Stepas Eitminavičius. Pedagoginiame labirinte

Rugpjūčio viduryje turėjau progą mieliems svečiams Daliai ir Linui, gyvenantiems Kuršėnuose, parodyti Rytų Aukštaitiją. Taip jau sutapo, kad mūsų kelionė vis atsiremdavo į mokyklą: aš prieš trejus metus baigiau mokytojystės odisėją, Linas, jo mama, brolis – mokytojai, dukra ir žentas taip pat dirba su vaikais, paaugliais, o Dalia rūpinasi ką tik gimusiais kūdikiais.


Pixabay.com nuotrauka

Mano noras buvo svečiams pasigirti, kad turime daug ežerų. Tad iš pradžių ir vykstame prie giliausiojo Lietuvoje – Tauragno. Kapinėse norime pagerbti Eugenijos Šimkūnaitės atminimą. Prisimenu vieną mokslininkės mintį, kurią perskaičiau knygoje „Amžinai žydėk, Atminimo vyšnia“: „Reikėtų apversti pedagogiką. Užsigavo vaikas į stalą – vaikui mama papūtė, o stalui pasakė: niu niu niu! Kai vaikas paaugs – jis mamai sakys niu niu niu, bet jau kumščiais – juk agresyvumo mokė jį nuo vaikystės. O reikėtų pasakyti taip: ir stalui skauda, papūskim abu…“  Kai pats buvau mokinys, tėvai niekada neklausdavo, ar mano mokytojai geri. Jokiu būdu. Klausimas keltas išmintingiau: „Ar tu buvai geras mokytojams?“ Ir yra apie ką mąstyti… Bet skubame toliau – mūsų laukia Kirdeikiai, Ginučiai, Ladakalnis.


Tauragno ežeras. wikimedia.org nuotrauka

1975 m. baigęs Vilniaus universitetą (jis tada vadinosi V. Kapsuko vardu) atvažiavau į Linkmenis jau kaip mokytojas. Rugsėjį su mokiniais kasame bulves. Abiturientų patarimas: „Mes – kaimo vaikai, mes dirbti įpratę, tad kuriam laikui palikite mus vienus. Juozas parodys Ladakalnį. Nebijokite.“ Mano abejonė: turbūt negalima taip imti ir dingti. Bet Juozas motociklu užvežė ant Ladakalnio – įspūdis buvo toks, kad per 40 buvimo mokykloje metų vis atvykdavau čia su mokiniais, vis siekdavau, kad jiems kelionė būtų įsimintina.

– Dalia, Linai, pažiūrėkite va ten: ir tose vietose gyveno mano auklėtinių.

Treji metai Linkmenyse – kokie jie man buvo svarbūs, kaip jie mane vėliau šildė Utenoje… Sugužėdavo iš savo gyvenvietės autobusais iš Kaltanėnų, Grikiapelės, Antalksnės, Šiškinių, Pakiaunio pusių. Man vis rūpėdavo įsižiūrėti į akis, įspėti jų rūpesčių pobūdį. Labai dažnai vėliau prisimindavau linkmeniškius, kai būdavo sunku. Na taip: yra toks mitas apie Ariadnę, kuri Tesėjui davė siūlų kamuolį, kad pagal siūlą galėtų išeiti iš Labirinto. Vis atrodydavo, jog pirmieji mokiniai mane ilgą laiką gražiai globojo, – prisimenu daugybę gražių, pakylėtų akimirkų. Juk būtent jie man netiesiogiai įrodė, kad galiu ir turiu būti mokytoju.


Baltijos fotografijos linijos nuotrauka

Galvoju apie pedagogiką, pasakoju svečiams, o mašina rieda Palūšės, Ignalinos link.

– Nuvykęs į Vilnių kartais ten nenakvodavau, bet grįždavau atgal. Tada iš Ignalinos į savo laikinus namus pėstute. Prisimenu vieną įspūdingą kelionę po spektaklio „Vyšnių sodas“: toks akinantis nakties šviesumas, sniego žėrėjimas, toks ramus, gilus ėjimas.

Mes važiuojame į Dūkštą, priminsiu, kad dvare lankėsi Adomas Mickevičius, kad čia palaidoti du profesoriai: dailininkas Jonas Rustemas ir pomologas Adomas Hrebnickis. Bet kalbu ir ką kita:

– Iš pirmo ar antro atlyginimo nusipirkau turistinį dviratį, na jau labai labai gražų. Tai šeštadieniais po pamokų juo lėkdavu pas mamą. Apie 60 km. Jaunystė…

Kartu skubėdavo ir studijų universitete įspūdžiai, ir jauno mokytojo rūpesčiai, džiaugsmai. Štai su auklėtiniais kitą sekmadienį (tėvai ateis po Mišių) vaidinsime pasaką „Katės namai“, kitą savaitę susitiksiu su Ignalinos lituaniste Aldona Kruopyte, jau daug metų dirbančia. Taip, taip – būtent ji iš manęs lipdė mokytoją.

Dalia ir Linas aikčioja žiūrėdami į gražiąją Salako bažnyčią, į atsivėrusias Antaliepės marias, o aš jau kalbu apie Zarasus, kur mokiausi vyresnėse klasėse.


Dūkšto dvaras. wikimedia.org nuotrauka

Grįžtame į Uteną. Svečiai pasuka Vilniun, o aš sunkiai užmiegu. Galvoje – kelionė, Kuršėnų mieli žmonės, pedagoginiai metai. Viskas kartu. Anksčiau, kai dirbau Adolfo Šapokos gimnazijoje, dažnokai vežiodavau po Utenos kraštą kitų rajonų lituanistus – kaip man tai buvo svarbu, gražu… Vis atgimsta kolegių iš Tauragės pasirodymas: pamoka prieš dešimtą valandą, o jos jau mano kabinete. Tiek kelio, tiek kelio, tačiau šypsosi. Juknėnuose, poeto Antano Miškinio tėviškėje, klausomės, kaip Rimanta Gaidienė aukštaitiškai pasakoja, geriame kavą ir jaučiu, kad niekam nesinori išvažiuoti.

Dalia man padovanojo nepaprasto grožio nėrinius – skirtukus knygos lapams. Labai labai įspūdingi: ir kad rankų darbo, ir kad iš lino, ir kad knygoms. Tai skatina galvoti apie mokinių suvenyrus, ne pirktinius, o pačių išradingai pagamintus. Išradingai: na pasistengta, kad nebūtų iš ko nors nukopijuota, kad būtų gilesnė prasmė. Prisimenu mokinių ar jų mamų, tėčių priėjimus: kai norėta ne ko nors reikalauti, ne ieškoti klaidų, tačiau paprasčiausiai pasidžiaugti, padėkoti.

Štai visai neseniai gatvėje sustabdo moteris: nepažinau, nepažinau. Buvusios auklėtinės Odetos, dabarLRTskaitančios „Žinias“, mama. Kelios minutės, ir mano mąstymas apie buvusį vaidmenį (mokytojavimą) prašviesėja. Vis pagalvoju, kaip būtų smagu, jei kuo daugiau žmonių pajaustų, jog turi pasirinkimą: aprėkti, ieškoti priekabių ar pasakyti „dėkui“. Mes išmintingiausius traktatus apie bendravimo niuansus parašome, mes diskutuojame seminaruose, konferencijose, tačiau, regis, Ariadnė ir šiose situacijose mus išgelbėtų: patartų kuo dažniau vartoti žodžius „ačiū“, „prašau“, atsiprašau“. Kaip ji dar mums padėtų? Skatintų į kasdienybę vis pažvelgti amžinybės žvilgsniu, stengtis sudėtingus, konfliktinius epizodus suprastinti kaip trupmenas, mokytis pajusti bei lakoniška forma pasakyti svarbias tiesas, pačių atrastas.


Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Bet po gražios kelionės Rytų Aukštaitijos keliais man visiškai nesinori mąstyti apie negatyvius dalykus. Aš bandau galvoti apie ugdytinius, kurie sustiprindavo, apie kolegas, kilniau pasielgusius. Apie tas pamokas, apie tuos renginius, kai jausdavau, kad mokiniai daug ką supranta, daug ką gali, jeigu savo labirintuose jaučia kitų pagalbą ir norą kitiems padėti.Kas dar? Bėgti nuo Anderseno „Naujų karaliaus drabužių“. Ji būtų už klausimų, kuriais atsiskleidžiame, kėlimą. Kokių? Tarkim: „Kada pasaulis mums būna labai gražus?“, „Ar tobulėjame tik iš klaidų?“, „Kaip apibūdintume dvasinio pasaulio turinį, formas?“ Jaučiu paradoksą: neretai norime suvokti, kaip kitus veikė mūsų žingsniai, o nežinome, kaip tai padaryti; kita vertus, galbūt pasiilgstame net dėkingumo ir tuomet save kaltiname savanaudiškumu, poelgių netikrumu. Tik iš kur gauti tos dvasinės energijos, tikėjimo, jog tai, ką veikiame, svarbu, jeigu šalia mūsų esantieji mandagiai tyli, ir tiek? Ko gero, mokytojus tai veikia labiausiai.

Bernardinai.lt