Stasys Tumėnas. Janina Švambarytė-Valužienė: be didystės renkanti krašto diementus

Gruo­džio 16 d. Jo­niš­kio Bal­to­jo­je si­na­go­go­je, nuo­tai­kin­go fes­ti­va­lio „Gra­ja“ me­tu, Lie­tu­vių kal­bos ins­ti­tu­to Geo­ling­vis­ti­kos cent­ro vy­res­nia­jai moks­lo dar­buo­to­jai doc. dr. Ja­ni­nai Švam­ba­ry­tei-Va­lu­žie­nei bu­vo įteik­ta Jo­niš­kio kraš­to knyg­ne­šio, poe­to, tau­to­sa­kos rin­kė­jo Ma­to Slan­čiaus­ko pre­mi­ja, įsteig­ta Jo­niš­kio r. sa­vi­val­dy­bės. Šios pre­mi­jos is­to­ri­ja pra­si­dė­jo 2000 me­tais, kai Jo­niš­kio ra­jo­no ta­ry­bos spren­di­mu 2000-ie­ji ra­jo­ne bu­vo pa­skelb­ti Ma­to Slan­čiaus­ko me­tais.

Ta­da įsteig­ta ir M. Slan­čiaus­ko pre­mi­ja, ku­rios tiks­las – pa­gerb­ti įžy­maus kraš­tie­čio tau­to­sa­ki­nin­ko Ma­to Slan­čiaus­ko at­mi­ni­mą, at­kreip­ti vi­suo­me­nės, ypač jau­ni­mo, dė­me­sį į Jo­niš­kio kraš­to et­ni­nės kul­tū­ros pa­vel­do iš­sau­go­ji­mą bei gy­vo­sios tra­di­ci­jos tęs­ti­nu­mą. Pre­mi­ja ski­ria­ma už Jo­niš­kio kraš­to et­ni­nės kul­tū­ros pa­vel­do rin­ki­mą, už bū­din­giau­sių Jo­niš­kio kraš­to tau­to­dai­lės, ama­tų, tra­di­ci­jų iš­sau­go­ji­mą ir per­da­vi­mą.

Pir­mo­ji pre­mi­ja 2000 m. ati­te­ko J. Avy­žiaus vie­šo­sios bib­lio­te­kos ko­lek­ty­vui. Žy­maus Žiem­ga­los kraš­to švie­suo­lio pre­mi­jos lau­rea­tais yra ta­pę: mo­ky­to­jos li­tua­nis­tės Ro­mual­da Vait­kie­nė (2006), Sta­sė Sin­ke­vi­čie­nė (2012), ar­cheo­lo­gas, kraš­to ty­ri­nė­to­jas dr. Er­nes­tas Va­si­liaus­kas, Juo­zas Kaz­laus­kas (2010), uni­ka­laus krep­ši­nio mu­zie­jaus Jo­niš­ky­je įkū­rė­jas Leo­nas Ka­ra­liū­nas (2008), gy­vo­sios is­to­ri­jos klu­bo „Se­mi­gal­lia“ įkū­rė­jas And­rius Bi­tai­tis (2015).

NAU­JO­JI LAU­REA­TĖ – JO­NIŠ­KIO KRAŠ­TO ŠNEK­TŲ TY­RĖ­JA

Kal­bi­nin­kė, kraš­to­ty­ri­nin­kė, dau­ge­lio tau­to­sa­kos eks­pe­di­ci­jų da­ly­vė Ja­ni­na Švam­ba­ry­tė yra nu­vei­ku­si daug dar­bų Lie­tu­vai – ji yra pa­skel­bu­si apie 100 pub­li­ka­ci­jų įvai­riais kal­bos klau­si­mais, yra „Za­na­vy­kų šnek­tos žo­dy­no“ (I – 2003, II – 2005) to­mų bend­raau­to­rė. Įdo­mi de­ta­lė, kad Ja­ni­na ži­no­ma vi­so­je Lie­tu­vo­je – 2017 m. Jo­na­vo­je ji yra pa­skelb­ta Lie­tu­vos me­tų Ja­ni­na, kur nu­run­gė NBA krep­ši­nin­ką Jo­ną Va­lan­čiū­ną, tre­ne­rį Jo­ną Kaz­laus­ką ir de­šim­tis ki­tų gar­sių Jo­nų. Bet pa­sta­rai­siais me­tais Ja­ni­na ypač daug dar­buo­ja­si Jo­niš­kio la­bui, nes sa­vo pub­li­ka­ci­jo­se ti­ria kraš­to lek­si­ką, tau­to­sa­ką, yra iš­lei­du­si Jo­niš­kio kraš­to šnek­tų teks­tus. Pre­mi­ja Ja­ni­nai pa­skir­ta už net 18 me­tų kar­tu su ko­le­go­mis reng­tą kny­gą – „Ma­to Slan­čiaus­ko ir jo pa­gal­bi­nin­kų pa­sa­ko­ja­mo­sios tau­to­sa­kos rin­ki­nių lek­si­ka: žo­dy­nas“ (2015).

Žo­dy­nai ne­gims­ta per ke­le­tą mė­ne­sių ar per me­tus. Jo ren­gi­mas yra di­džiu­lio kruopš­tu­mo, ati­dos, įvai­ria­pu­sio kal­bi­nio pa­si­ren­gi­mo, pa­ga­liau mei­lės, pa­gar­bos žo­džiui rei­ka­lau­jan­tis dar­bas.

Žo­dy­no pra­džia – Šiau­lių uni­ver­si­te­te, Dia­lek­to­lo­gi­jos cent­re, ku­ria­me 1996–2009 me­tais J. Švam­ba­ry­tė-Va­lu­žie­nė dir­bo cent­ro va­do­ve kar­tu su jau­no­sio­mis ko­le­gė­mis švie­sios at­min­ties dr. Auš­ra Kai­ka­ry­te (Mik­šie­ne), dr. Ne­ri­ja Jo­de­lie­ne (Bart­ku­te), Li­na Kaz­laus­kai­te, Ra­sa Dum­čiū­te. Čia bu­vo kau­pia­ma, rū­šiuo­ja­ma dau­gy­bė kor­te­lių su žo­džiais, at­ke­lia­vu­siais iš Ma­to Slan­čiaus­ko Šiau­rės Lie­tu­vo­je XIX am­žiaus ant­ro­je pu­sė­je už­ra­šy­tų sak­mių, pa­sa­kų, anek­do­tų, nu­ti­ki­mų.

Gai­la, kad Šiau­lių uni­ver­si­te­tas bu­vo ne­kant­rus, su­grio­vė tuo­me­ti­nį Dia­lek­to­lo­gi­jos cent­rą, o jo darbš­tuo­lių dar­buo­to­jų dar­bo vai­sius da­bar jau pri­sta­to ne Šiau­liai, o Vil­nius – Lie­tu­vių kal­bos ins­ti­tu­tas, kur da­bar pro­duk­ty­viai dir­ba žo­dy­no su­da­ry­to­ja. Vals­ty­bės moks­lo ins­ti­tu­tas įver­ti­no J. Švam­ba­ry­tės-Va­lu­žie­nės pro­fe­sio­na­lu­mą, ku­rio ne­ma­tė Šiau­lių uni­ver­si­te­to Hu­ma­ni­ta­ri­nio fa­kul­te­to Lie­tu­vių kal­bo­ty­ros ir ko­mu­ni­ka­ci­jos ka­ted­ra.

Šiau­rės Lie­tu­vai šis žo­dy­nas svar­bus to­dėl, kad ja­me su­kaup­ta „gy­vo­ji is­to­ri­ja“: žo­džiai at­ke­lia­vo iš XIX am­žiaus vi­du­rio, už­fik­suo­ta pa­ri­bio lek­si­ka, spe­ci­fi­niai tar­miš­ki va­ka­rų aukš­tai­čių šiau­liš­kių žo­džiai, sko­li­niai, ku­rie pa­ten­ka ne į kiek­vie­ną žo­dy­ną.

DAR­BUI ĮK­VĖ­PĖ MA­TAS SLAN­ČIAUS­KAS

Ma­tas Slan­čiaus­kas (1850–1924) – vie­na spal­vin­giau­sių XIX am­žiaus ant­ro­sios pu­sės – XX am­žiaus pra­džios Žiem­ga­los kraš­to as­me­ny­bių. Jau pen­ke­rių me­tu­kų Ma­tą tė­vas pra­dė­jo mo­ky­ti iš len­kiš­ko ele­men­to­riaus, vė­liau M. Slan­čiaus­kas mo­kė­si Ru­diš­kių špi­to­lė­je pas var­go­ni­nin­ką. Čia pra­mo­ko ne tik var­go­nuo­ti, pa­žin­ti gai­das, bet ir lie­tu­viš­kai skai­ty­ti. 1857 me­tais įsto­jo į Jo­niš­kio pa­ra­pi­nę mo­kyk­lą, ku­rio­je bu­vo mo­ko­ma lie­tu­viš­kai. Su­lau­kęs 16 me­tų, pra­mo­ko siu­vė­jo ama­to. Bū­da­mas siu­vė­ju, ap­lan­ky­da­vo ne­ma­žai žmo­nių, kar­tu ir jų vai­kus pa­mo­ky­da­vo lie­tu­viš­ko raš­to. Nuo 1866 me­tų pra­dė­jo už­ra­ši­nė­ti iš­girs­tus pa­sa­ko­ji­mus, nu­ti­ki­mus, anek­do­tus. 1866–1895 me­tais M. Slan­čiaus­ko už­ra­šy­ti žo­džiai ir su­gu­lė į ap­ta­ria­mą­jį žo­dy­ną.

Nau­do­ta­si ir dar so­viet­me­čiu pub­li­kuo­tais teks­tais – tai Nor­ber­to Vė­liaus, Kos­to Alek­sy­no, Ados Se­sels­ky­tės kruopš­čiai pa­reng­tais lei­di­niais: „Ma­tas Slan­čiaus­kas ir jo pa­sa­kos. Šiau­rės Lie­tu­vos pa­sa­kos. Su­rin­ko Ma­tas Slan­čiaus­kas“ (Vil­nius: Va­ga, 1974, 9–36); „M. Slan­čiaus­ko už­ra­šy­ta pa­sa­ko­ja­mo­ji tau­to­sa­ka (anek­do­tai, sak­mės, pa­sa­ko­ji­mai). Šiau­rės Lie­tu­vos sak­mės ir anek­do­tai. Su­rin­ko Ma­tas Slan­čiaus­kas“ (Vil­nius: Va­ga, 1975, 7–20); „M. Slan­čiaus­ko bend­ra­dar­biai ir jų su­rink­ta pa­sa­ko­ja­mo­ji tau­to­sa­ka. Šiau­rės Lie­tu­vos sak­mės ir pa­sa­kos“ (Vil­nius: Va­ga, 1985, 7–34). Šių lei­di­nių kal­bos kon­sul­tan­tė ir re­dak­to­rė bu­vo Al­do­na Jo­nai­ty­tė, o įva­di­nius straips­nius pa­ra­šė N. Vė­lius.

Ren­giant žo­dy­ną la­bai daug pri­si­dė­jo vie­nos iš­ki­liau­sių Šiau­rės Lie­tu­vos kal­bi­nin­kių dr. Al­do­nos Jo­nai­ty­tės (1928–2016), ku­ri daug me­tų po kruo­pe­ly­tę rin­ko me­džia­gą apie M. Slan­čiaus­ką, ana­li­za­vo jo teks­tus ir ren­gė juos spau­dai, pa­ta­ri­mai, kon­sul­ta­ci­jos. Šį sa­vo „pri­si­dė­ji­mą“ pa­ti A. Jo­nai­tyė įvar­di­jo la­bai kuk­liai – tai bu­vo „žo­di­nė­ji­ma­sis“, ku­ris tru­ko nuo 1999 m. iki 2002 m. Žo­dy­no pra­tar­mė­je ra­šo­ma: „Kal­bi­nin­kė rin­ko pa­vyz­džius, aiš­ki­no iš­kel­tus ant­raš­ti­nius žo­džius, prie kai ku­rių pa­tei­kė įvai­rių pa­sta­bų ar paa­be­jo­ji­mų. Iš pub­li­kuo­tų tau­to­sa­kos rin­ki­nių Jo­nai­tytė iš­rin­ko per 60 tūks­tan­čių lek­si­kos vie­ne­tų, iliust­ruo­jan­čių tar­mi­nę XIX a. vi­du­rio ir pa­bai­gos lek­si­ką, už­ra­šy­tą maž­daug per tris de­šim­tis me­tų“. Štai tau ir kuk­lu­mas, štai tau „žo­di­nė­ji­mo­si“ apim­tys.

ŽO­DY­NE – KRAŠ­TO LEK­SI­KOS PER­LAI

J. Švam­ba­ry­tės-Va­lu­žie­nės pa­reng­tas žo­dy­nas svar­bus to­dėl, kad ja­me, kaip mi­nė­ta, su­kaup­ta „gy­vo­ji is­to­ri­ja“: žo­džiai at­ke­lia­vo iš XIX a. vi­du­rio, čia už­fik­suo­ta pa­ri­bio su Lat­vi­ja, pa­ri­bio su že­mai­čiais, šiau­rės pa­ne­vė­žiš­kiais lek­si­ka, spe­ci­fi­niai tar­miš­ki va­ka­rų aukš­tai­čių šiau­liš­kių žo­džiai, sko­li­niai, bū­din­gi pa­sie­nio re­gio­nui ir daž­nai, ypač jau­ni­mo, trak­tuo­ja­mi jau kaip kraš­to sa­vas­tis. Pa­mi­nė­siu ke­le­tą pa­vyz­džių: „api­cie­rius“ (ka­ri­nin­kas), „puš­ta­lie­ta“ (pis­to­le­tas), „bliū­das“ (du­buo), „iš­ka­da“ (nuo­sto­lis), „ja“ (taip), „ka­šė“ (krep­šys), „kri­vi­da“ (skriau­da), „mak­tin­gas“ (stam­bus, tvir­tas), „mo­jus“ (ge­gu­žė), „no­čy­nas“ (įran­kis), „striū­na“ (sty­ga), „že­no­tas“ (ve­dęs), „kaš­ta­vo­ti“ (ra­gau­ti).

Žo­dy­ne daug gra­žių tar­mi­nių žo­džių ir jų va­rian­tų, vaiz­din­gų veiks­ma­žo­džių, ku­rie šian­dien kraš­te yra pri­mirš­ti: „apy­lin­kis“ (te­ri­to­ri­nis vie­ne­tas), „apy­šiau­lė“ (Šiau­lių apy­lin­kės), „ap­siau­ta­las“ (ap­siaus­tas), „di­dys­tė“ (di­dy­bė), „die­men­tas“ (dei­man­tas), „kau­gė“ (ku­pe­ta), „menk­lė“ (teš­la), „rė­ki­mas“ (ver­ki­mas), „pa­gerk­lė“ (pa­smak­rė), „pai­nė“ (kliū­tis, keb­lu­mas), „vel­nys“ (vel­nias), „bliu­ki­nė­ti“ (vo­luo­ti), „kri­pu­liuo­ti“ (svir­du­liuo­ti), „ny­rin­ti“ (lė­tai bėg­ti), „pri­veik­ti“ (nu­ga­lė­ti).

Ka­dan­gi pa­si­tai­ko daug žo­džių, jų for­mų var­to­ji­mo va­rian­tų, ke­lių ati­tik­me­nų, ren­giant žo­dy­ną sun­ku bu­vo iš­veng­ti re­da­ga­vi­mo ne­ly­gu­mų, svy­ra­vi­mų, to­dėl ge­rai, kad šios pro­ble­mos, me­džia­gos pa­tei­ki­mo prin­ci­pai, po­žiū­ris į tar­mi­nę ra­šy­bą, tar­mi­nę fo­ne­ti­ką, mor­fo­lo­gi­ją, sin­tak­sę, lek­si­ką ap­ta­ria­mos įva­de.

Žo­dy­no pa­bai­go­je at­ski­rai pa­tei­kia­mas tik­ri­nių var­dų žo­dy­nė­lis, ku­rį su­da­ro kraš­te var­to­ja­mi as­men­var­džiai: „An­cik­ris­tu­sas“ (An­tik­ris­tas), „Kli­my­čia“ (Kli­mai­tė), „Erio­das“ (Ero­das) ir vie­to­var­džiai, iš ku­rių mi­nė­ti­ni da­bar ma­žiau gir­di­mi ar­ba ki­taip skam­ban­tys: „Jo­niš­kė“ (Jo­niš­kis), „Prū­sai“ (Prū­si­ja), „Ri­ky­ba“ (Rė­ky­va), „Roč­kiai“, „Špe­kė“, „Kan­čiū­nai“, „Kuš­liš­kės“.

Ap­ta­ria­mas žo­dy­nas iš­si­ski­ria iš tra­di­ci­nių žo­dy­nų ir tuo, kad ja­me pa­tei­kia­ma dau­giau in­for­ma­ci­jos. Įp­ras­ta, kad žo­dy­nuo­se daž­niau­siai pa­tei­kia­mi žo­džiai, jų reikš­mių paaiš­ki­ni­mai, pa­vyz­džiai. Šis žo­dy­nas tu­rė­tų su­do­min­ti ne tik siau­rą kal­bi­nin­kų ra­tą, bet ir is­to­ri­kus, so­cio­ling­vis­tus, pla­čią­ją vi­suo­me­nę, nes žo­dy­no įva­de pri­sta­to­ma XIX a. vi­du­rio kraš­to si­tua­ci­ja, su­mi­nė­ti M. Slan­čiaus­ko pa­gal­bi­nin­kai, bend­ra­žy­giai, ap­ra­šy­ti jų gy­ve­ni­mo pa­grin­di­niai dar­bai. Tai­gi vi­suo­me­nei pri­me­na­mi pri­mirš­ti ar­ba vi­sai ne­gir­dė­ti Jo­niš­kio kraš­to švie­suo­liai, ei­liuo­to­jai, knyg­ne­šiai: Jo­nas Trum­pu­lis, Pra­nas Nar­vy­das, Juo­za­pas Sto­ne­vi­čius, Jo­nas Li­dei­kis, Pi­ly­pas Gri­gu­tis, Ste­po­nas Sraz­das. Čia pub­li­kuo­ja­ma ir uni­ka­lių nuo­trau­kų iš Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus rin­ki­nių.

Aki­vaiz­du, kad dau­giau­sia vie­tos įva­de, ap­ra­šant žo­dy­no rin­kė­jus, ski­ria­ma M. Slan­čiaus­kui, ku­ris bu­vo vie­na spal­vin­giau­sių, įspū­din­giau­sių ir veik­liau­sių Žiem­ga­los kraš­to to me­to as­me­ny­bių: gi­mė 1850 m. Trum­pai­čiuo­se (Jo­niš­kio vls.), mi­rė 1924 m., pa­lai­do­tas Ru­diš­kių ka­pi­nė­se.

M. Slan­čiaus­kas bu­vo knyg­ne­šys, bend­ra­vęs su gar­siuo­ju J. Bie­li­niu, kur­šė­niš­kiu knyg­ne­šiu S. Rup­šiu. M. Slan­čiaus­ko pa­var­dė įra­šy­ta Knyg­ne­šių sie­ne­lė­je Vy­tau­to Di­džio­jo ka­ro mu­zie­jaus so­de­ly­je Kau­ne. Jis ži­no­mas ir kaip auš­ri­nin­kas, pla­ti­nęs „Auš­rą“, tau­to­sa­kos rin­kė­jas ir pa­ts kū­ręs teks­tus. M Slan­čiaus­ką ga­li­ma įvar­dy­ti kaip vie­ną iš pir­mo­jo kraš­to laik­raš­tė­lio „Dai­nų ne­šė­jas“ su­ma­ny­to­ją ir lei­dė­ją. Laik­raš­tė­lis 200 eg­zemp­lio­rių ti­ra­žu bu­vo iš­leis­tas Ža­ga­rės, Ša­ky­nos, Jo­niš­kio apy­lin­kių jau­ni­mui.

M. Slan­čiaus­kas įkū­rė gar­sią­ją „At­ga­jos“ drau­gi­ją. Jau vien tas fak­tas, kad jis bend­ra­vo su J. Jab­lons­kiu, J. Šliū­pu, J. Tu­mu-Vaiž­gan­tu, J. Mi­liaus­ku-Mig­lo­va­ra, ro­do M. Slan­čiaus­ko as­me­ny­bės iš­ki­lu­mą. M. Slan­čiaus­kas ir pa­ts iš­ma­nė žo­dy­no ren­gi­mo rei­ka­lus, nes iš­li­ko rank­raš­ti­nis jo reng­tas žo­dy­nė­lis im­po­zan­tiš­ku pa­va­di­ni­mu „Liu­be­risz­ka ar­ba se­nų uba­gų kal­ba (1892 m.)“.

NUO­SEK­LUS LAU­REA­TĖS DAR­BAS SA­VO KRAŠ­TUI

Nau­jo­sios M. Slan­čiaus­ko pre­mi­jos lau­rea­tės dr. J. Švam­ba­ry­tės-Va­lu­žie­nės pa­sta­rų­jų me­tų ty­ri­nė­ji­mų lau­kas – kraš­to lek­si­ka, Jo­niš­kio šnek­tų links­nių ir prie­links­ni­nių konst­ruk­ci­jų raiš­ka ir se­man­ti­ka, Ga­tau­čių se­niū­ni­jos to­po­ni­mų da­ry­ba, tar­mių lek­si­kos ir fo­ne­ti­kos po­ky­čių fik­sa­vi­mas, pa­ri­bio lek­si­kos iš­sau­go­ji­mo pro­ble­mos. M. Slan­čiaus­ko teks­tų ana­li­zė at­si­spin­di Ja­ni­nos straips­niuo­se: „Čia ma­no šnap­sas ir ta­ba­kas“ (Že­my­ga­la); „Ma­to Slan­čiaus­ko rank­raš­ti­nis žo­dy­nė­lis ‚Liuberiszka ar­ba se­nų uba­gų kal­ba (1892)‘“ (Bal­tų fi­lo­lo­gi­ja XX (2), 2011, 53–65); „Ma­to Slan­čiaus­ko rank­raš­ti­nis žo­dy­nė­lis ‚Lietuviški vardai‘“ (Ac­ta Lin­guis­ti­ca Li­tua­ni­ca LXX, 2014, 124–153) ir kt.

Jau mi­nė­ta, kad Ja­ni­na, va­do­vau­da­ma Šiau­lių uni­ver­si­te­te vei­ku­siam Dia­lek­to­lo­gi­jos cent­rui, į veik­lą ak­ty­viai įtrau­kė ir jau­ną­sias ko­le­ges, su ku­rio­mis at­li­ko ir ki­tą mil­ži­niš­ką dar­bą – čia su­rin­ko me­džia­gą ke­liems „Jo­niš­kio šnek­tų žo­dy­no“ to­mams, į Cent­ro žo­dy­no kar­to­te­ką su­gu­lė tūks­tan­čiai uni­ka­lių kraš­to žo­džių, su­rink­tų iš Jo­niš­kio kraš­to pro­zos meist­ro Ma­riaus Ka­ti­liš­kio kū­ri­nių. Ti­ki­ma­si, kad jau re­da­guo­ja­mas nau­ja­sis žo­dy­nas su tūks­tan­čiais M. Ka­ti­liš­kio žo­džių grei­tai bus įver­tin­tas skai­ty­to­jų, kal­bi­nin­kų, ra­šy­to­jų.

Šian­dien džiau­gia­mės ir svei­ki­na­me Ja­ni­ną su jos dar­bų įver­ti­ni­mu, ap­do­va­no­ji­mu, ta­čiau ši Mo­te­ris, gy­ve­ni­me ma­čiu­si ir šil­to, ir šal­to, už­grū­din­ta Si­bi­ro trem­ties ir vė­liau jos šei­mą so­viet­me­čiu ly­dė­ju­sių ko­li­zi­jų, pa­ti yra fi­lant­ro­pė, alt­ruis­tė. Jei­gu reik­tų įvar­dy­ti Ja­ni­nos pa­sta­rų­jų 35 me­tų ato­sto­ga­vi­mo bū­dą, pa­va­di­ni­mo il­gai ne­gal­vo­čiau – tai „Atos­to­gos eks­pe­di­ci­jo­se“. Atos­to­gos su kraš­to žmo­nė­mis, ke­lio­nės karš­to­mis va­sa­ro­mis pas pa­pras­tus kai­mų žmo­ge­lius, sau­gan­čius kraš­to gy­vą­jį žo­dį, kraš­to sa­vas­tį, ta­pa­ty­bę.

Ne­si­gi­ria Ja­ni­na ir ki­tu sa­vo poel­giu – nuo 2006 iki 2016 me­tų ji kas­met įteik­da­vo ak­ty­viau­siems, kū­ry­biš­kiau­siems Šiau­lių uni­ver­si­te­to Hu­ma­ni­ta­ri­nio fa­kul­te­to ir Me­nų fa­kul­te­to stu­den­tams Juo­zo Mie­žio sti­pen­di­jas. Nie­kie­no ne­ra­gi­na­ma, ne­pra­šy­ta, su­pras­da­ma, kad Vals­ty­bė­je rei­kia ska­tin­ti jau­ni­mą kur­ti ir dirb­ti sa­vo kraš­tui. Dėk žo­dį prie žo­džio – tu­rė­si žo­dy­ną, dėk ge­rą dar­bą, poel­gį prie ge­ro – tu­rė­si stip­rią dva­sin­gą Lie­tu­vą. Toks M. Slan­čiaus­ko pre­mi­jos lau­rea­tės J. Švam­ba­ry­tės-Va­lu­žie­nės pa­si­rink­tas gy­ve­ni­mo šū­kis.

Ja­ni­nai Švam­ba­ry­tei-Va­lu­žie­nei bu­vo įteik­ta Jo­niš­kio kraš­to knyg­ne­šio, poe­to, tau­to­sa­kos rin­kė­jo Ma­to Slan­čiaus­ko pre­mi­ja.
skrastas