Skaudant lietuvybę…

„Kodėl tik dabar mes susitikome šiam pokalbiui?“ – retoriniu klausimu diskusiją Rašytojų sąjungoje reziumavo jos pirmininkas Antanas A. Jonynas. O LRS posėdžių salėje grupelės rašytojų su svečiais lapkričio 22-osios popietę susėsta aptarti aktualiųjų humanitarinio švietimo, pirmiausia – lietuvių kalbos ir literatūros (taip pat ir šiuolaikinės) mokymo, prestižo kėlimo mokykloje problemų. Patį pokalbį moderavo, klausimus, pasiūlymus, idėjas iš pasisakymų visumos lukšteno Švietimo ir mokslo ministerijos vyriausioji specialistė Nida Poderienė, atsakinga už lituanistines programas. Bet tai būta ne tiek oficialaus „dviejų institucijų“ pasitarimo, kiek į visuomenines organizacijas susibūrusių neabejingųjų tarpusavio „žvalgybos“.

Bent kai kuriems dalyviams (pvz. šių eilučių autorei) renginys buvo naudingas jau vien pažintimi su dviem reikšmingomis, vis dėlto viešumoje ne taip dažnai besireiškiančiomis „pelno nesiekiančiomis“ organizacijomis: Lituanistų sambūriu ir Klasikų asociacija; abi renginyje atstovavo po keletą žmonių (Lituanistams – mokytoja ekspertė Dainora Eigminienė (pirmininkė), doc. dr. Regimantas Tamošaitis, mokytoja metodininkė Vilija Dailidienė, doc. dr. Darius Kuolys; Klasikams – asociacijos valdybos nariai: mokytoja ekspertė Onutė Baumilienė, doc. dr. Nijolė Juchnevičienė). Natūralu, kad Sambūrio, vienijančio „lituanistus – mokslininkus, mokytojus, studentus – ir kultūros veikėjus, norinčius bei gebančius puoselėti, kurti ir skleisti lituanistiką, pasiruošusius aktyviai reaguoti į dabarties aktualijas, suvokiančius lituanistikos gyvavimą kaip tautos identiteto pamatą“*, atstovų ir rašytojų rūpestis – skaudžiausia gaida išsakytas Vytauto Rubavičiaus – rezonavo: lietuvybei, lietuvių kalbai iškilusių grėsmių akivaizdoje būtina telktis ne tik mokymosi programas, bet ir spaudą (pirmiausia minėti Bernardinai ir „Literatūra ir menas“), televiziją – visuomeninį transliuotoją, aktyvinti rašytojų balsą, visuomeninės pozicijos išsakymą… Regis, jungiamąja mokymo programų ir rašytojų pilietiškumo raiškos forma žada tapti projekto „Aukštosios kultūros impulsai mokykloms“ įgyvendinimas. Šio projekto gaires galėjo nubrėžti Lietuvos meno kūrėjų asociacijos vadovas Kornelijus Platelis: vykti į mokyklas ir vesti pamokas pasiryžę įvairių sričių menininkai; kadangi dalyvaujančios projekte mokyklos privalo organizuoti aštuonių „meninių pamokų“ ciklus, tai gerokai sumažina galinčių dalyvauti projekte mokyklų skaičių, bet jos turi galimybę kviestis rašytojus, pasitelkdamos mokinio krepšelį, telieka jas paskatinti. O pačios mokyklos daugiausia pageidauja būtent rašytojų pamokų. Paliudyti šios idėjos praktinio įgyvendinimo galimybę ir sėkmingus rezultatus ėmėsi jaunieji poetai – Benediktas Januševičius ir Donatas Petrošius, be jokių projektų jau ėję, važiavę, susitikinėję su mokiniais… Vytautas Martinkus persergėjo nuo pavojaus rašytojus pajungti kokiai nors „temai“ nagrinėti, anot jo, pats rašytojas turėtų prisistatyti kaip „kūrybos visuma“, kaip „meno kūrinys“. Diskutuotos ir kitos rašytojų ir mokyklos (mokinių bei mokytojų) bend­ravimo formos. Darius Kuolys, taip pat Lituanistinio sambūrio atstovas (ir vienas jo vadovų) baksnojo rašytojus keltis ambicingesnius planus nei vien literatūros pamokos mokyklose – formuoti viešą intelektualinę diskusijų erdvę, o šiame susitikime visus ragino įvardyti konkrečiai: ką gali pasiūlyti ŠMM ir ką pasirengę nuveikti rašytojai. Liutauras Degėsys agitavo už kūrybinio rašymo pamokas, taip populiarias JAV. V. Rubavičius pabrėžė būtinumą sudaryti lietuvių rašytojų kūrinių (ar jų ištraukų) antologiją tautinių mažumų mokykloms, A. A. Jonynas pratęsė: ir prenumeruoti joms rusų kalba leidžiamą žurnalą „Vilnius“… Birutės Jonuškaitės pasidalijimas mintimis apie organizuojamas savaitės trukmės „Vasaros akademijas“ (paremiamas Kultūros ministerijos), kuriose dalyvauja apie penkiolika literatūrinei kūrybai gabių mokinių, įžiebė diskusiją, vieniems pabrėžiant būtinumą plėsti kūrybiškai vasarojančių mokinių ratą, kitiems – galimybę tokias stovyklas rengti mokytojams, tretiems (žinoma, rašytojams) pageidaujant, kad ir ŠMM tokiai kūrybinio ugdymo formai skirtų lėšų…

Žinia, ne vien apie „neformalias“ literatūrinių talentų ir intelektualių skaitytojų ugdymo, lituanistinių idėjų sklaidos ir pan. formas kalbėta. Pedagogikos strategai ir praktikai kreipė visų susitikimo dalyvių žvilgsnius ir į konkrečias mokomųjų (filologinių) dalykų programas, įvykusius ar laukiamus pokyčius jose. Buvo pasidžiaugta, kad literatūros pamokose grįžtama prie rašinio, prie visuminės kūrinio analizės (neskaidant jos pagal atskiras temas) ir pan. Išsakytas rūpestis ne vien lietuvių kalba ir literatūra, bet ir bendruoju humanitariniu lavinimu; o nejuokingai dramatiškas šio išsilavinimo spragas N. Poderienė pailiustravo mokinišku „perlu“ būtent iš lietuvių literatūros istorijos: „Rėza buvo Donelaičio žmona, kuri išleido jo kūrinius“…

Žinia, džiugu būtų sulaukti ir antikos literatūros kūrinių chrestomatijos, atitinkančios šiuolaikines mokymo programas, –­ tai akcentavo viešnios, atstovaujančios Klasikos asociacijai, kuri vienija „visus tuos, kurie tyrinėja ar aktyviai domisi antikos paveldu plačiąja prasme (kalbos, literatūra, kultūra, istorija) ir yra suinteresuoti išsaugoti ir plėtoti antikos studijų tradicijas Lietuvoje“**.

Regis, nei iškeltoji idėja – lietuvybės prestižo, jaunimo bendrojo humanitarinio išsilavinimo kėlimas, nei aptartosios priemonės, tarkim, viešos diskusijos spaudoje, radijuje, televizijoje, nėra tuščias reikalas. Reziumuojant šį pokalbį, prasmingai sutarta panašius susitikimus –­ jau koncentruojantis į siauresnį konkrečių klausimų ratą – rengti ir ateityje.
____________________________________
* Iš: http://www.samburis.flf.vu.lt/?page_id=8
** Iš: http://www.klasikai.lt/?postid=42