Skirmantas Valentas. Vlado Braziūno filotopija ir heteroglosija

Pradedant lingvistinius aiškinimus, būtina sustoti ties klausimu: kokiame matavime egzistuoja vieta, kuri „prijaukinama“ ir todėl laikoma neatskiriamai sava? Tiek Vlado Braziūno tekstai, tiek lingvistiniai aiškinimai liudija, kad filotopijos objektas yra ne horizontalus, o vertikalus. Užtenka atidžiai perskaityti prieš ketvirtį amžiaus poeto parašytą eilėraštį „pušų sodinimas netoli Zervynų“,  prasidedantį žodžiais tėvyne mūsų, kur esi danguos, o sodinamos būsimos aukštos pušys – būdas patekti į danguje esančią tėvynę. Dabar jau galime pereiti prie lingvistikos.

.


Poetas Vladas Braziūnas. Arvydo Gudo nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalo „Šiaurietiški atsivėrimai“

Mintys, skaitant poezijos rinktinę „Vilniaus heteroglosija“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020 m.).

Dvi pagrindinės sąvokos: filotopija ir heteroglosija

Pirmąjį terminą – filotopija – nukalė filosofas Arvydas Šliogeris knygoje „Būtis ir pasaulis“ (1990), pats terminas suprantamas kaip vietos meilė arba – meilė vietai. Pokalbyje su Leonidu Donskiu filosofas nurodo, kad į galvą mintis apie filotopiją atėjusi apmąstant keletą dalykų, pradedant žydų Pažadėtąja žeme ir baigiant Homero Odisėja. „Žmogus gali prijaukinti vietą. Jeigu netenki namų, namais tampa ideologija“, – teigė pokalbyje A. Šliogeris. Tačiau tai nereiškia, kad filotopas nekeičia savo buvimo vietos. Dar daugiau – filotopas yra kosmopolitas, tačiau jis derina „savąją vietą“ su „kitomis vietomis“: svarbu, kad individui egzistuoja ypatinga vieta pasaulyje. Toks požiūris atsiremia ir į lingvistikos moksle gerai žinomas etimologijos tiesas.

Pradedant lingvistinius aiškinimus, būtina sustoti ties klausimu: kokiame matavime egzistuoja vieta, kuri „prijaukinama“ ir todėl laikoma neatskiriamai sava? Tiek Vlado Braziūno tekstai, tiek lingvistiniai aiškinimai liudija, kad filotopijos objektas yra ne horizontalus, o vertikalus. Užtenka atidžiai perskaityti prieš ketvirtį amžiaus poeto parašytą eilėraštį „pušų sodinimas netoli Zervynų“,  prasidedantį žodžiais tėvyne mūsų, kur esi danguos, o sodinamos būsimos aukštos pušys – būdas patekti į danguje esančią tėvynę. Dabar jau galime pereiti prie lingvistikos.

Dievų garbinimas lotynų kalbos tradicijoje, perėjusioje į Europos kalbas, įvardijamas terminu cultus. Etimologinis šio žodžio (per)skaitymas leidžia „įskaityti“ ir gilesnes, iš pirmojo žvilgsnio nematomas reikšmes. Pirma, gerai žinoma, kad cultus ištakos – žemdirbystės terminas, t. y.  veiksmažodis, reiškęs tiesiog lauko įdirbimą (colo, ĕre; coluī, cultum, pvz., agrum colere „lauką įdirbti“, iš čia ir agricola „žemdirbys“) ar auginimą, pvz., kokio nors medžio (arbores colere). Vėliau ar lygiagrečiai atsiranda reikšmė „apsigyventi“ (incolere) ir daiktavardis incola „gyventojas“.

Dar vėliau rutuliojasi perkeltinės reikšmės „papuošti“, „pagerbti“ ir pagaliau – „garbinti“ (deos colere). Lygiagrečiai šioms veiksmažodžio reikšmėms susiformavo daiktavardžiai: (1) cultūra, ae f, reiškiantis tiek „įdirbimą“, tiek „auklėjimą“, tiek ir dievų garbinimą, (2) cult|us, ūs m, pavadinantis ne tik lauko įdirbimą, bet ir garbinimą bei tikėjimą. Paskutinis žodis apibrėžia toli gražu ne tik vienpusius santykius, kai žmogus garbina dievus. Svarbus vaidmuo priklauso dievų ir žmonių bendradarbiavimui, kai pirmieji suteikia antriesiems globą, o pastarieji atsilygina aukomis. Procesas yra nenutrūkstantis, pasikartojantis: esamo pasaulio sandarą būtina palaikyti, o palaikymui reikalingas nuolatinis dėmesys ir rūpestis. Tas darbas, visai suprantama, gali būti ir žodis, t. y. tekstai, kuriuose implicitiškai pasakojama apie esamo pasaulio, kuriame gyvena incola, sandaros išsaugojimą. Tokia schema (greičiausiai ne vien indoeuropietiška) perša mintį, kad filotopijos objektas yra ne tiek horizontali, bet labiau – vertikali erdvė.


Agnės Naunikaitės nuotrauka

Antrasis terminas – heteroglosija – yra vertinys iš rusiško разноречие, priklausantis Michailui Bachtinui ir pavartotas 1934 m. plačioje esė „Diskursas romane“. Heteroglosija, jei žodį suprasime paraidžiui, – terminas, apibrėžiantis įvairovių egzistavimą vienoje kalboje ir vienoje kultūroje. Seniai žinoma, kad V. Braziūno (ir ne jo vieno) poezijoje eilėraščio eilutė gali būti suprasta skirtingai, priklausomai nuo to, kuria kalba ją skaitysime, pvz., lietuvių ar lotynų. Apskritai poezija atrodo tarsi tekstas, vienu metu kalbantis keliomis kalbomis ir primenantis gerai žinomą citatą iš J. L. Borgesʼo „Babelio bibliotekos“:

Jis [bibliotekininkas – S. V.] parodė savo radinį [knygą – S. V.] klajojančiam šifruotojui. Ir tas pasakė, kad ji parašyta portugališkai; kiti sakė, kad jidiš. Į amžiaus pabaigą įstengta nustatyti, kokia tai kalba: tai buvo guaranių kalbos samių-lietuvių dialektas su klasikinės arabų kalbos fleksija.

Kalbėdami apie heteroglosiją, netikėtai suprantame, kad ji yra po mūsų kojomis, todėl galima drįsti teigti, kad heteroglosija susijusi su chtoniškumu (gr. χθών „žemė“). Vietovardžiai labai dažnai „kalba(si)“ skirtingomis ir neretai jau išnykusiomis kalbomis: Semeliškių prie Trakų pavadinimą greičiausiai atnešė prūsai, perėję į Lietuvą po Didžiojo sukilimo pralaimėjimo, Kirsnos upė Lazdijų rajone – jotvingiškos kilmės upėvardis, piliakalnio prie Šiaulių varde Salduvė, tiksliau – jo priesagoje, įžiūrimas išnykusių žiemgalių, V. Braziūno gimtosios žemės, palikimas. Kalba ir kultūra turi savybes, žinomas iš bendrosios kalbotyros darbų: reiškiniai, atsiradę skirtingais laikotarpiais, kalbos (tautos) atstovo suvokiami tarsi egzistuojantys čia ir dabar (pvz., didžiai archajiškas lie. prieveiksmis namie nėra suvokiamas kaip istorinė keistenybė), o aukščiau ką tik nurodyti vietovardžiai nebesiejami su kitomis kalbomis.

Eilėraščių rinkinio pavadinimas „Vilniaus heteroglosija“ aiškintinas keliais variantais, tačiau galima įsivaizduoti ir taip: ištisos lietuvių, kilusių tiesiog iš žemės, ūkininkų ir nuvarytų nuo žemės valstiečių atkeliavo į Gedimino miestą ir vėl atvertė jį į lietuvišką miestą su savo gudišku, žydišku ir lenkišku ornamentu. Tai, kas žydams – Jeruzalė, lietuviams – Vilnius. O kiekviename grįžime į svajonę yra ir sapno (pvz., Gedimino sapno) ar Biblijoje Pažadėtosios žemės motyvo pakartojimas. Tačiau, kaip ir žydų Jeruzalė, Vilnius, LDK sostinė, nebuvo ir negalėjo būti ne heteroglosinis – nei tautiniu, nei kalbiniu, nei tikybiniu požiūriu. Antra vertus,  ta įvairovė ir buvo Kunigaikštystės tvirtumo šerdis.

Vertikalioji tėvynė

Aukščiau išdėstytos mintis apie lo colo, ĕre; coluī, cultum atveda prie poetinio patvirtinimo  – eilėraščio „stovi viesulas“ (p. 9):

stovi viesulas

ir nežinia ką mano, ir netirpsta

ugnikalnio viršūnėj sniego senis

gal menantis, iš kur tas mano tėvo

rašysenos dailumas ir iš kur

kurpaliai jo ir lūpinės armonikėlės

vingrybė… ne kitaip, iš bãlos

ir nežinia ko taip išbalęs glunda

prie stiklo veidas, iš tamsos į sodą

atbundantį užsižiūrėjęs, žiedą

bekrauna stebuklingą danguje

vos tik patrauks, ir sprogs, išsiblaškys

gyvybės blyškūs žiedlapiai po skliautą

ir nežinia ar tėvas ten, ar aš

už prosenį senesnis ir už kalną

dabar ugny sušalęs ir prie stiklo

prikepusiu žvilgsniu įsispitrėjęs

į aušrą ar į atmintį nebylią

armonikėlę… viskas kaip į balą

Taigi filotopinė tėvynė yra vertikali, paradigmatiška. Jei atidžiau įsiskaitysime į tekstą, pamatysime, kad ją sudaro (arba veda į ją) viesulas, tiksliau – stovintis viesulas, prilyginamas tėvynės dūmams iš Homero „Odisėjos“. Dūmas (= stovintis viesulas) kyla labai aukštai – tą liudija žodžiai ugnikalnis, viršūnė. Dūmas – tarsi deiwos vaizdinys, o pasakotojo žvilgsnis kreipiamas iš viršaus į apačią – taip pamatomas tėvo rašysenos dailumas (rašysena – greičiausiai peizažas). Tuo tarpu stebintis (poeto „aš“) yra labai žemai, balos lygmenyje. Stiklas, pro kurį žvelgia poetas, sušalęs balų vanduo, primena žiūrėjimą iš žemės (netgi žemiau negu pati žemė) į dangų. Bala – universali vieta, gausybės ragas, kaip ir dangus. Tai patvirtina ir „Lietuvių kalbos žodyne“ sukaupti pavyzdžiai. Bala įsivaizduojama ir pavaizduojama kaip neišsemiama daugybė (semia pinigus kaip iš balos), šiuo žodžiu apibūdinamas netikėtas žmogaus pasirodymas (ar iš balos?), didelė aibė žmonių (Suvažiavo pri Kazimiero pati bala viršininkų. M. Valanč.).

Eilėraštyje „gal ta duobė ir danguj“ (p. 22) galima numanyti, kad stovintis stulpas yra begalinis, jis prilygintas duobei danguje. Šis motyvas, greičiausiai susijęs su poeto liudijimu kituose jo rinkiniuose, kad Pasvalyje esama kalnų, tik kažkodėl jie yra kalnai žemyn, t. y. smegduobės, o toks įsivaizdavimas skatina ir simetrišką „dangaus duobės“ vaizdą. Kita vertus, ši „dangaus duobė“ atsispindi žemėje, tiksliau – vandenyje ir lede. Lyrinis herojus keliauja (ar tik mokosi keliauti, eiti) vandeniu, seniausiu žmogaus išrastu keliu, vedančiu gyvuosius (daiktavardis takas padarytas iš veiksmažodžio tekėti) ir mirusius. Tas vanduo nebūtinai skystas, jis gali būti ir „šniokščiantis ledas“, ir „traškantis ledas“ (p. 22). Mintis, kad galima vandeniu keliauti, kaip sako poetas, nusižiūrėta iš gamtos – iš vandeninės blakės, žmogus tik seka ją, tik pratinasi: „vandeniu žengti kol kas atsargiai tik pratinuos“ (ten pat).

Filotopija nėra susijusi su konkrečia vieta, tačiau susijusi su tos pačios paradigmos nariu

Paradigmą (gr. παράδειγμα „pavyzdys“) sudaro tokie nariai, kurie vienas kitą gali pakeisti toje pačioje aplinkoje. Klasikiniu ir paprasčiausiu paradigmos pavyzdžiu yra sakinys Jonas (Petras, Vincas ir t. t.) myli (nekenčia, bučiuoja ir kt.) Marijoną (Adolfiną, Kunigundą ir kt.), kuriame skliaustuose nurodyti ir vienas kitą galintys pakeisti žodžiai (Jonas, Petras, Vincas) yra tos pačios paradigmos nariai. Mutatis mutandis (pakeitus keistinus dalykus), anot lotynų kalbos posakio, galima paaiškinti, kaip poeto filotopijos modelis, panaudodamas fonikos priemones, sujungia vieną filotopijos objektą (Pasvalį) su kitu objektu (Vilniumi).

Kaip pereinama iš vieno miesto į kitą? Ar galima kalbėti apie Pasvalio ir Vilniaus filotopijų (ar filotopijos) koegzistenciją?  Filotopija nėra traktuojama kaip meilė vienintelei vietai. Miestas (pvz., Vilnius) gali būti „prijaukintas“ per filologiją. Norėtųsi pabrėžti: ne tik per kalbą, bet per filologiją, t. y. įsigilinimą, neretai vos apčiuopiamą, slaptą (filologija apskritai yra mokslas apie kalbos paslaptis). Kas yra V. Braziūno „Benamis miestas“ (p. 33–34)? Atrodo, kad tas miestas yra Vilnius: jeigu pažiūrėsime į istoriją, lietuviai visada keliavo į Vilnių: Simonas Daukantas – į universitetą, ištisos kartos po Antrojo pasaulinio karo – dažniausiai ten pat.

Taigi visur matome mokslo liniją: Vilnius jiems visiems buvo mokslo šerdis ir širdis. Tačiau keliauta ne tik iš Pasvalio į Vilnių, keliauta ir iš kaimo į miestą. Toks keliavimas neįmanomas be kai kurių opozicijų neutralizacijų, primenančių tas neutralizacijas, kurios ryškėjo pramoninės gamybos apyaušryje, pvz., pirmieji automobiliai kopijavo (ir gana tiksliai) karietas. Neutralizacijos aptariamame eilėraštyje yra dvi: pirmoji – neįvardijamas vietovardis (vietovardis įstrižu randu perkirto smilkinį), antroji – laukas asfaltas. Kaip žinia, būdvardis laukas dažniausiai nurodo gyvulio (dažniausiai – žirgo) ypatybę: „Lietuvių kalbos žodynas“ aiškina, kad laũkas „gyvulys su balta kakta ar baltu snukiu“: Ir atjojo bernužėlis ant žirgelio lauko. Kita vertus, kaimo kelias (žvyrkelis) vasaros naktį ar mėnesienoje yra baltas, tarsi šviečiantis.

Į Vilnių artėjama per filologinius dėmenis. Pirmiausia – pripažinimas, kad miestas, į kurį keliaujama, įvardijamas kaip ne-savas: gal tas / miestas ne mano lūpom /  buvo šimtmečius tvertas / gal ne mano keliai suklupo / prie jo svilstančio vardo. Tačiau būtent antrojo posmelio ketvirtoje eilutėje prasideda neįvardyto miesto „įsisavinimas“, prasidedantis žodžiu svilstančio. Pastarasis žodis sujungia (poetine prasme) savyje dvi svarbias šaknis, kurios įeina į vandenvardžių, iš kurių kilo ir miestų – Pasvalio ir Vilniaus – pavadinimai: pirmasis vandenvardis – Svalia, antrasis – Vilnia. Eilėraščio antroji dalis kiek netikėta: miestas vėl neįvardijamas, tačiau aiškiai nusakomos kai kurios detalės:

apmėtau akmenim kaip ištikimiausią šunį 

veju ir grūmoju, prikalbu bjauriausių žodžių

<…>

grįžęs

pabėgęs – 

                šaltam kambary

randu tą prakeiktą šunį

gimtąjį miestą, lekuojant

Užupio kaminais

Šį tekstą, pasakojantį apie Vilniaus Užupį, iššifruoja eilėraštis „kartotinės sapno pralandos“ (p. 39): sapnuoju tėvų namus / Svalią neriant į Nerį/ Užupį už Svalios / senelių senąją gryčią / sienojų išklypusių samaną / Užupio septyniuos. Du miestai, abu neįvardyti, apibrėžiami upėmis ir vietovardžiu, pažodžiui reiškiančiu „už upės“ , t. y. Užupis.

Vieta, kur susitinka filotopija ir heteroglosija: morfema *ei-s-

Specifiniai istoriniai pavadinimai kartais gali būti tiek stipriai užšifruoti, kad tik labai atidus skaitymas, kurį būtina gretinti su labai atsargiais teiginiais, leidžia įžvelgti meilę vietai. Pirmasis eilėraščio „jaunystės dainos“ (p. 95) posmelis iš pradžių nurodo į išnykusį pirminį žinojimo šaltinį: kai nebėra ko glaustis / kai kaustanti tyla / lyg nori ko paklausti / o ko beklaust – nėra. Kituose trijuose posmuose ryškėja sąsaja su Norberto Vėliaus teorija, kad senovės baltai pasaulį įsivaizdavę kaip paguldytą žmogų ir kad vakarinis arealas buvo siejamas su to milžino kojomis, todėl dalis vakarų baltų buvę įvardyti kaip „vaikščiojantys“, t. y. šaknimi *ei-s- „eiti“. Poetinė morfema (kai kuriais atvejais sutampanti su lingvistiniu atitikmeniu) sudaro kitų trijų posmų šerdį: prasklendžia veido aidas / sugrįžta ratilais / visas tiesas atskleidęs / nei teis jau, nei atleis // tik įsitempia rankos / graibstydamos dienas / lyg akyse kas tvenkias / lyg buvę, lyg ne mes // mus praeitys praeina / mus ateitys apeis / užspeis į seną dainą / kur traukėm su vilkais (p. 95).

Vieta prijaukinama, padaroma sava, panaudojant poetines ir lingvistines morfemas, liudijančias apie atmintį, kaip ir eilėraštyje „Piemenio puota“: čionai prieš rytą krito obuoliai / droviam kaimynui, pakviestam į puotą / pušų, Šventosios akmenų / ar mena jie, ką aš menu // rastiniai ašmens senslėnio dugne / gimtiniai rãšmens / bandantys mane / galandantys kaip dalgį giltinės (p. 61). Pastaruoju atveju ryškėja visoms indoeuropiečių kalboms būdinga morfema men-, nurodanti į atmintį, plg. lie. tikrinius vardus Mindaugas ir pan.

Keli apmąstymai pabaigai: poetas – vedlys tarp „filotopijos trombo“ (p. 41) ir „Vilniaus heteroglosijos“ (p. 68)

Poetas knygoje tarsi Tarkovskio Stalkeris vedžioja po Vilnių ir Vilnijos kraštą, tačiau vaikštoma tomis vietomis ir temomis, kurių nebėra. „Vilniaus heteroglosijoje“ nuo Livonijos karo dalyvio Radvilos Našlaitėlio pereinama prie to paties karo metu nukirsdinto išdaviko Grigaliaus Astiko, peršokama prie garsiojo traukinio apiplėšimo Bezdonyse 1908 m. į vėlesnius laikus. Sekant Ovidijaus „Metamorfozėmis“ į istoriją žvelgiama kaip į susmulkėjimą: „jau nebe tie vagišiai ir avantiūristai“. Nebegelbsti ir šiuolaikinės pramonės tiražuota guolinė vėtrungė su gaidžiu. „Filotopijos trombe“ poetas sako, kad nepastebėjau, kaip Signatarų namus / plečiant mane ten užmūrijo / trombą senamiesčio gysloj.

Poetas vaikšto po nebesantį miestą, tik atmintyje ir vaizduotėje gyvą miestą, žinodamas ar atspėdamas garsiąsias Vilniaus kavines – „Baltąjį Štralį“, „Raudonąjį Štralį“ ir „Žaliąjį Štralį“. Kartojamas priešdėlis ne- (neprasigraušiu, neužklysiu, nebeprivilios) liudija išlikusius pastatus ir prisiminimus apie linksmas prieškarines vietas, kurių tikrovėje nėra ir nebebus. Tokios klajonės primena Tarkovskio filmo „Stalkeris“ pradžią: atvykus į Zoną, drezina paleidžiama riedėti atgal, o rašytojas (akt. A. Solonycin) klausia: O kaipgi mes grįšime? Stalkeris (akt. A. Kaidanovskij) atsako: Čia negrįžtama (47.08–47.10). Turima galvoje, kad grįžimas turi visai kitus kelius, negu ėjimas pirmyn. Visai taip pat kaip ir poetiniame mąstyme.

Tekstas perpublikuojamas iš Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalo „Šiaurietiški atsivėrimai“

Bernardinai-2020