau vadovavo Antanas Smetona. Nors prijautė tautininkų politinėms pažiūroms, išlikdavo draugiškas ir su kitais. Sklido netgi antekdotai apie tai, kaip Vaižgantui pavyksta su visais sutarti. Jis buvo kunigas, pas kurį eidavo pasiginčyti  netgi tie, kurie į Bažnyčią žiūrėdavo pro pirštus. Jo pamaldos pritraukdavo daugybę žmonių, tačiau taip pat susidomėjimo sulaukdavo ir jo plati visuomeninė, kultūrinė veikla.

Y-news-logo-300x100-1